Monika Morkūnaitė. Katalikybės žinia, suprasta skirtingai

Reaguodamas į Laisvūno Šopausko tekstų seriją apie simuliakrinę filosofo Vytauto Ališausko katalikybę, Donatas Puslys straipsnyje „S...

Reaguodamas į Laisvūno Šopausko tekstų seriją apie simuliakrinę filosofo Vytauto Ališausko katalikybę, Donatas Puslys straipsnyje „Simuliakrinė simuliakrinės krikščionybės kritika“ net nebando neigti pateikto V. Ališausko pažiūrų paveikslo, tačiau griežtai nesutinka, kad tokia katalikybė yra „simuliakrinė“. Norint suprasti viešumoje užsiplieskusio ginčo dėl katalikybės sampratos priežastis, būtina pažvelgti į principines konfliktuojančių stovyklų prielaidas.

Neatsitiktinai nesutariama net dėl argumentavimo formos. D. Puslys iškelia mintį, jog L. Šopausko argumentavimo metodas yra iš esmės ydingas, nes iš anksto susidarytas nuostatas mėginama patvirtinti selektyviai atrinktais pavyzdžiais. Kritikuojant tokį neva ydingą samprotavimą, buvo pasiūlyta alternatyva argumentą konstruoti keliant hipotezes, kurias būtų galima patvirtinti arba paneigti. Tačiau skirtingai nei įrodinėjant empiriškai patikrinamas hipotezes, L. Šopauskas paprasčiausiai mėgino atsakyti į klausimą, ar V. Ališausko ir jo bendraminčių propaguojama katalikybės samprata atitinka doktrininį Romos Katalikų Bažnyčios mokymą. Todėl tai, ką D. Puslys pavadino selektyviai atrinktais faktais, logine prasme yra ne kas kita kaip minėtos katalikybės sampratos bruožai. Jie arba atitinka Bažnyčios mokymą, arba ne; ir visiškai nesvarbu, ar įrodymas sukonstruotas deduktyviai, ar induktyviai. Esminga šiuo atveju yra tai, jog aptariama katalikybės samprata pasižymi Bažnyčios mokymui kardinaliai prieštaraujančiais bruožais, ir todėl jos negalima laikyti sutinkančia su oficialiąja doktrina, net jei dalis jos atitinka mokymą. Juk jeigu iš kvadrato atimsime porą kraštinių, kvadrato nebeliks, nors dvi kraštinės ir likusios. 

Tad kas yra tie oficialiajam Bažnyčios mokymui prieštaraujantys bruožai? Vienas pagrindinių ginčų sukasi aplink tolerancijos bei Dievo gailestingumo suvokimą. Minėtame tekste D. Puslys teigia, jog neegzistuoja nuodėmės, kurių Dievas negalėtų atleisti, ir kad nuoširdi atgaila per sąryšį su Bažnyčia leidžia tikinčiajam išsaugoti viltį ir tikėtis Dievo malonės. Tai suprantama ir teisinga, tačiau ignoruoja Dievo gailestingumo ir teisingumo santykį.

Šiandien, skelbiant, kad „Dievo vardas – gailestingumas“, sukuriama disproporcija gailestingumo naudai, ir imama kaltinti tai parodančius oponentus. L. Šopausko įvardinta tolerancijos propaganda yra ne kas kita kaip Dievo gailestingumo iškėlimas aukščiau teisingumo, neretai paneigiant objektyvias moralines gaires. Tai itin primena po Antrojo Vatikano susirinkimo įvykusios liturginės reformos atgarsius. Kaip teigė buvęs žurnalo „The Roman Catholic“ redaktorius kun. Anthony Cekada, viena iš naujovių buvo tai, ką reformatoriai pavadino „negatyviąja teologija“: pvz., senosios advento oracijos, kuriose buvo kalbama apie bausmes, pyktį ar Dievo rūstybę bei krikščionio kaltę, buvo apšauktos „nuskurdintomis“, pernelyg „negatyviomis“ ar per daug „moralizuojančiomis“. Apskritai, „Susirinkimo dvasia“ nuosekliai skiepijo mintį, esą tokios doktrininės realijos tik apsunkina šiuolaikinio žmogaus savimonę ir gyvenseną, todėl yra iš esmės netinkamos modernaus žmogaus psichikai (kas, regis, rezonuoja su „Naujojo Židinio-Aidų“ pozicija katalikybės atžvilgiu). Bet kokie „negatyviosios teologijos“ principai, kaip pastebėjo A. Cekada, yra lyg „teologiniai dinozaurai“ modernaus žmogaus pasaulyje. Šios nuostatos niekada netapo doktrinos dalimi, tačiau rado pasekėjų Bažnyčioje.

Bėda ta, kad tokia liberali katalikybės samprata ima pavojingai trinti ribą tarp pasitikėjimo Dievo gailestingumu ir krikščioniško įsipareigojimo gyventi taip, kad būtum kuo panašesnis į Jėzų Kristų. Asmeniniu požiūriu tai reiškia vengti nuodėmių, visuomeniniu – aktyviai priešintis matomam blogiui. Tuo tarpu gailestingumo suabsoliutinimas nebeleidžia pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, reikėtų drausti abortus ar tos pačios lyties asmenų santuokas, apskritai atima teisę rūpintis kitų išganymu ir dorybių skatinimu, nes atleista esą bus viskas ir visiems. Kaip tyčia pamirštama paminėti, jog tik nuoširdžiai besigailintiems.

Panašiai ir tolerancijos sąvoka, kurią kritikuoja L. Šopauskas, yra miglota ir pavojinga kaip tik dėl to, kad nebėra tapati klasikinei pakantumo sampratai kaip mokymui nesmerkti artimo ir pakęsti blogį. Šiuolaikinė liberali mąstysena vadovaujasi kitokia nuostata – tolerancija čia suprantama kaip abejingas pritarimas bet kuriam mąstymui ar elgesiui, kuris išvis nebevertinamas kaip geras arba blogas. Pati gėrio ir blogio skirtis paneigiama ir yra nesvarbi, kai viskas yra atleistina, pateisinama ir verta Dievo gailestingumo. 

Disproporcija teisingumo naudai taip pat iškreiptų Bažnyčios mokymą. Dangstymasis teisuoliškumo kauke bandant įtvirtinti savo ideologiją yra smerktinas ir nepateisinamas. Tačiau egzistuoja skirtis tarp grynai asmeninio ir visuomeninio santykio. Abiem atvejais artimo smerkimas yra nekatalikiškas, tačiau katalikišku mokymu grįstas politinis veikimas ir nėra smerkimas. Šiuo atveju Bažnyčios mokymo laikymasis yra neabejotina kiekvieno kataliko pareiga, net jei dėl to tektų užimti asmeniškai kam priešišką poziciją. Politiškumas visada reikalauja draugo-priešo santykio, tačiau ne asmens, o jo idėjų atžvilgiu. Pavyzdžiui, abortai yra nesuderinami su Bažnyčios mokymu, tad gydytojas katalikas atsisako atlikti abortą. Ar taip jis išsyk tampa smerkiančiu priešu to trokštančiai moteriai? Ne. Tačiau Bažnyčios mokymas ne tik draudžia nuodėmę, bet ir skatina gerus darbus, įskaitant priešinimąsi blogio skleidimui. Seniai žinoma, bet vis pamirštama, kad katalikas stoja prieš nuodėmę ir ją ginančias idėjas, o ne prieš asmenis, kurie jas skleidžia. 

