Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (III)

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia *** Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt Į mūsų teiginį,...

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia

***

Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt

Į mūsų teiginį, kad simuliakrinės krikščionybės kūrėjai ir propaguotojai, nuolatos akcentuodami Dievo gailestingumą, iš esmės eliminuoja Dievo teisingumo principą, D. Puslys atšauna, kad „[t]eisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę“. Šitas atsikirtimas daug atskleidžia – portalo bernardinai.lt redaktorius įžvelgia, kad pati Dievo teisingumo tema slepia savyje rimtus pavojus, todėl įspėja tuos, kas šia tema imtų kalbėti, jog kalbėti būtina subalansuotai, neužmirštant kitos perspektyvos – Dievo gailestingumo. Tuo tarpu Dievo gailestingumo tema redaktoriui neatrodo problemiška ar pavojinga ir reikalaujanti panašiai subalansuoto požiūrio; dėl Dievo gailestingumo temos jokių perspėjimų nėra.

Išsamiausiai savo požiūrį į Dievo gailestingumo principą D. Puslys suformulavo socialinio tinklo „Facebook“ žinutėje reaguodamas į Monikos Morkūnaitės straipsnį, išryškinantį tradicinės ir simuliakrinės katalikybės skirtumus:

„#BaudžiamojoKodeksoKrikščionybė. Dostojevskis sakė, kad jei Dievo nėra, tai viskas leidžiama. Dabar vis paskaitau tokių minčių, kad jei Dievas yra gailestingas, tai irgi viskas leidžiama, nes, suprask, atleis. Gailestingumas tarsi teisingumą panaikina, o gailestingas Dievas yra toks, kuriam tiesiog viskas dzin. Bet nu gi net Baudžiamojoj teisėj yra numatytos įvairios lygtinio paleidimo formos, malonės prašymai. Čia gi irgi gailestingumas, tik pasaulietinis ir ne už ačiū, o už atgailą, žalos atlyginimą, pavyzdingą elgesį.

Aišku, dažnai tie, kas Dievo gailestingumui priešinasi, pasisako ir už mirties bausmę, kuo griežtesnes bausmes.

Aleksejus Navalnas berods, kalbėdamas apie Rusijos situaciją, akcentavo, kad reikia ne kuo daugiau visokių antikorupcinių įstatymų, o bausmės neišvengiamumo dėl padarytos nusikalstamos veikos. Čia viskas suprantama, nes baudžiamoji teisė ir rūpinasi tiesiog atgrasymu nuo tam tikrų veikų. 

Tačiau bandoma ir Dievo modelį pagal tai konstruoti. Suprask, elgiuosi vienaip ar kitaip ne tiek dėl to, kad tai gera ar bloga, ne dėl to, kad įtikėjęs, pažinęs tą, kuris sako esąs kelias, tiesa ir gyvenimas, aš kitaip tiesiog negaliu, o dėl to, kad tiesiog tas draudžiama ir neišvengiamai bus baudžiama. Pagrindinis elgesio motyvas yra bausmės baimė. Tada gailestingumas, aišku, imamas suvokti kaip bausmės švelninimas, kaip griežto draudimo pagraužimas. Tada bam ir nebeturi pagrindinio ginklo, nes iš krikščionybės, pasirodo, tebuvo likusi tik kuvalda kitam bausme ir pragaro liepsnomis grasinti. Visai kaip Foucault panoptikone.“

Anot D. Puslio, tie, kas norėtų, kad Dievo teisingumo principas nebūtų išstumtas į paraštes ir eliminuotas, pageidauja Baudžiamojo kodekso krikščionybės, o tokia krikščionybė tėra „kuvalda kitam bausme ir pragaro liepsnomis grasinti“. Tokia pozicija reiškia aiškią redaktoriaus nuostatą eliminuoti Dievo teisingumo principą. Taigi, D. Puslio ir portalo bernardinai.lt krikščionybės vizija vienu esminiu bruožu pilnai atitinka simuliakrinės, arba neoliberaliosios, krikščionybės sampratą – šioje vizijoje Dievo gailestingumo principas yra prikišamai akcentuojamas marginalizuojant ir iš esmės eliminuojant Dievo teisingumo principą. Nereikia nė kalbėti, kokiu mastu iškreipiamas krikščionybės mokymas – tereikia atsiversti Naująjį Testamentą, kuriame Dievo teisingumas yra nuolatinis motyvas.

