Vytautas Vyšniauskas. Radikalus saikas ir nuosaikios dešinės mitas

Senovės graikai, iniciavę filosofijos kaip metafizinio mąstymo tradiciją, ilgainiui tapusią stipria Vakarų kultūros, mokslo, meno, religi...

Senovės graikai, iniciavę filosofijos kaip metafizinio mąstymo tradiciją, ilgainiui tapusią stipria Vakarų kultūros, mokslo, meno, religijos ir politikos atrama, etiką suvokė kaip politikos pagrindą. Nepaisant visų tiek teorinių, tiek praktinių pervartų politinėje tikrovėje, dorybių minėjimas ją apmąstant dar ir šiandien atrodo savaime suprantamas. Viena svarbiausių dorybių jiems, o Aristoteliui – apskritai etikos teorijos pagrindas, buvo σωφροσύνη (sōphrosynē), lietuviškai verčiama kaip „saikas, nuosaikumas, santūrumas“.

Šiandien girdėdami kalbant apie nuosaikią dešinę tarsi turėtume nudžiugti, kad vis dar esama aristotelininkų ir apskritai graikų paveldą puoselėjančių politikų, politikos mąstytojų ar politinių krypčių. Tuo tarpu girdėdami apie radikalią (taigi nenuosaikią) dešinę turėtume piktintis, kad išsižadama dorybingo gyvenimo pamato. Radikalai dešinieji – tikrieji nedorėliai, kenkiantys valstybėms ir jų gyventojams, todėl šituos būtina kuo greičiau stumti į bet kokias paraštes, iš kurių jų amoralumas nebekenktų sveikai mąstantiems žmonėms. Toks vadinamųjų dešinės radikalų vertinimas nuosaikiųjų atžvilgiu atrodo visiškai natūralus ir dėsningas.

Nėra prasmės gilintis į tokios skirties ir ja paremto vertinimo susiformavimo raidą, nes jos pagrindas glūdi ne teorijoje, o praktiniame siekyje alogiškais ir apolitiškais būdais moralinį bei kitokį pranašumą suteikti savajai pusei. Ką blogo galime įžvelgti nuosaikume? Nieko! Kas gero gali būti radikalume? Nieko! Juk tiesa – „kažkur per vidurį“! Iš tiesų prasminga gilintis į terpę tokiems vertinimams suteikiančios skirties pagrindą – patį nuosaikumą ir jo taikymą šiuolaikiniame politiniame mąstyme.

Nuosaiki dešinė – nuosaikiai morali ar moraliai nuosaiki?

Save nuosaikiai dešinei priskiriantieji mėgsta sakyti, jog vis nepagrįstai šaipomasi iš „nuosaikumo“ sąvokos naudojimo kalbant apie politiką, politinę dešinę ar konservatizmą. Sakoma, kad šitie pašaipūnai nesupranta neišmanantys to, ką teigia išmaną, todėl jiems derėtų skaityti klasikinius tekstus apie nuosaikumą, idant susiprastų pažinę savo žinojimo ribas. Įdomu tai, kad nuosaikumo temai skirtame Platono dialoge Charmidas Sokratas teigia, jog tas, kuris sakosi turįs santūrumo dorybę, turėtų gebėti nusakyti, kas yra ir kuo pasižymi tas santūrumas. Po neilgų diskusijų paaiškėja, kad santūriu besidedąs Charmidas apie tai menkai tenutuokia. Panašu, kad vadinamieji nuosaikieji atsiduria Charmido vietoje, nes skelbiasi esą nuosaiki dešinė, nors menkai tenutuokia, kas tai yra. Kitaip savęs tokiais nelaikytų.

Kas yra nuosaiki dešinė? Nuosaikus gali būti tik ko nors atžvilgiu: gali gerti, valgyti, linksmintis ar ką kita daryti su saiku. Logiškiausia būtų tarti, kad nuosaiki dešinė reiškia nuosaikumą dešinumo atžvilgiu. Iš pažiūros tai nieko blogo – tu aiškiai suvoki savo pažiūrų ribotumą ir griežtai joms neįsipareigoji. Sakytume, neįsišakniji jose ir netampi radikalu, nes žodis „radikalas“ kilo iš lotyniško žodžio radix, reiškiančio šaknį. Tačiau vadinamoji dešinė, nespjaunanti į tradicijas ir akcentuojanti moralumo – kad ir klasikinių dorybių pavidalu – svarbą, būtent moralės požiūriu nebegali būti nuosaiki.