Atskiros pastabos reikalauja bernardinai.lt skelbiama pasenusi ir net klaidinanti informacija apie Šv. Pijaus X broliją. Teigiama, jog „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai“. Tačiau Pranciškus 2016 m. teigė, kad Šv. Pijaus X brolija yra „katalikai kelyje į pilną bendrystę“. Jeigu brolija pripažįstama katalikais, akivaizdu, jog ji – Katalikų Bažnyčios dalis. Neįmanoma būti pusiau kataliku, ir su šia brolija susijęs klausimas visai ne toks. Tai brolija, kurios kanoninis statusas nėra apibrėžtas. Tačiau net ir šis neapibrėžtumas artėja prie pabaigos. Už santykių su brolija sureguliavimą atsakingos Vatikano komisijos  Ecclesia Dei sekretorius arkivyskupas Guido Puzzo 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad santykiai su brolija bus sureguliuoti nereikalaujant pripažinti Vatikano II susirinkimo dokumentų dėl ekumenizmo, religijos laisvės, tarpreliginio dialogo ir kitų atsivėrimo modernybei aspektų, nes tai nebuvo doktrininiai dokumentai ir todėl nėra privalomi katalikams. Priešingai, dėl jų galima diskusija. Kol kas oficialiai nepatvirtinta informacija, jog dar šiais metais FSSPX turėtų būti suteiktas asmeninės prelatūros statusas. Lietuvoje apie šiuos procesus katalikiškoje žiniasklaidoje ne tik nerašoma, bet ir apsimetama, kad jie nevyksta. Netgi klausiama, kaip turi jaustis kunigai, publikuojami greta šios katalikų brolijos kunigų tekstų, kai tuo tarpu pačiuose „Bernardinuose“ publikuojami kunigai atsiduria greta protestantų ir judaistų dvasininkų tekstų. Joks ekumeninis ar tarpreliginis dialogas nepadaro jų pažiūrų artimesnių katalikybei už Pijaus X brolijos. Toks užsispyrusiai priešiškas santykis gali baigtis nemažu pasimetimu, jei brolijos statusas bus reguliarizuotas ir jai demonizuoti nebeliks net formalaus pagrindo. Nebent, žinoma, kritikuoti patį popiežių ir jo sprendimą.

Būtent popiežiaus kritika yra dar vienas sambūrio propatria.lt veiklos aspektas, užkliuvęs bernardinai.lt redakcijai ir apskritai daugumai modernesnės pasaulėžiūros katalikų. Dar daugiau, bandoma teigti, kad Katalikų Bažnyčios galvos kritika (neva „juodinimas“) yra pačios katalikybės puolimas. Tai visiškas nesusipratimas. Katalikiško tikėjimo pagrindas yra bažnytinio mokymo doktrina, arba katalikų ortodoksija, kurios „Pro Patria“ propaguojamas katalikiškumas ragina laikytis nuosekliai ir nedarant selektyvių išlygų. Tačiau savaime suprantama, jog tam tikro Bažnyčios pareigūno veiksmai ar laikysena iš principo gali nukrypti nuo oficialiosios doktrinos. Tą aiškiai liudijo neseno Šeimos sinodo diskusijos, kai daugybė hierarchų stojo prieš eretišką kardinolo Walterio Kasperso pasiūlymą, kurį galiausiai palaikė pats popiežius. Išeitų, kad bet kurio už liberaliąsias reformas pasisakiusio dvasininko, taip pat popiežiaus, kritika neva reiškia katalikybės kaip tokios menkinimą ir kad tuo masiškai užsiėmė Bažnyčios hierarchai. Tai absurdiška: priešinimasis konkrečių asmenų reformoms, paminančioms esminius doktrinos principus ar net Kristaus žodžius, kaip tik yra katalikybės gynimas nuo ją iškraipančių ir tokiu būdu silpninančių tendencijų.   

Negana to, dabartinio popiežiaus kritika iš esmės niekuo nesiskiria nuo visame Vakarų pasaulyje ir net čia pat Lenkijoje vykstančių atvirų katalikų diskusijų apie Pranciškaus Bažnyčioje sukeltus procesus ir doktrinos reformas. Didžiausia JAV katalikiška televizija EWTN rengia atviras diskusijas apie popiežiaus sprendimus ir jų suderinamumą su Bažnyčios mokymu. Tokių laidų fone itin išryškėja lietuviškos katalikiškos žiniasklaidos provincialumas ir Lietuvoje įsigalėjęs ultramontanizmas, kai bet kokiems popiežiaus sprendimams pritariama, nes tikriausiai jie teisingi tikintiesiems nesuvokiamoje plotmėje. Negalima likti kurtiems šioms esminėms diskusijoms, nes nuo jų baigties priklauso Bažnyčios ateitis. Atvirkščiai, nemažai profesorių, kunigų ir tiesiog tikinčiųjų dažnai dėkoja propatria.lt už tai, kad tik čia galima išsamiai susipažinti su visame pasaulyje vykstančiomis diskusijomis.  

Liberaliosios katalikybės šalinininkai taip pat kritikuoja fundamentalizmą. Apie jį savo tekste rašo ir D. Puslys, tačiau straipsnyje iškeltas klausimas yra logiškai klaidingas. Fundamentalizmas kaip reiškinys čia sutapatinamas su konkrečiu jo turiniu. Akivaizdu, jog fundamentalizmas per se, kaip nuoseklus vadovavimasis tam tikra pažiūrų sistema nedarant jokių selektyvių išlygų, yra siektina dorybė. Bloga arba neteisinga gali būti tik doktrina, kurios laikosi fundamentalistas. Tokiu atveju D. Puslio keliamas klausimas, „ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami“, iš principo netenka prasmės. Fundamentalizmas yra siektinas, jei jo laikomasi teisingos doktrinos pagrindu (pvz., Romos Katalikų Bažnyčios mokymu), o priešinga, nuosaiki laikysena, suvokiama kaip išlygų teisingai doktrinai darymas, iš tiesų yra ydinga ir problemiška. 