Kita centrinė simuliakrinės, arba neoliberaliosios, krikščionybės idėja yra krikščioniškos politinės doktrinos nususinimas eliminuojant bendrojo gėrio sampratą ir pakeičiant ją krikščionybei svetimu individualizmo principu. Šiame bare D. Puslys ir portalas bernardinai.lt turi solidų įdirbį. 

Portalo redaktorius turi porą pamėgtų idėjų, kurias panaudoja kurdamas įvaizdį, kad katalikybė nieko apibrėžto apie politiką nesako ir jokių reikalavimų ar įpareigojimų asmenims šioje srityje nekelia. Viena tokių idėjų – pozicija, kad krikščionybė nėra ideologija. D. Puslys rašo:

„Krikščionybė nėra ideologija ir bergždžia joje ieškoti konkrečių atsakymų į visas nūdienos politines problemas. Krikščioniškasis socialinis mokymas tikrai neatsakys į klausimą, koks turi būti pelno mokestis, kokia turėtų būti bedarbio pašalpa ir ar verta privatizuoti vieną ar kitą objektą. Tačiau krikščionybė vis dėlto teigia tam tikras pamatines tiesas apie žmogų, jo būtį ir pašaukimą, ir tos tiesos galioja visur, kur tik žengia žmogus.“

Krikščionybės politinė žinia esanti laisvė kartu su įpareigojimu ieškoti tiesos:

„Krikščionybė toli gražu nėra ideologija, ji aprėpia pamatinius faktus apie žmogų, tačiau neduoda atsakymų į labai specifinius klausimus, dėl kurių turi vykti dialogas, svarstymai. Galų gale krikščionybė, skelbdama Tiesą, skelbia ir laisvę. Kiekvienas esame laisvas, tačiau įpareigotas ieškoti tiesos. Krikščionybė įpareigoja skelbti tiesą, tačiau skelbti ją liudijimu, savo pavyzdžiu, o ne paverčiant ją politine programa, neatiduodant jos interpretacijos ciesoriui.“

Tokiais pasisakymais sudaromas įspūdis, kad politiniai klausimai liečia tik konkretybes, apie kurias krikščionybė nieko nesako; pripažįstama, kad krikščionybė kažką sako apie kažkokius principus, bet nepasakoma, kokie tie principai ir ar jie turi kokį nors ryšį su politika. Nutylėta, kad krikščionybės mokyme suformuluotos ne konkretybės, o implikuojami politiniai principai, ir sukuriamas įspūdis, kad krikščionybė apie politiką nesako nieko ir yra suderinama kone su bet kokiomis politinėmis pozicijomis.

Turi D. Puslys ir kitą būdą nususinti katalikybės politinę doktriną – tai nepasaulėžiūrinės valstybės idėja, paimta iš filosofo Juozo Girniaus:

„Juozas Girnius taikliai pabrėžė, kad tarp skirtingų pasaulėžiūrų, priešingai nei materialinių interesų, kompromisas neįmanomas. Arba tu tiki savo pasaulėžiūra, arba ne. Negali būti šiek tiek krikščionis, o kita savo asmenybės puse laikytis ideologijų, kurių pamatiniai principai aiškiai kertasi su tuo, ką skelbia tiek Evangelija, tiek Katalikų Bažnyčios socialinė doktrina. Štai čia ir vėl grįžtame prie nepasaulėžiūrinės valstybės svarbos. Valstybė turi būti nupasaulėžiūrinta, nes priešingu atveju nemažą dalį politinio gyvenimo sudarys tik neišsprendžiami ginčai arba mėginimai pasitelkus politinę galią primesti savo pasaulėžiūrą. Pabrėžiu, primesti, o ne įtikinti. Vėlgi tas pats Girnius teigia, kad galios primesti savo pasaulėžiūrą dažniausiai griebiasi tie, kurie mažiausiai tiki savo pasaulėžiūros išvidine tiesa ir galia įtikinti.“

