Monika Morkūnaitė. Katalikiškasis fundamentalizmas kaip sielos dorybė

Ne paslaptis, jog daugelis filosofų yra linkę aiškiai apibrėžti svarbiausius savo samprotavimų ...

Ne paslaptis, jog daugelis filosofų yra linkę aiškiai apibrėžti svarbiausius savo samprotavimų objektus. Taip daroma ne be reikalo, ir ne tik todėl, kad šito reikalauja tvarkingo ir koncentruoto loginio mąstymo taisyklės. Viešai skleisdamas savo idėjas žmogus sąžiningai įsipareigoja nesileisti į dviprasmybes ir nesuteikti galimybės manipuliacijoms jo vartojamomis sąvokomis. Visa tai ypač aktualu kalbant apie abstrakčias idėjas, kurių daugialypis suvokimas neretai sukelia konfliktą ar nesusikalbėjimą vien dėl to, kad oponuojančios pusės, sąmoningai ar ne, kalba apie visiškai skirtingus dalykus. 

Todėl kalbant apie fundamentalizmą privalu pabrėžti, kad pastaroji sąvoka išreiškia bekompromisį, nuoseklų tam tikrų principų laikymąsi, nors dėl savo abstraktumo neretai yra užteršiama klaidingomis ir jos esmės neatitinkančiomis idėjomis, leidžiančiomis konstruoti nepagrįstą kritiką pačiai fundamentalizmo koncepcijai. 

Fundamentalizmas neretai yra neteisingai suvokiamas kaip neva nekritiškas ar „pažodinis“ tam tikro mokymo ar nuostatų supratimas ir praktikavimas. Kitaip tariant, manoma, jog fundamentalistas tiesiog stokoja poreikio abejoti ir kelti klausimus, užuot stengęsis atrasti tiesą, aklai įsikimba paviršutiniško štampo, šitaip susikurdamas patogų ir statišką gyvenimą. Kritiniu atveju toks fundamentalistas patampa žiauriu ir pavojingu fanatiku - žmogumi, neapkenčiančiu kitokias pažiūras ar tikėjimą išpažįstančių asmenų, taigi dėl bekompromisio tarnavimo įtikėtiems principams jis galįs imtis siaubingus padarinius sukelsiančių veiksmų. 

Apie fundamentalizmą dažniausiai kalbama religiniame kontekste. Jeigu tai yra katalikiškas fundamentalizmas, bet koks samprotavimas turėtų prasidėti nuo esminių krikščionybės nuostatų konstatavimo. Viena iš jų neabejotinai yra ta, kad krikščionybė, skirtingai nei, pavyzdžiui, grynai legalistine samprata besivadovaujantis islamas, yra vienintelė pasaulio religija, besiremianti tikėjimu. Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigė, jog pasaulis negali pažinti Dievo išmintimi, tačiau Dievas pasirinko išgelbėti tuos, kurie turi tikėjimą (1 - pirmasis laiškas korintiečiams, 1:20-21).  Šis savo ruožtu yra neatsiejamas nuo netikrumo, ir kuo labiau abejojama, tuo didesnio tikėjimo yra reikalaujama. Aukščiausias tokio tikėjimo laipsnis - protu priimti tai, kas neįmanoma, todėl tikėjimas Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų reikalauja milžiniškų valios pastangų. Taigi krikščioniškas tikėjimas taip pat vadovaujasi valios principu, o tikėjimas yra vienas iš šitos valios pasireiškimų. Teiginiai, jog reikia mokėti abejoti savo tikėjimu, yra pasmerkti vidiniam prieštaravimui. Tarkime, kad žmogaus tikėjimo objektas yra priešais jį stovintis stalas, tačiau tas žmogus teigia, jog vis dėlto abejoja tam tikromis to stalo dalimis (kitaip tariant, netiki jų egzistavimu). Ar galima pasakyti, kad tas žmogus vis dar tiki stalu? Žinoma, kad ne, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar tas stalas iš tiesų egzistuoja. Šiuo pavyzdžiu norima parodyti, jog griežtai loginiu požiūriu selektyvus tikėjimas yra iš principo neįmanomas. Kitaip tariant, jokie kompromisai tikėjimo klausimais yra negalimi. Žmogus arba tiki stalu, arba ne, ir nėra jokio tarpinio varianto. 

