Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (II)

Propatria.lt nuotr. Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia *** Laisvosios rinkos fundamentalizmą D. Puslys bando apginti sa...

Propatria.lt nuotr.

***

Laisvosios rinkos fundamentalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas šitaip:

„Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie tokius įtakingus katalikų mąstytojus ir laisvos rinkos šalininkus kaip Samuelis Greggas ir visas Actono institutas ar popiežiaus šv. Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis? Juk, kaip suprantu, laisvąją rinką jie gina ne todėl, kad norėtų demontuoti krikščionybę, būtų pasišventę kokiam nors socialinės inžinerijos projektui, o tiesiog todėl, kad labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų.

Beje, o kaip su fundamentalizmu? Ar fundamentalizmas blogas per se? O gal tik tada, kai tai yra rinkos fundamentalizmas? Ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami, tarkime, religinis ar tautinis, ar abiejų jų mišinys? Jei fundamentalizmas blogas per se, tai jo priešingybė būtų nuosaikumas. Tačiau ar ne nuosaikumas L. Šopauskui ir jo kolegoms yra traktuotinas kaip silpnybė, yda, eliminuotina problema?“

Įdomu yra sužinoti portalo bernardinai.lt redaktoriaus autoritetus ekonominės ir socialinės politikos klausimais, tačiau samprotavimas ir vėl sukonstruotas pagal jau pristatytą sofistinę schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikai Samuelis Greggas, Actono instituto nariai ar George‘as Weigelis propaguoja laisvąją rinką, neseka, kad laisvarinikininkų ideologija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeičiamas asmenų, kurie paminimi, autoritetu. 

Autorius vėl atsieja principus nuo jų pritaikymo – apie rinką kalba taip, tarsi katalikiškojo socialinio mokymo principai būtų visiškai nesusiję su rinka. Katalikybės socialiniam mokymui rinka kaip ekonomikos organizavimo būdas ir įrankis siekti visuomenės gerovės savaime neprieštarauja. Tačiau jam prieštarauja minėtų katalikų, Actono instituto ir jų lietuviškųjų sekėjų išpažįstama libertaristinė – niekieno neribojamos ir nekontroliuojamos „laisvosios“ rinkos samprata. Būtent ja grindžiama nieko bendro su katalikišku požiūriu į visuomenę neturinti žmonių bendruomenės, kaip beatodairiškos konkurencijos ir kovos už būvį lauko, socialdarvinistinė vizija. Jos išplitimas ir išpopuliarėjimas plačiuose katalikų sluoksniuose kaip tik ir yra akivaizdus įrodymas, kaip smarkiai į katalikybę idėjų kontrabandos keliu skverbiasi ir joje mėginamos įtvirtinti pačią jos esmę iškraipančios ir neigiančios „pažangios“ ekonominės ir socialinės idėjos. Šitoks katalikiškųjų socialinių mokymo principų išsižadėjimas teisinamas ne tik keistu, bet ir atvirai melagingu argumentu, kurį galima pavadinti ir pasityčiojimu iš katalikiškos asmens laisvės sampratos. Kataliko laisvės matu paverčiama nuvalkiota ir siaurai „techninė“ dviejų ekonomikos organizavimo būdų – „valstybinio reguliavimo“ ir spontaniško, rinkai leidžiančio tariamai „susireguliuoti pačiai“ vadinamosios  „nematomos rankos“ veikimo – priešprieša, kukliai nutylint, kiek pastangų įdeda šiuolaikinė neoliberali „nesikišanti“ valstybė, kol sukonstruoja, dažnai pasitelkdama ir brutalią prievartą, šią „nematomą ranką“, o iš tikrųjų – dirbtinę ekonominę ir socialinę mašiną. Na, o autoriaus užmojis paversti šią mašiną asmens laisvės versme, apskritai verčia suabejoti jo intelektualinu sąžiningumu. Sunku įsivaizduoti, kad politikos mokslus baigęs autorius galėtų nežinoti, jog tokia laisvoji rinka ne tik kuo puikiausiai dera su diktatoriškais režimais, bet pastarieji dažnai tampa veiksmingiausiais jos kūrimo ir įtvirtinimo įrankiais. Norint tuo įsitikinti pakanka prisiminti Pinocheto valdomos Čilės istoriją.

D. Puslio pasvarstymai apie fundamentalizmo ir nuosaikumo vertę remiasi savavališku tokiai kritikai patogios prasmės priskyrimu žodžiui „fundamentalizmas“. Mes šį žodį vartojame kaip neutralų, t. y. kaip neperteikiantį jokio vertinimo to reiškinio, kuriam šis žodis taikomas, atžvilgiu. O D. Puslys priskiria šiam žodžiui prasmę, kurią žodis yra įgavęs liberalmarksistinės pakraipos propagandistų (jie propaguoja toleranciją, paremtą besąlygišku svetimo Kito priėmimu) pasisakymuose, kuriuose žodis „fundamentalizmas“ vartojamas kaip perteikiantis neigiamą vertinimą. Pastaroji vartosena suponuoja, kad bet koks fundamentalizmas yra blogas ir vengtinas. Pasiremdamas tokios prasmės priskyrimu, D. Puslys „atranda“ mūsų tekste slypintį nenuoseklumą. Esą vartodami žodį „fundamentalizmas“ mes parodome, kad bet kokį fundamentalizmą laikome nepriimtinu, tai esą reiškia, kad turėtume pasisakyti už fundamentalizmo priešingybę nuosaikumą, tačiau visa simuliakrinės krikščionybės kritika rodo, kad nuosaikumą laikome „silpnybe, yda, eliminuotina problema“, todėl esame beviltiškai susipainioję. Tačiau žodžio „fundamentalizmas“ vartojimas visiškai neimplikuoja, kad bet koks fundamentalizmas laikomas blogu ir nepriimtinu. Be to, fundamentalizmo priešingybė yra ne nuosaikumas, bet nenuoseklumas. Fundamentalizmo vertė priklauso nuo to, kokia yra vertė doktrinos, kurios atžvilgiu asmuo yra fundamentalistas. Štai katalikiškasis fundamentalizmas yra gėris ir katalikas turėtų būti fundamentalistas. Panašiai yra su nenuoseklumu. Nenuoseklumas gali būti geras, jei veda tolyn nuo klaidingos ir destruktyvios doktrinos nešamo blogio. Pavyzdžiui, liberalo, kuris negali būti nuoseklus liberalas dėl vaikystėje jam įskiepyto patriotizmo, nenuoseklumas yra geras ir pageidautinas. Patogios prasmės priskyrimas žodžiams yra įprastas sofistinis triukas. Taigi, gindamas rinkos fundamentalizmą D. Puslys sukonstravo tris sofizmus. (Sofizmų skaičius: 15)

Eurofederalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas taip:

„Eurofederalizmą L. Šopauskas taip pat įvardija kaip problemą. Taip, ne kokį nors konkretų eurofederalizmo modelį, o apskritai pačią idėją. Lyg nebūtų buvę katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją. O gal pasisakydami už Europos federaciją jie automatiškai nustojo būti katalikais? Pats Jacquesas Maritainas Antrojo pasaulinio karo metu rašė, kad federacinė Europa, kurios vardan būtų iš dalies apribotas valstybių suverenitetas, yra sprendimas, galintis padėti užkirsti kelią ateities kruviniems konfliktams.

Bažnyčia egzistavo ir prie imperijų, ir prie karalysčių, ir prie tautinių valstybių, ir prie Europos integracijos projekto. Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu, tačiau Bažnyčios misija yra kitokia, ji yra visuotinė, t.y. peržengianti tautinių valstybių, imperijų, sąjungų sienas. Bažnyčia nedaro stabo iš tautos, Bažnyčios socialinio mokymo centras yra žmogiškasis asmuo, kurio išganymo siekiama. Katalikybė nėra tik klijai, kuriuos galima paimti norint sulipdyti tautos namus.

Bažnyčios mokymas kalba apie subsidiarumo principą kaip apie priedermę, kad „aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“. Tad tiek Europos integracijos projektas, tiek tautinės valstybės veikimas turėtų būti vertinamas pagal tą patį principą. Iš XX amžiaus istorijos puikiai žinome, kaip ta pati tautinė valstybė geba sutrypti šį principą. Be to, Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą. Tad turėtume kalbėti apie konkrečius atvejus.“

Šiuose trijuose trumpuose paragrafuose slypi spalvinga puokštė sofistinių gudrybių. 

Pirmiausia D. Puslys iškreipia termino „eurofederalizmas“ prasmę – jį vartoja tarsi jis būtų termino „Europos integracija“ sinonimas. Eurofederalizmas yra politinė programa, siekianti panaikinti Europos valstybių suverenumą ir vietoje jų įsteigti naują valstybę – Europos Federaciją. Ši politinė programa yra tik viena iš daugelio Europos integracijos vizijų. Priskyręs žodžiui „eurofederalizmas“ savo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę „nuoširdžiai“ nusistebėti, kodėl eurofederalizmo idėja mums yra nepriimtina. Termino „eurofederalizmas“ vartojimas patogia prasme yra pirmas sofistinis triukas.

Anot D.Puslio, Katalikų Bažnyčios mokymas nieko apibrėžto apie Europos integracijos modelį nesako, nebent tai, kad neturėtų pažeisti subsidiarumo principo. Iš tikrųjų, Katalikų Bažnyčios mokymas nepasisako už kokį nors apibrėžtą Europos integracijos modelį, tačiau suteikia principus, pagal kuriuos Europos integracijos modeliai gali būti suskirstyti į atitinkančius Katalikų Bažnyčios mokymą ir neatitinkančius. Tai, kad tokie principai egzistuoja ir gali būti nesunkiai pritaikomi, D. Puslys patogiai „pamiršta“.  Tarp šių principų yra katalikiškoji antropologija, kuriai yra svetimas prigimties neigimas ir „naujo žmogaus“ kūrimo idėjos, o nacionaliniai ir kultūriniai skirtumai pripažįstami prigimtiniais. Tuo tarpu eurofederalizacijos projektas reikalauja „naujo žmogaus“ kūrimo vykdant milžiniško masto prievartą žmogaus prigimties atžvilgiu,  o būtent, reikalauja sulaužyti tautų moralinį stuburą, žmones padaryti individualistais, t. y. nukrikščionintomis, ištautintomis, išvalstybintomis būtybėmis, kurios nesuvokia, kas yra bendrasis geris, rūpinasi tik savo privačiais reikalais ir abejingai stebi savo tautų ir valstybių likimą. Verta pastebėti, kad tokia prievarta žmogaus prigimties atžvilgiu reikalauja, kad vyktų nuolatinė „smegenų praplovimo“ kampanija, t. y. kad būtų transliuojamas milžiniško masto melo srautas, o viešoji erdvė būtų persmelkta melu. Visa tai reiškia, kad katalikiškosios doktrinos principai reikalauja atmesti tą Europos integracijos modelį, kuris vadinamas „eurofederalizmu“. Nepatogių principų ignoravimas yra antra sofistinė gudrybė.