Redaktoriui, panašu, nė motais, kad ši idėja nesuderinama su jo paties skelbiama pozicija „Krikščionybė – ne ideologija“. Pasirodo, Katalikų Bažnyčia turi socialinę doktriną, o ši net gali susikirsti su politinėmis ideologijomis, reiškia, kažką apibrėžto apie politiką vis dėlto sako. Tačiau šis nenuoseklumas mažareikšmis, palyginti su idėjos „Krikščionybė – ne ideologija“ ir idėjos „nepasaulėžiūrinė valstybė“ bendrumu. Pagal abi idėjas krikščionybė ir politika yra atsaistomos, tik dėl skirtingų priežasčių. Idėja „Krikščionybė – ne ideologija“ politiką ir krikščionybę atsaisto, nes krikščionybė neva nieko apibrėžto apie politiką nesako; idėja „nepasaulėžiūrinė valstybė“ politiką ir krikščionybę atsaisto, nes politikoje neva nėra vietos pasaulėžiūrai.

„Nepasaulėžiūrinės valstybės“ idėja verta dėmesio ir kitu aspektu. Pozicija, kad politika turėtų būti nepasaulėžiūrinė, pati nėra pasaulėžiūriškai neutrali, tačiau puikiai dera su visiškai apibrėžta politine ideologija – liberalizmu, ir yra šios ideologijos plėtros instrumentas. To gal nesuprato Juozas Girnius, bet to negali nesuprasti TSPMI absolventas D. Puslys.

D. Puslio siekius maksimaliai išplauti katalikiško politinio mokymo turinį puikiai atskleidžia dažnas žinomos Augustino iš Hipono frazės kartojimas, kurią portalo redaktorius pateikia arba be paaiškinimų, arba aiškindamas, kaip jam patinka. Anot D. Puslio, Augustinas atskleidęs pamatinį principą, kurio vieno užtenka:

„Pamenu, Vilniuje buvo toks intelektualas Jerzy Orda (liet. Jurgis Orda), kuris vieno tardymo metu pasakė, kad jo politinės pažiūros yra anarchistinės pagal šv. Augustiną. Man tai labai patiko, kadangi Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Tai čia toks pamatinis dalykas, kuriuo, jei seki, tai nieko kito ir nebereikia. Tiesiog ieškojau savo kelio, bandžiau suprasti, kas tai yra laisvė.“

Augustino frazėje, pasirodo, slypi krikščioniškas anarchizmas:

„Šv. Augustinas sake, kad viskas galima, jei daroma iš meilės.  Jei norime ką nors keisti, turime keisti tik iš meilės, jei norime ką nors kurti, tai turi būti daroma iš meilės. Kai tos meilės mums pradeda trūkti, tada ir prasideda apeliavimas į institucijas.

Teko diskutuoti su bičiuliais apie tokio tipo anarchizmą ir mes dar atradome, kad galima būti panku pagal Šv. Pranciškų bei ortodoksu pagal Gilbert K. Chesterton. Šv. Pranciškus neabejotinai buvo maištininkas, kuris sukilo prieš savo meto įpročius, gyvenimo būdą. Jis sudrumstė kasdienybę, bandydamas parodyti, kad ne pinigai, ne materialiniai interesai turi mus saistyti. Kai interesai pradeda vyrauti prieš brolystę, tada telieka kurti institucijas.“

Taigi, pasak D. Puslio, asmeniui tereikia susivokti, kad jis myli, ir tada atsiveria svaiginanti laisvės ir brolybės erdvė, asmuo randa savo kelią, tampa maištininku, kuriam net institucijų nebereikia. Nei su Augustino politine filosofija, nei su Bažnyčios mokymu šie portalo redaktoriaus pamintijimai nieko bendra neturi. Kalbant tiksliai, tai yra jaunimo sambūriams būdingas infantilus eskapizmas.

Nususinęs katalikiškąją politinę doktriną tiek, kad vienintelį jos turinį sudaro neapibrėžto turinio kvietimai mylėti ir maištauti, D. Puslys ima jos vietą užpildyti tuo turiniu, kuris patinka jam ir jo aplinkai – liberalių pažiūrų viešiesiems intelektualams. Politika, visuomenė, kultūra portale bernardinai.lt yra aptariama ne iš katalikiškosios politinės doktrinos, bet iš liberaliosios ideologijos perspektyvos. Išanalizuosime keletą momentų, atskleidžiančių, kaip portalo redaktorius diegia liberaliąją ideologiją.