Abejonė pačiu tikėjimo objektu, Dievu ir jo egzistavimu besiremiančiu Bažnyčios mokymu, atspindi tragišką žmogaus proto prieštarą: turėdamas įgimtą žinojimo poreikį, žmogus tiesiog negali patenkinti šio poreikio  vien teoriniu mąstymu ar empiriniais duomenimis. Egzistenciniai klausimai apie Dievo, žmogaus būties tikrumą ir prasmę yra neišsprendžiami, tačiau šis proto ribotumas niekaip neprieštarauja tikėjimui. Pastarasis savo esme išeina tiek iš fizinio patyrimo, tiek iš teorinio mąstymo lauko, nes remiasi tuo, ką žmogaus protas paprastai įvardina kaip stebuklą. Protas iš principo negali to stebuklo aprėpti, taigi kartu ir (galutinai) suvokti, o juo labiau patirti fiziškai. Tačiau grynai praktinė ir todėl apčiuopiama tikėjimo išdava yra ta, kad jis suteikia tam tikras etines gaires, leidžiančias žmonių bendruomenėms taikingai organizuoti savo sugyvenimą ir laiduoja tam tikrus pamatinius principus, užtikrinančius kiek įmanoma stabilesnį žmonių, turinčių laisvą valią, elgesį. Kitais žodžiais sakant, būtent šis paralelinis stebuklo egzistavimas racionalizuoja krikščionišką moralę, nes tikėjimu apšviestą protą turįs žmogus geba aiškiai suvokti gero ir blogo elgesio prasmę ir pasekmes.   

Kokias praktines pasekmes turi klaidinga „kvestionuotino tikėjimo“ samprata? Praktikoje ji reiškia, kad nuolatos keldamas klausimus dėl savo tikėjimo principų ir jais abejodamas žmogus įgyja neribotą laisvę elgtis kaip tinkamas, nes gali lengvai nusimesti nuo pečių jį varžančius moralinius įsipareigojimus. Kita vertus, tikėjimo normomis abejojantis žmogus patenka į savotišką nelaisvę, nes pradeda abejoti ten, kur anksčiau priimdavo valingus moralės sprendinius. Selektyvus krikščioniškojo mokymo laikymasis gali būti nesunkiai įvilktas į „kritiško“ ar tiesiog savarankiško mąstymo retoriką. Bėda ta, kad tai turi labai mažai sąsajų su mąstymu - priešingai, „atsirinkti“ sau patogias ar tiesiog mažiau reikalaujančias taisykles skatina taikymasis prie laikmečio sąlygų, antikatalikiškas tikėjimas istorine moralės pažanga arba banalus psichologinis silpnumas, kuris reiškia, kad žmogus tiesiog nepajėgia savo veiksmais liudyti to, kad siekia krikščioniškos moralės diktuojamo etalono.  

Suvokiant tai, kas aptarta, kaltinti katalikišką fundamentalizmą fanatizmu ir agresija yra tiesiog nesusipratimas. Krikščionybė yra vienintelė religija, besiremianti meilės principu, kuris savo ruožtu nurodo žmogaus tobulumo idealą. Tobulas žmogus yra išugdęs savo dorybes taip, jog atsidūręs ribinėse situacijose už savo artimą geba paaukoti net gyvybę: „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (2 - Jn 15, 9-17) . Vadinasi, ypač sunkius moralinius reikalavimus keliantis krikščionybės moralinis kodeksas remiasi samprata, kurios esminiai tikslai yra tiesiogiai prieštaringi bet kokioms agresyviojo fanatizmo formoms. Remiantis vyraujančia retorika, reikia manyti, jog ir krikščionių kankiniai, atsisakę išsižadėti savo tikėjimo, buvo ne kas kita kaip fundamentalistai, ir Katalikų Bažnyčia šiuos žmones ne veltui paskelbė šventaisiais - jų elgesys (gyvybės auka dėl Dievo ir savo artimo), sąlygotas bekompromisio tikėjimo nuostatų laikymosi, padarė įmanomą maksimalų priartėjimą prie tobulo žmogaus idealo.