Ką reiškia būti nuosaikiu moralės požiūriu? Tai reiškia, jog tu neįsipareigoji savo deklaruojamiems moralės įsitikinimams ir, jausdamas ribą, vienu ar kitu atveju jų atsisakai. Tokią elgseną kompromituoja ta aplinkybė, jog saiko laikymasis įeina į moralę, tačiau pačios moralės saikingas propagavimas reiškia, jog esant reikalui atsisakoma ir paties saiko. Vadinasi, nuosaikiai moralus žmogus neišvengiamai nėra moraliai nuosaikus. Nuosaiki moralė moralinį saiką propaguoja tik dalinai ir neįsipareigoja jam pilna apimtimi. Platono dialoguose aiškiai pasakoma, jog „nepilnas saikas, nors ir nedaug trūktų, negali patenkinti, nes netobulas saikas – joks saikas. Tačiau kai kam atrodo, kad to pakanka ir nebereikia toliau tyrinėti“ (Resp. VI 504 c). Nuosaikiai dešinei atrodo, kad tik radikalai nesupranta nuosaikumo ir iš jo tyčiojasi, o štai jie, nuosaikieji, yra savo saiką seniausiai išsityrę.

Iš tiesų jeigu esi nuosaikiai moralus, tuomet kai kurie tavo veiksmai yra moralūs, tačiau pats kaip asmuo moralus nesi, nes nėra radikalaus įsipareigojimo. Su tokia daline morale gyvenant įprastą gyvenimą problemų gal ir nekyla, tačiau kritinėse situacijose padaryti brutaliausius moralinius kompromisus kelias visiškai laisvas. Nuosaikus moralės atžvilgiu reiškia, kad saiko vardan galima ir net būtina pasielgti nemoraliai. Jei esi nuosaikiai moralus, dorybingi tik kai kurie tavo veiksmai, bet ne tu pats kaip asmuo. Būtina jausti saiką – pavyzdžiui, penkis kartus neišprievartauji, o šeštą – išprievartauji, nes kiek galima elgtis vienpusiškai, juk reikia jausti ribą ir vieną kartą pagaliau susivaldyti nuo savo moralumo!

Dorybingas kaip asmuo esi tik tuo atveju, jei esi moraliai nuosaikus ir radikaliai moralus. Moralūs veiksmai turi būti įsišakniję moralėje ir todėl kilti iš jos, o ne šiaip į ją būti panašūs ar atsitiktinai atitikti. Pats nuosaikumas kaip dorybė yra radikaliai moralus, tačiau pačios moralės ar kokio įsitikinimo nuosaikus laikymasis tą įsišaknijimą, taigi įsitikinimą moralumu ar amoralumu, paneigia. Nuosaiki dešinė, aiškiau tariant, yra šiek tiek dešinė, todėl, kaip ir moralės atveju, kaip asmuo nuosaikus dešinysis nėra dešinysis, o tik jo kai kurie veiksmai atrodo kaip dešiniojo. Tai reiškia, kad „nuosaiki dešinė“ yra prieštaringa sąvoka ir gali būti vartojama tik metaforine prasme, kai omenyje turimas žmogus, kartais pasielgiantis ar pamąstantis tarsi konservatyviai ar nuosaikiai, bet kuris nėra dešinysis ir nėra nuosaikus griežta šio žodžio prasme. Konservatoriumi, liberalu ar kaip kitaip save vadintų toks „nuosaikios dešinės“ atstovas, jis savo paties pažiūroms neįsipareigoja ir todėl, akcentuodamas moralinį saiką, nuosaikiai laikydamas savo pažiūrų, pamina ir tą saiką, taigi ir savo pažiūras apskritai.

Saikas pažiūrų atžvilgiu yra moralus tik tuo atveju, jeigu pažiūros yra amoralios, ir, atvirkščiai, jeigu pažiūros yra moralios, tuomet saikas jų atžvilgiu yra amoralus. Saikas saikui nelygu, nes saikas saiko atžvilgiu nėra joks saikas. Perfrazuojant Platoną, galima pasakyti, jog nepilna dešinė, nors ir nedaug trūktų, negali patenkinti, nes netobula dešinė – jokia dešinė.