Kaip jau rašėme, esminis simuliakrinės krikščionybės bruožas yra bendrojo gėrio principo eliminavimas iš katalikiškosios politinės doktrinos ir šio principo pakeitimas jai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu. D. Puslys propaguoja būtent individualizmą, o bendrojo gėrio sampratą, jei apie ją retkarčiais ima kalbėti, subordinuoja individualizmo principui. Išsamiausiai portalo redaktoriaus pozicija individualizmo atžvilgiu išdėstyta tekste daug pasakančiu pavadinimu „Lietuvoje per daug individualizmo? Nejuokaukite“. D. Puslys rašo:

„Profesorius Egidijus Aleksandravičius per vieną iš pokalbių priminė itin svarbią Vytauto Kavolio esė, kurioje aiškiai apibrėžiama, kuo gi individualizmas skiriasi nuo privatizmo. „Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti. Tada jis grįš visuomenėn ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t. t.). Individualistas reikalauja laisvės, kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą“, – konstatuoja V. Kavolis.

Individualistas, priešingai nei dažnai bandoma įpiršti, nėra tas, kuris rūpinasi tik savimi, kuris laisvės reikalauja tik tam, kad atsiribotų nuo bendruomenės iššūkių, visuomenės problemų. Jis paprasčiausiai reikalauja laisvės tam, kad galėtų veikti, kurti ir taip išskleisti savąjį pašaukimą. Laisvė jam reikalinga tam, kad apsisaugotų nuo kolektyvizmo tironijos, masės diktato. Juk nepasitikėjimas laisve pas mus dažnai rodo paprasčiausią nepasitikėjimą asmeniu, jo pajėgumu pačiam spręsti, savarankiškai veikti.

[...]

[Privatistas], anot V. Kavolio, „neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti, ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam“. Toks žmogus, jei ir gauna laisvę iš bendruomenės, tai jai nieko pozityvaus negrąžina, nes apskritai neturi gyvenime jokio tikslo, dėl kurio darbuotųsi ir kurio rezultatus vėliau galėtų dovanoti. Privatistas yra linkęs tik reikalauti, tačiau ne duoti. Privatistui rūpi tik jis pats ir niekas daugiau.

Tie, kurių pusėn šiandien dažnai skrieja kaltinimai individualizmu, yra ne kas kita kaip paprasčiausi privatistai. Neatskirdami individualizmo ir privatizmo suteršiame pačią individualizmo sąvoką, kuri šiandien mums yra be galo svarbi. Jei žvelgsime į istoriją, matysime, kad visi didžiausi laimėjimai joje būtent ir yra pasiekti individualistų – tų, kurie niekur nesislapstė, tų, kurie reikalavo duoti jiems teisę veikti, ieškoti, klysti, tačiau vėliau visuomenėms dovanojo savo pasiekimų vaisių. Individualistas yra tas, kuris nesidairo į kitą manydamas, kad pirma būtent jis turi kažką padaryti, individualistas yra tas, kuris neieško pasiteisinimų susiklosčiusiose aplinkybėse, o veikiau siekia jas keisti, kad jos taptų palankios laisvam asmeniui suklestėti. Individualistas yra tas, kuris būna čia ir dabar ne apgailestaudamas, kad kažkas kitas yra jo likimo lėmėjas, o priešingai – pabrėždamas, kad būtent nuo jo sprendimų, jo veiksmų šiandien priklauso ne tik jo šeimos, bendruomenės, visuomenės ir valstybės likimas.

Būtent individualistų šiandien Lietuvai labiausiai ir reikia – nelaukiančių direktyvų iš pašalės, pasitikinčių savimi, nebijančių ieškoti, bandyti, klysti ir kilti vėl iš naujo, nesikratančių atsakomybės už save, už kitą, ambicingų ir norinčių įrodyti savo gebėjimus. Kol kas individualizmo Lietuvoje tikrai nėra per daug – jo yra gerokai per mažai.“

