Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (I)

Įvadas Straipsnyje „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“ ( ČIA , ČIA ir ČIA ) aptarėme simuliakrinės k...

Įvadas

Straipsnyje „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“ (ČIA, ČIA ir ČIA) aptarėme simuliakrinės krikščionybės Lietuvoje reiškinį, nurodėme jos steigėjus ir propaguotojus. Tarp simuliakrinės krikščionybės šalininkų straipsnyje buvo įvardinti buvęs portalo bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir dabartinis šio portalo redaktorius Donatas Puslys. Į straipsnį bernardinai.lt redakcija operatyviai sureagavo dviem tekstais. Donatas Puslys tekste „Simuliakrinė „simuliakrinės krikščionybės“ kritika“ siekia paneigti portalo bernardinai.lt ir kitų sambūrių sąsajas su simuliakrine katalikybe bei patį simuliakrinės katalikybės egzistavimą. Portalo redaktoriaus pavaduotojas Matas Baltrukevičius tekste „Ar tikrai Už Tėvynę?“ bando sukelti abejones jaunimo sambūrio „Pro Patria“, savo svetainėje paskelbusio neoliberaliajai krikščionybei ir jos šalininkams skirtą straipsnį, veikla. Į pastaruosius du tekstus atsiliepė jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narė Monika Morkūnaitė, kuri straipsnyje „Katalikybės žinia, suprasta skirtingai“ aptarė pozicijų, būdingų simuliakrinei katalikybei ir propaguojamų portale bernardinai.lt, suderinamumą su katalikiškąja doktrina.

Šiame straipsnyje išsamiai išanalizuosime ir įvertinsime portalo bernardinai.lt redakcijos atsikirtimus. Gausius D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstų sofizmus suskaičiuosime. Po to giliau patyrinėsime, kokią krikščionybę ir kokią pasaulėžiūrą propaguoja šis portalas.

Sofistinis D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus atsikirtimų pobūdis

D. Puslio tekste aptinkamus argumentus pagal tematiką galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priklauso argumentai, kuriais autorius siekia parodyti, kad sambūriai ir asmenys, kurie mūsų straipsnyje nurodyti kaip simuliakrinės katalikybės steigėjai ir propaguotojai, niekuo nenukrypsta nuo katalikiškojo mokymo. Antrai grupei priklauso argumentai, kuriais autorius siekia parodyti, kad pozicijos, kurios mūsų straipsnyje pripažintos nesuderinamomis su katalikybės doktrina, su šia doktrina puikiai dera.

Išanalizuokime pirmos grupės argumentus. Teiginį, kad portalas bernardinai.lt neužsiima simuliakrinės katalikybės steigimu ir propaganda, D. Puslys argumentuoja taip: 

„Išplauti ir susinti  katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą“, – štai koks, anot L. Šopausko, yra tų užsimaskavusių simuliakrinės krikščionybės išpažinėjų tikslas. Visa tai, jo teigimu, kardinaliai prieštarauja katalikybei.

„Bernardinai.lt“ labiausiai kliūva už tai, ką autorius įvardija kaip tolerancijos propagandą, remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. Stop, bet ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti?

Šiame samprotavime nesunku surasti sofistinį triuką – tezės pakeitimą. Pasišovęs parodyti portalo bernardinai.lt skleidžiamo katalikybės supratimo suderinamumą su katalikiškąja doktrina, D. Puslys ima kalbėti apie propaguojamo katalikybės supratimo suderinamumą su popiežiaus Pranciškaus pasisakymais (nes, suprask, jei dera su popiežiaus Pranciškaus pasisakymais, tai dera ir su katalikiškąja doktrina). Tačiau popiežiaus Pranciškaus pasisakymai ir katalikiškoji doktrina nėra tas pats. Jei norima parodyti, kad bernardinai.lt skleidžiamas katalikybės supratimas dera su katalikiškąja doktrina, reikia tą supratimą lyginti būtent su doktrina, o ne su tuo, kas nėra doktrina. (Sofizmų skaičius: 1)

