Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (II)

Propatria.lt nuotr.

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia

***

Laisvosios rinkos fundamentalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas šitaip:

„Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie tokius įtakingus katalikų mąstytojus ir laisvos rinkos šalininkus kaip Samuelis Greggas ir visas Actono institutas ar popiežiaus šv. Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis? Juk, kaip suprantu, laisvąją rinką jie gina ne todėl, kad norėtų demontuoti krikščionybę, būtų pasišventę kokiam nors socialinės inžinerijos projektui, o tiesiog todėl, kad labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų.

Beje, o kaip su fundamentalizmu? Ar fundamentalizmas blogas per se? O gal tik tada, kai tai yra rinkos fundamentalizmas? Ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami, tarkime, religinis ar tautinis, ar abiejų jų mišinys? Jei fundamentalizmas blogas per se, tai jo priešingybė būtų nuosaikumas. Tačiau ar ne nuosaikumas L. Šopauskui ir jo kolegoms yra traktuotinas kaip silpnybė, yda, eliminuotina problema?“

Įdomu yra sužinoti portalo bernardinai.lt redaktoriaus autoritetus ekonominės ir socialinės politikos klausimais, tačiau samprotavimas ir vėl sukonstruotas pagal jau pristatytą sofistinę schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikai Samuelis Greggas, Actono instituto nariai ar George‘as Weigelis propaguoja laisvąją rinką, neseka, kad laisvarinikininkų ideologija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeičiamas asmenų, kurie paminimi, autoritetu. 

Autorius vėl atsieja principus nuo jų pritaikymo – apie rinką kalba taip, tarsi katalikiškojo socialinio mokymo principai būtų visiškai nesusiję su rinka. Katalikybės socialiniam mokymui rinka kaip ekonomikos organizavimo būdas ir įrankis siekti visuomenės gerovės savaime neprieštarauja. Tačiau jam prieštarauja minėtų katalikų, Actono instituto ir jų lietuviškųjų sekėjų išpažįstama libertaristinė – niekieno neribojamos ir nekontroliuojamos „laisvosios“ rinkos samprata. Būtent ja grindžiama nieko bendro su katalikišku požiūriu į visuomenę neturinti žmonių bendruomenės, kaip beatodairiškos konkurencijos ir kovos už būvį lauko, socialdarvinistinė vizija. Jos išplitimas ir išpopuliarėjimas plačiuose katalikų sluoksniuose kaip tik ir yra akivaizdus įrodymas, kaip smarkiai į katalikybę idėjų kontrabandos keliu skverbiasi ir joje mėginamos įtvirtinti pačią jos esmę iškraipančios ir neigiančios „pažangios“ ekonominės ir socialinės idėjos. Šitoks katalikiškųjų socialinių mokymo principų išsižadėjimas teisinamas ne tik keistu, bet ir atvirai melagingu argumentu, kurį galima pavadinti ir pasityčiojimu iš katalikiškos asmens laisvės sampratos. Kataliko laisvės matu paverčiama nuvalkiota ir siaurai „techninė“ dviejų ekonomikos organizavimo būdų – „valstybinio reguliavimo“ ir spontaniško, rinkai leidžiančio tariamai „susireguliuoti pačiai“ vadinamosios  „nematomos rankos“ veikimo – priešprieša, kukliai nutylint, kiek pastangų įdeda šiuolaikinė neoliberali „nesikišanti“ valstybė, kol sukonstruoja, dažnai pasitelkdama ir brutalią prievartą, šią „nematomą ranką“, o iš tikrųjų – dirbtinę ekonominę ir socialinę mašiną. Na, o autoriaus užmojis paversti šią mašiną asmens laisvės versme, apskritai verčia suabejoti jo intelektualinu sąžiningumu. Sunku įsivaizduoti, kad politikos mokslus baigęs autorius galėtų nežinoti, jog tokia laisvoji rinka ne tik kuo puikiausiai dera su diktatoriškais režimais, bet pastarieji dažnai tampa veiksmingiausiais jos kūrimo ir įtvirtinimo įrankiais. Norint tuo įsitikinti pakanka prisiminti Pinocheto valdomos Čilės istoriją.