Nėra svarbu, ar E. Aleksandravičius teisingai suprato V. Kavolį ir ar D. Puslys teisingai suprato E. Aleksandravičių. Svarbu tai, kad paties portalo redaktoriaus pozicija yra visiškai aiški. D. Puslio siūloma perskyra tarp „individualistų“ ir „privatistų“ yra perskyra individualizmo viduje. Ir „individualistai“, ir „privatistai“ siekia laisvės nuo bendruomenės, o skiriasi tuo, kad pirmieji turi ambicijų ir siekia jas realizuoti, tuo tarpu antrieji neturi ambicijų ir gyvenimo tikslo. Bendrasis gėris, anot D. Puslio, atsiranda kaip netyčinis „individualistų“ sėkmės įgyvendinant savo ambicijas rezultatas, nes rezultatais pasinaudoti neretai gali daugelis. Kitaip tariant, D. Puslys skaitytojui siūlo politekonominės koncepcijos, žinomos „nematomos rankos“ pavadinimu, versiją. Pagal ekonominio liberalizmo neatskiriama dalimi tapusią „nematomos rankos“ koncepciją, rinkoje konkuruoja savo egoistinių materialinių tikslų siekiantys individai, kurių veiklos (jei ji vyksta prisilaikant formalių teisės reikalavimų) netyčinis rezultatas yra visuomenės materialinė gerovė. Tereikia ekonominių tikslų siekiančius individus pakeisti savo ambicijas įgyvendinančiais individais, rinką pakeisti visuomene, ir gausime D. Puslio koncepciją apie individualizmo svarbą.  Kaip ir politekonominėje „nematomos rankos“ koncepcijoje, D. Puslio versijoje bendrojo gėrio, kuris objektyviai galiotų ir objektyviai įpareigotų, nėra. Bendrojo gėrio, neredukuojamo į individualųjų gėrį, irgi nėra; bendrasis gėris egzistuoja nebent kaip individualių gėrybių suma.

Dar vienas D. Puslio individualizmo apologijos bruožas – elitizmas. Individualistas esąs „masės žmogaus“ priešingybė:

„Individualistas yra kitoks nei masės žmogus [...]. Masės žmogus dažniausiai yra linkęs dangstytis įvairiomis kolektyvinėmis vėliavomis, tačiau iš esmės vien tik tam, kad toje masėje ištirpdytų atsakomybę, kurią jis šiaip jau turėtų nešti ant savo pečių. Jis gali daug kalbėti apie tautos misiją, Bažnyčios pareigą ir pašaukimą, valdantįjį elitą ir pan., tačiau tik ne apie save patį ir savo pareigas. Jis visada bus pirmas besti pirštą į kitą, tačiau skubės pasislėpti minioje, kai kalba pasisuks apie jį patį.“

Natūraliai kyla abejonės, ar D. Puslio „individualisto“ pasaulėžiūra turės ką nors bendra su krikščionybe. Atsakymas, turbūt, turėtų būti neigiamas, nes pats portalo redaktorius pasako, kad individualistams būdingos... tvirtos humanistinės nuostatos:

„Kas teisinga, o kas bloga tokiam masės žmogui apsprendžia visagalė dauguma. Tad šiandien susiduriame su iššūkiu ir neatidėliotina užduotimi ugdyti asmenybes, t.y. individus, turinčius tvirtas humanistines nuostatas. Tik tokie gali drįsti plaukti prieš srovę, stoti į sąžiningą akistatą su istorija, tik tokie gali kalbėti nepatogią tiesą, nesislapstydami po vėliavomis, skambiais šūkiais ar uniformomis ir neieškodami pritarimo minioje. Be tvirtų asmenybių neturėsime nė tvirtų bendruomenių, nė tautos ar valstybės. Tvirtos asmenybės yra geriausias priešnuodis masių viešpatavimui. Masių, kurios, anot G.Le Bono, lengvai pasiduoda manipuliacijoms ir tėra pajėgios tik griauti ir naikinti, kuo ne kartą galėjome įsitikinti ir patys.“

Svarbu suprasti, kad, plėtodamas tokią individualizmą aukštinančią koncepciją, D. Puslys pasisako už apibrėžtą asmenybės tipą ir apibrėžtą socialinę tvarką – už individualistą, gyvenantį visuomenėje, sudarytoje iš nieko tarpusavyje bendro neturinčių individų, kurie tarpusavio santykius tvarko pagal suderėtas formalias taisykles. Tai yra pozicija, kuri ne tik neturi nieko bendro, bet  yra nesuderinama su Bažnyčios mokymui ir ir priešiška jam.