Galiausiai, tikėtina, jog neteisingai suvokiamas fundamentalizmas gali lemti elementarų negebėjimą atskirti jo apraiškų skirtingų religijų viduje, ir skatina klaidingai plakti į vieną visumą visas religijas, vaizduojant jas kaip iš esmės suderinamas, tačiau vienodai atgrasias savo „fundamentalistine forma“. Neapsibrėžus ir deramai neįvertinus fundamentalizmo, pamirštama, kad neretai be pagrindo gretinama krikščionybė ir islamas turi fundamentalių skirtumų. Kaip jau minėta, skirtingai nei krikščionybė, islamo religija nesiremia tikėjimu ir neturi moralės, nes ją atstojantys ir formaliai nustatantys principai ir elgesio kodeksai yra grynai legalistinio-funkcinio pobūdžio. Kitas esminis skirtumas - musulmonų turima pasaulinės islamo valstybės sukūrimo vizija. Jei krikščioniškoji žmonių vienybė yra iš esmės transcendentinė idėja, nurodanti į dvasinį, o ne politinį žmonių bendrumą, tai Muhameto mokymas labai tiesiogiai nurodo musulmonų pareigą siekti pasaulinio islamo kalifato, atsisakančius atsiversti į islamą ar jo išsižadančius asmenis bausti mirtimi, o priimti islamą atsisakiusias valstybes laikyti agresorėmis. Tai suvokiant nekyla abejonių, jog su musulmoniškojo fundamentalizmo samprata iš principo gali būti suderinamas ir fanatizmas, besireiškiantis jėga ir smurtu. Klaidinga būtų agresoriais ir fanatikais laikyti visus islamo išpažinėjus, bet būtent islamiškasis fundamentalizmas turi sąsajų su smurtu ir teroru. To neįmanoma pasakyti apie fundamentalistinį katalikybės normų laikymąsi. Akivaizdu, kad painioti katalikišką fundamentalizmą su islamišku fundamentalizmu yra grubi klaida dėl visiškai skirtingo šių religijų mokymo. 

Katalikų tikėjime bekompromisis mokymo principų laikymasis yra pamatinė autentiško tikėjimo sąlyga. Bet koks selektyvus šių nuostatų priėmimas ir praktikavimas yra prieštaringas tiek metafiziniu, tiek grynai praktiniu požiūriu, kada kalbame apie krikščioniškus moralės reikalavimus. Katalikiškas fundamentalizmas jokia prasme nereikalauja agresijos ar smurto, pasireiškiančių kardinaliai skirtingą mokymą išpažįstančių žmonių ar tam tikrų religinių sektų veiksmuose. Priešingai – itin aukštus moralinius standartus diktuojantis katalikų tikėjimas, įvesdamas tobulo žmogaus idealą, sukuria amžiną siekiamybę savo mintimis, žodžiais ir darbais nuolatos liudyti absoliutų gėrį ir meilę. Savaime suprantama, jog tai nėra lengva užduotis, nes nuoseklus ir nekintantis šių principų laikymasis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač mūsų dienų moralinio reliatyvizmo sąlygomis, gali priversti kentėti ir aukotis dėl atsidavimo savo tikėjimui ir jo reikalavimams. Natūralu, jog absoliuti dauguma krikščionių nesugeba gyventi laikydamiesi šių idealų. Dėl to jie netampa blogais krikščionimis. Priešingai, Bažnyčia kiekvieną laiko klystančiu nusidėjėliu ir kiekvienam siūlo Atgailos sakramentą. Tačiau net silpnas, nuodėmingas ir laisvą valią klaidai bei nuodėmei turintis žmogus (taigi, kiekvienas iš mūsų) turi pareigą pripažinti Bažnyčios mokomą moralinį idealą ir jo siekti. Kiekvienas katalikas turi būti fundamentalistas, tai yra, tikėti bekompromisiškai, nenukrypstant nuo mokymo principų ir jų nesirenkant savo nuožiūra. Drąsa ir pastanga besąlygiškai liudyti savo tikėjimą leidžia bent jau priartėti prie tobulo žmogaus vaizdinio, o tai savo ruožtu yra natūraliausias kiekvieno kataliko dvasinis tikslas. Kartu tai – ir sielos dorybė, besiremianti lotyniškuoju fundamentum, reiškiančiu pamatą, o jo prasmė katalikams yra ne kas kita, kaip pats Kristus.