D. Puslio pasvarstymai apie fundamentalizmo ir nuosaikumo vertę remiasi savavališku tokiai kritikai patogios prasmės priskyrimu žodžiui „fundamentalizmas“. Mes šį žodį vartojame kaip neutralų, t. y. kaip neperteikiantį jokio vertinimo to reiškinio, kuriam šis žodis taikomas, atžvilgiu. O D. Puslys priskiria šiam žodžiui prasmę, kurią žodis yra įgavęs liberalmarksistinės pakraipos propagandistų (jie propaguoja toleranciją, paremtą besąlygišku svetimo Kito priėmimu) pasisakymuose, kuriuose žodis „fundamentalizmas“ vartojamas kaip perteikiantis neigiamą vertinimą. Pastaroji vartosena suponuoja, kad bet koks fundamentalizmas yra blogas ir vengtinas. Pasiremdamas tokios prasmės priskyrimu, D. Puslys „atranda“ mūsų tekste slypintį nenuoseklumą. Esą vartodami žodį „fundamentalizmas“ mes parodome, kad bet kokį fundamentalizmą laikome nepriimtinu, tai esą reiškia, kad turėtume pasisakyti už fundamentalizmo priešingybę nuosaikumą, tačiau visa simuliakrinės krikščionybės kritika rodo, kad nuosaikumą laikome „silpnybe, yda, eliminuotina problema“, todėl esame beviltiškai susipainioję. Tačiau žodžio „fundamentalizmas“ vartojimas visiškai neimplikuoja, kad bet koks fundamentalizmas laikomas blogu ir nepriimtinu. Be to, fundamentalizmo priešingybė yra ne nuosaikumas, bet nenuoseklumas. Fundamentalizmo vertė priklauso nuo to, kokia yra vertė doktrinos, kurios atžvilgiu asmuo yra fundamentalistas. Štai katalikiškasis fundamentalizmas yra gėris ir katalikas turėtų būti fundamentalistas. Panašiai yra su nenuoseklumu. Nenuoseklumas gali būti geras, jei veda tolyn nuo klaidingos ir destruktyvios doktrinos nešamo blogio. Pavyzdžiui, liberalo, kuris negali būti nuoseklus liberalas dėl vaikystėje jam įskiepyto patriotizmo, nenuoseklumas yra geras ir pageidautinas. Patogios prasmės priskyrimas žodžiams yra įprastas sofistinis triukas. Taigi, gindamas rinkos fundamentalizmą D. Puslys sukonstravo tris sofizmus. (Sofizmų skaičius: 15)

Eurofederalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas taip:

„Eurofederalizmą L. Šopauskas taip pat įvardija kaip problemą. Taip, ne kokį nors konkretų eurofederalizmo modelį, o apskritai pačią idėją. Lyg nebūtų buvę katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją. O gal pasisakydami už Europos federaciją jie automatiškai nustojo būti katalikais? Pats Jacquesas Maritainas Antrojo pasaulinio karo metu rašė, kad federacinė Europa, kurios vardan būtų iš dalies apribotas valstybių suverenitetas, yra sprendimas, galintis padėti užkirsti kelią ateities kruviniems konfliktams.

Bažnyčia egzistavo ir prie imperijų, ir prie karalysčių, ir prie tautinių valstybių, ir prie Europos integracijos projekto. Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu, tačiau Bažnyčios misija yra kitokia, ji yra visuotinė, t.y. peržengianti tautinių valstybių, imperijų, sąjungų sienas. Bažnyčia nedaro stabo iš tautos, Bažnyčios socialinio mokymo centras yra žmogiškasis asmuo, kurio išganymo siekiama. Katalikybė nėra tik klijai, kuriuos galima paimti norint sulipdyti tautos namus.