Pasitelkdamas kaip pavyzdį filosofą Jacques‘ą Maritainą D. Puslys vėl naudoja pamėgtą sofistinę samprotavimo schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikas J. Maritainas išdėstė tam tikrą poziciją, neseka, kad ta pozicija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeistas gerbiamo asmens autoritetu. Šis pakeitimas yra trečia sofistinė gudrybė. Tikrąjį šios gudrybės pobūdį, o kartu autoriaus intelektualinio nesąžiningumo mastą, galima suvokti tik perpratus, kad jis sąmoningai manipuliuoja pačia „eurofederalizmo“ sąvoka. Sunku patikėti, kad VU TSPMI absolventas galėtų nežinoti, kad vieningos Europos tėvų-kūrėjų ir dabartinę „eurofederalizmo“ vizijas sieja tik pavadinimas. Apie suvienytą Europą svajoję ir pradėję ją kurti didieji krikščionys, lygiai kaip jų siekius intelektualiai grindę tokie iškilūs katalikų mąstytojai kaip J. Maritainas, ją įsivaizdavo kaip klasikinę laisvų tautų ir lygiateisių valstybių politinę sąjungą. Kitaip negu liberalių-kosmopolitinių ir marksistinių-internacionalistinių idėjų įkvėpti dabartiniai „eurofederalizmo“ šaukliai, jie nesvajojo ir nesiekė sunaikinti vienijamos Europos tautų jas asimiliuojant betaučių „naujųjų europiečių“ lydimo katile ir visai nesikėsino panaikinti būsimos sąjungos valstybių kaip politinių federacijos subjektų   paverčiant jas Briuselio komisarų valdomonis politiškai bejėgėmis ir beteisėmis provincijomis.

Anot D. Puslio, Bažnyčia neturi tapti nacionalizmo priedėliu, ji yra visuotinė, todėl dera su eurofederalizmu. Šitaip samprotaudamas portalo bernardinai.lt redaktorius suteikia žodžiui „visuotinumas“ jo tikslams patogią prasmę. D. Puslys apie Katalikų Bažnyčios visuotinumą kalba taip, tarsi tai būtų modernusis kosmopolitizmas. Tai darydamas portalo redaktorius ignoruoja kosmopolitizmo ir universalizmo skirtį, su kuria, neabejojame, jis buvo supažindintas studijų TSPMI metu. Iš tikrųjų Bažnyčios mokymui būdingas ne modernusis kosmopolitizmas, bet universalizmas. Kaip rašo prof. V. Radžvilas

galima teigti, kad būtent religija, o tiksliau – didžiosios, arba universalistinės, religijos – krikščionybė, islamas, budizmas – sugebėjo atrasti jungtį tarp tautos ir žmonijos. Tos jungties pagrindu buvo laikoma ideali žmogaus prigimtis – joje glūdintis  aukštesnis dvasinis ir protingasis pradas. Principinis vadinamosios partikuliarizmo ir universalizmo santykio problemos sprendimas buvo toks: priklausydamas tautai kaip konkrečiai ir ribotai žmonių bendrijai, asmuo, kiek jame veikia žmogui kaip racionaliai ir moraliai būtybei prigimtinis, nors ne kiekvieno išgirstamas proto ir sąžinės balsas, tuo pat metu gali būti ir visos žmonijos kaip dvasinės bendrijos, arba idealios pasaulinės pilietijos, visavertis ir lygiateisis narys. Tokią visus žmones bent jau teoriškai, tai yra iš principo, galinčią įtraukti dvasinę pasaulio žmonijos bendruomenę senovės graikų filosofai vadino kosmopoliu. Šitaip visuotinės ir vieningos žmonijos vizija įgavo ir filosofinės kosmopolitizmo  idėjos pavidalą. 

Būtina pabrėžti, kad ši klasikinė kosmopolitizmo idėja iš esmės skiriasi nuo moderniosios jos įpėdinės, nes tarp šių dviejų idėjų tvyro tikra turinio bei prasmės praraja ir jų beveik niekas nesieja, išskyrus tą patį vardą. Šis skirtumas dažnai būna nuoširdžiai nesuvokiamas, bet neretai sąmoningai ignoruojamas arba nuslepiamas ideologinio „smegenų plovimo“ tikslais, kai, pavyzdžiui krikščionybė lengva ranka vadinama „kosmopolitine“ religija nutylint, kuo jos kosmopolitizmas yra savitas palyginti su šių dienų kosmopolitizmo samprata ir jo įgyvendinimo praktika. Tradicinis, arba klasikinis – graikiškas filosofinis, o vėliau krikščioniškas – kosmopolitizmas yra „senamadiškas“ tuo požiūriu, kad jis iš tikrųjų yra būtent universalizmas. Toks universalizmas siekia įgyvendinti žmonijos vienybės idėją neneigdamas tautų, kaip prigimtinių žmonių bendrijų, egzistavimo prasmės ir vertės.

Tačiau iš principo galima ir kitokia žmonijos vienybės vizija ir iš jos išplaukianti pačių tautų ateities perspektyva. Yra ir kitoks – ne gerbiantis tautas ir siekiantis išsaugoti jų įvairovę kaip didelį visos žmonijos turtą, bet laikantis jas savaiminiu blogiu universalizmas. Modernusis kosmopolitizmas kaip tik ir yra tokio „šiuolaikiškesnio“ ir „pažangesnio“ universalizmo idėjinė išraiška ir praktinio jo įgyvendinimo būdas. Sunaikinti tautas kaip atgyvenusį ir žalingą tamsios praeities paveldą jas sulydant į abstrakčią, tai yra betautę ir beveidę, visais atžvilgiais  suniveliuotą žmoniją – toks yra šitokio kosmopolitizmo  siūlomas žmonijos „suvienijimo“ ir tautų „sutaikymo“ kelias.

Suteikęs Bažnyčios visuotinumui jo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę gauti reikalingą rezultatą – nacionalizmą pateikti kaip doktriną, vargiai derančią su katalikybe, o eurofederalizmą – kaip derančią be jokių problemų. Tikrovė yra diametraliai priešinga. Katalikybė ir nacionalizmas yra suderinami, nes nacionalizmas nekuria nei „naujo žmogaus“, nei „naujos visuomenės“, tuo tarpu katalikybė  ir eurofederalizmas nėra suderinami, nes eurofederalizmas iš principo negali egzistuoti kitaip, kaip antropologinis „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ kūrimo projektas. Termino „visuotinumas“ vartojimas patogia prasme yra ketvirta sofistinė gudrybė.

Anot D. Puslio, „Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą“. Subsidiarumo pažeidimas išplaukia iš pačios eurofederalizmo sąvokos, todėl jei Europos integracijos procesas galutinai pasuktų eurofederalizmo kryptimi, jis būtų pasmerktas subsidiarumą pažeisti. Tačiau ir dabartinė subsiadiarumo principo įgyvendinimo būklė pagrindo optimizmui nesuteikia. Subsidiarumo principo pažeidimo pavyzdžių yra gausu: didžiąją dalį ES šalių narių įstatymų leidybos sudaro ES teisės aktų perkėlinėjimas į nacionalinę teisę;  šalims narėms primestos „pabėgėlių“ kvotos; ES reikalavimas atverti Lietuvos žemės rinką užsienio subjektams; euro valiutos sukūrimas; ir t.t. Dabartinis funkcionalistinis Europos integracijos modelis suponuoja sistemišką subsidiarumo principo pažeidinėjimą. Europos integracijos procesas sukūrė ganėtinai gausią eurobiurokratų, europolitikų ir visokiausių euroveikėjų kastą, kuri ištrūko iš šalių narių visuomenių demokratinės kontrolės ir kuri savo tikslus – galios plėtimą ir netrukdomą parazitavimą – gali pasiekti tik subsidiarumo principo sąskaita. Šiuos puikiai žinomus faktus D. Puslys ignoruoja siekdamas pavaizduoti Europos integraciją palankesnėje šviesoje. Faktų ignoravimas yra penktoji sofistinė gudrybė. (Sofizmų skaičius: 20)

Pereisime prie portalo bernardinai.lt redaktoriaus pavaduotojo Mato Baltrukevičiaus teksto „Ar tikrai Už Tėvynę“, papildančio D.Puslio atsikirtimą. M. Baltrukevičius siekia diskredituoti jaunimo organizaciją „Pro Patria“, kurios interneto svetainėje buvo publikuotas mūsų tekstas apie simuliakrinę Vytauto Ališausko krikščionybę.

Didžiąją M. Baltrukevičiaus straipsnio dalį sudaro pasakojimas apie patirtis, kurias jis įgijo studijuodamas pas prof. Vytautą Radžvilą ir bendraudamas su organizacijos „Pro Patria“ nariais. Skaitytojas sužino, kad pradžioje entuziastinga M. Baltrukevičiaus nuostata ilgainiui keitėsi į santūrią. Nuostatos pasikeitimo neišvengiamumas iliustruojamas paminint portale „Pro Patria“ publikuotus popiežių Pranciškų kritikuojančius tekstus, Steve‘o Jelsevaco straipsnį „Stebinanti tikroji neapykantos Donaldui Trumpui priežastis“ ir „Europeizatorių galeriją“. Ar nors vienoje iš šių publikacijų yra klaidingų teiginių, redaktoriaus pavaduotojas nepaaiškina. Patirčių pristatymą apibendrina toks pasažas:

„Šiuolaikinis jaunimas tikrai nori radikalumo ir atsakymų. „ProPatria“ sėkmingai kuria tų, kurie „žino kaip yra iš tikrųjų“ mitą, be abejo, veikia ir milžiniškas V. Radžvilo autoritetas, kuris šiai organizacijai yra kaip „dvasinis lyderis“. Nemanau, kad tai iš principo yra bloga mokykla, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti tas laikas, kai jis privalo nustoti vadovautis sukramtytais ir ant lėkštutės padėtais atsakymais. “

M. Baltrukevičius sako skaitytojui: aš subrendau, išsivadavau iš prof. V. Radžvilo kerų,  nustojau vadovautis „sukramtytais ir padėtais ant lėkštutės atsakymais“, todėl tikėkite mano vertinimais, o ne profesoriumi ir ne tais nebrendylomis radikalais iš organizacijos „Pro Patria“, už kuriuos mąsto profesorius. Tai yra gryniausia manipuliacija, o jei kalbėsime tiksliai – sofistinis argumentum ad hominem triukas. Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad M. Baltrukevičiaus, kuris nutolo nuo organizacijos „Pro Patria“, patirtis yra kažkuo pranašesnė už patirtį tekste taip pat minimo V. Sinicos, kuris organizacijoje liko? Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad būtent M. Baltrukevičiaus, o ne organizacijos „Pro Patria“ narių sprendimai buvo brandūs, jei redaktoriaus pavaduotojas nenurodo jokios propatrijiečių pozicijos, kuri būtų klaidinga ar kokiu kitu požiūriu nepriimtina? (Sofizmų skaičius: 21)

Nebrandumo insinuaciją M. Baltrukevičius papildo nelojalumo Katalikų Bažnyčiai insinuacija. Jis rašo:

„Paradoksaliausia, kad šioje [„Pro Patria“]  svetainėje nuolat savo tekstus publikuoja kunigai: Robertas Urbonavičius, Nerijus Pipiras. Gana tragikomiškai atrodo, kai šalia Katalikų Bažnyčios kunigo R. Urbonavičiaus teksto atsiranda Pijaus X kunigų brolijos nario Edmundo Naujokaičio video. Kaip yra rašę „Bažnyčios žinios“: „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, nes 1988 m. arkivyskupo M. Lefebvre sprendimas konsekruoti vyskupus be popiežiaus sutikimo užtraukė Bažnyčios ekskomuniką – atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Panaši liturgija ir iš Katalikų Bažnyčios pasisavintos maldos formos, stokojant informacijos apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą, gali suklaidinti katalikusׅ“. Popiežius Benediktas XVI ekskomuniką panaikino ir siekė susitarti dėl brolijos grįžimo į Bažnyčią sąlygų. Šių metų birželį organizacija paskelbė nesieksianti kanoninio pripažinimo. Taigi, nors brolija šiuo metu nebėra atskirta nuo Bažnyčios, neturi jokio juridinio statuso Katalikų Bažnyčioje. Kaip prieš kelerius metus sakė Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas Gerhardas Mulleris, organizacija yra schizmatikai, kuriems paliktas kelias sugrįžti į vienybę su Šv. Sostu, tačiau jie šiuo metu patys tą galimybę atmeta. Pats Benediktas XVI teigė, jog, nepaisant panaikintos ekskomunikos, jokios „kunigų“ vykdomos tarnystės netampa legitimios bažnytinės teisės požiūriu.