1 - Pirmasis laiškas korintiečiams. 


2 - Evangelija pagal Joną. 


Susiję straipsniai

Religija 8839148401245056954

Rašyti komentarą

  1. Bravo, bravo. Kuo daugiau tokių straipsnių, tuo greičiau išsikapstysime iš tos pelkės, kurioje kapstosi ir skęsta savo tikėjimą atskiedę ir jį beprarandantys katalikai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Čia šiaip. Truputį painiojamos sąvokos. Fundamentalizmas ir yra fanatizmo sinonimas. :) Mano nuomone, gerb. Autorė turėtų vietoj katalikiškojo fundamentalizmo pasirinkti Katalikiškosios ortodoksijos sąvoką. Taip būtų geriau, tiksliau apibūdinamas reiškinys, kurį norėta šiame straipsnyje aptarti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-16 16:52

      Abejoju, ar painiojamos. Gal liberalų diegiamoje naujakalbėje ir reiškia. Lotynų klasikai net nesapnuotų, kad "fundamentum" galėtų reikšti fanatizmą. Liberalizmo nepaveikti žodynai irgi šių sąvokų nelaiko sinonimais.

      Panaikinti
    2. Ne "fundamentum" reiškia fanatizmą, bet "fundamentalismus". :) Kitas dalykas, kad mūsuose ir kitur fundamentalių (pamatinių, pagrindinių) principų laikymasis yra klaidingai įvardijamas fundamentalizmo sąvoka, kai fundamentalizmas reiškia požiūrio apribojimą vien tais pamatiniais principais, ignoruojant visą likusią statinio dalį. Ir būkim atviri, matyti vien tik anstatą, ignoruojant pamatinius principus, irgi yra toks pats fanatizmas, kaip ir sekti vien tik fundamentaliais principais, ignoruojant anstatą. Tad fanatizmas yra platesnė sąvoka nei fundamentalizmas, ir fundamentalizmas kaip toks yra tik vienas iš fanatizmo porūšių. :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2016-03-17 22:36

      Nežinau tokių krikščioniškų fundamentalistų, kurie rūpinasi vien pamatais. Štai lefebristai turi ir sienas, ir stogus virš galvos... Taip kad viskas su jais tvarkoj. O štai dabartinis Romos vyskupas vis viešai baiminasi tvirtų pagrindų ir fundamentalizmo, todėl labai rūpinasi imidžu.

      Panaikinti
    4. Cit.: "Nežinau tokių krikščioniškų fundamentalistų, kurie rūpinasi vien pamatais."
      Tik nesakykit, kad nesat girdėjęs apie Young Earth teorijas arba ID. :)
      Va Jums ir krikščioniškieji fundamentalistai.

      Cit.: "O štai dabartinis Romos vyskupas vis viešai baiminasi tvirtų pagrindų ir fundamentalizmo, todėl labai rūpinasi imidžu."

      Imidžu dabartinis popiežius iš viso nesirūpina. Tiesiog jo pažiūros į kai kuriuos dalykus yra leftistinės.

      P.S. Cit.: "Štai lefebristai turi ir sienas, ir stogus virš galvos... Taip kad viskas su jais tvarkoj."
      O su lefebristais kol kas dar nėra viskas tvarkoj, kol jie pažeidinėja vidinę Bažnyčios discipliną. :( Ir man gaila, kad taip yra. O va su šv.Petro draugija tikrai viskas tvarkoje.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-03-16 23:37

    Mano proteliui ganėtinai painiai išdėstyta. Ar negalima paprasčiau? (Apie stalą - patiko.)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-03-17 11:24

    Teisingai, norint pastatyti kokį nors statinį, reikia fundamento, kadangi dvikojis padaras dar sudėtingesnis, jam fundamento tikrai reikia gero, kitaip prasmegs suskils.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-03-17 14:57

    Nepanašu, kad mergaitė labai jauna, kodėl tuomet dar netekėjus? Nepatikima...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-17 22:30

      Berods pernai buvo publikuotas pirmasis jos straipsnelis (su prierašu "pirmakursė"). Tad jei 21-eri metai reiškia "nelabai jauna", tai atitinka islamistų ir pedofilų požiūrį - anie vertina nepilnametes.