Bažnyčios mokymas kalba apie subsidiarumo principą kaip apie priedermę, kad „aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“. Tad tiek Europos integracijos projektas, tiek tautinės valstybės veikimas turėtų būti vertinamas pagal tą patį principą. Iš XX amžiaus istorijos puikiai žinome, kaip ta pati tautinė valstybė geba sutrypti šį principą. Be to, Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą. Tad turėtume kalbėti apie konkrečius atvejus.“

Šiuose trijuose trumpuose paragrafuose slypi spalvinga puokštė sofistinių gudrybių. 

Pirmiausia D. Puslys iškreipia termino „eurofederalizmas“ prasmę – jį vartoja tarsi jis būtų termino „Europos integracija“ sinonimas. Eurofederalizmas yra politinė programa, siekianti panaikinti Europos valstybių suverenumą ir vietoje jų įsteigti naują valstybę – Europos Federaciją. Ši politinė programa yra tik viena iš daugelio Europos integracijos vizijų. Priskyręs žodžiui „eurofederalizmas“ savo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę „nuoširdžiai“ nusistebėti, kodėl eurofederalizmo idėja mums yra nepriimtina. Termino „eurofederalizmas“ vartojimas patogia prasme yra pirmas sofistinis triukas.

Anot D.Puslio, Katalikų Bažnyčios mokymas nieko apibrėžto apie Europos integracijos modelį nesako, nebent tai, kad neturėtų pažeisti subsidiarumo principo. Iš tikrųjų, Katalikų Bažnyčios mokymas nepasisako už kokį nors apibrėžtą Europos integracijos modelį, tačiau suteikia principus, pagal kuriuos Europos integracijos modeliai gali būti suskirstyti į atitinkančius Katalikų Bažnyčios mokymą ir neatitinkančius. Tai, kad tokie principai egzistuoja ir gali būti nesunkiai pritaikomi, D. Puslys patogiai „pamiršta“.  Tarp šių principų yra katalikiškoji antropologija, kuriai yra svetimas prigimties neigimas ir „naujo žmogaus“ kūrimo idėjos, o nacionaliniai ir kultūriniai skirtumai pripažįstami prigimtiniais. Tuo tarpu eurofederalizacijos projektas reikalauja „naujo žmogaus“ kūrimo vykdant milžiniško masto prievartą žmogaus prigimties atžvilgiu,  o būtent, reikalauja sulaužyti tautų moralinį stuburą, žmones padaryti individualistais, t. y. nukrikščionintomis, ištautintomis, išvalstybintomis būtybėmis, kurios nesuvokia, kas yra bendrasis geris, rūpinasi tik savo privačiais reikalais ir abejingai stebi savo tautų ir valstybių likimą. Verta pastebėti, kad tokia prievarta žmogaus prigimties atžvilgiu reikalauja, kad vyktų nuolatinė „smegenų praplovimo“ kampanija, t. y. kad būtų transliuojamas milžiniško masto melo srautas, o viešoji erdvė būtų persmelkta melu. Visa tai reiškia, kad katalikiškosios doktrinos principai reikalauja atmesti tą Europos integracijos modelį, kuris vadinamas „eurofederalizmu“. Nepatogių principų ignoravimas yra antra sofistinė gudrybė.