Aukso vidurys ir politinės ideologijos

Save nuosaikiais dešiniaisiais laikantiems įprasta iškreiptai suvokti Aristotelio aukso vidurio principą, kuris iš esmės sutampa su nuosaikumo dorybe. Aristotelio požiūriu, saikas yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų – pertekliaus ir stokos. Tai Aristotelio etikos pagrindas, nes bet kuri dorybė kaip aukso vidurys (narsa, dosnumas, saikas) aptinkama tarp stokos (bailumas, šykštumas, badavimas) ir pertekliaus (įžūlumas, išlaidumas, apsirijimas). Filosofo teigimu, atskiri atvejai vertinami nuojauta, bet neįmanoma aiškiai apibrėžti paties vidurio, kuris yra ne aritmetinis vidurkis, o teisingas proto sprendimas, todėl „kiekvienu atveju vidurys yra girtinas dalykas, bet kartais reikia ir nukrypti čia į pertekliaus, čia į stokos pusę“ (Nic. Eth. II 1109 b). Tokia etika nereiškia, jog nuosaikumas savo paties politinių ar moralinių (graikams tai buvo neatskiriami dalykai) įsitikinimų atžvilgiu atitinka aukso vidurį, tarsi liberalizmas ar liberalkonservatizmas (nuosaiki dešinė) kaip centrinė pozicija tarp dviejų kraštutinumų – kairės ir dešinės – įkūnytų vidurį.

Įsivaizduokime, jeigu taip iš tiesų būtų, tuomet socializmas būtų vienas iš ydingų kraštutinumų, todėl viduryje esantis liberalizmas turėtų pasisakyti už nemenką, bet ir ne visišką kišimąsi į rinką, nes jeigu akivaizdus perteklius yra griežta socialistinė ekonomikos kontrolė, tai akivaizdi stoka būtų visiškas nesikišimas į laisvąją rinką. Kitaip tariant, jeigu priimame prielaidą, kad liberalizmas atitinka aukso vidurį, tuomet liberalizmas ir nekontroliuojama laisvoji rinka ne tik yra nesuderinami dalykai, bet kartu liberalizmas sutampa su socialdemokratija. Taigi ir nuosaiki dešinė, pasistūmėjusi link liberalizmo, iš to savo pasaulėžiūrinio, o ne moralinio, nuosaikumo išsižada savo šaknų ir pamažu tampa keistu dariniu, neturinčiu jokio pagrindimo.

Politinių ideologijų spektre Aristotelio aukso vidurio principas neveikia analoginiu būdu. Juo labiau, kad rinkos laisvė, nutiesianti kelią vartotojiškumui, skatina saiko dorybės pamynimą, todėl tokio principo taikymas čia reikštų paties nuosaikumo, taigi ir aukso vidurio principo, paneigimą. Juk „santūrumas susijęs su kūno malonumais“ (Nic. Eth. 1118a). Toks santūrumas yra viduryje tarp ištvirkimo ir jausmų atbukimo, todėl, kaip mano tiek Aristotelis, tiek Platonas, jis susijęs su kūniškų troškimų apribojimu. Šiuo požiūriu vadinamieji radikalai, kurie pasisako prieš abortus, eutanaziją ar vienalytes santuokas, iš esmės siūlo radikalų saiką, radikalų įsipareigojimą šiai dorybei, taigi būtent elgesio įsišaknijimą joje. Tuo tarpu neapibrėžtų abortų, seksualinių poreikių tenkinimo, girtavimo, pramogavimo ir kitų dalykų laisvių gynimas paneigia saiko dorybę.

Aukso vidurio principą taikant politinėms ideologijoms jų tarpusavio sąveikoje, kyla rimtos problemos. Jeigu centrinės ideologijos yra aukso viduryje, tuomet kuris iš kraštutinumų yra stoka, o kuris – perteklius? Akivaizdu, jog vienu klausimu bus vienaip, o kitu – kitaip. Tačiau akivaizdu ir tai, kad ekonomikos kontrolės nebuvimas – stoka, tačiau ji „aukso viduryje“ liberalizme, o jeigu tam pritaria ir konservatorius, tuomet nebelieka nei vidurio, nei kraštutinumų, tad kaip suderinti vidurį tarp stokos ir pertekliaus, jeigu tas „vidurys“ yra stokoje? Šios ir panašios problemos aukso vidurio taikymą šiuo požiūriu eliminuoja ir palieka jo galiojimo sferą vien moralinėje plotmėje, kurioje, pavyzdžiui, neribojama laisvė darytis abortus yra perteklinė, o draudimas daryti bet kokiomis aplinkybėmis – akivaizdi stoka, kadangi gimdyvės ar jos ir kūdikio mirties rizikos atveju, aristoteliškai tariant, drausti abortą nebūtų teisingas proto sprendimas.

Taigi nuosaiki dešinė kaip politinė ideologija neturi nieko bendro su moraline nuosaikumo dorybe, nors atskiras asmuo, pamindamas savo įsitikinimų ir elgesio vientisumą, gali pasielgti morališkai nuosaikiai, tačiau pats kaip asmuo nuosaikiu netampa, kol neatsisako savo įsitikinimų nuosaikumo, nebent, aišku, yra nuosekliai nuosaikus moralėje ir savo veiksmais neatitinka deklaruojamų nuosaikios dešinės pažiūrų.