Liberalios pakraipos katalikų intelektualą ir laisvosios rinkos šauklį Paulių Subačių D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Itin daug pylos L. Šopausko tekste tenka tam, ką jis vadina „laisvosios rinkos fundamentalizmu“. Konkretus šio fundamentalizmo įsikūnijimas yra Laisvosios rinkos institutas, bendradarbiavimas su kuriuo, suprask, yra vienas iš „simuliakrinės krikščionybės“ įrodymų. Čia daugiausia kliūva Pauliui Subačiui. Katalikų bendradarbiavimas su Laisvosios rinkos institutu yra laikomas nenatūraliu. Tačiau, jei kritikas yra nuoseklus, tai jis turėtų kelti ir klausimą dėl vyskupo Kęstučio Kėvalo teksto instituto išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“. Kaip gali vyskupas bendradarbiauti su institucija, kuri, kaip teigia L. Šopauskas, viską daro priešingai, nei liepia Bažnyčios mokymas? O gal čia tik autorius nupiešia tokį sukarikatūrintą institucijos vaizdą?

Vėl nesunku aptikti sofistinį triuką. Autoriaus pastabos apie vyskupo bendradarbiavimą su Lietuvos laisvosios rinkos institutu perteikia samprotavimą, atliktą pagal schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Tačiau iš to, kad asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, neseka, kad z yra suderinama su y, t. y. tokio pavidalo samprotavimai yra paprasčiausiai nevalidūs. Atskiru atveju, iš to, kad vyskupas K. Kėvalas yra įsitraukęs ar įtrauktas į LLRI veiklą, neseka, kad LLRI ir šio instituto valdybos nario P. Subačiaus propaguojamos laukinio kapitalizmo, socialdarvinizmo, silnųjų apiplėšimo ir nežaboto išnaudojimo idėjos dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Validumo įspūdį D. Puslys bando sukelti nurodydamas į autoritetingą asmenį. (Sofizmų skaičius: 2)

Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ intelektualų sambūrį D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Jei žurnalas „Naujasis židinys“ in corpore yra „simuliakrinių krikščionių“ leidinys, kaip kad bando parodyti L. Šopauskas, tai kyla klausimas, ką jo redakcinėje kolegijoje veikia Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Čia samprotaujama pagal tą pačią sofistinę schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ yra įsitraukęs ar įtrauktas į žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ veiklą, neseka, kad šio žurnalo propaguojamas krikščionybės supratimas, laisvosios rinkos fundamentalizmas, eurofederalizmas ir kultūrinis liberalizmas dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Ir vėl nevalidaus samprotavimo validumą D. Puslys bando imituoti nuoroda į autoritetingą asmenį. (Sofizmų skaičius: 3)

„Mažosios studijos“ intelektualų sambūrį D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Jei „Mažojoje studijoje“ yra susibūrusi „simuliakrinių katalikų“ kuopelė, tai koks vaidmuo joje tenka broliams pranciškonams Juliui Sasnauskui ir Arūnui Peškaičiui? Kitaip tariant, ar abejojama jų krikščionybe? O gal tiesiog norint suvesti asmenines sąskaitas su kai kuriais asmenimis šešėlis metamas ir ant šių ganytojų? O gal jie nesupranta, kur atsidūrė? Klausimų kyla daug.

Vėl tokia pati sofistika. Iš to, kad broliai pranciškonai Julius Sasnauskas ir Arūnas Peškaitis yra įsitraukę ar įtraukti į „Mažosios studijos“ veiklą, neseka, kad „Mažosios studijos“ propaguojamas krikščionybės supratimas dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Validumas bandomas imituoti nuoroda į autoritetingus asmenis. Nevalidus argumentas šiuo atveju dar „pagardintas“ insinuacijomis apie mūsų neva puoselėjamus kėslus „suvesti asmenines sąskaitas“ su neįvardijamais „kai kuriais asmenimis“. Esą mūsų teiginiai, išsakyti apie „Mažosios studijos“ veiklą, yra atmestini, nes mums būdingi negeri kėslai. Tačiau tai yra ne kas kita, o sofistinis triukas, žinomas kaip argumentum ad hominem. Tai reiškia, kad šiame fragmente yra net du sofizmai.  (Sofizmų skaičius: 5)

Tris iškilius liberaliųjų katalikų viešuosius intelektualus – Vytautą Ališauską, Ireną Vaišvilaitę ir Paulių Subačių, kurių biografijų baltos dėmės, komjaunuoliškas aktyvizmas ir veikla ateizmo propagandos baruose yra minimi mūsų straipsnyje, D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Nenoriu apsistoti prie autoriaus knibinėjimosi kai kurių aptariamų asmenų praeityje ieškant kabliukų, kurie neva pagrįstų jo poziciją, kad dalis jo aptariamų asmenų yra buvę komjaunuoliai, tęsiantys „subtiliojo ateizmo“ tradiciją ir „savo marksistines ir ateistines kompetencijas“ naudojantys „krikščionybės simuliakrui kurti“. Visa tai vėlgi yra ne argumentacija, o veikiau bandymas rankioti pabiras razinas iš oficialių dokumentų ar gandų, kad būtų paramstyta iš anksto susikurpta pozicija.