Pasitelkdamas kaip pavyzdį filosofą Jacques‘ą Maritainą D. Puslys vėl naudoja pamėgtą sofistinę samprotavimo schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikas J. Maritainas išdėstė tam tikrą poziciją, neseka, kad ta pozicija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeistas gerbiamo asmens autoritetu. Šis pakeitimas yra trečia sofistinė gudrybė. Tikrąjį šios gudrybės pobūdį, o kartu autoriaus intelektualinio nesąžiningumo mastą, galima suvokti tik perpratus, kad jis sąmoningai manipuliuoja pačia „eurofederalizmo“ sąvoka. Sunku patikėti, kad VU TSPMI absolventas galėtų nežinoti, kad vieningos Europos tėvų-kūrėjų ir dabartinę „eurofederalizmo“ vizijas sieja tik pavadinimas. Apie suvienytą Europą svajoję ir pradėję ją kurti didieji krikščionys, lygiai kaip jų siekius intelektualiai grindę tokie iškilūs katalikų mąstytojai kaip J. Maritainas, ją įsivaizdavo kaip klasikinę laisvų tautų ir lygiateisių valstybių politinę sąjungą. Kitaip negu liberalių-kosmopolitinių ir marksistinių-internacionalistinių idėjų įkvėpti dabartiniai „eurofederalizmo“ šaukliai, jie nesvajojo ir nesiekė sunaikinti vienijamos Europos tautų jas asimiliuojant betaučių „naujųjų europiečių“ lydimo katile ir visai nesikėsino panaikinti būsimos sąjungos valstybių kaip politinių federacijos subjektų   paverčiant jas Briuselio komisarų valdomonis politiškai bejėgėmis ir beteisėmis provincijomis.

Anot D. Puslio, Bažnyčia neturi tapti nacionalizmo priedėliu, ji yra visuotinė, todėl dera su eurofederalizmu. Šitaip samprotaudamas portalo bernardinai.lt redaktorius suteikia žodžiui „visuotinumas“ jo tikslams patogią prasmę. D. Puslys apie Katalikų Bažnyčios visuotinumą kalba taip, tarsi tai būtų modernusis kosmopolitizmas. Tai darydamas portalo redaktorius ignoruoja kosmopolitizmo ir universalizmo skirtį, su kuria, neabejojame, jis buvo supažindintas studijų TSPMI metu. Iš tikrųjų Bažnyčios mokymui būdingas ne modernusis kosmopolitizmas, bet universalizmas. Kaip rašo prof. V. Radžvilas, 

galima teigti, kad būtent religija, o tiksliau – didžiosios, arba universalistinės, religijos – krikščionybė, islamas, budizmas – sugebėjo atrasti jungtį tarp tautos ir žmonijos. Tos jungties pagrindu buvo laikoma ideali žmogaus prigimtis – joje glūdintis  aukštesnis dvasinis ir protingasis pradas. Principinis vadinamosios partikuliarizmo ir universalizmo santykio problemos sprendimas buvo toks: priklausydamas tautai kaip konkrečiai ir ribotai žmonių bendrijai, asmuo, kiek jame veikia žmogui kaip racionaliai ir moraliai būtybei prigimtinis, nors ne kiekvieno išgirstamas proto ir sąžinės balsas, tuo pat metu gali būti ir visos žmonijos kaip dvasinės bendrijos, arba idealios pasaulinės pilietijos, visavertis ir lygiateisis narys. Tokią visus žmones bent jau teoriškai, tai yra iš principo, galinčią įtraukti dvasinę pasaulio žmonijos bendruomenę senovės graikų filosofai vadino kosmopoliu. Šitaip visuotinės ir vieningos žmonijos vizija įgavo ir filosofinės kosmopolitizmo  idėjos pavidalą. 

Būtina pabrėžti, kad ši klasikinė kosmopolitizmo idėja iš esmės skiriasi nuo moderniosios jos įpėdinės, nes tarp šių dviejų idėjų tvyro tikra turinio bei prasmės praraja ir jų beveik niekas nesieja, išskyrus tą patį vardą. Šis skirtumas dažnai būna nuoširdžiai nesuvokiamas, bet neretai sąmoningai ignoruojamas arba nuslepiamas ideologinio „smegenų plovimo“ tikslais, kai, pavyzdžiui krikščionybė lengva ranka vadinama „kosmopolitine“ religija nutylint, kuo jos kosmopolitizmas yra savitas palyginti su šių dienų kosmopolitizmo samprata ir jo įgyvendinimo praktika. Tradicinis, arba klasikinis – graikiškas filosofinis, o vėliau krikščioniškas – kosmopolitizmas yra „senamadiškas“ tuo požiūriu, kad jis iš tikrųjų yra būtent universalizmas. Toks universalizmas siekia įgyvendinti žmonijos vienybės idėją neneigdamas tautų, kaip prigimtinių žmonių bendrijų, egzistavimo prasmės ir vertės.