Konfliktus kelia ir katalikybės bei tautiškumo santykis. D. Puslys teisus, jog L. Šopauskas kritikuoja eurofederalizmą kaip tokį, nenurodydamas Katalikų Bažnyčios principams prieštaraujančio jo modelio. Juk ir krikščioniškos ES kūrėjai, tarp jų ir popiežiai, svajojo apie federaciją. Todėl visiškai nestebina tai, jog iš tiesų būta katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją, ir nuo to jie tikrai nenustojo būti katalikais. Tačiau, nors Bažnyčios mokymą atitinkantis federalizmas iš principo yra įmanomas (kadaise buvo svajojama apie federaciją, paremtą Šventosios Romos Imperijos modeliu), dabartinėje ES darbotvarkėje tokių realiai svarstomų modelių nebėra ir nėra prielaidų jų sugrąžinti į sekuliarios Europos diskusijas. Šiandienis eurofederalizmas remiasi katalikišką žmogaus prigimtį paneigiančia ir iš esmės individą ir visuomenę iš nieko sukurti kviečiančia „vienovės įvairovėje“ koncepcija. L. Šopausko teksto nuorodos leidžia aiškiai suprasti, apie kokią federaciją kalbama. Neatsitiktinai Europos Komisija savo prioritetu skelbia postmodernias mažumų teises. Neįmanoma, kad išsilavinę, universitetuose dėstantys liberalūs katalikai to nesuprastų. Kad dabartinė Europa net minimaliai savęs nebesieja su krikščionybe, liudija ir paprasčiausias faktas, kad ES atsisakė ją įvardinti Europą vienijančiu pamatu Lisabonos sutartyje. Bažnyčia prieštarauja tokioms idėjoms kaip abejingumu blogiui paversta tolerancija, naujo žmogaus kūrimas ar tautinių valstybių atsisakymas (Europos Komisijos vadovas apskritai nedviprasmiškai pareiškė, jog „valstybių sienos yra blogiausias kada nors sugalvotas dalykas“). Krikščionybė yra universali, bet ne kosmopolitinė religija. Peržengdamas atskirų tautų ribas tikėjimas iš tiesų kuria vientisą žmonijos vaizdinį – bet tik transcendentinėje plotmėje, tuo tarpu šiame pasaulyje egzistuojantys nacionaliniai bei kultūriniai skirtumai Bažnyčios pripažįstami prigimtiniais, o prigimties neigimas atmetamas. Šiandien plintant moksliškumu maskuojamiems mitams, kad tautos esą sukonstruotos XIX amžiuje, verta prisiminti vieną didžiausių Bažnyčios autoritetų Tomą Akvinietį, kuris dar XIII amžiuje rašė, kad „iš priklausymo tai pačiai tautai natūraliai atsiranda ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga“. Tačiau L. Šopausko kritikuojamas federacijos modelis atmeta tautas, jų politinę reikšmę ir europiečių pareigas savo tautoms ir tėvynėms. 

Galiausiai, skirtingai suprantamas ir Bažnyčios mokymas apie socialinę bei ekonominę tvarką, ypač diskutuojant dėl laisvosios rinkos ir katalikiško socialinio mokymo principų suderinamumo. D. Puslys savo tekste mini Samuelį Greggą, Georgą Weigelį, kaip Acton institutui atstovaujančius katalikus, kurie propaguoja laisvosios rinkos doktriną visų pirma todėl, kad „labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų“. Vakaruose Acton instituto veikla yra gan gerai žinoma ir vertinama. Tačiau pats institutas daugelio katalikų atvirai vadinamas libertarizmo arba laisvosios rinkos fundamentalizmo idėjoms atstovaujančiu sambūriu. Jo tikslas – suderinti laisvosios rinkos idėjas su katalikiškojo socialinio mokymo principais. Tačiau tokia misija yra sunkiai įgyvendinama, nes reikalauja ignoruoti kai kuriuos socialinio mokymo principus. 

Jų nepastebėti „padeda“ dažnai daromos klaidos. Pirmoji jų – laisvosios rinkos kaip sinonimo rinkos ekonomikai naudojimas. Istoriškai tokio dalyko kaip nereguliuojama laisva rinka tiesiog niekada nebuvo ir nėra iki šių dienų. Tai yra pripažinusi net ir buvusi Laisvos rinkos instituto vadovė Rūta Vainienė, „Pasivaikščiojimų“ laidoje tvirtinusi, kad laisvoji rinka tėra „sąmonės konstruktas“ arba tikrovėje neegzistuojantis idealas. Tuo tarpu rinkos ekonomika egzistuoja tikrovėje kaip visuomenės ir jos atstovų reguliuojami santykiai, kuriuose kuriama ir tos pačios visuomenės nariams paskirstoma pridėtinė vertė. Antroji daroma klaida – nuostata, suponuojanti, kad jei esi prieš laisvą rinką, automatiškai esi prieš rinkos ekonomiką ir palaikai sovietinio stiliaus planinę ekonomiką. Tai gudrybė oponentams sumenkinti ir sutapatinti su diskredituota sovietine sistema. Laisvosios rinkos ideologija turi gan aiškiai apibrėžtą rinkos modelio sampratą. Tuo tarpu rinkos ekonomikos modelių egzistuoja daug daugiau, nei vien tik grindžiamas Austrų ekonomikos ar Čikagos ekonomikos mokyklos idėjomis, Lietuvoje ginamomis LLRI ir NŽ-A. Tarp jų yra ir socialinės rinkos ekonomikos doktrina, turinti tamprias sąsajas su krikščioniškąją demokratija. 

Tad tikrovėje yra visiškai kitaip, nei bando supaprastintai vaizduoti laisvosios rinkos šalininkai: katalikiškasis socialinis mokymas nepritaria nei vienos moderniųjų ideologijų – tiek liberalizmo, tiek marksizmo (ar socializmo) – kuriamai socialinei bei ekonominei pasaulio vizijai. Nepritariama pirmiausia todėl, kad abi vizijos grindžiamos prielaidomis apie žmogaus prigimti, kurios prieštarauja katalikiškai žmogaus sampratai. Trumpai tariant, abi ideologijos pasaulyje siekia sukurti „rojų žemėje“, kuriame kiekvienas žmogus galėtų nevaržomas realizuoti savo beribius troškimus, tokiu būdu atskleisdamas savo tampančią prigimtį, kuri abiejų ideologijų yra laikoma kintančia ir neapibrėžta. Akivaizdu, kad tokioje pasaulio vizijoje nelieka vietos tam, kas katalikiškoje doktrinoje vadinama nuodėme, ir kuri pripažįstama neatskiriama žmogaus prigimties dalimi. Kitas laisvosios rinkos ir katalikybės socialinių principų nesuderinamumas yra visuomenės išlikimą, tvarumą ir dvasinį bei ekonominį augimą laiduojančių principų skirtumas. Laisvosios rinkos ideologijoje šis visuomenės santykius ir pažangą laiduojantis principas yra konkurencija, kuriai aktyviai besireiškiant „nematoma ranka“ visus socialinius santykius ir konkurencijos pasekmėje atsiradusius materialius laimėjimus perdėlioja ir padalina taip, kaip ir prideda teisingos visuomenės tvarkai. Tvirtinama, kad kuo daugiau visuomenėje konkurencijos, tuo daugiau socialinių laimėjimų ta visuomenė pasiekia. Tuo tarpu katalikiškasis socialinis mokymas socialinių ir ekonominių santykių valdymą patiki solidarumo ir subsidiarumo principams, kurie visų pirma reiškia visuomenės narių bendradarbiavimą ir visuomenės narių tarpusavio autonomijos užtikrinimą, tiek naudojant privačią nuosavybę, tiek kuriant socialines ar ekonomines organizacijas. 