D. Puslys bando atmesti duomenis, kuriais remiamasi mūsų straipsnyje, net nebandydamas paaiškinti, kodėl tie duomenys turėtų būti laikomi nereikšmingais. Tai yra įprastas sofistinis triukas – savavališkas duomenų atmetimas. Tai, kad trys iškiliausi liberalių katalikų šviesuliai – Vytautas Ališauskas, Irena Vaišvilaitė ir Paulius Subačius  – kadaise buvo pasirinkę ateizmo propagandisto kelią kažin ar gali būti atsitiktinumas. Tame visiškai pagrįstai galime įžvelgti tendenciją. Be to, šie biografijos faktai kai ką paaiškina. Pavyzdžiui tai, kodėl liberalių katalikų lyderis Vytautas Ališauskas savo interviu išsako ne krikščioniškas, o liberalmarksistines pažiūras. (Sofizmų skaičius: 6)

Visus liberaliuosius katalikus ir jų sambūrius, kurie mūsų straipsnyje įvardinti kaip simuliakrinės katalikybės steigėjai ir propaguotojai, D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Roberto Harriso knygoje „Konklava“ vienas kardinolų pareiškia, kad sąmokslo teorijų plėtotojai yra mūsų dienų eretikai. Sąmoksliškai kvepia ir ta sukonstruota primityvi schema, kurioje V. Ališauskas įvardijamas kaip tariamo krikščioniškojo flango konstruojant simuliakrinę katalikybę lyderiu.

„Sąmokslo teorija“ vadinamas aiškinimas, pagal kurį pasaulį valdo slapta veikianti ir niekam nežinoma asmenų grupė. Sąmokslo teorijos, be abejo, yra nepagrįstos ir pats išsireiškimas ne be pagrindo perteikia neigiamas konotacijas. Tačiau ko nors panašaus į sąmokslo teorijas – kad V. Ališauskas būtų lėlininkas, tampantis už virvučių visus simuliakrinės katalikybės šalininkus ir jų sambūrius – mūsų straipsnyje nėra. V. Ališausko lyderystės pobūdis mūsų straipsnyje nusakomas taip: „[k]onstruojant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą natūraliai išryškėjo lyderiai, pasižymėję charizma, intelektualiniais talentais arba gebėjimais pritraukti ir kontroliuoti materialinius resursus“. D. Puslys sudaro įspūdį, kad argumentuoja prieš oponento poziciją, nors iš tiesų kritikuoja poziciją, kurios oponentas neiškėlė. Tai yra įprastas sofistinis triukas, dažnai vadinamas „šiaudinės baidyklės sutriuškinimu“ (angl. straw man fallacy). (Sofizmų skaičius: 7)

Kita vertus, žodis „sąmokslas“ aptariant simuliakrinės katalikybės steigėjų ir propaguotojų veiklą, yra tinkamas ir vartotinas. Sąmokslo elementus turime visada, kai viešai deklaruojami ir tikrieji tikslai iš esmės nesutampa. Nė kiek neabejotina, kad taip yra simuliakrinės katalikybės steigėjų ir propaguotojų atveju. Taigi, jie šia žodžio „sąmokslas“ prasme yra sąmokslininkai.

Sąmokslo teorijų kritiką D. Puslys „sustiprina“ mums būdingų nuostatų išaiškinimu:

Savo ruožtu aš pats teturiu keletą klausimų, kurie leistų geriau suprasti tikruosius autoriaus tikslus rašant šį tekstą. [...]Panašu, kad analizė nepradedama hipotezės, kurią būtų galima patvirtinti arba paneigti išsikėlimu. Ji pradedama jau turint tvirtą nuostatą dėl to, kad egzistuoja toks būrys „simuliakrinės krikščionybės“ kūrėjų. Tada belieka tik selektyviai atrinkti išankstines nuostatas patvirtinančius faktus ir nutylėti viską, kas tiems faktams prieštarauja. Bingo, įrodyta. Nors iš tiesų tai, manding, čia išeina taip, kad simuliakrų kūrimu kaltini kitus, nors būtent pats juos ir konstruoji.