Tačiau iš principo galima ir kitokia žmonijos vienybės vizija ir iš jos išplaukianti pačių tautų ateities perspektyva. Yra ir kitoks – ne gerbiantis tautas ir siekiantis išsaugoti jų įvairovę kaip didelį visos žmonijos turtą, bet laikantis jas savaiminiu blogiu universalizmas. Modernusis kosmopolitizmas kaip tik ir yra tokio „šiuolaikiškesnio“ ir „pažangesnio“ universalizmo idėjinė išraiška ir praktinio jo įgyvendinimo būdas. Sunaikinti tautas kaip atgyvenusį ir žalingą tamsios praeities paveldą jas sulydant į abstrakčią, tai yra betautę ir beveidę, visais atžvilgiais  suniveliuotą žmoniją – toks yra šitokio kosmopolitizmo  siūlomas žmonijos „suvienijimo“ ir tautų „sutaikymo“ kelias.

Suteikęs Bažnyčios visuotinumui jo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę gauti reikalingą rezultatą – nacionalizmą pateikti kaip doktriną, vargiai derančią su katalikybe, o eurofederalizmą – kaip derančią be jokių problemų. Tikrovė yra diametraliai priešinga. Katalikybė ir nacionalizmas yra suderinami, nes nacionalizmas nekuria nei „naujo žmogaus“, nei „naujos visuomenės“, tuo tarpu katalikybė  ir eurofederalizmas nėra suderinami, nes eurofederalizmas iš principo negali egzistuoti kitaip, kaip antropologinis „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ kūrimo projektas. Termino „visuotinumas“ vartojimas patogia prasme yra ketvirta sofistinė gudrybė.

Anot D. Puslio, „Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą“. Subsidiarumo pažeidimas išplaukia iš pačios eurofederalizmo sąvokos, todėl jei Europos integracijos procesas galutinai pasuktų eurofederalizmo kryptimi, jis būtų pasmerktas subsidiarumą pažeisti. Tačiau ir dabartinė subsiadiarumo principo įgyvendinimo būklė pagrindo optimizmui nesuteikia. Subsidiarumo principo pažeidimo pavyzdžių yra gausu: didžiąją dalį ES šalių narių įstatymų leidybos sudaro ES teisės aktų perkėlinėjimas į nacionalinę teisę;  šalims narėms primestos „pabėgėlių“ kvotos; ES reikalavimas atverti Lietuvos žemės rinką užsienio subjektams; euro valiutos sukūrimas; ir t.t. Dabartinis funkcionalistinis Europos integracijos modelis suponuoja sistemišką subsidiarumo principo pažeidinėjimą. Europos integracijos procesas sukūrė ganėtinai gausią eurobiurokratų, europolitikų ir visokiausių euroveikėjų kastą, kuri ištrūko iš šalių narių visuomenių demokratinės kontrolės ir kuri savo tikslus – galios plėtimą ir netrukdomą parazitavimą – gali pasiekti tik subsidiarumo principo sąskaita. Šiuos puikiai žinomus faktus D. Puslys ignoruoja siekdamas pavaizduoti Europos integraciją palankesnėje šviesoje. Faktų ignoravimas yra penktoji sofistinė gudrybė. (Sofizmų skaičius: 20)

Pereisime prie portalo bernardinai.lt redaktoriaus pavaduotojo Mato Baltrukevičiaus teksto „Ar tikrai Už Tėvynę“, papildančio D.Puslio atsikirtimą. M. Baltrukevičius siekia diskredituoti jaunimo organizaciją „Pro Patria“, kurios interneto svetainėje buvo publikuotas mūsų tekstas apie simuliakrinę Vytauto Ališausko krikščionybę.