Įdomu, kaip N. Pipiras ir R. Urbonavičius patys vertina portalo bendradarbiavimą su Pijaus X kunigų brolijos atstovu Edmundu Naujokaičiu?“

M. Baltrukevičiaus pateikto Šv. Pijaus X brolijos pristatymo tendencingumą atskleidė Monika Morkūnaitė. Svarbu ne vien tendencinga brolijos traktuotė, bet ir tai, ko redaktoriaus pavaduotojas siekia tokią traktuotę pateikdamas. Anot M. Baltrukevičiaus, propatrijiečiai draugauja su Šv. Pijaus X brolijos kunigais, kurie yra schizmatikai. Redaktoriaus pavaduotojas sugestijonuoja, kad schizmatikų draugai turėtų patys būti nelojalūs Katalikų Bažnyčiai, t.y. bent truputį schizmatikai, ir retoriškai klausia, kaip „teisingi“ kunigai gali prasidėti su iškrypusiu iš teisingo kelio sambūriu. M. Baltrukevičius bando skaitytojui įteigti, kad blogų žmonių draugai taip pat turi būti blogi, todėl jų idėjos atmestinos. Tai vėl yra ne kas kita, kaip sofistinis argumentum ad hominem. (Sofizmų skaičius: 22)

Regis, M. Baltrukevičius nepastebi, kad skaitytojas, paragintas šitokiu būdu pasidaryti neigiamas išvadas apie portalą „Pro Patria“, gali dar labiau nepalankias išvadas pasidaryti apie portalą bernardinai.lt. Juk jei pagrindą kelti įtarimus nelojalumu Katalikų Bažnyčiai gali suteikti Šv. Pijaus X brolijai, kurios doktrina yra katalikiška, priklausančio  kunigo publikacija, tada dar rimtesnį pagrindą kelti tokius įtarimus suteikia nekatalikiškų ir net nekrikščioniškų konfesijų dvasininkų, pavyzdžiui, rabino J. Sackso, publikacijos portale bernardinai.lt. 

Išdėstęs, kodėl nereikėtų rimtai traktuoti organizacijos „Pro Patria“ ir jos idėjų, M. Baltrukevičius išaiškina, kodėl nereikėtų rimtai žiūrėti į straipsnio apie V. Ališausko simuliakrinę krikščionybę autorių ir jo tekstus:

„Kalbant apie Laisvūną Šopauską, ne kartą prie jo tekstų pastebėjau prierašų, jog jo tekstus atsisakė spausdinti visos žiniasklaidos priemonės ir liaupsių dėl to, jog Lietuvoje niekas nepajėgia tokiu lygiu polemizuoti. Pasirausęs po savo el. paštą, turiu pripažinti ir savo kaltę dėl to – esu gavęs vieną tekstą, kurio nutariau nepublikuoti dėl itin didelės apimties ir gana specifinės temos. Visgi polemikos čempionu L. Šopauską verčia būtent jo tekstų apimtis.

Tarkime, pagal LRT radijo laidą parengtą publikaciją apie Kristiną Sabaliauskaitę – daugiau nei 1500 žodžių. L. Šopausko atsakas 10 000 žodžių, tekstas iš dviejų dalių. Matematika paprasta – norėdama panašiu lygmeniu atsakyti, K. Sabaliauskaitė turėtų parašyti 60 000 žodžių. Tai maždaug keturi magistro darbai. Dauguma žmonių gyvenime užsiima ir kitais dalykais, ne tik karais su kitais, tad nenuostabu, jog L. Šopauskas gali jaustis nugalėtoju.“

Esą jei L. Šopauskas parašė kritinę publikaciją, kuri keliskart ilgesnė už kritikuotą tekstą, tai kritikuotas autorius atsakydamas turi rašyti tekstą, keliskart ilgesnį už L. Šopausko. Kadangi tai vargiai įmanoma, į L. Šopausko kritiką nebūtina žiūrėti rimtai – jis gali jaustis nugalėtoju, o tie, ką palietė jo kritika, gali jį ramiai ignaruoti. Tokiame samprotavime yra pritaikytas sofistinis triukas – nepagrįstas apibendrinimas. Nėra jokio dėsnio, kuris nulemtų, jog tinkamas atsakymas į trumpo teksto ilgą kritiką turėtų būti ne mažiau kartų ilgesnis. Tinkamas atsakymas į kritiką gali būti trumpesnis, ilgesnis arba panašios apimties. (Sofizmų skaičius: 23)

Regis, skaitytojai jau pastebėjo vieną anaiptol ne mažareikšmį liberaliųjų viešųjų intelektualų, tiek laicistinių, tiek katalikiškųjų, laikysenos nenuoseklumą. Liberalūs viešieji intelektualai labai mėgsta kalbėti apie dialogo svarbą, dialogui tiesiog odes gieda, tačiau, susidūrę su savo pozicijų argumentuota kritika (pačia geriausia proga dialogui!), kažkodėl bematant praranda entuziazmą ir atsako arba tyla, arba pašaipomis veidaknygėje, arba bandymais diskredituoti kritiką pasirinkus taikiniu kokį nors mažareikšmį aspektą. Kažkodėl liberalūs viešieji intelektualai į kritiką niekuomet neatsako bandymu kalbėti apie problemą iš esmės.

M. Baltrukevičius savo tekstą baigia taip: 

„Ne vieną iš organizacijos [„Pro Patria“] aktyvistų pažįstu asmeniškai, gerbiu ir toliau gerbsiu. Dauguma jų tikrai yra talentingi žmonės ir gyvenime turėtų pasiekti labai daug. Tik gaila, jog šiuo metu organizacija, kuri pagal jos pavadinimą turėtų kovoti už Tėvynę, daugiausia energijos skiria kovai prieš popiežių, Katalikų Bažnyčią ir kitus krikščioniškos minties skleidimo kanalus.“

Reikia pripažinti, kad tai yra tikro didmeistrio vertas ėjimas. Užteko vietoje žodžio „kritika“ pavartoti žodį „kova“ ir organizacija, kelianti šūkį „Už Tėvynę“, pavirto vos ne Tėvynės priešu. (Sofizmų skaičius: 24)

D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstuose yra toks kiekis sofistinių gudrybių, jog tie tekstai puikiai galėtų tarnauti kaip metodinė priemonė logikos kurso temai „Sofizmai ir paralogizmai“. Sunku būtų patikėti, kad logikos dėstymo lygis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra toks žemas, kaip galima būtų pamanyti perskaičius šiuos TSPMI absolventų tekstus. Priežastis turbūt kita. D. Puslys ir M. Baltrukevičius parašė nuo pradžios iki galo sofistinių gudrybių perpildytus tekstus todėl, kad kitokiu būdu apginti savo pozicijų nesitiki. Tai skatina giliau pasidomėti, kokias pozicijas gina ir propaguoja Donatas Puslys ir jo redaguojamas portalas bernardinai.lt.



Susiję

Straipsniai 5075217049423416716

Rašyti komentarą

  1. Žiūrint vien į vartojamą kalbą: apie savo nuomone tikrai ar įsivaizduojamai remiančius straipsnius Šopauskas rašo kaip jie "parodė", "atskleidė" o štai apie savo oponentus - "bandė parodyti", "bandė samprotauti" ir panašiai:)

    Tiesiog gražu žiūrėti, kaip "saviškiai" visi iki vieno "parodo", o visi kiti, visi iki vieno, "bando" parodyti:)

    O ne, tai žinoma nėra bandymas įteigti skaitytojui jokių nuostatų, tačiau aštrios ir geležinės analizės išvados - taip jau yra, kad visi saviškių teiginiai be dėmės, o štai jau kitų - nepatikrinti, logiškai ydingi, neteisingi, išsisukinėjimai ir taaaaaip toliau:)

    Šiaip nuobodžiai pasikartosiu, jei Šopauskas komentarus paskaito, kur prisipažinimas klaidos anstesniame straipsnyje, kad Vaišvilaitė niekam nepasakoja ką savo praeityje veikė ir plius jis girdėjęs kaži kokius balsus apie jos indėlį socializmui ar ateizmui, nebepamenu, kai aš per 10 minučių išguglinau kelis Vaišvilaitųs asmeninius interviu ir šiaip biografinius aprašus būtent apie tai, ką ji veikė būtent tais metais, kurie rūpėjo Šopauskui?

    Šiame straipsnyje mini Ališauską, Subačių, o Vaišvailaitės jau nebe (gal perskaitė mano komentarą?). Va taip, metei riebią dėmę ant viso žmogaus praeities, dabarties ir ateities - ir varai toliau? Ačiū už pavyzdį, būtinai seksiu ir įmituosiu:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, nebuvo tekste nei "bandė parodyti", nei "bandė samprotauti" - šitas tamstos ėjimas iš esmės yra ta pati tekste minėta "šiaudinė baidyklė". ;)
      Buvo "bando apginti", bet kadangi autorius tą bandymą "suvartė" iš logikos pozicijų, jis visiškai teisingai įvardijamas kaip bandymas. Argi būtų logiška, sutaršius tokį bandymą, rašyti "apgynė"? ;)
      Taip pat buvo "bando skaitytojui įteigti" - bet juk neįteigė. Todėl - irgi tik bandymas. Tas pats ir su "bando diskredituoti" - vėl nesėkmingai, todėl vėl tik bandymas. Žodžiu, viskas čia su tais bandymais tvarkoj. O štai BANDYTI nuvertinti autoriaus straipsnį tomis pačiomis priemonėmis, kurios jame kaip tik ir kritikuojamos - nesolidu. ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-05-04 21:11

    Galetu tikybos eiti destyti, jau viena tokia mokytoja turim pamaina matomai stipri yra.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-05-04 22:34

    komentatoriai, o argumentų ar turite? - jeigu ne, tai ką čia veikiate?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-05-05 00:04

      jie cia yra - tai ir visa ju veikla.

      Panaikinti
  4. Kiek į šoną (bet tik pusiau) - verta dėmesio rekomendacija su nuoroda į tekstą, padėsiantį suprasti liberastinę psichopatologiją ir jos priežastis, o taip pat opozicijos priežastis. "Kartu šis tekstas yra ir apie tai, ko šiandien nenori pripažinti liberalių pažiūrų katalikai, taip nemėgstantys katalikų „nacionalistų“ ir „tradicionalistų“.": http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/skaitiniai.-rekomenduoja-vygantas-malinauskas-kodel-yra-vertingiau-palaikyt

    AtsakytiPanaikinti
  5. Na, imam pavyzdį iš Šopausko ir nesupainiojame jo teiginio validumo su Šopausko autoritetu:)

    Štai jo teiginys: Tuo tarpu eurofederalizacijos projektas reikalauja „naujo žmogaus“ kūrimo vykdant milžiniško masto prievartą žmogaus prigimties atžvilgiu, o būtent, reikalauja sulaužyti tautų moralinį stuburą, žmones padaryti individualistais, t. y. nukrikščionintomis, ištautintomis, išvalstybintomis būtybėmis, kurios nesuvokia, kas yra bendrasis geris, rūpinasi tik savo privačiais reikalais ir abejingai stebi savo tautų ir valstybių likimą. (...) Visa tai reiškia, kad katalikiškosios doktrinos principai reikalauja atmesti tą Europos integracijos modelį, kuris vadinamas „eurofederalizmu“.