Esą mes siekiame kažkokių negerų neįvardintų „tikrųjų tikslų“, tai pasireiškia išankstinėmis nuostatomis, kurios natūraliai veda prie netikusio teiginių pagrindimo. Trumpai tariant, D. Puslys bando skaitytojui įteigti, kad mumis pasitikėti neverta, todėl mūsų teiginiai atmestini. Tai yra standartinė sofistinė gudrybė, žinoma kaip argumentum ad hominem. Norint parodyti, kad tam tikri teiginiai nepagrįsti, reikia aiškintis, koks yra santykis tarp teiginių ir tuos teiginius pagrindžiančių duomenų, o ne tuo, kokiomis nuostatomis besivadovaudamas oponentas tuos duomenis surinko; kokiomis nuostatomis bebūtų vadovavęsis oponentas, santykis tarp teiginių ir juos pagrindžiančių duomenų išlieka tas pats. (Sofizmų skaičius: 8)

Pereikime prie argumentų, kuriais autorius siekia parodyti, kad  pozicijos, kurios mūsų straipsnyje pripažintos nesuderinamomis su katalikybės doktrina, su šia doktrina puikiai dera.

Pirmiausia priminsime, kaip mūsų straipsnyje buvo apibūdinta simuliakrinė, arba neoliberalioji, krikščionybė:

Neoliberaliosios krikščionybės koncepcija yra labai paprasta. Jos branduolys yra dvi idėjos. Pirmoji keičia tradicinę katalikišką Dievo sampratą. Imamas akcentuoti ir visomis progomis prikišamai minėti Dievo meilės ir gailestingumo principas, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Antroji idėja keičia tradicinę katalikišką politinę doktriną. Iš jos eliminuojamas bendrojo gėrio principas, kuris pakeičiamas katalikiškai politinei doktrinai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu. Neoliberalioji krikščionybė atpalaiduoja žmogų nuo bet kokių pareigų Dievo, artimo ir bendrojo gėrio atžvilgiu – žmogus gali būti nuoseklus individualistas, tenkinti bet kokias subjektyvias preferencijas ir įgyvendinti bet kokias ambicijas, o gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės. Tai yra ne kas kita, o krikščionybės „pritaikymas“ dabarties politikoje dominuojančio neoliberalizmo poreikiams ir tikslams, krikščionybės simuliakro kūrimas.

D. Puslys bando parodyti, kad visas šis idėjų kompleksas yra priimtinas ir katalikams neturėtų kelti jokių įtarimų.

Pradeda bernardinai.lt redaktorius nuo gailestingumo principo reikšmės nusakymo:

[A]r ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti? Popiežius nepanaikino nuodėmės kaip tokios, neatšaukė nė atgailos už jas. Jis tik pasakė, kad tas, kuris nuoširdžiai atgailauja, gali tikėtis atleidimo iš Bažnyčios, kuri turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė, veikianti ten, kur nuodėmė atakuoja stipriausiai. Teisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę.

Ar gailestingumui šiandien labiausiai priešinasi ne tie, kurie patys už viską labiausiai nori būti teisėjais, kurie yra pasiryžę nuo pareigų nušalinti net patį šv. Petrą, kad tik galėtų sudarinėti sąrašus tų, kuriems bus lemta patekti į Dangų? Nors ir tas sąrašas gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia juk surašyti sąrašą tų, kuriems nebus atleista, kurie kaip kad toje žymiojoje Mikelandželo Siksto koplyčios freskoje dardės į peklą.

[…]

Laimei, krikščionybė kalba apie Dievo, o ne žmonių teismą, ypač ne teismą tų, kuriems taip norisi įsitvirtinti didžiojo inkvizitoriaus krėsle. Iš „Didžiojo inkvizitoriaus legendos“, deja, žinome, kad galima veikti ir Jėzaus vardu, tačiau jį visiškai atmesti, t. y. iš jo mokymo susikonstruoti ideologiją, tarnaujančią savo galios, teisuoliškumo įtvirtinimo poreikiams.