Tai, kad konkurencijos principas negali grįsti visuomenės tvarkos, yra išdėstęs dar popiežius Pijus XI, socialinėje enciklikoje „Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą“ (Quadragesimo Anno) teigęs: „Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti „klasių“ kova, taip lygiai ir geras ekonominis režimas neįvykdomas nevaržoma konkurencija. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinės ekonomijos mokslo klaidos. Šitas mokslas, ar tai iš užmiršimo, ar tai iš nežinojimo, paneigė ekonomikos socialinį bei moralinį charakterį ir manė, kad valstybės valdžia ekonominio gyvenimo klausimais visai neturi domėtis, kad laisva nuo bet kokių varžtų, palikta pati savo sugebėjimams ekonominė sritis laisvoje rinkoje bei nevaržomoje konkurencijoje rasianti daug saugesnį savo vadovaujantį principą, negu kad vaduodamosi bet kurio žmogaus proto nurodymais. Be abejo, konkurencija — tam tikrose ribose — yra teisėta ir tikrai naudinga, tačiau ji niekada nebus tinkama normuoti ekonominiam gyvenimui. Tai pakankamai įrodė faktai, kai nelemtojo individualizmo dėsniai buvo vykdomi. Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingai bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti, nes savo prigimtimi būdama nesaikinga ir prievartinga, yra reikalinga griežto suvaldymo ir protingo vadovavimo, jeigu norime, kad ji būtų naudinga žmonėms; ko negali rasti jinai pati savyje. Reikalingi tad yra aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinis teisingumas ir socialinė meilė“.  Šios laisvai rinkai prieštaraujančios ištaros išliko katalikiškojo socialinio mokslo dalimi iki šių dienų, ir buvo ne kartą pakartotos popiežių Jono Pauliaus II-ojo, Benedikto XVI-ojo bei dabartinio popiežiaus Pranciškaus socialinėse enciklikose.

Vadovaudamiesi būtent šiomis nuostatomis, o ne primityviu teisuoliškumo jausmu, propatria.lt portalo autoriai kartas nuo karto suabejoja kai kurių visuomenėje gerbtinų katalikų aktyvaus dalyvavimo „MG Baltic“ koncerto prezidento D. Mockaus anuomet kartu su bendraminčiais įsteigto Laisvos rinkos instituto veikloje verte.   

Minėtų skirtumų svarba ir problemiškumas liudija, jog tarp konfliktuojančių liberaliosios ir tradicinės katalikybės šalininkų esama fundamentalios perskyros. „Pro Patria“ anaiptol nesiekia priskirsti sau vienintelių ir nepajudinamų Tiesos nešėjų vaidmens – jo nariai paprasčiausiai laikosi įsitikinimo, kad būdami katalikai turi gilintis ir siekti įsisąmoninti Tiesą ten, kur pati Bažnyčia, ilgą laiką perduodama tradiciją, yra ją suformulavusi ir išsaugojusi. Buvimas kataliku iš esmės yra neatsiejamas nuo tikėjimo, jog Bažnyčia kalbą Tiesą, ir iš čia neišvengiamai atsiranda natūrali pareiga ja vadovautis. 

Vienas esminių pavojų, kuriuos „Pro Patria“ regi „Naujojo Židinio-Aidų“ bei jiems pritariančių asmenų ir organizacijų laikysenoje, yra tas, kad tokia pasaulėžiūra atskleidžia pernelyg didelį katalikiškojo mokymo supasaulėjimą, pamirštant unikalią tiek paties tikėjimo, tiek Bažnyčios kaip institucijos prigimtį. Katalikams tenka pripažinti istorinę modernybės reikšmę ir atsisakyti naivaus tikėjimo, kad antikinę bei krikščionišką filosofiją įmanoma autentišku pavidalu „konvertuoti“ į šių laikų realijas. Tačiau pastaruoju atveju yra kalbama išimtinai apie šiapusinę – politinę, socialinę, ekonominę žmogaus gyvenimo dimensijas, ignoruojant, kad Bažnyčia nėra elementari institucija ar viena iš galimų pasaulėžiūrų, kaip mėgina įtikinti liberalai. Katalikų Bažnyčia visų pirma tarpsta antlaikiškumo plotmėje, ir bet koks radikalus jos „įžeminimas”, ar pritaikymas prie „laikmečio dvasios“, tik dar labiau spartina sekuliarizaciją. Politiniai bei socialinės sanklodos mechanizmai neišvengiamai turi keistis, tačiau tai negalioja pamatinėms Bažnyčios doktrinos nuostatoms. Nuoseklus katalikas, visų pirma besirūpinantis sielos išganymu, neabejotinai pritartų teiginiui, jog nuodėmingas pasaulis turi taikytis prie Bažnyčios skelbiamos žinios, – bet ne atvirkščiai. 




Susiję

Straipsniai 1765670906713635681

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2017-03-08 12:03

    Žaviuosi Autorės - jauno žmogaus veržlumu ir protingumu. Tekstas rodo, kad mintys subrandintos, o ne paskubomis sumestos.

    Nors tai ne Autorės mintis apie nuodėmės ir žmogaus atskyrimą, tačiau būtent noriu tą mintį paliesti. Man puikiai ir iš seniau žinomas šis atskyrimo teiginys. Bet va, susiduriu su praktiniu šios minties taikymu:

    Leiskite paklausti, kaip realiame gyvenime atskirti nuodėmę nuo nuodėmės nešėjo. Kad būtų suprantamiau, paimsiu informatikos pavyzdį - kaip atskirti pačią informaciją, nuo informacijos nešėjo (disko, tinklo ir t.t.)? Juk jeigu sunaikinsi informacijos nešėją, automatiškai susinaikins ir informacija.

    Taigi, kaip atskirti vagį nuo vagystės nuodėmės? Ir jei aš vagystės metu su kuolu trenkiu vagiui per nagus, kaip vertinti mano veiksmą - kaip žmogaus ar nuodėmės smerkimą?