    O taip, skaitai ir ploji, kaip čia "moksliškai" varo:) Tik man - kaip jau buvau jums prisipažinęs anksčiau, labai kukliam ir nepretenzingam savamoksliui, perskaičiusiam vieną kitą tūkstantėlį puslapių per eilę metų apie krikščionybės istoriją, krikščionybės ir teisės istoriją, krikščionybės ir politinės teorijos istoriją - kyla labai paprastas klausimas:

    O NUO KADA atsirado katalikiška doktrina apie tautinę-katalikišką valstybę? Na, pirmame tūkstanmetyje nėra. Viduramžiais nėra. Renesanse nėra. Moderniais laikais yra, bet kaip kritika monarchijos ir imperijos naudai. Kokiam 17 amžiuje dar embrioninė tautos-valstybės idėja buvo suvokiama kaip antikatalikiška, ale protestantizmo erezijos vaisius ir krikščionijos fragmentizmo pasekmė.

    Tokie pionieriai, kalbu apie katalikus mąstytojus - ir todėl marginalai - pradėjo rastis vėlai, 19 amžiuje ir ypač 20 amžiuje. Panašiai pradėjo rastis pozityvūs popiežių pareiškimai apie "tėvynės meilę". (ES idėja pradėta plėtoti nuo 20 amžiaus vidurio, taigi, labai panašiu laiku, skirtumas vos 30/40 metų).

    EVANGELIJOJE nėra NIEKO, kad leistų dedukuoti SIAURĄJĄ PRASME krikščionybės paramą tautai-valstybei ar dedukuoti, kad tauta-valstybė yra geriausia politinė forma pagal Evangeliją.

    Tautą - valstybę Bažnyčia priima kaip tikrovę, su pagarba, bet ir su autonomija, su supratimu, kad galima bendradarbiauti, bet taip pat pyktis. Visada perspėjama apie ekscesus. Tipiška citata:

    Pius XI - Ubi Arcano Deil Consilio (1922).

    Patriotism—the stimulus of so many virtues and of so many noble acts of heroism when kept within the bounds of the Law of Christ—becomes merely an occasion, an added incentive to grave injustice when true love of country is debased to the condition of an extreme nationalism, when we forget that all men are our brothers and members of the same human family...

    Ką noriu pasakyti - katalikiškai socialinei doktrinai tikrai nepriimtini "naujo žmogaus" projektai, tačiau NE TODĖL, kad tai prieštarauja tautai-valstybei. Supraskite, kalbant apie principinį lygį, krikščionybės misija nėra išlaikyti tautines tapatybes, o išganyti asmenį, atvesti jį pas Dievą, į Dangaus Karalystę. Ji su tapatybėmis sutaria ir bendradarbiauja, tačiau gali apsieiti ir be jų. Ir jei po kelių šimtų metų Europoje, hipotetiškai, susiformuos nauja "europiečių tauta" - ne "naujų žmonių", bet taip pat ir be "tautų-valstybių", katalikybei tai visiškai toleruotina aplinka savo misijos vykdymui.

    Kai gyvavo austrų-vengrų imperija, katalikybė veikė "imperijoje", kai Austrija ir Vengrija atsiskyrė, katalikybė tęsė darbą "tautose-valstybėse", jei Austrija ir Vengrija "eurointegruosis" į dar kažkokią naują formą, katalikybė atras būda veikti ir joje, ir neverks sakydama - kadangi nebėra austrų arba vengrų "tautų-valstybių", tai jau galas.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Trumpai tariant, "bandžiau parodyti", kad Šopauskas remiasi neegzistuojančiu katalikišku mokymu apie tautos- valstybės kažkokį tai išskirtinumą, būtinumą ar pranašumą ir kad jo dedukcijos "iš viso to" prieš eurofederalizmą yra visai neprasmingos. Nes to "viso to" paprasčiausiai nėra Bažnyčios sąmonėje.

    Ir jei žmogus paskaitytų kaip katalikų Bažnyčia kokioje Indijoje, Kinijoje ar rytų Timore bando išsivaduoti nuo sutapatinimo su prancūzų, britų ar italų, plačiau, europiečių tapatybėmis, jis rašytų blaiviau...

    Ir, sekant tradicionalisto Pijaus mokymu, žvalgausi kur Šopauskas būtų pasakęs, kad Ališauskas ar Subačius jo broliai? Nematau. Kur Pro Patria parašytų, kad lenkai yra mūsų broliai - kuriems gal kategoriškai nepritariame kai kuriais klausimais, bet mūsų broliai - nematau. Ar tai nėra slinktis ir nuosmukis nuo "patriotism" iki "extreme nationalism"?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Mano akimis žiūrint, čia standartinė situacija (ką jau esu minėjęs): yra tautinių pažiūrų stovykla, ir yra liberalistai-kosmopolitai. Tos stovyklos yra tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų bendruomenėse - ir tiek ten, tiek ten jos yra ne tik priešingos, bet ir priešiškos, kadangi tautiškumui liberalizmas, kaip ir bolševizmas, yra grėsmė išlikimui, o pastarajam (kaip ir bolševizmui) tautiškumas yra kliūtis kelyje į "progresą". Taip netikintis liberalas pareikš, kad tautinės valstybės - santykinai naujas reiškinys ir visiškai nebūtinas evoliucijai, o tikinčiuoju save laikantis liberalas pareikš, kad tautinės valstybės - santykinai naujas reiškinys ir visiškai nebūtinas krikščionybei. Palyginimui - įsivaizduokime, tarkim, tikinčiojo Lietuvos partizano ir "tarybinio krikščionio" diskusiją religijos ir tautiškumo/nacionalizmo klausimais - kuo ji skirtųsi? Tai tiesiog vertybinių požiūrių nesuderinamumas, kuris iš esmės nepanaikinamas. Taigi, nėra ko stebėtis, kad jokio "broliavimosi" nėra ir būti negali, o prieš pradedant priekaištauti ir klijuoti "ekstremizmo" (o t.p. "fošyzmo", "neonacyzmo" beigi visos krūvos "-fobijū") etiketes (kas, beje, yra puiki iliustracija jau minėtam R.R. Reno straipsniui (https://www.firstthings.com/article/2017/05/return-of-the-strong-gods)), gal vertėtų pabandyti SAVO stovykloje tų "broliavimosi" apraiškų paieškoti? ;). Na, o lenkų pavyzdys (kaip ir jo interpretacija) čia apskritai, kaip sako, "nei į tvorą, nei į mietą".

    AtsakytiPanaikinti
  8. Pikc, rašiau jau - tai pusiausvyros klausimas. Nei vienas iš mūsų nėra "įmanomas" be bendruomenės, be tapatybės, be kalbos, be mentaliteto, be priklausymo kažkam. Kta vertus, kiekviename iš mūsų yra spindulėlis, kuris nesutelpa į vieną geografinę/istorinę aibę.

    Liberalas išauština tą nesutilpimą - iki absurdo ir kraštutinimumo. Nacionalistas - tą priklausomybę, irgi iki kraštutinumo.

    O aš, kaip tikras katalikas konservatorius, patogiai sėdžiu ant abiejų kėdžių, patogiai, nes neturiu reikalo neigti nei tautos, nei laisvės, neturiu kurti "naujo žmogaus" ir neturiu stengtis išlikti 5 ar 19 amžiaus žmogumi, nes vistiek neįmanoma:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, Anūko šutvė irgi save konservatoriais laiko. ;)
      P.S. Priklausomybės iki kraštutinumo išaukštinimas NĖRA nacionalizmas. Antra vertus, liberalai nacionalizmą supranta būtent taip. ;)

      Panaikinti
    2. Nemo - konservatorius?! Nuo kada?:)

      Panaikinti
    3. Tai jis viename komentare save netgi nacionalistu pavadino. Reikia pasakyti, kad liberalai su sąvokomis ir jų turiniu elgiasi išties liberaliai. :)

      Panaikinti
  9. Nežiniukas2017-05-05 18:30

    Perskaičius Nemo ir Pikc komentarus, noriu pasidalinti savo įžvalgomis (jei taip galima mano mintis pavadinti) iš Senojo Testamento. Greičiau tai bus mintys pamąstymui. Arba sutapimų ieškojimas:

    Senajame Testamente yra toks epizodas, kai žmonės sumąstė pastatyti Babelio bokštą. Toks sumanymas Dievui nepatiko, nes jis nebuvo skirtas didesnei Dievo garbei ir Dievas sumaišė žmonių kalbą.

    Iš to epizodo galima padaryti tokias išvadas (jei taip galima pavadinti):

    1. Dievas sukūrė tautas ir tautos garbina Dievą;
    2. Komunistai sumanė sugriauti senąjį pasaulį ir sukurti naują, kuriame Dievui nebūtų buvę vietos.
    3. Eurosąjūze liberalkomunistai yra pasišovę sukurti naują žmogų, be tautos, be moralės. Savaime aišku, naujasis žmogus Dievo negarbins;
    4. Kadangi visi naujo pasaulio, naujo žmogaus projektai skirti ne didesniam Dievo garbinimui, o atvirkštiniam dalykui, gal ne veltui vėl tautos bunda, kad kaip ir Babelio bokšto, komunistų naujojo pasaulio, tiek Eurosąjūzo naujojo žmogaus atvejais tie projektai nepasisektų, o naujai atgimusios tautos vėl pradėtų garbinti Dievą.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Nežiniuk, na, nuo Babelio bokšto iki Evrozosajūzo mano vaizduotė neneša:) Kažkas, įtariu, ne taip, jei jau žiūrėti taip jau "moksliškai", bet nežinau kaip pasakyti:) Bet tai nereiškia, kad stimulai laisvo asociavimo principu man nepatinka:)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2017-05-06 14:48

    Nemo jusu komentare "Ką noriu pasakyti - katalikiškai socialinei doktrinai tikrai nepriimtini "naujo žmogaus" projektai, tačiau NE TODĖL, kad tai prieštarauja tautai-valstybei." Manyciau,kad visi,visu laiku"naujo zmogaus"projektai,kurie yra pries katalikiska/krikscioniska mokyma(turint mintyje,kad Jezus YRA DIEVAS,TEISA) yra priesinga ir tautai ir valstybei;Ir seimai(vyras,moteris)-tautos ir zmonijos pagrindui.O ,kad tautos yra parasyta Biblijoj

    Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. 7 Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? 8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! 9 Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, 10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, 11 žydai ir prozelitai,[i3] kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.Apd2-5

    P.S jei norit pamiklint vaizduote -"babel tower strasbourg" ir ziurit images/vaizdai

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. GERAS su tuo bokštu! Panašu, Nežiniukas net pats neįtarė, kiek jis teisus. :)
      O "liberalkrikščionių" palankumas eurofederalizmui, pastatytam ant komunisto Spinelio ir neomarksisto Markuzės paistalų - išties įdomus reiškinys. :)

      Panaikinti
  12. Anonimiškas2017-05-07 00:57

    Tikrai, su tuo Babelio bokštu - čia Žiniukas (prašau neįsižeisti už savivaliavimą - kitaip rašyti negaliu) išsakė tūkstantmečių sandūros momentą, tikrai nepaprasta įžvalga. O apie tautas - visame Šventame Rašte yra ne kartą minimos tautos, netgi ir su apibūdinimais. Gerb. Šopauskui išsakyta kritika apie žodžių kiekį primena epizodą, kuomet Mocarto operą vienas nemokša didikas kritikavo už tai, kad joje ,,siaubingai daug natų''. Į tai Mocartas atsake: ,,Natų yra lygiai tiek, kiek reikia, jūsų kilnybe.'' Apie valstybių susikūrimą: valstybes kaip tik ir sukųrė TAUTOS - t.y. žmonių grupės, turinčios panašius antropologinius duomenis ir kalbančios ta pačia kalba. Ir visame Šv. Rašte nerasime anei vieno žodžio, kuriame TAUTA yra paneigiama. Visur, ypač Šv. Pauliaus tautų evangelizacijos keliuose - visur randame aiškius tautų pavadinimus ir nuolat akcentuojama, kad DIEVO ŽODIS YRA SKIRTAS VISOMS TAUTOMS.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2017-05-07 01:06

    Pikc,yra ir daugiau keistos,modernios architekturos pastatu, pvz šis netoli Sv Petro bazilikos isitaises/susiranges:)
    "sala nervi audience hall" taip pat ziuret vaizdus

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už įdomią info, bet tema, vis dėlto, nėra apie kaistos, modernios architektūros pastatus.