Nesunku pastebėti paprastutę sofistiką. Anot D. Puslio, gailestingumas nepaprastai svarbus, nes teisingumas be gailestingumo tampa teisuoliškumu, o tie, kam teisuoliškumas būdingas, yra labai negeri žmonės. Taip D. Puslys sugestionuoja, tarsi mūsų straipsnyje būtų atmestas Dievo gailestingumo principas. Tačiau mūsų straipsnyje niekur nėra parašyta, kad Dievo gailestingumo principas būtų kažkuo netikęs; mes rašėme, kad perdėtas Dievo gailestingumo principo akcentavimas sumenkinant ir pašalinant Dievo teisingumo principą yra katalikiškos Dievo sampratos iškreipimas. Tai yra įspūdžio, kad argumentuojama prieš oponento poziciją, sudarymas kai iš tikrųjų argumentuojama prieš poziciją, kurios oponentas neiškėlė – „šiaudinės baidyklės sutriuškinimas“ (angl. straw man fallacy). (Sofizmų skaičius: 9)

„Apgynęs“ Dievo gailestingumo principą nuo tariamo kėsinimosi, D. Puslys pereina prie politinių idėjų ir bando parodyti, kad bendrojo gėrio principo pakeitimas individualizmo principu, ir šio pakeitimo apraiškos puikiausiai dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. 

Pirmiausia bernardinai.lt redaktorius aptaria toleranciją. Jis rašo:

„Taip, tolerancija juk irgi maišo. Dažniausiai maišo tolerancija, kuriai suteikiame tokią reikšmę, kokią tik patys norime. Tada nestebina, kad tolerancija tampa karikatūra, vaizduojančia abejingumą, savo pozicijos neturėjimą, tiesos atsižadėjimą. Tada muši ir pajuoki baubą, kurį pats nusipiešei. Problema čia ta, kad, kaip rašė rabinas Jonathanas Sacksas, tolerancijos kaip pakantumo prireikė ne tada ir ne tam, kad žmonės nebetikėtų tiesa, nebetikėtų Dievu, o tam, kad jie skirtingai tikėdami neskubėtų perrėžti vienas kitam gerklės ir savo nesutarimus aiškintųsi civilizuotomis priemonėmis, nepaminančiomis kito žmogaus orumo, sąžinės laisvės, pamatinių teisių.“

D. Puslys teisingai nurodo, kad žodis „tolerancija“ vartojamas keliomis prasmėmis. Tačiau jis apsimeta nesuprantąs, kuri šio žodžio vartosena yra svarbi jo tekstui. Kadangi mūsų straipsnyje portalas bernardinai.lt buvo įvardintas kaip simuliakrinės katalikybės ruporas, o tolerancijos propaganda – kaip svarbi simuliakrinių katalikų idėjinio bagažo dalis, tai vienintelė reikšminga šitame kontekste tolerancijos samprata yra ta, kurią propaguoja portalas bernardinai.lt. O šiame portale propaguojama visiškai apibrėžta, neomarksistinė, tolerancijos samprata – ta, kurios centre yra besąlygiškas svetimo Kito priėmimas. Šią tolerancijos sampratą išsamiau aptarsime, kai analizuosime kokią krikščionybę ir kokią pasaulėžiūrą propaguoja bernardinai.lt portalas. D. Puslio manipuliaciją apsimetant, kad jis nesupranta, apie kokią tolerancijos sampratą kalbama mūsų straipsnyje, reikia pripažinti dar vienu sofistiniu triuku. (Sofizmų skaičius: 10)

„Krepšelinės“ švietimo reformos idėją D. Puslys bando apginti šitaip:

„Itin keistai atrodo, kad tekste tokią svarbią vietą užima krepšelių klausimas švietime. Suprask, kad tai yra tarsi lakmuso popierėlis siekiant įvertinti vieno ar kito asmens krikščioniškąsias nuostatas. Bet ar tikrai? Diskutuoti dėl pačios reformos esmės ir jos padarinių tikrai galime, tačiau piršti mintį, kad krikščionys turėjo pasisakyti prieš vadinamąją „krepšelinę reformą“, man regis, jau yra paties katalikiško socialinio mokslo suprimityvinimas, o dar tiksliau tariant, gudri manipuliacija siekiant išnaudoti katalikybę politinėms diskusijoms užkardyti ir vienai alternatyvai primesti.“

Čia slypi net du sofistiniai triukai. Portalo redaktoriui „itin keistai atrodo“ krepšelių švietimo sistemoje klausimo sureikšminimas. Mūsų straipsnyje lietuviškoji „krepšelinė“ mokslo sistemos reforma laikoma laisvosios rinkos fundamentalizmo apraiška. Šį aspektą D. Puslys patogiai „pamiršta“. Tai yra įprasta sofistinė gudrybė – oponento pozicijos ignoravimas. 