Individualizmo propaganda tik pradeda krikščioniškų principų keitimą liberaliaisiais. D. Puslio simuliakrinėje krikščionybėje idividualizmo propagandą papildo specifinės tolerancijos sampratos propaganda. Tekste, paskelbtame nominacijos 2014-uojų Tolerancijos žmogumi proga, D. Puslys toleranciją pristato taip:

„Būti tolerantiškam man reiškia nepaliaujamą pastangą laimėti prieš save, kai kyla pagundos teisti neišklausius ir neįsigilinus, kai atrodo paprasčiau pasmerkti ir atsiriboti, kai norisi užimti teisuolio poziciją ir užsikimšti ausis tam, ką kalba kitaip manantieji, kai esu gundomas manyti, jog štai jau pažinau visą tiesą, o drįstantieji ja abejoti geriausiu atveju yra nesusivokėliai, o blogiausiu – sąmoningai kenkiantys niekšai. Tai yra pastanga kiek įmanoma plačiau atverti akis, kad matyčiau ne tik juodą ir baltą, tačiau įžvelgčiau visą spalvų paletę. Didžiausia įmanoma pergalė kiekvienam iš mūsų yra nepasiduoti pykčiui, neapykantai, keršto troškimui, kad ir kokie debesys aplink kauptųsi. Didžiausias atkirtis neapykantą kurstančiam fanatikui yra netapti panašiam į jį.

[...]

Šventasis Raštas skelbia, kad negera žmogui būti vienam. [...] Kalbu apie žmogų kaip visuomeninę būtybę, kuri atsiskleidžia, auga ir sužydi tik santykyje su kitu. Kitas yra gyvybiškai svarbus dalykas. Žinoma, labai patogu užsidaryti erdvėje, kur tas kitas yra panašus į tave. Žymiai sunkiau yra, kai tas kitas yra kitoks. Tačiau ta pusės šekelio moneta yra tarsi priminimas, kad štai aš esu ½, o ir tas kitas, kad ir koks jis būtų, taip pat yra ½. Nesu nei daugiau, kad galėčiau į kitą žvelgti iš aukšto, tačiau nesu ir žemiau, kad turėčiau prieš kitą keliaklupsčiauti. Esame du lygūs asmenys, kuriems reikia vienas kito, kuriems reikia atsiverti vienas kitam, nes mes, kad ir kokie skirtingi būtume, kuriame bendrą polį, bendrą valstybę, kuria teks dalintis ir kurioje turėsime sugyventi. Tikiu, kad kitą, kuris yra kitoks, galime priimti ne kaip problemą, kurią reikia išspręsti, tačiau kaip dovaną, kurią reikia priimti.

[...]

Tolerancija man yra neatsiejama nuo veiksmo. [...]Tolerancija yra nuolatinė pastanga įtikinti patį save, kad aš tikrai galiu – keistis ir keisti, pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau tarpusavio supratimo, dialogo, pagarbos, atjautos. Negaliu visko pakeisti, bet turiu padaryti bent tai, kas priklauso nuo manęs.“

Tolerancija, apie kurią čia kalba D. Puslys, yra tradicinės tolerancijos sampratos priešybė. Pagal tradicinę, kartais vadinamą „negatyviąja“,  tolerancijos sampratą, tolerancija yra susilaikymas nuo smurto asmenų ir visuomenės grupių, kurių pažiūros, papročiai ar praktikos laikomi nepriimtinais, atžvilgiu. Tokia tolerancijos samprata perteikia ne vertybę, o visuomenės taikai užtikrinti reikalingą politinį principą.  Tradicinė tolerancijos samprata nereikalauja nei keisti požiūrį į toleruojamuosius, nei imtis kokių nors veiksmų jų atžvilgiu. Tradicinė samprata leidžia išlaikyti neigiamą toleruojamų asmenų pažiūrų ir veiksmų vertinimą. Dar daugiau, tradicinė tolerancijos samprata yra suderinama net su teisiškai įtvirtinta toleruojamųjų diskriminacija. Tokios tolerancijos sampratos pavyzdžiu galėtų būti 1648 m. Vestfalijos taikos sutarties nuostatos, pagal kurias sutartį sudariusios valstybės įsipareigojo garantuoti tikėjimo, bet ne religijos laisvę, t. y. kiekvienas žmogus įgijo teisę išpažinti kokį nori tikėjimą, tačiau valstybinė konfesija ir nevalstybinių konfesijų suvaržymai išliko.