      Panaikinti
  14. Anonimiškas2017-05-07 01:23

    Pats Dievas sakė Abraomui: ,,Aš padarysiu tave daugelio tautų tėvu.'' O Viešpats, apsireiškęs Ananijui (pastarasis grąžino regėjimą šv. Pauliui) taip pat sakė: ,,...kuris neš mano vardą tautoms.'' (Apd, 9,15)

    AtsakytiPanaikinti
  15. Stebiuosi ir esu nusivylęs, kad jums Babeliui įžiūrėti taip toli reikia žiūrėti, kai yra visai šalia - turiu galvoje tą galingąjį Babelio bokštą, kurį šlovingoji lietuvių (ar LDK?) tauta pastatė tikrai ne Dievo pagarbinimui:)

    Turiu omenyje virš visko ir virš visų iškilusį, net virš katedros (didesnis aukštis reiškia didesnę galią:)), Babelio bokštą ant kalniuko Vilniuje:)

    O jei rimtai, tai apvalių pastatų automatiškas gretinimas su Babelio bokštu ir apokaliptinių išvadų darymas man atrodo.... na, patys galite įtarti kaip man atrodo:)

    Anonimiškas, o atkreipei dėmesį, kad Evangelijoje vardinamų "tautų" seniausiai nebėra? :)

    "Tautas" rašau kabutėse, nes nei teorijoje, nei tikrovėje tai nebuvo tauta-valstybė, kaip kad suprantame šiandien. Apie graikišką žodį "tautoms" Naujajame Testamente ir absoliučiai visus iki vieno jo panaudojimus - nereiks net ieškoti - gali paskaityti čia: http://biblehub.com/greek/1484.htm

    Taigi, kur medai, partai ar elamai? Ir gal man paaiškinsi, pas per "tauta" buvo Mesopotamijos (...) gyventojai? Kuo tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, "Sibiro gyventojų", tarp kurių gali būti ir tu, jei susižavėjęs meškom ten persikelsi?

    Beje, praktiškai visos tautos buvo vieno ar kito "sojūzo" (imperijos, jei labiau patinka), sudėtyje ir anaiptol ne savo noru. Ir Naujajame Testamente nėra nieko, kas prieš tokią geopolitiką pasisakytų. Jėzus skelbė Žodį visoms tautoms, o ne tautų išvadavimą iš sojūzų.

    Priešingai, kai žydai pabandė pasinaudoti atvirkštiniu būdu tautos/imperijos įtampa, kad Jėzų delegitimuotų kaip karalių (mes neturim karaliaus, tik cezarį (imperatorių) ir jei, Pilote, paleisi tą, kuris save vadina karaliumi, būsi cezario, kuriam dirbi, priešas), tai Jėzus labai aiškiai atsiribojo nuo tokios geopolitikos "Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų (...) Bet mano karalystė ne iš čia". Įdomu ir tai, kad norėdami romėnų rankomis nužudyti Jėzų žydai nesibodėjo pripažinti kitatautį imperatorių ir labai primityviai supriešinti dvi skirtingos prigimties sąvokas: romėnų imperatorius žemėje vs Kristus karalius danguje.

    Vienos tautos ir valstybės išnyko, o kitos atsirado. Vienos tautos virto kitomis, toje pat žemėje. Krikščionybė buvo visose jose, ir buvo virš jų, netilpo nei vienos iš jų rėmuose. Krikščionybė egzistavo prieš "lietuvių" atsiradimą ir gana tikėtina, kad egzistuos po "lietuvių" išnykimo ar virtimo dar kažkuo kitu.

    Visa tai matant aiškinti, kad krikščionybė teigia kažkokį tai kinų, rusų, lenkų ar lietuvių tautiškimo būtinumą, yra .... na, tas pats, ką darė žydai - tyčia ar netyčia painioti kristaus karalystę ir geopolitines karalystes:)

    Kaip sakiau, yra pusiausvyra - kaip žmonės esame tautų dalis ir tuo pat metu nesame vien tautų dalis. Kaip krikščionys esame vienos ar kitos karalystės gyventojai, bet tuo pat metu ir kitos, kuri nėra geografinė, lingvistinė, chronologinė, istorinė.

    Todėl būdamas kataliku esu nuosaikus konservatorius ir nuosaikus "nacionalistas", jei norite.

    Netikiu abstrakčiai laisvu ir abstrakčiai nuo "represiniu" tapatybių išsivadavusiu liberalų/dženderistų "naujuoju žmogumi", kaip netikiu ir susireikšminusiu nacionalizmu, kuris save supainioja su Dangaus Karalyste, manydamas esąs amžinas ir mirtinai būtinas.



    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, "senas-geras" to paties L. Šopausko sukritikuotas "šiaudinės baidyklės" metodas ("apvalių pastatų automatiškas gretinimas" - dzin, kad gretina NE "visus apvalius pastatus" - ir net NE "Nemo" oponentai tą gretinimą sugalvojo) nepamirštant absurdiškų palyginimų (su Vilniaus aukštutinės pilies liekanomis). Na, patys suprantate, kaip tai atrodo. ;)
      "Krikščionybė egzistavo prieš "lietuvių" atsiradimą ir gana tikėtina, kad egzistuos po "lietuvių" išnykimo ar virtimo dar kažkuo kitu." - be abejo, visiškai adekvatus, teisingas ir tikram "nuosaikiam nacionalistui" būdingas teiginys. Kaip ir sakiau, liberalai su sąvokomis ir jų turiniu elgiasi liberaliai.
      Iš tikrųjų, reiktų, kaip viena profesorė (klaidingai) sakydavo, "apsibrėžti definicijas". Pirmiausia, reiktų nesiremti klaidinga ir ydinga prielaida, kad "nesu RADIKALUS liberalas" automatiškai reiškia "nesu liberalas". Klaidinga, nes neatitinka tikrovės, o ydinga, nes klaidina ir trukdo susikalbėti. Dar daugiau, iš tokios klaidingos prielaidos neišvengiamai plaukia ir kiti absurdiški pareiškimai apie buvimą "konservatoriumi" (pagal tokią "logiką", Anūko aršių liberalų šutvė irgi konservatoriais laikytini :D) ar net "nacionalistu" (jeigu žvelgimas į savo tautą "per šaltibarščių ypatingumo prizmę" (http://lzinios.lt/lzinios/Komentarai/nepatraukli-lietuva/240770) yra nacionalizmas, tada kompartijos šulai, leidę įrengti Rumšiškes ir organizuoti Dainų šventes - irgi kuo tikriausi nacionalistai :D). Siekiant išvengti iškreipto sąvokų vartojimo (labai būdinga liberalų ir pan. kairiųjų radikalų taktika) keliamos painiavos, siūlyčiau vadovautis mano anksčiau minėtu "anties testu" ("duck test"): "jei atrodo kaip antis, plaukia kaip antis ir kreksi kaip antis - tai greičiausiai ir bus antis". Taigi, jei kažkas kalba kaip liberalas, vadovaujasi atitinkamomis vertybėmis kaip liberalas ir argumentuoja kaip liberalas - tai greičiausiai ir bus liberalas, kad ir ką jis pats apie save sakytų. :)
      P.S. Atkreiptinas dėmesys į paskutinį pareiškimą: pastebėkite, kaip atmetama politinė etninės tapatybės dedamoji, tuo pačiu pareiškiant, kad nepritariama tapatybių atmetimui. ;)

      Panaikinti
  16. Pikc, aš gi neuždrausiu nei pačiam, nei kam kitam manyti, kad esu liberalas, kad esu čia pasiųstas ar gaunu pinigus už tradicionalistų kritiką, kad ES parlamento projektuotojai tyčia statė "Babelio bokštą" ir dar kuo tik norite:)

    Tikėkite kiek tik norite, kad ES parlamento apvalumas yra tyčiškai antikriščioniškas ir antitautiškas, o štai Gedimino pilies bokšto apvalumas tai jau tyčiškai krikščioniškas ir tautiškas, ir kitaip galvoti absurdiška:)

    Tikėkite kiek tik norite, kad Šopauskas ir jūs pasakėte - ir taškas, viskas jau parodyda, įrodyta, viskas atidengta ir demaskuota:)

    Tikėkite, kad kai Šopauskas antraštėje užrašo "Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga" - tai nei liberalams ir kairuoliams būdingas sąvokų iškraipymas, nei šiaudinė baidyklė, nei absurdas, nei ironija, nei perteklinė definicija, nei polemikai ir provokacijai skirta antraštė, o tikrių tikriausias FAKTAS, neginčijamas, kaip paties Šopauskos nusimanymas apie "katalikišką tautinę" doktriną:)

    Tikėkite, kad nereikia konfrontacijos, savikorekcijos ir naujos sintezės, bet kad jūsų sąvokos ir kriterijai jau amžiams ir visiems laikams, be jokių "gal" ir "galbūt" yra nustatyti, teisingi ir vienintelis dalykas, kuris čia lieka - tai tik pamatuoti: ąąą, šitas neatitinka - reiškia toks, o va šitam ES parlamentas Babelis? Vau, tiktas patriotas:)

    Tikėkite, kad bet koks kitas, nemanantis kaip jūs - yra nesupratęs, neapsišvietęs, neskaitęs, piktavalis, dženderistas, nesusipratėlis, išdavikas, be meilės Lietuvai, nieko nedarantis aplink save, kad būtų nors truputi geriau ir t.t.

    Tikėkite, kad katalikybę ar krikščionybę gina tie tekstai, kuriuose yra dešimtys tūkstančių žodžių, bet tarp jų nėra nei karto paminėta - išgelbėjimas, brolis, sesuo, nepykti, išlikti skaidriam, atsakyti į blogį gerumu, neteisti, atleisti, atsukti žandą ir t.t. Iš viso nepaminėta, net principų lygyje, gal kartą tik mačiau - ach, kaip blogai, kai artimo meilė tampa sentimentalizmu, o tikra meilė yra rėžti į akis, maždaug, "ach tu Jude":)

    Na ir saldainis jums - buvau va vakar jazzo koncerte, prieš tai Mocarto. Patiko, buvo gražiau už žemaitiškas sutartines ar visokius modernius "Žalvarinius". Ar reikia dar kito įrodymo, koks kairysis-antipatriotinis - liberal- komunistas esu? :)




    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar saujelė "šiaudinių baidyklių" į kolekciją. Darosi standartas. :)

      Panaikinti
    2. Tiesą sakant, nematau pagrindo purkštauti ir vaidinti įžeistą nekaltybę. Na, esate liberalas, išpažįstate liberalias vertybes - ir (o, netiktume!) esate laikomas būtent liberalu, o ne konservatoriumi, nacionalistu ar dar kažkuo. Kur čia tragedija? Paprasčiausiai nustokite vadintis tuo, kuo nesate - ir visos problemos išsispręs. Tiesiog, kai žmogus aiškina "aš, kaip nuosaikus nacionalistas, manau, kad nacionalizmo nė velnio nereikia - ir apskritai, jis "extreme", o turi būti tolerancija beigi "atvirumas Kitam"" arba "aš, kaip konservatorius, manau, kad raudonasis Bergoglio yra visiškai teisus" - tai tiesiog groteskas, ir tiek. Kaip jau ne kartą minėjau - tai iš esmės lygiai tas pats, kaip ir situacija, kai "konservatorius" Anūkas postringauja apie pederastų "teises" ir nelegalų importo būtinumą. Tai NĖRA "patogus sėdėjimas ant dviejų kėdžių" - tai bandymas auditoriją apgauti, siekiant įtikinti iliuzinės "antrosios kėdės" egzistavimu. Tai paprasčiausiai nesąžininga, ir piktintis, kad auditorija neliko tokiais bandymais sužavėta - nerimta. Apie manipuliatyvinio pobūdžio demagoginių priemonių naudojimą net nekalbu.