Anot portalo redaktoriaus, katalikiškoji doktrina nieko apibrėžto nesako krepšelių švietimo sistemoje klausimu. Be abejo, apie pačius krepšelius nieko nesako. Tačiau katalikiškosios doktrinos neatskiriama dalis yra antropologija – mokymas apie žmogaus prigimtį. Katalikiškoji antropologija yra nesuderinama su individualistine antropologija, kuria remiasi tiek rinkos fundamentalizmo doktrina, tiek rinkos fundamentalizmo apraiška – „krepšelinė“ mokslo reforma. Tai reiškia, kad nors katalikiškoji doktrina nieko apibrėžtai nesako apie „krepšelius“ švietime, katalikiškosios doktrinos svarbiausi principai reikalauja lietuviškąją „krepšelinę“ mokslo reformą atmesti. Panašiai, nors Dekalogas nenurodo, ko negalima žudyti, iš ko negalima vogti, su kuo negalima svetimauti, kam ir apie ką negalima meluoti, mes nesakome, kad apie žudymą, vogimą, svetimavimą ir melavimą Dekaloge nieko apibrėžto nepasakyta. „Krepšelinė“ reforma yra antikatališko mąstymo ir veikimo pavyzdys dar ir todėl, kad ja buvo paneigtas katalikybės socialiniam mokymui esminis bendrojo visuomenės gėrio principas. Šios reformos tikslas buvo ne spręsti Lietuvos aukštojo mokslo problemas visuomenei ir besimokančiam jaunimui naudingu būdu, o dirbtinai sukurti  bankams pasipelnyti reikalingą skolininkų sluoksnį. D. Puslio bandymas parodyti, kad katalikybės doktrina neutrali „krepšelių“ švietime klausimu remiasi sena sofistine gudrybe – principų atsiejimu nuo jų pritaikymo.  (Sofizmų skaičius: 12)



Susiję

Straipsniai 8228770105894757225

Rašyti komentarą

  1. Laukiam daugiau :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-05-02 11:23

    Šiaip jau katalikų bendruomenę, kaip galinčią įtakoti Lietuvos ateitį, buvau "peržegnojęs" ir "nurašęs". O pasirodo dar "spardotės", vadinasi dar yra vilčių... Be je, iki šiol laikiau, kad "Bernardinai" yra Lietuvos katalikų bendruomenės "oficiozas" - pasirodo klydau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taiklus straipsnis. :) Asmeniškai man gaila, kad V.Ališauskas, D.Puslys ir kt. jų šalininkai nesugeba padoriai logiškai paaiškinti savo pozicijų, o tik mėtosi ad hominem ir kitais pseudologiniais "argumentais".

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-05-02 15:46

    Kaip pagauti simuliakrinę,vaivorykštinę bernardinų žuvelę?Va tai klausimas.

    „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o NETIKUSIAS išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.Mt13-47

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-05-02 17:05

    tiems, kuriems kažkoks ten sopauskas ir ivanauskas yra svaresni autoritetai už Popiežių (juk Popiežiaus žodis dar ne doktrina, žiūrėkim primą "atrastą" sofizmą), net nenorėčiau oponuoti. Kaip ir tiems, kurie remiasi horoskopais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žiūrint, koks popiežius. Dantė savo "Pragare" rašė, kad daugiausia ten yra popiežių. Koks netikęs, ar ne?