      Panaikinti
    2. Neanomiškas2016-03-18 12:04

      Bijau, kad tamstos požiūrį atitinka šio blogo požiūris.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-03-18 00:42

    Svarbu koks fundamentalizmas turimas galvoje. Jei tai tiesa (teorija, ideologija, doktrina) adekvačiai atspindinti realybę ir atverianti kelius į ateitį (leidžianti pažinti daugiau, giliau, plačiau ir gyventi kuo pilnavertiškesnį gyvenimą), tuomet viskas tvarkoj. Tačiau autorei tai katalikiškoji ortodoksija. Ortodoksijos pretenzijos į absoliučią tiesą gerai žinomos. Puikiai žinomos ir priemonės, kuriomis šios pretenzijos buvo įtvirtinamos - prievarta, kitaminčių slopinimas, mokslo varžymas. Tai viską pasako apie šios rūšies fundamentalizmo fundamentalumą tiesos atžvilgiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tokie rašymai, kaip "mokslo varžymas", neatlaiko jokios kritikos. O kas tą mokslą pirmiausia plėtojo, kas kūrė universitetus, kas buvo toks Williamas Ockhamas, suformulavęs garsųjį "Okamo skustuvo" metodologinį principą? Jis iki gyvenimo pabaigos liko pranciškonu. Žodžiu, tokie aiškinimai yra tiesiog normalios ideologemos, išplaukiančios iš agresyvios ateistinės (geriausiu atveju agnostinės) ir laicistinės mūsuose tebevyraujančios ideologijos. Lygiai tas pats pasakytina ir apie prievartas bei kitaminčių slopinimus. Po to, jau seka siaubingoji inkvizicija ir visi su ja susiję ideologiniai štampai ir pseudo-istoriniai faktai, kurie ypač nublanksta, žvelgiant iš XX a. istorijos ir vyravusių režimų perspektyvos. Tačiau ir toliau atkakliai kalama apie prievartas, slopinimus ir varžymus.

      Panaikinti
    2. Mielas Šmiki, jūs man neatsakėte į klausimą, kas keičiasi, kai viena Bažnyčios pusė per Mišias skaito Tridento Mišių skaitinius, o modernistinė - kitus. Klausiu be jokios klastos, jei negalite atsakyti, tuomet nekritikuokite. O atsakymas būtų labai įdomus. Savo klausimą turbūt prisimenat (po kun. Urbonavičiaus straipsniu).

      Panaikinti
    3. Šit, radau (po str. "Džiūgauk, Jeruzale"):
      "Smikiz
      2016-03-06 19:44

      Kaip stipriai tai skiriasi nuo tradicinės Romos rito liturgijos... Tradiciškai per šį sekmadienį skaityti ir tebeskaitomi (jei aukojamos tradicinės arba ekstraordinarinės formos Šv. Mišios) tokie skaitiniai – Epistolėje skaitinys iš šv. Pauliaus laiško Galatams (Gal 4, 22-31), o Evangelijos skaitinys yra paimtas iš Jono Evangelijos, kuriame pasakojama apie duonos padauginimą (Jn 6, 1-15), kai penkiais duonos paplotėliais ir dviem žuvimis Viešpats Jėzus pamaitina penkių tūkstančių, neskaitant moterų ir vaikų, vyrų minią."

      O kuo "taip stipriai"?