      Panaikinti
  17. Anonimiškas2017-05-07 18:32

    Nors Sovietu Sajungos rumai ir sugriuvo,bet sienu akmenys(komunizmo ideja)liko, ,blogis(velnias)niekur nedingsta,tik pavidala pakeicia;cia laiko klausimas,kokie rumai ir kur vel iskils.

    Paziurekit ,kaip atrodo siuolaikiniai indoktrinuoti spaliukai "Princesses Drop F-Bombs for Feminism"youtube

    AtsakytiPanaikinti
  18. Anonimiškas2017-05-07 23:53

    Matote, Nemo, daug kas jau atrodė aiškiai iš pat pradžių, bet kai palyginote Babelio bokštą su Gedimino pilies bokštu - tik keista, kodėl tai išsakėte užuomina, o ne tiesiai? - tai iškart viską sudėstė į savo vietas. Kadangi, kaip matau, cituojate Šv.Raštą ir Naująjį Testamentą - ka gi, tuomet jūsų tiesmukam Babelio bokšto ir alegoriniam Gedimino bokšto apibūdinimams tinka šie žodžiai iš Evangelijos pagal Matą: ,,Verčiau jūs sakykite ,,Taip'', jei ,,Taip'', ,,Ne'', jei ,,Ne'', o kas viršaus, tas iš piktojo.''(Mt 5,37). Taigi. Apie D. Puslį: kai 2015 m. vasarį jis buvo paskelbtas ,,Tolerancijos Žmogumi'', neliko klausimų. Ne Coudenhove-Kalergi premija, bet esmė ta pati. O šiaip pseudoliberalizmo ideologija anei karto neužsimena apie PAREIGĄ. Ničniekur anei puse žodžio neužsimenama, kad asmuo privalo vykdyti savo PAREIGĄ - moralinė PAREIGA, profesinė PAREIGA, bendražmogiškoji PAREIGA ir t.t. Taip pa federalizmo ir neo-pseudoliberalizmo apologetai anei vieno žodžio nesako apie ATSAKOMYBĘ - o šitai neatsiejama nuo PAREIGOS. Asmeninė ATSAKOMYBĖ, ATSAKOMYBĖ dėl savo poelgių, pasakytų žodžių, ATSAKOMYBĖ savo profesinėje veikloje ir taip toliau. O mūsų, tradicinę katalikybę išpažįstančių žmoniu supratimu, tiek PAREIGA, tiek ir ATSAKOMYBĖ yra dvi pamatinės kategorijos.

    AtsakytiPanaikinti
  19. Matai Pikc, jau dešimtyje komentarų aš koregavau, kad nemanau va taip: "aš, kaip nuosaikus nacionalistas, manau, kad nacionalizmo nė velnio nereikia... "

    Bandžiau paaiškinti kodėl taip nemanau ir kaip manau. Bet esi tiems aiškinimams kurčias ir aklas. Dar kitaip sakant, turi išankstinę prielaidą kas yra "patriotas" ar "tautininkas". Ta prielaida yra siaura ir neadekvati, bet ne tai esmė. Esmė, kad kai susiduri su daugiau atspalviu turinčia pozicija, kuri netelpa į tavo siaurą prielaidą, esi savo pačios prielaidos ir logikos priverstas sakyti "ne tautininkas, reiškia - liberalas".

    Aš tau bandžiau paaiškinti, kad nesu liberalas - ir ne tam, kad tau įtikčiau, nes kaip rašiau, savo asmeninę pasaulėžiūrą grindžiu ne patikimu Pikc ar anonimiškam ar Masiuliui, ar Šopauskui, ar dar kažkam. Man nerūpini nei vienam iš jūsų įtikti.

    Aš nesu liberalas, nes mano pasaulėžiūroje yra principų, kurie su liberalizmu nesuderinami. Liberali pasaulėžiūra man yra per siaura, nepakankama.

    Lygiai taip pat mano principai nesuderinami su ekstremistiniu, uždaru, nepermerkiamu nacionalizmu. Kodėl? Nes toks egzistuoja tik kvailių galvose, kurie - pasikartosiu, nesuvokia, kad rašo lotyniškais rašmenimis, kad geria alų iš Italijos importuotoje barokinėje salėje Vilniuje ar kasosi pilvą suomiškoje pirtyje kur prie Molėtų. Ir tai galioja ne vien Lietuvai. Bet kokia, kad ir galingiausia kultūra/tapatybė yra kažką paėmusi iš kitų. Taip, kaip man per siauras liberalizmas, taip man per siauras ir uždaras nacionalizmas, nes tokio, istorijoje, niekada nebuvo ir neįmanoma, kad bus.

    Būtent todėl rašiau apie nacionalizmą kaip apie susisiekiančius indus. Aš esu gimęs, užaugęs ŠITAME inde. Ir man gerai jame. Man visiškai nėra prasmės jo atsisakyti, sudaužyti. Kam? Kad persikeltum į kitą indą? Vokišką, airišką, norvegišką? Kurio dalimi net ir norėdamas 100 procentų netapsi, nes indo dalimi yra gimstama, per daug fundamentalūs tie tapatybės procesai, virš racionalumo ir sąmoningų pastangų. Taigi, aš dirbu, stengiuos dėl SAVOJO indo. Bet neapsimetu, atsidarydamas prancūzišką šaldytuvą ar paimdamas kinišką peilį, eidamas į ispanišką koncertą, kad jis nesusieja su kitais indais, materialiai ir dvasiškai.

    O būtent šitas teiginys tavo siauroje ir neadekvačioje prielaidoje mane daro "liberalu". Man - pakartosiu itin aiškiai - tai yra kvailas teiginys, nes tiek pats, tiek aršiausias nacionalistas savo buityje, pradedant nuo Čekijoje pagaminto šikpuodžio, turite šimtus įrodymų apie tai, kad indai susisiekia.

    Ateinate čia į lotyniško pavadino portalą, kurio didžioji dalis yra verstiniai anti-liberalūs straipsniai, ir vaizduojate, kad esate "be priemaišų", ne taip kaip liberalai?

    Kyla toks įtarimas, kad jūs visada egzistavusias žmonių ir žmonių bendruomenių tarpusavio mainus ar įtakas - nuo pat prekybos gintaru su Romos imperija - nemokšiškai painiojate su jaunute liberalizmo ideologija.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Užuot postringavęs savo vaikiška idile, Nemo, eik į bernardinus. Tu ten, šalia tokio Samsono, ir kitų "blondinių", tikrai pasijusi esąs SAVO INDE. Nepyk ir suprask, kad ne visi gimę XXI amžiuje. Pasitaiko dar tokių, kurie Sibiro platybes išvaikščiojo. Ir tai darė ne savo noru, ne ekskurso sumetimais, o skaudžia bado, smurto (fizinio ir moralinio) įtakoje. Psakysi, kad ir jie gyveno SAVO INDE? Ne! Jie išgyveno tos pačios santvarkos, tik kitais rūbais, košmarą. Tau, Nemo, dar augti ir augti. Tada galėsi visus savo komentarus sudėti į memuarus.

      Panaikinti
    2. Užuot postringavęs savo vaikiška idile, Nemo, eik į bernardinus. Tu ten, šalia tokio Samsono, ir kitų "blondinių", tikrai pasijusi esąs SAVO INDE. Nepyk ir suprask, kad ne visi gimę XXI amžiuje. Pasitaiko dar tokių, kurie Sibiro platybes išvaikščiojo. Ir tai darė ne savo noru, ne ekskurso sumetimais, o skaudžia bado, smurto (fizinio ir moralinio) įtakoje. Psakysi, kad ir jie gyveno SAVO INDE? Ne! Jie išgyveno tos pačios ideologijos, tik kitais rūbais, košmarą. Tau, Nemo, dar augti ir augti. Tada galėsi visus savo komentarus sudėti į memuarus, o kiti iš to tik pasijuoks.

      Panaikinti
    3. Glorija, pirma, neaiškint viešame forume kam ir kur eiti. Nori kalbėti ir replikuoti - replikuok, niekini - niekin, nesutinki - nesutik, juokinga - juokis. Bet neaiškink kam ir kur vieta. Tu man nei motina, nei mokytoja, nei autoritetas, nei valdžia, nei angelas, nei polcininkas, nei cenzorius ar dar kažkas.

      Antra: jei žmogus Sibirą ne savo noru išvaikščiojo - šitos patirties nežadu nei kableliu paneigti. Ir jei jis dar žmogišku sugebėjo išlikti, tai jaučiu kuo nuoširdžiausia pagarbą, nes pats nežinau kaip su manimi tokiom aplinkybėm būtų. Bet jei tam žmogui atrodo, kad jis įgijo kompetenciją kalbėti apie viską ir visus - tai, būtent, jam atrodo.

      Yra mąstymo ir pokalbio taisyklės, yra faktai, faktų lyginimas, tikrinimas ir t.t.

      Jei tau - pavyzdžiui - Tarybų Sąjungos konstitucija ir Lisabonos sutartis yra "ta pati ideologija kitame rūbe" - gali taip manyti. Neuždrausiu. Bet ir nevaidinsiu, kad tai didi įžvalga, kurios tikrumą garantuoja tai, kad žmogus gyvenime daug sunkumų iškentė. Daug kančios savaime nesuteikia pažinimo ar analizės teisingumo.

      Panaikinti
    4. Hmm... Klasikinis atvejis: nupaišom nacionalizmo karikatūrą, nė velnio neturinčią nieko bendro su realybe, "nuo dūšios" paspardom, apskelbiam oponentus tos karikatūros garbintojais, apklijuojam "jūs durnei", "acilikėlei", "seurapročei", "nemokšos" etiketėmis, arogantiškai pareiškiam, kad "ne jums, kvalei, mane, tokią progresyvę beigi plataus akiračio asmenybę, suprast"... Ir kur man tai matyta? :)

      Panaikinti
    5. Ar jau viską pasakei, Nemo? Jei viską, tai ačiū už laiką, paaukotą komentarų rašymui. Kitą kart, užuot rašęs, eik, padėk vienišai senutei krepšį iš parduotuvės parnešti, ar malkų pakapoti. O tai, per savo nepamatuotų fantazijų ir iliuzijų gyvenimą, nė vieno gero darbo nebūsi nuveikęs :)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-05-09 13:39

      Nemo,niekas nesako,kad nereikia palaikyti prekybiniu ir kulturiniu rysiu su kitomis,tautomis.Kaip jus ir rasete perkam is kitu saliu ir saldytuvus ir peilius ir arbuzus.Bet pirkdamas,kad ir kinietiska peili neparsivedat gi kiniecio kartu i namus ar jei perkat arbuza,kokio arabo.Negyvi daiktai yra viena,o va zmones su savo kultura ir pasauleziura visai ,kas kita.Galim kartu susest prie bendro stalo pabaliavot su lenku ar pakistanieciu,o po sventes viso gero skirstomes i savo namus.Bet dabar kas daroma Europoj,tai kaip ,kokiam bendrabuti,jokios privacios erdves,viskas maisoma i viena katila.