    Taigi manyčiau, kad šis teiginys apie žmogaus ir nuodėmės atskyrimą turėtų būti paaiškintas. Mano manymu - norint sustabdyti nuodėmės plitimą, reikia pirmiausiai stabdyti nuodėmės nešėją. Ar aš kažko nesuprantu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, galima taip pažiūrėti: sustabdai/likviduoji nešėją jo nesmerkdamas - tiesiog kad sustabdytum užkrato plitimą/žalos darymą. Nieko asmeniško, tskant. :)
      Dėl palyginimo su informatikos sritimi nelabai sutikčiau - vis dėlto ten įmanoma info ištrinti nenaikinant disko. Gal arčiau teisybės būtų palyginimas su, tarkim, maliariniu uodu: tikrasis blogis yra maliarija, bet kadangi tie uodai ją platina, tai... :)

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2017-03-08 20:50

      Pons Pikc neteisingai supratote palyginimą ir Jūsų pavyzdys netinkamas. Esmė yra ta, kad maliarija yra fizinis dalykas, o informacija - ne. Aš ir sakau, kad pati informacija be fizinio jos nešėjo neegzistuoja. Taigi ir sakau, kaip skirti tuos dalykus, t.y. kaip teisti išskirtinai nuodėmę, jos nešėją paliekant nuošalyje, nes pati nuodėmė, jos konkretus pasireiškimas be nuodėmės "nešėjo" neegzistuoja.

      Taigi, kaip mylėti vagį vagystės darymo metu, bet nekęsti pačios vagystės nuodėmės? Jei nebus vagies, nebus ir vagystės.

      Panaikinti
    3. Na, aš čia taip pusiau juokais parašiau - gi spec. tam reikalui šypsenėlių pridėjau. :)
      Vis dėlto, palyginimas su maliarija nėra toks jau netinkamas, jei ją vertinsim kaip užkratą, o ne pirmuonių rinkinį: be uodų pagalbos ji plisti (taigi, ir pakenkti) negali, tad kaip liga irgi neegzistuoja. Aš kaip tik sakyčiau, kad tas kenksmingos info pavyzdys ne toks geras, jei pažiūrėsim iš kitos pusės: gi ja apkrėsto disko nenaikinsite, kad info ištrintumėte, nes diską ir tą info galima atskirti - o štai užkrato iš uodo neištrauksi, kaip ir vagystės veiksmo iš vagies.
      Manyčiau, jeigu reikia nuraminti sąžinę iš krikščionybės pozicijų, galima tiesiog manyti, kad beisbolo lazdos kontakto su vagies kaukole metu yra paprasčiausiai išmušinėjama iš jo nuodėmė, nieko prieš patį vagį kaipo žmogų neturint. Arba dar kitaip: jei vagis yra vardu, tarkim, Valodia, tai muši vagį, o prieš Valodią nieko neturi. Arba galima tikėti, kad truputis laikinos fizinės kančios yra niekis, kadangi jis apsaugos tą vagį nuo amžinų dvasinių kančių (gi gavęs į kailį nebegalės tos vagystės nuodėmės įvykdyti). :)
      O jei rimtai, man sunkoka spręsti iš krikščioniškų pozicijų. Aš paprastai žiūriu kitaip - aš vadovaujuosi, kaip aš jį vadinu, "debiloidas versus debilas" principu: t.y., ar tai klaida ar gyvenimo būdas. Jei žmogus padarė nesąmonę, tą supranta, gailisi ir neplanuoja tokios veiklos tęsti, vadinasi, jis tuo metu buvo "debiloidas" - t.y. pasielgė kaip debilas, bet toks nėra (leidosi silpnybės užvaldomas, bet tik laikinai). Vadinasi, tą "info" nuo "nešėjo" galima ramia sąžine atskirti. Ir atvirkščiai - jei žmogelio toks nuolatinis elgesio modelis, tai "info" susiliejo su "nešėju", ir jų skirti kaip ir nėra prasmės - tada jau jis ne "debiloidas", o "debilas" - savo silpnybės įsikūnijimas. Bet tai, manau, nėra krikščioniškas požiūris. :)

      Panaikinti
    4. Nežiniukas2017-03-08 23:07

      Vistik laikausi savo nuomonės. Pačio pavyzdys apie pirmuonius ir jų sukeliamą ligą yra indentiškas mano informacijos nešėjo ir informacijos pailiustravimas.

      Nėra ligos be tų pirmuonių. Nėra informacijos be jos nešėjo. Nėra nuodėmės be ją darančio žmogaus.

      Taip kaip minėtu Jūsų atveju man reiktų šalinti maliarijos ligą, tuo pačiu išliekant šių meilių gyvūnėlių mylėtoju?

      Panaikinti
    5. Ne visai identiškas - skirtumas tas, kad maliarijos atveju ligos nuo nešėjo atskirti (t.y. nešėjo "išvalyti") neįmanoma, o informacijos ir jos nešėjo atveju - įmanoma. Taigi, pirmuoju atveju nešėjo eliminavimas yra būtinas, o antruoju - ne. Dėl to, naikina maliarinius uodus, kad liga neplistų, bet kad neplistų kenksminga info, kompiuterių diskų juk nedaužo, naudoja kitas priemones - t.y. pirmu atveju priemonės nukreiptos į užkrato nešėją, o antru - į patį užkratą. Pasinaudojant mano paminėta analogija, uodas atitiktų "debilą", o kompiuterio "hardas" - "debiloidą". Pirmojo nepagydysi, o antrąjį - galima. :) Kitais atžvilgiais - sutinku, skirtumo nėra.

      Panaikinti
    6. Manau, kad darote klaidą. Žmogus nėra informacijos nešėjas. Bent jau šiuo atveju. Sulyginti jį su disku tikrai nėra korektiška. Tiksliau labai mechaniškai bandote perkelti dalykus, kurie šioje plotmėje netinka. Tenka prisiminti elementarius teologinius pasvarstymus (tiksliau, remiantis katekizmu). Žmogus yra asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kaip toks jis yra mylėtinas ir mylimas. Nuodėmė yra tai, kas šį asmenį bjauroja ir kas jį atskiria nuo Dievo. Nepaisant to, kad žmogus nusideda, vis dėlto jis nenustoja būti asmeniu, sukurtu pagal Dievo paveikslą. Todėl tradicinis Bažnyčios mokymas ir yra mylėk nusidėjėlį, bet neapkęsk nuodėmės. Šiuo atveju verta prisiminti tą Jėzaus pateiktą palyginimą apie fariziejų ir muitininką, kurie abu meldėsi Šventykloje. Pirmasis – dėkoja, kad yra superinis bičas, o ne koks ten levakas, kaip anas muitininkas, o pastarasis visas susigūžęs meldžia pasigailėti, nes žino, kad yra juodas nusidėjėlis. Tačiau Jėzaus paaiškinimas, kuris iš jų liks nuteisintas, rodo, kad tas nusidėjėlis yra mylimas. Kitaip nebūtų nuteisintas. Žodžiu, bandau argumentuoti, kad nuodėmė nėra žmogaus kaip asmens nešama informacija, tačiau žmogaus veiksmas.

      Panaikinti
    7. Nežiniukas2017-03-09 17:03

      Smikiui,

      Aš tą teoriją puikiai suprantu.