      Panaikinti
  6. NORMALIEMS komentatoriams siūlau nesivelti su kiauru liberastiku į beprasmius ginčus - gi jis akivaizdžiai čia "trolinti" atropojo (tikėtina, kad niekam kitam tiesiog neįgalus), tad jo viaukčiojimai traktuotini kaip šiukšlės.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-05-03 00:46

    Profesionali analizė, ačiū Autoriui. Laukiam tęsinio, ir labai nekantriai. Du dalykai, į kuriuos iškart verta atkreipti dėmesį: kai kada autoriai į dėstomą medžiagą įterpia tarsi atsitiktinę pseudosatyrą, šaržuojančią minties dėstymo tėkmę - nenoriu būti šališkas, tačiau pastebėjau tai ir citatose iš D. Puslio sakinių. Beje, kalbos kultūra turi būti nepriekaištinga net ir tada, kuomet mus ne juokais suerzina paslėpta klasta, aiškiai matoma demagogjija ar šiaip užslėpti, tačiau vis tik juntami kėslai. O žodis ,,Tolerancija'' mūsų dienomis daug kam tapo universalia gynybine sąvoka - ir kaip tik jos pretekstu galimi Dievo Žodžiui prieštaraujantys diskursai. Labiusiai šiame straipsnyje sudomino tiksli diagnozė apie reikalavimą priimti - cit.: ,,Svetima kitą'' - tikiuosi, Autorius neisižeis, kad aš citatoje žodį ,,kitą'' parašiau mažąja raide, skirtingai nei straipsnyje. Taip padariau todėl kad aiškiai galima nujausti, kas iš tiesų turima omenyje - toks išsireiškimas/apibūdinimas yra daugiau nei aiškūs. Tikroji tolerancija, pagarba, nuosaikumas, santūrumas ir šiomis savokomis pridengiamos blogybės - diametrialiai priešingi dalykai.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Kvepia teisuoliškumu "mes rašėme, kad perdėtas Dievo gailestingumo principo akcentavimas sumenkinant ir pašalinant Dievo teisingumo principą yra katalikiškos Dievo sampratos iškreipimas." Įdomu kas Šopauskui leidžia spręsti, kad yra "perdėta". Tegul nurodo kas kur perdėta konkrečiai, nes atrodo kad pagal Šopauską Dievo gailestingumo minėjimas neminint pragaro vaizdinių jau yra perdėjimas...Šopauskas ryškiai geriau bei Bergoglio tinka būt popiežium ... tik kad teologijoj nelabai susigaudo, bet tiks - ką padarysi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-05-03 09:31

      Gluosni, norit pasakyti, kad Bergoglio teologijoj susigaudo? Geras bajeris, užskaitau :)

      Panaikinti
    2. Persona baigusi filosofijos studijas Maskvoje matyt išmano teologiją geriau nei popiežius- net geba skirstyt krikščionius į simuliakrinius ir tikruosius ir aiškint, kaip pernelyg neakcentuojant aiškint apie Dievo gailestingumą :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-05-03 19:28

      Darote tą pačią klaidą - apeliacija į autoritetus ir diplomus. Vietoje to, kad diskutuotumėte su teiginiais. Bet visi modernistai taip daro, kai jiems kas nors pateikia tiesą: pradeda švaistytis "šventesnis už popiežių", "kas manaisi esąs?", "esi susirgęs teisuoliškumu" ir t.t. Bet atsakymų į argumentus - apvalus nulis. O įvardinti, kad popiežius daro daugybę teologinių klaidų savo pokalbiuose, nereikia Šopausko. Tai daro daugybė rimtesnius už popiežių teologijos mokslus baigusių profesorių katalikiškuose tinklalapiuose, tad ši jūsų apeliacija į diplomus visiškai nieko verta. Bet kai diplomas atitinka jūsų kriterijus, tada jums vis tiek netiks "teisuoliškas tonas" ar dar kas nors. Visada bėgsite ratais, kad tik nereikėtų atsakinėti į argumentus.

      Be to, šis straipsnis yra paremtas beveik vien logikos mokslu, kas, kiek žinau, yra pagrindinė autoriaus tyrinėjimo sritis, iš kurios jis gynėsi ir disertaciją. Logikos mokslas tikrai nepriklauso nuo to, ar tu esi popiežius, ar Puslys, ar Šopauskas - jis galioja visiems taip pat. Jei matote šiame tekste loginę klaidą, įvardinkite. O jei ne, tuomet loginiai jo argumentai teisingi (logika pripažįsta tik "taip" arba "ne").

      Panaikinti
    4. Mano galva, čia ne tiek "apeliacija į autoritetus ir diplomus", kiek standartinis "ad hominem" viena iš pačių primityviausių savo formų.