      Ir dar Nemo "nemokšiškai painiojate su jaunute liberalizmo ideologija."
      Tai ne jaunute liberalizmo ideologija,o liberalizmo vilkas persirenges kriksciones seneles Europos rubais besitaikantis suesti mergaite lietuvaite

      Panaikinti
  20. Anonimiškas, atleisk, bet tavo paskutinis komentaras elementariai rodo, kad nesi į rankas paėmęs jokios rimtesnės literatūros. Visur yra kalbama apie pareigas ir atsakomybes. Man nėra tekę matyti - apart kvailų vyrukų, kurie tai sako ne iš proto, o iš noro, kad kiekviena gražuolė su jais į lovą be jokių pastangų griūtų - liberalizmo kaip pasidavimo kiekvienam įgeidžiui, be pareigų ir atsakomybės, teorizavimo.

    Na, 20 amžiaus liberalizmo teorijos pusdievis buvo toks John Rawls, pasidaręs vadovėliniu autoriumi. Tikrai nesunku išguglinti, ką jis rašo apie atsakomybę ir pareigą.


    Klausimas nėra tas, kad liberalizme išnyksta pareiga ir atsakomybė, o tai, kaip asmens laisvė sąveikauja su kitomis dedamosiomis. Liberalams atrodo, kad sąveikauti turi taip, o va mums - katalikams, nuosaikiems nacionalistams ir konservatoriams, kitaip.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "mums - katalikams, nuosaikiems nacionalistams ir konservatoriams"... :)
      Matote, Anonimiškas, jeigu nebūtumėte nieko nesuprantantis tamsolis retrogradas, tai žinotumėte, kad, pvz. eurofederalizmą palaiko katalikai, nacionalistai ir konservatoriai, kadangi visiškai akivaizdu, jog pagrindinė eurosajūzo ideologija paremta, atitinkamai, krikščionybe, tautiškumu ir tradicinėmis vertybėmis, o ne kokiu aršiu liberal-neomarksizmu. Nebūtų Nemo išaiškinęs - ir liktumėte toks neapsišvietęs. :)

      Panaikinti
    2. STOP, Pikc! Kokie katalikai palaiko? Čia verta nepamiršti, kad šiandien turim dvi katalikybes, kur viena tikrai palaiko, o kita - kategoriškai sako "ne".

      Panaikinti
  21. Anonimiškas2017-05-08 20:23

    Nemo, ne jums spręsti dėl kitų skaitytos literatūros. Todėl malonėkite išvardinti keletą autorių, kurie tiksliai apibrėžia pareigos ir atsakomybės funkciją liepiamąja nuosaka liumpenfederalizmo ir pseudoliberalizmo kontekste. Beje, atminkite, kad jūsų aliuzija į asmeniškumus yra ypač daug pasakanti apie jus patį.

    AtsakytiPanaikinti
  22. Anonimiškas2017-05-08 20:51

    Ir dar: Nemo, apie jūsų sakinį ,,va mums - katalikams, nuosaikiems nacionalistams ir konservatoriams''. Sakydami ,,mums'' - kalbėkite už save patį, o ne už kitus. Jūsų atsakymo gerb. Glorijai nepavadinčiau labai kultūringu, ypač kai leidžiate sau spręsti, kas ir kokią literatūrą skaito. Kad ir kaip bebūtų, tačiau šioje polemikos plotmėje individualumas yra aksioma, todėl bus geriausia atsisakyti arogancijos.

    AtsakytiPanaikinti
  23. Anonimiskas, pakartosiu dar karta ka sakiau nuo pradziu - man nesvarbu ka jus galvojate apie mane. Nei vienas is jusu. Man tai yra nulines vertes dalykas.

    Vienintelis dalykas, ka ziuriu - tai jusu teiginiu teisingumas, turinys, informacija, kuri gali papildyti mane, atsizvelgiant taip pat i galimybe, kad jusu intelektualinis potencialas ir patirtis gali man buti (kol kas ar visam) nepasiekiami (nors to dar nepajutau). Ar atitinka faktus, ar nera kontraargumentu? Ne vien kaip mastyti, bet kaip ir nemastyti.

    Glorija? Pirma, jau minejau apie cia esanciu dvigubus sandartus. Kiek cia mane jau drausmino - buk mandagus, niekur neperlenk, va cia tu nepasistengei tokios skirties padaryti, va cia pernelyg abstrakciai pamastei, o stai cia fakto nepaminejai ir t.t.

    O ka apie saviskius? Ka man Glorija parase? Mandagu? Ne. Arogantiska? Pakankamai. Ir jei nuimsime nuo jos komentaro tuscia informacija ar turini - jos emocijas, nuomone, vertinimus, isankstines nuostatas, kas lieka? Kazkas daugiau uz nuli? Kas, gal pacituosite? Nekalbant apie tai, kad su savo komentaru ji is viso ne i tema pareplikavo.

    Tai ko is manes lauki, kad jai replikuociau? Oi, ponia, kaip graziai pasaket, einu uodegyte is gedos nuleides laukan? Ir paziurek kaip ji tesia - ne argumentuoja, bet "eik geriau malu pakapoti".

    Tai ka dabar turiu daryti? Dar karta susigesti ir eiti malku kapoti? Kodel nesiulo tau ar Pikc malku kapoti? Ar kapojate? Ar nesiojate tuos maiselius? Kodel sako tik man vienam? Tik man vienam toks argumentas galioja? O jei tik man vienam, ar tai is viso argumentas? Ir po galais, kuo jis is viso susijes su tuo, apie ka cia diskusija eina? Apie ka Sopauskas raso? Sopauskas jau prikapojo malku? Is kur zino, kad as nekapoju?

    Ir taip toliau. Ne, pasakysiu tiesiai sviesiai - norite udytis, galime pasiudyti, bet tokie komentarai - jei ziureti i juos kaip i argumentus - yra paprasciausi kakuciai.

    Arba kitas dalykas. Stai Pikc raso, kad nupaisiau nacionalizmo karikatura. Na, o kodel jis nesako tau, kad tu nupaisei liberalizmo karikatura ir paskui ja spardai. Kodel tu manes dabar klausi citatu ir saltiniu. Kodel pats nepacituoji liberalizmo teoretiku, kurie neigtu atsakomybes ir pareigos savokas? Kodel Pikc to nepareikalauja is taves? Ar tu galvoji, kad sudurnines liberalizma ka nors laimesi? Gal esi, kaip tie 15 min ir delfi zurnalistai, kurie paraso beveik visiska nesamone apie Baznycia, ir jauciasi laimetojai? Taip, propagandoje ie laimetojai. O diskusijoje kakuciai. Nes diskusijoje reikia atsakyti ne i silniausias, o i stipriausias teiginio puses. Jei mes kritikuosime sudurninta liberalizmo versija, geriausiu atveju mes patiksime tik sau patiems, na ir propagandai gal bus naudinga. Bet liberalai tik peciais guzcios. Taip kaip as guzcioju koki "liberasta" Delfi paskaites. Skaitai toki ir matai, kad jis praktiskai apie nieko nezino, o raso apie viska. Ar norime buti ir mes tokie su kitais?

    Jei nenori, tai paguglink ivairiais variantais - liberalism, liberal theory, rigths, obligations, duties, responsabilities - ir rasi desimtis, simtus straipsniu ir knygu sia tema.

    Bet labai mane prarturtintum, jei pacituotum rimta literatura, kuri neigia liberaliu teisiu ar laisviu ir atsakomybes/pareigos sasajas. Nagi, pasistenk, gi ir Glorijai bus naudinga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vajė, kokia skausminga "visiškai neliberalo" reakcija į neigiamą nuomonę apie liberalizmą! :) Rimtai, mano akimis žiūrint, emocingumas rodo tam tikrą angažuotumą. Pavyzdžiui, man būtų visiškai dzin, jei kas paskutiniais žodžiais dergtų marksizmą, nes nejaučiu tai ideologijai jokių simpatijų - tuo tarpu liberastiniai kliedesiai apie nacionalizmą ("apsitverkit betoninėms sienom su spygliuota viela", "grįžimas į viduramžius/19-ą amžių", "izoliacionizmas", "-fobijos", "nepripažįstate kitų kultūrų įtakos" ir t.t. ir pan.) rimtai užknisa.
      O su "Anonimišku" nesusišnekėjimo priežastis paprasta - jis kalba iš praktinės pusės, apie tai, ką mato, o ne kas teoriniuose straipsniuose parašyta. Teorijoje galvas kapoję jakobinai buvo už laisvę, lygybę beigi brolybę, o bolševikai gi buvo didieji darbo žmonių teisių gynėjai. Dabartinėje liberastijoje iš tikrųjų be saiko akcentuojamos teisės, pareigas paliekant antrame plane (nebent kalbama apie KITŲ pareigas Mano Didenybės atžvilgiu), ekonominėje plotmėje liberalizmas yra globalizmą aptarnaujanti ideologija (beje, dėl atsakomybės - iš esmės tik valstybė gali priversti verslą prisiimti atsakomybę (nebent tikite pasakomis apie tai, kaip viską sutvarkys "nematoma rinkos ranka") - o ką liberalizmas sako apie valstybės vaidmenį?), o kultūrinėje jis iš esmės susiliejo su neomarksizmu. Ar tokia liberalizmo versija atrodo "sudurninta"? Gal - bet ji realiai egzistuojanti, o ne "popierinė". Čia panaši situacija, kaip ir su eurofederalizmo gynimu - "neliberalai" aiškina, kad viskas su tuo eurofederalizmu tvarkoj, nes juk teoriškai visai geras dalykas gali būti, ir istorijoje visokių pavyzdžių yra buvę - bet juk kalba NE apie teorišką variantą, o apie labai realų sajūzą, kuris yra Spinelio ir Markūzės, o ne Šumano.
      P.S. O "delfinis liberastas" greičiausiai pasirodys besąs kokios jaunųjų liberalų sąjungos narys. :)
      Beje, dėl "gūžčiojimo pečiais" - prisiminiau pernykštę istoriją, kai švedų jaunieji liberalai pareikalavo įteisinti nekrofiliją ir incestą. Tada jų vyresnieji kolegos irgi "gūžčiojo pečiais" ir juokavo, kad dabar eilėje bus zoofilija - bet Danijos liberalai kaip sykis jau buvo balsavę už zoofilijos įteisinimą ir piktinosi, kad jos draudimas būtų "moralizavimas" ir "valstybės kišimasis į privatų gyvenimą". Tai tiek dėl to "gužčiojimo". :)

      Panaikinti
  24. Manęs neerzina neigiama nuomonė apie liberalizmą ar dar kažką. Erzina diletantiška nuomonė, kuri apsimeta ekspertine.

    Liberali teorija nebuvo pastaraisiais penkeriais metais mano dėmesio centre. Bet tiek, kiek skaičiau ir domėjausi anksčiau, tai teiginys "Dabartinėje liberastijoje iš tikrųjų be saiko akcentuojamos teisės, pareigas paliekant antrame plane" man atrodo neadekvatus. Aš to nemačiau vadovėliuose. Kažką panašaus gal mačiau "laisvės" vardu kelių veikėjų rašliavoje, tvirtinančių beribę laisvę tyčiotis ar užsiiminėti neribojamą seksualine veikla. Bet tiek, kiek tai liečia organišką ir sistemišką liberalizmo doktriną, tai gana aišku, kad tie veikėjai užsiima ne tiek rimta doktrina, kiek naudoja liberalizmą savo hormonams pateisinti.

    Ir mano akimis tai nedaug skiriasi nuo ekstremisto nacionalizmo, kuris katalikybę naudoja kaip priemonę priešiškumui skatinti. Arba nuo Šopausko, kuris naudoja "tautinės katalikybės" doktrina kaip atsieit atsvarą "sojūzui", kai tokios doktrinos paprasčiausiai nėra. NĖRA ir tai sakau kaip žmogus, kuris skaitė praktiškai visus pagrindinius(arba apie juos) 19 amžiaus pabaigos - 20 amžiaus Bažnyčios dokumentus apie politiką.