Didžiąją M. Baltrukevičiaus straipsnio dalį sudaro pasakojimas apie patirtis, kurias jis įgijo studijuodamas pas prof. Vytautą Radžvilą ir bendraudamas su organizacijos „Pro Patria“ nariais. Skaitytojas sužino, kad pradžioje entuziastinga M. Baltrukevičiaus nuostata ilgainiui keitėsi į santūrią. Nuostatos pasikeitimo neišvengiamumas iliustruojamas paminint portale „Pro Patria“ publikuotus popiežių Pranciškų kritikuojančius tekstus, Steve‘o Jelsevaco straipsnį „Stebinanti tikroji neapykantos Donaldui Trumpui priežastis“ ir „Europeizatorių galeriją“. Ar nors vienoje iš šių publikacijų yra klaidingų teiginių, redaktoriaus pavaduotojas nepaaiškina. Patirčių pristatymą apibendrina toks pasažas:

„Šiuolaikinis jaunimas tikrai nori radikalumo ir atsakymų. „ProPatria“ sėkmingai kuria tų, kurie „žino kaip yra iš tikrųjų“ mitą, be abejo, veikia ir milžiniškas V. Radžvilo autoritetas, kuris šiai organizacijai yra kaip „dvasinis lyderis“. Nemanau, kad tai iš principo yra bloga mokykla, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti tas laikas, kai jis privalo nustoti vadovautis sukramtytais ir ant lėkštutės padėtais atsakymais. “

M. Baltrukevičius sako skaitytojui: aš subrendau, išsivadavau iš prof. V. Radžvilo kerų,  nustojau vadovautis „sukramtytais ir padėtais ant lėkštutės atsakymais“, todėl tikėkite mano vertinimais, o ne profesoriumi ir ne tais nebrendylomis radikalais iš organizacijos „Pro Patria“, už kuriuos mąsto profesorius. Tai yra gryniausia manipuliacija, o jei kalbėsime tiksliai – sofistinis argumentum ad hominem triukas. Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad M. Baltrukevičiaus, kuris nutolo nuo organizacijos „Pro Patria“, patirtis yra kažkuo pranašesnė už patirtį tekste taip pat minimo V. Sinicos, kuris organizacijoje liko? Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad būtent M. Baltrukevičiaus, o ne organizacijos „Pro Patria“ narių sprendimai buvo brandūs, jei redaktoriaus pavaduotojas nenurodo jokios propatrijiečių pozicijos, kuri būtų klaidinga ar kokiu kitu požiūriu nepriimtina? (Sofizmų skaičius: 21)

Nebrandumo insinuaciją M. Baltrukevičius papildo nelojalumo Katalikų Bažnyčiai insinuacija. Jis rašo:

„Paradoksaliausia, kad šioje [„Pro Patria“]  svetainėje nuolat savo tekstus publikuoja kunigai: Robertas Urbonavičius, Nerijus Pipiras. Gana tragikomiškai atrodo, kai šalia Katalikų Bažnyčios kunigo R. Urbonavičiaus teksto atsiranda Pijaus X kunigų brolijos nario Edmundo Naujokaičio video. Kaip yra rašę „Bažnyčios žinios“: „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, nes 1988 m. arkivyskupo M. Lefebvre sprendimas konsekruoti vyskupus be popiežiaus sutikimo užtraukė Bažnyčios ekskomuniką – atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Panaši liturgija ir iš Katalikų Bažnyčios pasisavintos maldos formos, stokojant informacijos apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą, gali suklaidinti katalikusׅ“. Popiežius Benediktas XVI ekskomuniką panaikino ir siekė susitarti dėl brolijos grįžimo į Bažnyčią sąlygų. Šių metų birželį organizacija paskelbė nesieksianti kanoninio pripažinimo. Taigi, nors brolija šiuo metu nebėra atskirta nuo Bažnyčios, neturi jokio juridinio statuso Katalikų Bažnyčioje. Kaip prieš kelerius metus sakė Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas Gerhardas Mulleris, organizacija yra schizmatikai, kuriems paliktas kelias sugrįžti į vienybę su Šv. Sostu, tačiau jie šiuo metu patys tą galimybę atmeta. Pats Benediktas XVI teigė, jog, nepaisant panaikintos ekskomunikos, jokios „kunigų“ vykdomos tarnystės netampa legitimios bažnytinės teisės požiūriu.