Puikybė ir prieštaringa priešybė

Dar vienas svarbus dalykas, kurį svarbu suvokti matant šią niekuo nepagrįstą skirtį tarp radikalios ir nuosaikios dešinės, yra tas, kad net ir priėmus šią skirtį, vis tiek radikalumas niekaip nėra nuosaikumo priešybė. Kaip jau buvo sakyta, tik saiko dorybėje įšaknytas elgesys daro asmenį nuosaikų, tad tik moralinis nuosaikumo radikalas iš tiesų yra nuosaikus. Tačiau dar svarbiau tai, kad radikalumas neturi savo objektyvios priešybės, tačiau jeigu jį suvokiame būtent kaip įsišaknijimą kame nors, o šiuo atveju, tarkime, elgesio įšaknijimą saiko dorybėje, tuomet saiko ir radikalumo priešybė sutampa. Platono dialoge Gorgijas Sokratas nurodo, kad nuosaikaus žmogaus priešybė yra pasileidęs žmogus (ὁ ἀκόλαστος) (Grg. 507c). Senovės graikų kalbos žodis ἀκόλαστος (akólastos) reiškia „nemoralus, ištvirkęs, pasileidęs, palaidas, ne(su)valdomas, ne(pa)žabotas, nedrausmingas“. Kiekviena iš šių reikšmių nurodo laisvumą bet kokių norminių elgesio suvaržymų atžvilgiu. Pažodžiui būtų galima sakyti, jog tai reiškia nenormalumą – normų nepaisymą. Ir toli gražu ne gerąja, keistąja, meniškąja ar kokia kita nenormalumo prasme, o būtent pasibjaurėtiną moralinį nenormalumą. Tai nėra įšaknyta jokiose normose, jokiame moraliniame veiksmų apribojime ar privalėjime. Taigi toks nenormalumas yra radikalumo, o kartu ir nuosaikumo, kurio menkiausia apraiška uždėtų apynasrį tokiam nenormalumui, priešybė.

Ją galima sieti su puikybe, nes, kaip teigia Helen North, senovės graikų literatūroje nuosaikumas suvokiamas būtent kaip puikybės (ὑβρίς, hybris) priešybė. Graikiškame kontekste puikybė nėra paprasta charakterio savybė, ji visų pirma reiškia bandymą mesti iššūkį dievams, nepaisyti savo žmogiškos prigimties ir dievų nustatytos tvarkos, peržengti neperžengtinas ribas. Krikščioniškame kontekste puikybė (superbia) laikoma didžiausia iš mirtinų nuodėmių, ir nors čia jai priešinamas ne saikas, bet nuolankumas ar kuklumas (humilitas), kaip graikams saikas surištas su visomis kitomis dorybėmis, kurios aristoteliškai kyla iš ydingų kraštutinumų vengimo, taigi saiko, taip ir krikščionybėje nuolankumas apjungia visas kitas dorybes. Abiems kontekstams dar bendra ir tai, jog už puikybę, savotiškai įsišaknijusią kiekvienoje nuodėmėje, pažeidžiančioje dievybės nustatytą tvarką, laukia pražūtis, nuo kurios gali išgelbėti tik dievų ar Dievo gailestingumas.

Labai konkretus aptartos puikybės pavyzdys yra siekis pasikeisti lytį, tokiu būdu paneigiant savo prigimtį ir metant iššūkį dievybei, tarsi dievišku sprendimu – tarytum stebuklu – atšaukiant fizinę lyties duotybę. Vadinamasis genderizmas šiuo požiūriu yra nesuderinamas nei su graikiška (plačiąja prasme), nei su krikščioniška etika. Lyg to būtų maža, neretai pasigirsta svarstymų, esą graikai buvo didžiai homoseksualizmą propagavusi kultūra, o paties Platono tekstai ne tik pilni homoerotinių užuominų, bet, tik paklausykite, pats Platonas buvęs homoseksualus! Nors graikai iš tiesų buvo gana liberalūs, t. y. pasileidę, seksualiniais klausimais, homoseksualumas dažnai pašieptas ir įprastai nelaikytas pranašesniu už tos pačios lyties pedagoginius ar kitokius neseksualinius santykius. O Platonas, kuris irgi mąstė panašiai, dialoge Įstatymai Atėniečio lūpomis nedviprasmiškai pareiškia, kad iš vyro ir moters sueities kylantis malonumas yra natūralus, o tos pačios lyties – kad ir kuri lytis tai būtų – sueitis yra nenatūrali ir kyla iš nevaldomų geidulių (Lg. 636c). Kitaip tariant, tai kyla iš saiko nepaisymo, todėl saikingas, t. y. dorybingas, žmogus privalo vengti tokių savo geidulių tenkinimo. Atėnietis taip pat pasisako už nenatūralių santykių ribojimą ir natūralių santykių, kuriuose gimsta vaikai, stiprinimą – tai duos naudos valstybei, o žmonėms padės susilaikyti nuo svetimavimo ir ištvirkavimo (Lg. VIII 838 e-839 b). Aišku, save nuosaikiais vadinantieji džiaugiasi tariama Platono simpatija homoseksualumui dėl tuometinėje kultūroje paplitusių palaidų pažiūrų šiuo klausimu, tačiau tiems, kam ironija atstoja argumentą, toliau gilintis būtų per sunku – tuščia jo, to Platono...