      Panaikinti
    4. Nes po II Vatikano susirinkimo suplanuotos radikaliausios istorijoje liturginės reformos darytojų tikslas buvo pakeisti pradžiai ritą (kuris esą turėtų tapti patrauklesnis protestantams), o ilgainiui ir patį tikėjimą, ką realiai ir matome Bažnyčioje. Kitas dalykas, sąvoka "Tridento ritas" yra oksimoronas, nes tokio rito apskritai nebuvo (Tridento vyskupija laikėsi Romos rito, nebent buvo tam tikra lokalinė tradicija, kuri esmingai nesiskiria nuo viso rito). Visuomet buvo Romos ritas. Tik tiek, kad po Tridento susirinkimo pop. šv. Pijus V išties įvykdė liturginę reformą, kuri savo esme buvo susisteminimas ir Romos kurijos tradicijos pritaikymas visuotinei Bažnyčiai. Todėl 1570 m. ir atsirado Romos mišiolas ir Romos brevijorius, kurie po truputį visoje Europoje ėmė keisti įvairius vyskupijų ar arkivyskupijų mišiolus, pvz. Lietuvoje po truputį neliko Gniezno, Plocko ar Krokuvos mišiolų. Tačiau jei sulygintume šiuos paminėtuosius ir 1570 m. Romos mišiolą, pamatytume, kad esminių skirtumų nėra. Deja, tai kas buvo padaryta nuo 1965 iki 1969 ir drastiškai įvesta nuo 1969 metų Advento, buvo visiškai kitas dalykas. Pakeitimai buvo padaryti fundamentalūs. Ir dar buvo stengiamsi įteigti, kad senasis, nuo 1570 m. gyvuojantis Romos mišiolas esą uždraustas. Popiežius Benediktas XVI a. šį mitą galutinai paneigė 2009 m. savo motu proprio "Summorum Pontificum", kur aiškiai pasakyta, kad nei pats mišiolas, nei pats ritas niekada nebuvo uždraustas. Vis dėlto, daugiau nei 40 metų Bažnyčia gyveno tarsi šito nežinotų.

      Panaikinti
    5. Ačiū už atsakymą. Taip, aš visa tai maždaug žinau ir patyriau. Jūs irgi žinot, kaip tam tikra grupė tikinčiųjų buvo vadinami sektantais, iš jų buvo tyčiojamasi, jie buvo nepripažįstami, dvasininkija stengėsi apskritai apie juos sudaryti neigiamą nuomonę, prisegdama fubdamentalistų etiketę ir t.t. Apie tai progai esant teks rašyti.
      Bet Jūs man neatsakėt į mano klausimą - kas keičiasi, kai viena Bažnyčios grupė per sekmadienio Mišias kaip pagrindą ima vieną Evangelijos įvykį (it atitinkamai kitus skaitinius), o kita katalikų grupė mąsto (ir ima kaip savaitės elgesio motyvų, tikslų ir pan. pagrindą?). Bet tiek to, nebevarginsiu Jūsų.

      Panaikinti
    6. Esmė ta, kad tokiu būdu pertraukiama ilgaamžė tradicija, bendrystė su ištisomis kartomis užmigusiųjų Kristuje ir pan. Kitas dalykas yra tas, kad dabartiniame mišiole nors tų pačių skaitinių yra gerokai daugiau, tačiau keista (suprantama, kol giliau nesusipažįsti su visa ta istorija ir situacija), kad praleisti ar išmesti kai kurie skaitiniai, pvz., apie pavojų priimti Kristaus kūną nesant malonės stovyje, konkrečiai iš 1 Kor 11 skyriaus skaitinio praleistos šios eilutės: "Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tebvalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą." (1 Kor 11, 27-29). Panašių dalykų reformuotoje liturgijoje (pvz., atskirų psamlių "išmetimas" iš liturginių valandų ir pan.) galima surasti ir daugiau. Išvadas galima darytis ir patiems.

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2016-03-18 08:06

    "mokslo varžymas" cit. Na taip, puikus pavyzdys LDK. 1570 m jėzuitai norėdami slopinti pasauliečių žinių ir išsilavinimo proveržį Lietuvoje įkūrė Vilniuje jėzuitų kolegiją, o 1579m Grigalius XIII išleisdamas bulę dėl kolegijos patvirtinimo universitetu visiškai užslopino modernių pasaulietinį akademinį Lietuvos mokslo vystymasi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-18 11:34

      jeigu reikėtų paaiškinti, kas yra suktas įžūlus melas, tai drąsiai galima būtų parodyti šį atvejį :" visiškai užslopino modernių pasaulietinį akademinį Lietuvos mokslo vystymąsi".