Įdomu, kaip N. Pipiras ir R. Urbonavičius patys vertina portalo bendradarbiavimą su Pijaus X kunigų brolijos atstovu Edmundu Naujokaičiu?“

M. Baltrukevičiaus pateikto Šv. Pijaus X brolijos pristatymo tendencingumą atskleidė Monika Morkūnaitė. Svarbu ne vien tendencinga brolijos traktuotė, bet ir tai, ko redaktoriaus pavaduotojas siekia tokią traktuotę pateikdamas. Anot M. Baltrukevičiaus, propatrijiečiai draugauja su Šv. Pijaus X brolijos kunigais, kurie yra schizmatikai. Redaktoriaus pavaduotojas sugestijonuoja, kad schizmatikų draugai turėtų patys būti nelojalūs Katalikų Bažnyčiai, t.y. bent truputį schizmatikai, ir retoriškai klausia, kaip „teisingi“ kunigai gali prasidėti su iškrypusiu iš teisingo kelio sambūriu. M. Baltrukevičius bando skaitytojui įteigti, kad blogų žmonių draugai taip pat turi būti blogi, todėl jų idėjos atmestinos. Tai vėl yra ne kas kita, kaip sofistinis argumentum ad hominem. (Sofizmų skaičius: 22)

Regis, M. Baltrukevičius nepastebi, kad skaitytojas, paragintas šitokiu būdu pasidaryti neigiamas išvadas apie portalą „Pro Patria“, gali dar labiau nepalankias išvadas pasidaryti apie portalą bernardinai.lt. Juk jei pagrindą kelti įtarimus nelojalumu Katalikų Bažnyčiai gali suteikti Šv. Pijaus X brolijai, kurios doktrina yra katalikiška, priklausančio  kunigo publikacija, tada dar rimtesnį pagrindą kelti tokius įtarimus suteikia nekatalikiškų ir net nekrikščioniškų konfesijų dvasininkų, pavyzdžiui, rabino J. Sackso, publikacijos portale bernardinai.lt. 

Išdėstęs, kodėl nereikėtų rimtai traktuoti organizacijos „Pro Patria“ ir jos idėjų, M. Baltrukevičius išaiškina, kodėl nereikėtų rimtai žiūrėti į straipsnio apie V. Ališausko simuliakrinę krikščionybę autorių ir jo tekstus:

„Kalbant apie Laisvūną Šopauską, ne kartą prie jo tekstų pastebėjau prierašų, jog jo tekstus atsisakė spausdinti visos žiniasklaidos priemonės ir liaupsių dėl to, jog Lietuvoje niekas nepajėgia tokiu lygiu polemizuoti. Pasirausęs po savo el. paštą, turiu pripažinti ir savo kaltę dėl to – esu gavęs vieną tekstą, kurio nutariau nepublikuoti dėl itin didelės apimties ir gana specifinės temos. Visgi polemikos čempionu L. Šopauską verčia būtent jo tekstų apimtis.