      Panaikinti
    5. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    6. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    7. O jei reikia ne ad hominem tai "Dievo gailestingumo principo akcentavimas sumenkinant ir pašalinant Dievo teisingumo principą yra katalikiškos Dievo sampratos iškreipimas.".

      Šopauskas nepateikia nė vieno pavyzdžio kur teisingumo principas būtų pašalintas.
      Dabartinis popiežius visuomet greta gailestingumo pabrėžia ir žmogaus atsakomybę ir atsivertimo būtinybę Kad ir "garsusis" posakis apie gėjus dažnai pateikiamas be sąlygos spibrėžimo: "Jeigu kas nors yra gėjus, ir jis ieško Dievo bei turi gerą valią, kas aš toks, kad teisčiau?"
      Problema išties būtų "teisuoliškumas". Problema esminė su Šopauskas ir panašiais yra tai, kad jie neigia, kad Katalikų bažnyčia turi autoritetą - popiežių ir kad tai jo ir jam padedančių vyskupų sinodų prerogatyva apibapibrėžti tinkamą teisingumo ir gailestingumo santykį KB mokyme.
      Atmetant popiežiaus prerogatyvą katalikybė tikrai tampa "katalikybe" kabutėse arba simuliakrine. Pasižiūrėkite kas gavosi iš senkatalikų (atskikusiš po tridento) - vos ne gėjus tuokia ir abortai jiems nebaisūs. Lefebristai ir jiems prijaučiantys dabar dreifuoja į priešingo spektro erezijas (Richard Nelson Williamson įtariu nėra išimtis iš lefebristų ir sedekvantistų). Iš esmės tai man ir yra nepriimtina Šopausko straipsniuose - pretenzija į "tikrojo" katalikų tikėjimo žinojimą ir teigimą "tarp eilučių", kad turi prerogatyvą jį aiškinti.

      Panaikinti
    8. Hmm... Mano galva, logiškai mąstant, jeigu religijos požiūriu žmogus daro nuodėmę, tai teisingumo principas reikalautų pradžiai tos nuodėmės nebedaryti ir pasižadėti daugiau prie jos nebegrįžti - tik tada būtų galima kalbėti apie atleidimą. Bergoglio gi su savo "kas aš toks, kad teisčiau" (netgi "išplėstinėje" citatoje) apie tai nekalba. Dar daugiau - jis pederastams skiria asmenines audiencijas, vadindamas juos "šeima", kas vienareikšmiškai traktuotina kaip nuodėmingo elgesio PALAIKYAMAS. Bet spėju, "progresyvams" toks pavyzdys kaip teisingumo principo pašalinimo, paliekant vien gailestingumą, įrodymas "nesiskaito", ne? :)
      P.S. Aš suprantu, kad "progresyvams-libaralkrikščionims" patogu teigti, kad popiežius iš principo neklysta (ypač, kai jis neomarksistas - spėju, tradicionalisto atžvilgiu nuomonė būtų kiek kitokia ;)) - bet, kiek žinau, per RKB istoriją labai VISOKIŲ popiežių yra buvę, ir jeigu, pagal analogiją, pradėsime tvirtinti, kad VISI jie buvo teisūs... ;)

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2017-05-03 15:02

    Vienas prasciausiu siu dienu portalu. Blogiau nei Lrytas.
    Paziurekite spektakli Kankinys save atpazinsite kaip du vandens lasus.

    AtsakytiPanaikinti
  10. O, kokie pikti anonimai. Reiškia L. Šopauskaus taikliai akcentus sudėjo. Suprantama, sunku muštis su logiku, jeigu pačių logika šlubuoja. :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad nėra ten kam pas juos šlubuoti - pažiūrėkite į jų komentarus. :)

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2017-05-04 21:08

    Propatria pigus rasliavu portatelis kuris finansuojamas matomai rusijos

    AtsakytiPanaikinti
  12. Kur link viskas ES juda? Priminsiu ES kūrimosi istoriją. Popiežius Jonas Paulius II į Europos sąj. Konstituciją prašė DIEVĄ įrašyti. Šv. Rašte, Apaštalų darbai: "26 Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis. 27 Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą: 28 „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.[i6] 29 Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių... ...38 Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, 39 o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ Ir taryba paklausė jo patarimo."

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item