      Bet man tai paaiškinkite praktiškai. Štai plėšikas mano turtą grobia. Kaip anglai sako - present continuus laikas. Plėšikavimas - blogai kaipo toks, o žmogus - gerai, kaipo toks. Ką man dabar šiuo metu su šia žmogaus ir plėšikavimo simbioze daryti? Kaip man reikia mylėti žmogų ir neapkęsti nuodėmės va, šiuo konkrečiu atveju?

      Tai aš ir sakau, kad šiuo atveju, šalinant nuodėmę, teks nukentėti ir žmogui. Čia praktika. O tai kaip gaunasi - tai jau žmogaus nebemyliu?

      Todėl aš ir sakau, kad tai graži teorija, kaip superlaidumas. Bet va, kambario temperatūroje, praktiškai nepasiekiamas.

      Panaikinti
    8. Pasiekti tai pasiekiamas, tik paprastai (o gal kaip taisyklė) ne vieno žmogaus pastangomis. Paprastai reikia dieviško įsikišimo, t.y. malonės. Kaip sakė tas pats Jėzus, vieni jūs nieko negalite. :) Be to, meilė nėra jausmingas seilėjimasis :)

      Panaikinti
  2. Kietai čia. Bet perskaičiau susidomėjęs, nors dažniausiai
    filosofinių straipsnių neįveikiu ..

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jo, ir aš taip galvoju. Šaunuolė. Tik niekaip neįstengiau viso perskaityti, labai daug prirašyta. Be to, ir taip, ir kitaip sukau galvą, bet taip ir nesupratau, kas tas do "selektyviai atrinktas"?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, tai galima vertinti kaip tam tikrą "lapsus linguae" - spėju, turėta omenyje "tendencingai atrinktas". O "neskaitysiu - dauk raidžiū" - įvertinau! :)

      Panaikinti
  4. ProPatria - laikykitės tvirtai. Ačiū, Monikai už vertingą straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti
  5. AČIŪ, MONIKA.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-03-09 11:58

    Istorija sako:,,Tvirto tikėjimo laikais pasisakymu prieš ar kitokiu abejojimu, konkreti religija, bausdavo žiauriai'', dabartiniu metu suliberalejus religijai, bausmės išnyko, beliko pliektis straipsniais, kas ir vyksta, aišku gal tai geriau nei laužai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tamsta labai paviršutiniškai išmanote religijos ir konkrečiai krikščionybės istoriją. Dėl tikėjimo pliektasi itin stipriai ir nebūtinai žudant vienas kitą. Atvirkščiai — pirmųjų amžių po Kristaus istorija matė ne vieną ereziją. Tačiau eretikai būdavo atskiriami nuo Bažnyčios, o ne žudomi. Tiesa, atskyrimas, tam tikra prasme reiškia mirtį, tik dvasinę :)

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2017-03-09 21:52

    Norint pamatuot religijos gelmes, reikia kokį prietaisą turėt, o labai išmanyt . reikia tikrai tuo domėtis, religija, muzika, menas, tai dvasiniai dalykai, o kaip išmatuoti ar pamatuoti dvasią?, matyt sudėtinga,dėl to ir pliekiamasi dėl tų išmatavimų.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Matau ne vieną netikslumą ir trūkumą:) Bet šiaip straipsnio kokybė yra gera: yra aiškūs teiginiai, kuriuos galima patvirtinti arba paneigti, yra padaryti savokų ir situacijų analizės darbai. Galėtų būti pilnesni, mažiau vienpusiški ir dialoguojantys su oponentais, bet vis dėlto jie tikrai padaryti. Sakyčiau, kad nuorodos į šaltinius galėtų būti geresnės. Pavyzdžiui, pateikta Guido Pozzo (ne Puzzo) angliakalbė nuoroda iš interviu su ZEIT.DE. Tačiau paieškojau pilnos nuorodos vokiečių kalba ir ten yra pasakyta daugiau, nei pasako angliakalbė nuoroda ir nei kad pasako autorė. Ir tas "daugiau" ne visai atitinka jos dėstomą mintį.

    Yra paskui tikrai nereikalingų supaprastinimų: cituojamas Pijus XI, kuris kritikuoja "bet kokių varžtų" nebuvimą rinkoje, ką paskui pasakę ir visi likę popiežiai. O paskui kritikuojami "liberalai" katalikai,kaip kažkokie fundamentalistai rinkos šalininkai, iš principo sutinkant su Šopausko sudarytais sąrašais? Klausimas - labai konkretus: kur nuoroda, kad nors vienas ar visi trisdešimt iš jų išvardintų pritaria rinkai be varžtų? Tą aš sakiau ir apie Šopauską - jis pateikė kategoriškas išvadas apie trisdešimt labai skirtingų, labai skirtingo amžiaus, patirčių ir pažiūrų asmenų, juokingai jų vadu padaręs Ališauską, per menkai jas dokumentuodamas ir pagrisdamas. O dokumentuoti, kaip rašiau, lengva: parašykite Pusliui emailą, paklauskite tiesiogiai, paaiškindami, kad rengiate straipsnį Pro Patria, ir gausite atsakymą. Ir tikrai ne liberalistinį. Kodėl? Nes Puslys pripažįsta popiežių mokymą ir tai parašė savo replikoje. O visi popiežiai, kaip rašo autorė, nepripažįsta "vien rinkos" principo. Taigi, ji pati tarsi išteisina kokį Puslį ten, kur jį kaltino Šopauskas, nors jos intencija buvo tarsi pritarti Šopauskui?

    Skaitant teksta kyla įtarimas dėl dvigubų standartų, savo argumentams ir šaltiniams priskiriant didesnę vertę nei oponento, nors jie tos pačios prigimties. Pavyzdžiui, ginama teisė kritikuoti popiežių ir Vatikano II Susirinkimo dokumentus, na, kalbant apie Pijaus X broliją. Esu skaitęs ne vieną Pijaus brolijos straipsnį ir esu skaitęs tas enciklikas, kuriomis jie remiasi, iš 19 amžiaus kovų/virsmų ir pateikia kaip neabejotina ir geležinį ortodoksijos argumentą. Klausimas: jei gali būti kritikuojami Pranciškaus tekstai, kodėl negali būti kritikuojami 19 amžiaus popiežių tekstai?

    Jei galima kritikuoti Susirinkimo "Dignitatis umanae" ir to paties pobūdžio sąžinės laisvės apibrėžimus posusirinkiminių popiežių mokyme, tai kodėl negalima kritikuoti 1864 metų Pijaus IX "Quanta cura" esančio sąžinės laisvės supratimo?







    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mūsų filosofavimai-tai tuščias dalykas...jei jūs iš tiesų norit suprasti Dievo valią žmonijai ir rasti atsakymą į savo klausimus-jums tegali padėti tik Šventas Raštas.Jis yra kriterijus teisingo suvokimo.Maža to (sinodaliniame rusų kalbos vertime Psalmių 110:10 štai kas parašyta:"Начало мудрости-страх Господень;разум верный у всех,исполняющих заповеди Его...