      Kokio dar mokslo? kokį dar vystymąsi? gal galima konkrečiau? kas neišsivystė šiame viduramžių scholastikoje paskendusiame krašte, laikais, kai Europoje renesansas jau įsibėgėjęs ir apšvietos idėjos ateina...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-03-18 11:36

      jėzuitai gal kiek tirštino spalvas, bet likę jų užrašai apie nekrikšioniškus krikščionis šiuose kraštuose, ne tik pagoniškus papročius sumaišiusius su krikščionybe, bet kaimuose ir sodomijos su gyvūnais nevengiančius.

      Panaikinti
    3. Smagus sarkazmas - bet, matau, sunkokai įkandamas "progresyvistams" ("acilikę retrogradai mes versus belenkaip moderni beigi progresyvi Europa"). :)

      Panaikinti
    4. Čia aš apie 08.06 komentarą. O į jėzuitų pasakas neverta kreipti dėmesio - logiška, kad niekaip neišnykstantys jų taip nekenčiamos pagonybės elementai juos varė į isteriją, dėl ko ir atsirado "nukryžiuotų berniukų ant tankų" atitikmenys aprašymuose - dar keista, kad neparašė, jog "tamsūs pagonys" savo kūdikius gyvus ėda ir šiaip - patys pusiau žvėrys. :D

      Panaikinti
  8. Ei, Anonimiskas pavarei cia ....!!! Cituoju tave: "Ortodoksijos pretenzijos į absoliučią tiesą gerai žinomos. Puikiai žinomos ir priemonės, kuriomis šios pretenzijos buvo įtvirtinamos - prievarta, kitaminčių slopinimas, mokslo varžymas." Visgi tebesivadovauji "apsvietos" epochos ir prancuziskosios revoliucijos ir sovietines ateistines revoliucijos stampais ir klisemis.... Vertetu permesti paciam Kataliku Pasaulio leidyklos pries 2016 Knygu muge isleistos Thomas E. Woods knygos " Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė vakarų civilizaciją". Ši 2005 metais Amerikoje publikuota knyga tapo bestseleriu. Džiugu, kad ji dabar išleista ir lietuviškam skaitytojui, tad tikrai manau padėtų atstatyti visokių "revoliucionierių" sujauktą sąmonę. Tikiuosi ir viliuosi....

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2016-03-18 18:12

    Visų pirma, “Smikiz”, patarčiau nespręsti apie katalikybę ir savo oponentus iš siaurų tradicionalistinių (lefevristinių?) pozicijų. Toks realybės supaprastinimas visada bus šovimas pro šalį. Katalikybė neapsiriboja oficialiomis magisteriumo ištarmėmis, kurias privalu suvokti ir priimti pažodžiui, o atsisakiusius tai padaryti paskelbiant eretikais su visomis iš to išlplaukiančiomis pasekmėmis. Deja, tokia katalikybės samprata brandžiaisiais viduramžiais iš tiesų dominavo ir apsprendė to meto visuomenės būklę. Ir būtent tokiai katalikybės sampratai apginti (jos tiesų iliustravimui) ir buvo įkurti universitetai. Nepaisant to, žmogaus siekis pažinti pasirodė esantis stipresnis – teko priimti aristotelizmą. Taip gimė tomizmas. Ir nominalizmas, kurio žymiausias atstovas buvo jūsų minėtas Williamas Ockhamas taip pat gimė besipriešinant siauram, ortodoksaliam požiūriui į Bažnyčios mokymą. Nominalizmas ortodoksų akyse visada balansavo ant erezijos ribos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Keli pastebėjimai - su FSSPX niekada nieko bendra neturėjau ir jų bendruomenėms nepriklausiau, nors su kai kuriais jų kunigais yra tekę bendrauti. Kitas dalykas, tradicinės pozicijos (ar kaip ideologizuotai teigiate "tradicionalistinės") nėra nei siauros, nei ribotos. O kaip tik labai aiškiai pagrįstos realybe ir atsigręžusios į ją. Suprantama, šitas "komentarų formatas" ilgesniems aiškinimams nėra tinkamas. Tad čia apsiribosiu tik pora paprastų pastabų.