Tad graikiška mąstysena suponuoja, jog tik radikalus įsipareigojimas saiko dorybei gali užkardyti kelią į puikybę, išvirstančią prigimties neigimu. Kadangi elgesio įšaknijimas dorybėje – tiek krikščioniškame kuklume, tiek graikiškame santūrume – leidžia išvengti puikybės, akivaizdu, jog moralinis radikalumas yra vienintelė garbinga išeitis sandūroje su žmogaus prigimties ribotumu. Vadinasi, radikalumas ir nuosaikumas yra susiję neatskiriamai, o kalba apie priešingumą tarp jų yra beprasmė.

Taigi turėtų būti pakankamai aišku, jog „nuosaiki dešinė“ yra neįmanoma, nes paneigia save pačią, tuo tarpu „radikali dešinė“ yra perteklinis įvardijimas, nes jokios kitos dešinės, išskyrus „radikalią“, t. y. elgesiu ir mąstymu įsišaknijusią moralėje ir tradicijoje, nėra. Nuosaiki dešinė – tai ne dešinė, o radikali dešinė – tiesiog dešinė. Galbūt ši painiava, į kurią sąmoningai ar nesąmoningai veliamasi, painiojant sąvokas, klaidinant žmones ir vengiant atvirai įvardyti savo pažiūras ir dangstantis krikščioniškumo ar tradiciškumo paravanais, pakištais po konservatizmo sąvoka, kuri neturi apibrėžto turinio ir teįsipareigoja atsargiam žvilgsniui į staigias pervartas, skirtingai nuo išgrynintų socializmo ar liberalizmo, ir lemia vadinamosios nuosaikios dešinės nuosmukį tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Dabartinė situacija demokratinėse valstybėse rodo, kad nuosaikios dešinės ateitis tokia pat miglota, kaip ir jos teorinė egzistencija, kuriai gyvybę kol kas dar palaiko virpčiojantis klaidos kateteris.








Susiję

Vytautas Vyšniauskas 2215696743054344442

Rašyti komentarą

  1. Nuosaikioji dešinė – tai kai deklaruojamomis vertybėmis negyvenama. Viena kalbama o kita daroma. Pav, krikščionybėje tai fariziejų ,,partija“ (radikalus dešinysis Jėzus Kristus juos vadino veidmainiais ir sakė kad jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.)
    Radikali dešinė – tai kai deklaruojamomis vertybėmis gyvenama. Žodžiai atitinka elgesį ir darbus. Tikras radikalus dešinysis Jėzus Kristus.
    Dabar nuo utopinių teorijų grįžtam į realybę.
    Nuosaikioji dešinė nėra radikali dešinė, bet į tai pretenduoja – na fariziejai pretenduoja į privilegija aiškinti kaip reikia teisingai ir moraliai visiems gyventi, bet patys taip negyvena. O radikali dešinė tai apsišaukėliai, kurie save jau sutapatino su Jėzumi.
    Tad nėra jokios dešinės išskyrus apsišaukėlius mesijus, gelbėtojus, kurie vadinami radikalūs dešinieji ir fariziejus, kurie save vadina nuosaikieji dešnieji.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip suprantu, toks vaizdelis paišosi, žiūrint iš radikalios kairės pozicijų? ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-05-05 08:49

      Pikc. :) Taikli pastaba.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-05-04 23:37

    Labai geras straipsnis. Aiškiai bei logiškai išdėstytos mintys, padedama skaitytojui suprasti, ką iš tiesų reiškia " nuosaikioji" dešinė. Perskaičius šį straipsnį, nebekyla noro save įvardinti kaip " nuosaikiosios" dešinės atstovę. Ačiū už šviečiąmąjį straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item