Tarkime, pagal LRT radijo laidą parengtą publikaciją apie Kristiną Sabaliauskaitę – daugiau nei 1500 žodžių. L. Šopausko atsakas 10 000 žodžių, tekstas iš dviejų dalių. Matematika paprasta – norėdama panašiu lygmeniu atsakyti, K. Sabaliauskaitė turėtų parašyti 60 000 žodžių. Tai maždaug keturi magistro darbai. Dauguma žmonių gyvenime užsiima ir kitais dalykais, ne tik karais su kitais, tad nenuostabu, jog L. Šopauskas gali jaustis nugalėtoju.“

Esą jei L. Šopauskas parašė kritinę publikaciją, kuri keliskart ilgesnė už kritikuotą tekstą, tai kritikuotas autorius atsakydamas turi rašyti tekstą, keliskart ilgesnį už L. Šopausko. Kadangi tai vargiai įmanoma, į L. Šopausko kritiką nebūtina žiūrėti rimtai – jis gali jaustis nugalėtoju, o tie, ką palietė jo kritika, gali jį ramiai ignaruoti. Tokiame samprotavime yra pritaikytas sofistinis triukas – nepagrįstas apibendrinimas. Nėra jokio dėsnio, kuris nulemtų, jog tinkamas atsakymas į trumpo teksto ilgą kritiką turėtų būti ne mažiau kartų ilgesnis. Tinkamas atsakymas į kritiką gali būti trumpesnis, ilgesnis arba panašios apimties. (Sofizmų skaičius: 23)

Regis, skaitytojai jau pastebėjo vieną anaiptol ne mažareikšmį liberaliųjų viešųjų intelektualų, tiek laicistinių, tiek katalikiškųjų, laikysenos nenuoseklumą. Liberalūs viešieji intelektualai labai mėgsta kalbėti apie dialogo svarbą, dialogui tiesiog odes gieda, tačiau, susidūrę su savo pozicijų argumentuota kritika (pačia geriausia proga dialogui!), kažkodėl bematant praranda entuziazmą ir atsako arba tyla, arba pašaipomis veidaknygėje, arba bandymais diskredituoti kritiką pasirinkus taikiniu kokį nors mažareikšmį aspektą. Kažkodėl liberalūs viešieji intelektualai į kritiką niekuomet neatsako bandymu kalbėti apie problemą iš esmės.

M. Baltrukevičius savo tekstą baigia taip: 

„Ne vieną iš organizacijos [„Pro Patria“] aktyvistų pažįstu asmeniškai, gerbiu ir toliau gerbsiu. Dauguma jų tikrai yra talentingi žmonės ir gyvenime turėtų pasiekti labai daug. Tik gaila, jog šiuo metu organizacija, kuri pagal jos pavadinimą turėtų kovoti už Tėvynę, daugiausia energijos skiria kovai prieš popiežių, Katalikų Bažnyčią ir kitus krikščioniškos minties skleidimo kanalus.“

Reikia pripažinti, kad tai yra tikro didmeistrio vertas ėjimas. Užteko vietoje žodžio „kritika“ pavartoti žodį „kova“ ir organizacija, kelianti šūkį „Už Tėvynę“, pavirto vos ne Tėvynės priešu. (Sofizmų skaičius: 24)

D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstuose yra toks kiekis sofistinių gudrybių, jog tie tekstai puikiai galėtų tarnauti kaip metodinė priemonė logikos kurso temai „Sofizmai ir paralogizmai“. Sunku būtų patikėti, kad logikos dėstymo lygis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra toks žemas, kaip galima būtų pamanyti perskaičius šiuos TSPMI absolventų tekstus. Priežastis turbūt kita. D. Puslys ir M. Baltrukevičius parašė nuo pradžios iki galo sofistinių gudrybių perpildytus tekstus todėl, kad kitokiu būdu apginti savo pozicijų nesitiki. Tai skatina giliau pasidomėti, kokias pozicijas gina ir propaguoja Donatas Puslys ir jo redaguojamas portalas bernardinai.lt.

Kitą straipsnio dalį rasite čia