      Panaikinti
    2. Mūsų filosofavimai-tai tuščias dalykas...jei jūs iš tiesų norit suprasti Dievo valią žmonijai ir rasti atsakymą į savo klausimus-jums tegali padėti tik Šventas Raštas.Jis yra kriterijus teisingo suvokimo.Maža to (sinodaliniame rusų kalbos vertime Psalmių 110:10 štai kas parašyta:"Начало мудрости-страх Господень;разум верный у всех,исполняющих заповеди Его...

      Panaikinti
  9. "nemo": "O dokumentuoti, kaip rašiau, lengva: parašykite Pusliui emailą, paklauskite tiesiogiai, paaiškindami, kad rengiate straipsnį Pro Patria, ir gausite atsakymą. Ir tikrai ne liberalistinį."
    D. Puslys: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/atbalsiai.-donatas-puslys.-simuliakrine-simuliakrines-krikscionybes-kritika

    Kaip anglakalbiai sako, "nuff said". :D
    Nežiniuk, ar ko nors nesupainiojote - gal ne apie ŠITĄ "nemo" rašėte? :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Klausyk Pikc, jau sakiau, kad tavo lygis manes netenkina, ir tu man nuolat patvirtini. Pažiūrėk koks buvo mano teiginys apie tai, ką gali teigti Puslys Morkūnaitės straipsnio kontekste. Tada atsiversk savo paties man pateiktą nuorodą ir patikrink ar Puslys pozityviai teigia, konkrečiai kalbant, kažką apie rinką be varžtų. Ar yra kažkur Subačiaus teiginys, jog jis mano, kad ekonominė tvarka visiškai turi būti atskirta nuo moralinės tvarkos. O iki tol nevaidink, kad man kažką atsakei turinio prasme. Nes tavo komentare, apart žąsiukio pašaipėlės, nėra to turinio, kaip jo nėra ir mano paliestų konkrečiu aspektu duotoje nuorodoje. Ten nėra Puslio apologijos rinkai be varžtų, ten jis negina tokios pozicijos. Ir Subačius negina. Jūs viską supaprastinate, o tada megaujates puolimu, kuris realiai yra klastojimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmmm... Aš suprantu, kad reikia tam tikro bukumo laipsnio, kad nesuvoktum perkeltinių prasmių, kad, paskendęs savo "hubris", ideologijos kritikoje įžvelgtum asmeninį puolimą (čia aliuzija į ankstesnius komentarus, jeigu ką - kad nekiltų klausimų ;)) - bet manyti, kad esi UŽKALBINTAS, jei kas nors tiesiog konstatuoja nusišnekėjimus - čia jau LYGIS. :D Kokio reikia egocentrizmo ir deliuzinio susireikšminimo, kad neįkirstum jog PAMINĖJIMAS nėra UŽKALBINIMAS... Nežinau, čia jau patologija kažkokia... Berods, "progresyvai" tokiais atvejais sako "facepalm". :)

      Panaikinti
  11. Konstatuoja nusišnekėjimus? Paimk Morkūnaitės teiginį, paimk mano teiginį ir paimk Puslio teiginius ir tada konstatuok. Tada aš paimsiu pats save ir pažiūrėsiu ar nusišneku. Jei nusišneku, tai pabandysiu pakelti savo lygį, kaip daug kartų esu daręs ir kaip mano savigarbos visiškai neužgauna. Man nesunku pripažinti savo klaidą. Aš sąmoningai ieškau savo klaidų, nes žinau, kad padarius naują sintezę mano pozicija bus geresnė.

    Tačiau pripažinsiu klaidą pagrįstai. O ne tada, kai žąsiukai iš kairės ar dešinės, man nesvarbu, šiaip "konstatuoja nusišnekėjimą", nors aišku kad daro išvadas apie tekstus nesugebėdami jų sugretinti, nors aišku, kad tiesiog durnina kitą nes tas kitas neskuba nekritiškai jiems paploti "pone, jūs nuostabiai teisus, aš sužavėtas!". Ir daro išvadas apie žmogų, po kurių jau nebereikia ir tekstų žiūrėti. Pasijaučia psichiatru. Iš tiesų, šitame forume stebėtinas pomėgis nagrinėti ne tekstus ir jų teisingumą, o įtarinėti teksto autorių visokiom ligom ir sutrikimais.

    Morkūnaitės straipsnis, laimei, daug įdomesnis ir tikiuosi, kad nesmuks žemyn jos lygis, nors tokia rizika yra, jei neatsispirs kai kurių savo gerbėjų "mąstymo kultūrai".

    AtsakytiPanaikinti
  12. Atrodo, visai paprasta frazė buvo - "Kokio reikia egocentrizmo ir deliuzinio susireikšminimo, kad neįkirstum jog PAMINĖJIMAS nėra UŽKALBINIMAS" - o vis tiek "neįkirto". Ko gero, ne be reikalo sakoma, kad "libtards are called so for a reason". :D

    AtsakytiPanaikinti
  13. Pikc, taip, komentaro pradžioje nebuvo "nemo". Nu ir kas? Aš galiu kreiptis į tave kiek noriu. Kaip ir į bet ką kitą. Užkalbintas, neužkalbintas. Galiu įsiterpti, galiu be paaiškinimų nutraukti pokalbį. Kaip ir tu gali ir bet kas kitas laisvoje internetinio forumo erdvėje gali padaryti. Čia nėra hierarchijos. Man nereikia tavo leidimo ir tau nereikia mano.

    Kokia prasmė iš tos laisvės, kurią kiekvienas turime, dedukuoti "deliuzinį susireikšminimą"? O tu sumanęs išreikšti nuomonę apie mano komentarą nepademonstravai "egocentrizmo". Kodėl ne? Aš taip, o tu ne? Kodėl dvigubi standartai?

    Logikos ir turinio atžvilgiu - prasmės nėra. Bet yra prasmė kita - per emocinę manipuliaciją ir "žvilgsį iš aukščiau" parodyti savo viršumą. Na, kaip tas "liturgistas" man čia replikavo - "ai, ką jis čia jis išmano". Iš anksto deklaruodamas save laimėtoju, o mane pralaimėtoju. O kai pradėjau tikslinti, tai jau "neturi laiko". Ok...

    Toks ir tavo komentarų konstravimo pobūdis. Tu nepateiki turinį ir teiginius, bet niekini pašnekovą ir emocinių "argumentų" būdu ji statai laipteliu žemiau. Kas man šiaip nesvarbu, nes rašiau - žąsiukų gagenimui neteikiu svorio. Tai tik garsas. O ma rūpi garsas, kuriame yra turinys ir reikšmė.

    Na, tiesa, kreipdamasis esą ne į mane, bet į kažkokį abstraktų trečią skaitytoją pateikei Puslio nuorodą, kaip įrodymą su turiniu. Na, argi nesivylei, kad ir aš pažiūrėsiu ir pasijusiu pralaimėtoju? Na, bet aš jau buvau žiūrėjęs anksčiau ir patikslinau, kad tame linke nėra to, ką bandei teigti tam trečiam "abstrakčiam skaitytojui".