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2016-03-18 22:55

    saunuole autore, gerai viska ivardijo. dar ne visos moterys yra uzsikretusios feminizmo virusu

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prodiuseris2016-03-19 08:24

      I'm not a girl not yet a woman (B. Spears)

      Panaikinti
  11. Tušti svąrtymai: katalikai, ortodoksai, lefibristai ir kt. Įvairovė yra gerai ir nebūtina kažką iškelti, kažką niekinti. Jei tikime kad esame sukurti - tikime Aukščiausiu Kūrėju, tada suvokiame, kad žmogiškasis protas yra ribotas ir galimybės tyrinėti taip pat yra ribotos. Svarbiausia ieškoti tiesos ir jos šaltinio. Ir tos paieškos priklauso nuo krypties, kurią pasirinkome. jei ieškome bažnyčios klaidų -jų rasime, bet jei priimame Apreiškimo Žinią - priimame šią Tiesą ir pasaulį tyrinėjame iš Apreiškimo pozicijos - judame link tiesos šaltinio. Bet jei į tuos ieškojimus įsimaišo privatūs interesai - jie patenka į klystkelį, žengiame nuo tiesos šaltinio, nes pradedame abejoti Apreiškimu. Agnostikai perdėm praktiški kad tikėtų, o gnostikai serga puikybe. Ir vieni ir kiti tolsta nuo tiesos šaltinio. Kai nuoširdžiai tikime - pasitikime Kūrėju - visa mūsų kasdienybė įgauna naują prasmę - atsitiktinumų nebelieka, vien tik vedimas, tada supranti kad ne samprotavimai svarbiausi, bet ėjimas link Tiesos Šaltinio. Tikėti, liudyti, dalintis - toks mūsų tikslas. O tikėjimą galima įrodyti ne svarstymais, bet realiais darbais, taip gyveno pirmieji krikščionys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Agnostikai perdėm praktiški kad tikėtų" - tai kad, grynai praktiniais sumetimais vadovaujantis, tikėti kaip tik apsimoka. Padarom paprastą loginę schemutę iš 2 porų: "tiki/netiki" ir "Dievas (pomirtinis gyvenimas" yra/nėra". Gaunam 4 variantus: a) "tiki ir yra", b)"tiki, bet nėra", c) "netiki ir nėra" bei d) "netiki, bet yra". Akivaizdu, kad VIENINTELIS variantai, kai realiai gali "pralošti" yra d), o tai reiškia, kad tikėti apsimoka labiau,negu netikėti. :)

      Panaikinti
    2. pūga už lango2016-03-19 17:10

      Vis tiek šiais laikais beveik niekas netiki. Neapsimoka, matyt.

      Panaikinti
  12. Netušti. Tai yra modernistų mąstysena - "nebūtina kažką iškelti, kažką niekinti". Tokia beprasmė lygiava stingdo. "Tiesos ir jos šaltinio" ieškojimas ir reiškia, kad gerus dalykus reikia iškelti, blogus - atmesti. Įvairovė yra gerai, bet tik tada, kai ji neprieštarauja tam, kas gera, ir ugdo. Palyginkite su įvairove gamtoje, nors ir ji yra suniokota pirmykštės nuodėmės. Dalytis su kitais ir liudyti tikėjimą, aišku, reikia.
    Pirmųjų krikščionių pavyzdys jau nusibodo, jis buvo pakištas ekumenistų - pirmųjų krikščionių karštis tikrai yra pavydėtinas, bet, kita vertus, jie dar daug ko neišmanė ir nepažino savo tikėjimo, teturėjo tik jo sėklą. Todėl ankstesnis lyginimas grįžti į "Bažnyčios pradžią" neatlaiko kritikos. (Jt)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item