    Apie šitą Šopausko esminę ydingą prielaidą, kuri griauna visą jo poziciją, jau rašiau anksčiau, tik visi patogiai nutylėjote, apart Anonimiško, kurio požiūrio tokia doktrina egzistuoja todėl, kad Šventajame Rašte minimos "tautos". Na, mano galva tai silpnas argumentas ir parašiau komentarą kodėl.

    Mums reikia sąžiningos diskusijos, jei norime iš tiesų kažką nuveikti ilgo laiko periode. Nereikia kritikuoti reiškinio esmės suvesti į karikatūras ar perlenkimus.

    Lygiai taip pat, kai diskusija apie krikščionybę nereikia suredukuoti į tai, kad prieš keletą šimtų metų joje veikė inkvizicija ir Gražulis ką leptelėjo. Taip, ir Gražulis, ir inkvizicija yra krikščionybės patirties dalis. Bet krikščionybė nėra tai.

    Taip ir ta jauna kvaila mergaitė švedė prabilusi apie nekrofiliją - kurią iš karto į vietą pastatė vyresni švedų liberalai - yra liberalizmo dalis, tačiau liberalizmas nėra tai.

    Jei sėsime prie stalo, kur vienas iki kraštutinimu kals vinį į kažkada egzistavusią ir kankinimus naudojusią inkviziciją, kurios nei vienas normalus katalikas nesiekia sugrąžinti, o kitas - į vienos liberalės nusišnekėjimus, kuriems absoliuti dauguma liberalų nepritaria, tai kas iš to?

    Jo, abu kalbės "faktais" ir net galės dokumentuoti, bet tai pati perspektyva ir aprėptis iškrapyta.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia vėl tas pats jau mano minėtas atsikirtimas į kritiką praktiniam aspektui, aiškinant, kad ji "neadekvati", nes "vadovėliuose taip nerašo", o kas rašo, tai "netikras liberalas" ("no true Scotsman" tipo pareiškimas). Beje, dėl to kritikos "neadekvatumo" - mano akimis žiūrint, liberalų pozicija, tarkim, abortų ir visokių "mažumų" klausimais yra gana iškalbinga. Kaip ten su tuo teisių ir pareigų balansu?
      O dėl tos "jaunos kvailos švedės" - tai ji yra švedų liberalų partijos jaunimo atšakos prezidentė ir reiškia ne savo asmeninę, o viso Stokholmo skyriaus nuomonę. Tai sakot, "vienos liberalės nusišnekėjimai, kuriems absoliuti dauguma liberalų nepritaria"? Tikrai? O kaip dėl mano minėto danų liberalų balsavimo dėl zoofilijos? Ten visas liberalų aljansas balsavo prieš draudimą, o ne "viena kvaila liberalė".
      P.S. Va, kritikos liberalizmui lyginimas su kritika krikščionybei tai TIKRAI neadekvatus, nes vienu atveju kalbama apie dabartinę situaciją, tebevykdomą politiką, o kitu - apie viduramžius (kai, beje, pasaulietiniuose teismuose lygiai taip pat, jei ne daugiau, buvo naudojami kankinimai) ir seniai nebevykdomą praktiką.

      Panaikinti
  25. Pikc, sakai reikia ignoruoti doktriną, ir žiūrėti į realybę? Ką gi, pažiūrim. Šių dienų naujiena iš tradicionalistų - su kuriais aš čia jau taip turėjau apie ką pasikalbėti šiame portale:

    L’abbé Christophe Roisnel, prêtre de la Fraternité Saint-Pie-X (FSSPX), a été condamné le 5 mai 2017 à 16 ans de réclusion criminelle pour viols aggravés.

    16 metų už seksualinį smurtą prieš moteris. Smurto aktai aprašyti kaip iš tiesų "barbariški", už tai ir bausmė didelė.

    Ta kvaila ir jauna švedų (22 metų) liberalė, kuri pasitarė su panašiais nutarė, kad "kūnas mano nuosavybė" reiškia ne vien laisvę jį po mirties donorystei atiduoti, bet ir kažkieno seksualiniams iškrypimams: galų gale apie tai tik pakalbėjo ir užsičiaupė, daugiau nepakartojo, nes matyt jai kažkas paaiškino apie supaprastintą išvadų darymą. Nes ji NEATSTAVOVO visus Stokholmo liberalus, bet jaunimo sparną, o po pareiškimo suaugęs sparnas leido suprasti, kad geriau patylėtų. Yra pilną ciatų internete apie tai.

    O štai tradicionalistas neužsiiminėjo vien principų iki kraštutinumų teorizavimo, bet ėmėsi veiksmų ir realiai rankas įmerkė.

    Kas svarbiau, doktrina ar faktai?

    Daugybę kartų esu matęs kaip antiklerikalai pirmenybę teikė tokiems faktams, iš jų išvystydami doktriną.

    Iš serijos: tai, ką patys tradicionalistai (ar kiti krikščionys) sako apie save, nesvarbu, svarbu jų purvini darbai ir štai iš jų nuliesime doktriną aie tai, kas yra jie patys. Na ir tada prasideda, kaip krikščionys visų nekenčia ir steigia mokyklas pasaulyje tik tam, kad galėtų prievartauti vaikus. (be užuolankų tai buvo parašyta ir Lietuvos spaudoje).

    Tačiau ko verta tokia kritika? Gal Šopausko pasiklausk? Čia "Propatria" savo misija laiko tokioms dedukcijoms pateikti kontroinformaciją. Aš asmeniškai nematau didelio skirtumo tarp tokios kritikos ir paties būdo sukonstruoti kritiką visiems visų laikų visų amžių ir visų geografinių platumų liberalizmui remiantis tos švedės ar danų marazmais.

    Tokia kritika yra menkavertė. Tinka pasiūdymui ir propagandiniams tikslams, pašaipoms ir patyčioms, tačiau netinka rimtam jaučio ėmimui už ragų, netinka tai daugybei rimtų ir padorių žmonių, kurie save vadina liberalais. Aš su jais ginčyčiaus, tačiau man būtų absoliučiai neadekvatu aiškinti, kad "jūs už nekrofiliją", nes prieš keletą metų viena kvailutė Švedijoje apie tai pakalbėjo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O juk Šopauskas tikrai turėtų ką apie šitą komentarą pasakyti. :)
      Na, aš į jo lygį nepretenduoju, tad tik akivaizdžiausius dalykus peržvelgsiu.
      Taigi, iš eilės.
      Pradedam nuo kažkokio Ruanelio atvejo. Vieno asmens ir ABSOLIUČIAI prieštaraujančio jo atstovaujamai ideologijai elgesio. O su kuo jį lyginam?
      Hmm... Aš rašiau apie tai, už ką VISA danų liberalų frakcija balsavo valstybės politikos klausimu, kaip VISI liberalai žiūri į abortų, lytinių nuokrypų ir nelegalų klausimą (kiek jų požiūris prieštarauja liberalizmo doktrinai? Ir kažkas lyg apie teisių ir pareigų balansą buvo kalbėta, ne?) - ir net tos švedės nuomonę ignoruoti nebūtų protinga, nes, kaip minėjau, tai ne jos vienos, o viso skyriaus nuomonė, jie ėjo ne prieš liberalų nuostatas, bet tiesiog per anksti ir per daug suskubo praplėsti „mano teisių“ koncepciją (plg. su APA paskubėjimu pedofiliją paskelbti lytine orientacija 2015 m.) – ir tas jaunimas anksčiau ar vėliau pakeis "senimą".
      Ir kokia reakcija? Dalis punktų išvis ignoruota, dalis nurašyta "če nesiskaito!" stiliaus pareiškimais, prilyginta ant vieno asmens vieno atvejo sukonstruotai propagandai ir išdidžiai pareikšta, kad "tokia kritika yra menkavertė". ITIN nešališka ir rimta. :)

      Panaikinti
    2. Keli punkteliai konkrečiau:
      „Ta kvaila ir jauna švedų (22 metų) liberalė, kuri pasitarė su panašiais nutarė, kad "kūnas mano nuosavybė" reiškia ne vien laisvę jį po mirties donorystei atiduoti, bet ir kažkieno seksualiniams iškrypimams“ – pala, kokiems „seksualiniams iškrypimams“? Pederastija (už kurią VISI liberalai pasisako) kažkada irgi buvo lytiniu iškrypimu laikoma, o dabar štai – „žmogaus teisė“. Kuo kitos „specifinės orientacijos“ skiriasi, išskyrus legalumą (kuris, suprantama, koreguojamas ir koreguotinas)? Ir jeigu ji „kvaila“, o ją palaiko jaunieji Stokholmo liberalai, tai liberalus jaunimas – irgi kvailas, ar kaip? ;)
      „Nes ji NEATSTAVOVO visus Stokholmo liberalus, bet jaunimo sparną“ – ji ATSTOVAVO Stokholmo liberalų jaunimą. Ar tas jaunimo sparnas – ne liberalai? Ir, kaip minėjau, jie –liberalų ateitis. ;)
      „O štai tradicionalistas neužsiiminėjo vien principų iki kraštutinumų teorizavimo, bet ėmėsi veiksmų ir realiai rankas įmerkė.“ - O balsavimas parlamente dėl įstatymo nėra „rankų įmerkimas“? Ar irgi tik „teorizavimas“?
      „Kas svarbiau, doktrina ar faktai?“ - To Ruanelio elgesys (faktai), kaip minėta, visiškai prieštarauja jo atstovaujamai doktrinai – o kiek jai prieštarauja mano minėtų liberalų elgesys?
      „Daugybę kartų esu matęs kaip antiklerikalai pirmenybę teikė tokiems faktams, iš jų išvystydami doktriną.“ – pavienius faktus prilyginam sistemingam elgesiui ir požiūriui, ne?
      „Iš serijos: tai, ką patys tradicionalistai (ar kiti krikščionys) sako apie save, nesvarbu, svarbu jų purvini darbai [...]“ – tas pats variantas: išimtinių atvejų prilyginimas sistemingai veiklai.
      „Čia "Propatria" savo misija laiko tokioms dedukcijoms pateikti kontroinformaciją.“ - Manyčiau, čia labiau ne dedukcija, o indukcija.
      „Aš asmeniškai nematau didelio skirtumo tarp tokios kritikos ir paties būdo sukonstruoti kritiką visiems visų laikų visų amžių ir visų geografinių platumų liberalizmui remiantis tos švedės ar danų marazmais.“ - Pirma, iš kur ištraukta, kad tai, ką rašiau, taikiau "visiems visų laikų visų amžių ir visų geografinių platumų liberalizmui"? Aš labai aiškiai rašiau apie DABARTINĘ situaciją. Antra, tipiškas „no real Scotsman“ – beje, labai dažnai sutinkamas ginčijantis su komunizmo apologetais: aniems irgi bet kokie „nepatogūs“ faktai reiškia „ten buvo netikras komunizmas!”. ;)
      „Aš su jais ginčyčiaus, tačiau man būtų absoliučiai neadekvatu aiškinti, kad "jūs už nekrofiliją", nes prieš keletą metų viena kvailutė Švedijoje apie tai pakalbėjo.“ – Matau, tendencija iškreipti ir suprimityvinti oponentų nuomonę niekur nedingo. :) Nors šiaip jau, iš tikrųjų dalis liberalų pasisako už nekrofiliją, dalis - už pedofiliją, dalis - už zoofiliją ir VISI - už pederastiją. Nes juk AŠ ir MANO TEISĖS! Kategorijomis “moralu-amoralu” operuoja tik tamsolei – čia svarbu “legalu-nelegalu”, o tai, kaip minėta, yra koreguojama ir koreguotina. ;)

      Panaikinti
  26. Anonimiškas2017-05-10 22:51

    Tikrai internetines galimybės begalines, ir labai aktyvina protą, o atviros diskusijos tikriausiai baigtus mordabojumi, kaip pas bolševikus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item