    Ir kas toliau? Vietoj turinio analizės, naudingos man ir tau, toliau spaudi emocinę svirtį - "nemo, ko tu čia susireikšminai, kas į tave čia kreipiasi, kas su tavimi čia kalba" ir pan.

    Jūs, Pikc draugai, džiaugatės tokiu lygiu?

    AtsakytiPanaikinti
  14. Įdomu stebėti, kaip chamizmu "pasižymėjęs" veikėjas KITUS kaltina "emocinės svirties spaudymu", kaip, pats demonstruodamas begalinį susireikšminimą, "projektuoja" jį kitiems, kaip įsivaizduoja, kad kitiems skirtas palyginimas vis dėlto "su slapta viltimi" yra skirtas jam. :) Ir dar įdomiau, kai, n kartų gavęs po nosimi padėtą Puslio pareiškimą "jo, taip ir yra, kaip Šopauskas rašė, mes tikrai liberalai - bet čia viskas tvarkoj, o be to, yra dar ir daugiau tokių, kaip mes, tai reiškia, mes teisūs", veikėjas vis tiek sugeba parašyti "tai paklauskit Puslio nuomonės - ir gausit neliberalistinį atsakymą" (tiesa, prieš tai buvo - "čia tik jo vieno nuomonė, tai nesiskaito") - ir baisiausiai piktinasi, kad kažkas pirštu parodo, kaip negudriai tokia pozicija atrodo. Ir - taip, Puslio pareiškime visai nėra to, ką jis sako. Tikrai-tikrai. :) Kaip ir sakiau - LYGIS. :D

    AtsakytiPanaikinti
  15. Fu... Nusibodo skaityti. Man regis, Nemo čia atsiųstas modernistų, nes tie pamatė, kad Lietuvoj atsirado vienas normalios tikybos portalas (gaila, fsspxai neleidžia komentarų rašyti, Nemo ten bemat prisistatytų), - reikia sukompromituoti. Kunigams kažkaip nepatogu, o toks nemo - kaip tik. Ir ką jis rašo? Ogi kabinėjasi prie smulkmenų (žiūr kad ir Morkūnaitės str. pradžios kritiką 15.51 rašytame komentare - tai nuorodos netikusios, tai supaprastinimai, tai teiginiai šiokie ir anokie). Puslys, girdi, pripažįsta popiežių mokymą! Turbūt visų iš eilės, nemąstydamas nei ką jie rašo, nei kaip. Ir ypatingai Puslys pripažįsta Pranciškaus mokymą, stebiuos, kaip dar nepasikabina ant krūtinės kūjo su pjautuvu! Pripažįsta Evangelijos iškraipymą (nepatogu rašyti), pripažįsta kitas liberalistines nesąmones!
    Apskritai jie (modernistai) neturi prie ko prisikabinti, kai kalbam apie tradicinį Bažnyčios mokymą, užtai kabinėjasi ir, girdi, vertina! ne straipsnio esmę, bet visokias smulkmenas.
    Eina sau, nusibodo. Tiesa, Gluosnio, vargšelio, suvis gaila, nusišneka juodai. Bet nebijok, už Nemo stovėsi kaip už mūro!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. :) Ačiū už gailestį

      Panaikinti
    2. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    3. Ko toks kuklus, kam savo komentarą ištrynei? Nepyk, Gluosni, buvo pora kartų, kai net nežinojau, iš kurio galo pradėti Tau atsakyti:). Bet puiku, kad ieškai tiesos. Man irgi taip yra: atsigręžiu atgal, pasižiūriu, ką rašiau, - o siaube, nesąmonės ir kliedesiai... Visai gali būti, kad ir dabar parašau, ko nereikėtų.
      Šiaip, Gluosni, manyčiau, kad svarbiausias gyvenimo tikslas turėtų būti pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Atrodo banalu, daug kartų girdėta, bet man vis vien labai nesiseka. Manau, ne man vienai.

      Panaikinti
  16. Į TIKRĄJĄ katalikybę jau reikia ATSIVERSTI, - toks yra baisus skirtumas tarp dabartinių "katalikų" ir tradicinių. Dabartiniams REIKIA atrasti tikrąjį Kristų, o ne visur nuolaidas darantį ir visas tikybas pripažįstantį malonų jaunuolį, kaip jie Išganytoją įsivaizduoja. Kišios nėra šokių ir dainų šou, krikščionybė yra vienintelė Dievo apreikšta religija, iš žydų Dievo karalystė atimta (žiūr Evangeliją), kuo labai pasipiktintų D. Puslys, o su juo kartu ir visi bernardinai. Ir t.t. Kiekvieną klausimą reikėtų pačiai svarstyti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsiprašau, ne Kišios, bet Mišios, kad ir kokios jos bebūtų.

      Panaikinti
    2. dar... "pačiai svarstyti" - norėjau parašyti "plačiai". Nors, aišku, šį bei tą galiu ir pati. Bet ne viską.

      Panaikinti
  17. Unknown, niekas manes nesiunte ir niekam, isskyrus save, as neatstovauju ir jokiam kunigui nepasakoju ka as cia parasau. Cia siaip pasilinksminu ir tiek. Del smulkmenu - kai kurios tikrai nesvarbios, bet jei klaidele padaryta, tai padaryta. As del mazos smulkmenos nemenkinu straipsnio. Pavyzdziui del pavardes raides. Yra kitu smulkmenu, bet svarbiu, keicianciu interpretacija. Ir mano patikslinimas apie ZEIT straipsni yra butent toks. Pilname vokiskame tekste yra papildomu gabaliuku, kurie angliskai visai neisversti, ir kurie pradeda itakoti supratima. Ne tai, kad apvercia visai, bet ir ne taip, kaip matosi vien angliskame tekste.

    Kit vertus, esu mates tradicionalistu tekstu, kur kabinejimasis prie smulkmenu paranojiskas. Pavyzdziui apie Prancisku. Su tiek tiek geranoriskumo ir sveiko proto, pridejus istraukas is jo dokumentu, galima suprasti, kad tai smulkmena, issireiskimo ar situacijos dviprasmybe. Bet kur tau, tradicionalistu tekste apie tai duduojama dvylika triubu, kaip erezija.

    Konkreciia tai buvo amerikonu zurnalistu straipsnis, cia ar pas fsspx paskelbtas. Ten kazkokioj vietoj popiezius nepasake, kad abortas labai labai blogai. Tai jau popiezius uz aborta. Nuejau ir atradau pilna, kur popiezius kitose vietose pasakes aiskiai ir labai aiskiai pries aborta. Per kokia 10 minuciu. O stai tie labai profesionalus ir gerbiami tradicionalistu zurnalistai - nesugebejo. Viena epizoda - ir stai, universali kategoriska isvada.

    Taip, kad...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item