Portalo redaktoriaus propaguojama tolerancija yra vadinamoji „pozityvioji tolerancija“. Pagal šią sampratą, susilaikyti nuo smurto neužtenka. Tolerancija suprantama kaip pozityvi vertybė, kurios įgyvendinimui būtina pakeisti požiūrį į toleruojamuosius ir aktyviai veikti, kad toleruojamieji neliktų atskirti, o būtų įtraukti į visuomenę, būtų jos priimti. Bet kokia diskriminacija, tiek įtvirtinta teisėje, tiek egzistuojanti privačioje sferoje (pvz., privačių asmenų nenoras bendrauti su tam tikros grupės asmenimis) yra suprantama kaip neteisybė, kaip blogybė, kurią būtina ištaisyti, arba kaltė, kurią būtina išpirkti. Tolerancijos sklaida laikoma pačia svarbiausia „apsišvietusių“ asmenų dorybe, kuri tuo didesnė, kuo visuomenės daugumai svetimesnis atskirtį kenčiantis Kitas. Atitinkamai, bet koks pasipriešinimas svetimo Kito įtraukimui suprantamas kaip prietarų ir blogos valios apraiška, kaip išgyvendintina yda. Kadangi ši „yda“ būdinga visuomenės daugumai, dauguma turi būti perauklėta. Tolerancijos principas perauklėtinai netolerantiškajai visuomenės daliai, be abejo, netaikomas:

„Negali reikalauti tolerancijos, jeigu pats nepriimi kito, neigi jo teises ir laisves.  Negali reikalauti sau to, ko nebūtum linkęs suteikti kitam. Jei tolerancija yra apie pastangą parodyti, kad kitas yra svarbus ir galintis įnešti savąjį indėlį, tai ji negali reikšti tolerancijos tiems, kurie pasisako už atskirties skatinimą, visuomenės skaldymą. Jei tolerancija yra apie kito įgalinimą, tai ji negali reikšti tolerancijos tiems, kurie yra už kito marginalizavimą ir pažeminimą.“

Skirtingai negu tradicinė tolerancijos samprata, gyvuojanti daugelį šimtmečių, pozityvioji tolerancija yra nauja idėja, kurią vos prieš keletą dešimtmečių suformulavo marksistinės ir kairiosios pakraipos mąstytojai Herbertas Marcuse, Emmanuelis Levinas, Jacquesas Derrida. Šie filosofai neslėpė savo reliatyvistinių ir nihilistinių pažiūrų, „visų vertybių pervertinimo“ ir revoliucinių siekių sugriauti buržuazinę visuomenę, visų pirma – jos moralę ir kultūrą. Natūralu, kad D. Puslys apsimeta nieko nežinąs apie pozityviosios tolerancijos idėjos kilmę, autorių intencijas ir praktinio taikymo rezultatus. Portalo redaktorius neigia puikiai žinomas šios idėjos reliatyvistines bei nihilistines implikacijas ir pristato ją kaip „civilizuoto dialogo“ pamatą:

„[Tolerancijos] svarba – ne pripažinimas, kad visos nuomonės yra lygiai teisingos ar neteisingos, tačiau suvokimas, jog kitas neprivalo mąstyti lygiai kaip aš. Tokiu atveju tolerancija apsaugo nuo kitaminčių persekiojimo, siekio prievarta juos atvesti į „tikrąjį kelią“ ir užtikrina civilizuotą dialogą, leidžiantį atsiskleisti visai nuomonių įvairovei.“

Dar daugiau, D. Puslys netgi įsigudrina pozityviąją toleranciją sutapatinti… su Vakarų civilizacija:

„[Vakarų civilizacija] pagrįstai didžiuojasi ne tuo, kad joje nėra konfliktų, o tuo, kad tie konfliktai yra sprendžiami civilizuotai. [Vakarų civilizacijoje] tai, kas tu esi, nulemia ne tai, kad tavęs bijo, ir ne tai, kaip tu elgiesi su tais, kurie yra tau malonūs ir tavo bendraminčiai, o tai, kaip tu elgiesi su tais, kuriems nepritari ir kurie galbūt netgi yra tau atgrasūs.“

Viena svarbiausių pozityviosios tolerancijos diegimo apraiškų yra multikultūralizmo politika – kultūrų įvairovės vienos jurisdikcijos ribose skatinimas. D. Pusliui, kaip uoliam kovotojui už toleranciją, multikultūralizmo Lietuvoje trūksta:

„Vakarų pasaulyje labai dažnai kalbama apie daugiakultūriškumo iššūkį – kaip užtikrinti sugyvenimą. Man atrodo, kad Lietuva susiduria su kitu iššūkiu – homogeniškumo iššūkiu. Iš noro būti tvirta dauguma, stengiamės nuleisti monolitinį pasakojimą ir nepamatyti esančio šalia. Ne homogeniškumas yra natūrali būsena, o daugiakultūriškumas.“

Multikultūralizmas turėtų užtikrinti visų visuomenės grupių darnų sugyvenimą, tačiau nepakankamai apsišvietusi visuomenė pastaruoju metu linksta multikultūralizmą laikyti rimtų problemų ir konfliktų priežastimi:

„Apsistosiu ties vėl plačiai tarsi pavasarinis sraunios upės potvynis pasipylusių kalbų, kad tolerancija esą yra tas vėžys, kuris daugiausia kaltas dėl Vakarų visuomenę krečiančių negandų. Ribas praradusi tolerancija, kaltinančiųjų balsu, esą yra kalta dėl to, kad Vakarų didmiesčiuose priaugo žmonių, kurie neapkenčia savo šalies, Vakarų kultūros, kurie atsigręžia į pačias radikaliausias ideologijas ir griebiasi smurto. Tolerancija esą sukūrė tą multi-kulti visuomenę, kuri dabar patyrė visišką bankrotą.“

Anot D. Puslio, tolerancija negali nešti kokių nors blogybių. Kalta ne pati tolerancija, o jos netinkamas arba nepakankamas diegimas:

„Problema tolerancija tampa tada, kai ją suvokiame kaip paprasčiausią abejingumą. Fasadiškai didžiuojamės savo visuomenių margumu, įvairove, skelbiame, kad kiekvienas gali gyventi vadovaudamasis savo gėrio, tiesos, grožio sampratomis, siekti savo gerovės. Tačiau po visu tuo neretai slypi tik abejingumas. Esi ir būk, gyvenk, kaip nori, daryk, ką nori, tačiau nelįsk su savo problemomis, tūnok savo gete. Tokia tolerancija galiausiai atveda į tokią multikultūrinę visuomenę, kurioje skirtingos bendruomenės gyvena tarsi ir šalia viena kitos, tačiau iš tiesų yra atsitvėrusios aklinomis sienomis, užsidariusios ar uždarytos getuose.

Susikuria ištisos grupės tų, kurie jaučiasi esantys čia, tačiau vis dėlto laikomi svetimais ir geriausiu atveju reikalingais tik kaip juodadarbė jėga. Susikuria ištisos grupės, kurios jaučiasi pralaimėjusios, užmirštos, paliktos likimo valiai, tiesa, numetant šiek pašalpos pinigų. Ir būtent čia norisi grįžti prie pradžioje cituotų žodžių. Turime gausybę žmonių, kurie jaučiasi svetimi, nemylimi ir negerbiami. Dalis iš jų renkasi pačią radikaliausią ir žiauriausią taktiką atkreipti dėmesį į save – nemylėjote manęs, tai dabar bijosite, pamiršote mane, tai dabar mane visada regėsite pirmuosiuose savo laikraščių puslapiuose ir net sapnuosite naktimis, manėte galį palikti mane užrybyje, tai aš įsiropšiu į patį scenos centrą, nors už tai manęs ir nekęsite bei niekinsite. Regėjome šią taktiką Londone, Madride, Paryžiuje, Briuselyje. Pamišėliška, iškrypėliška? Be abejo, taip. Vis dėlto tai verčia susimąstyti apie tai, ar mūsų abejingumas, melagingai pavadintas tolerancija, neprisidėjo prie to, kad dygtų nauji getai, daugėtų atstumtųjų, kurių gretose įvairūs fanatikai su savo iškrypėliškomis ideologijomis ieško naujos mėsos savo užmojams.

Tolerancija kaip abejingumas yra problema. Banaliai tariant, dėjai ant kito ir pavadinai tai tolerancija, kad dar galėtum pasipuikuoti, koks nuostabus esi. Deja, karalius nuogas. Tokia tolerancija yra ne sprendimas, o mus užliūliavęs šiandieninių negandų šaltinis. Tad koks yra sprendimas? Tolerancija kaip aktyvi veikla, siekianti parodyti, kad tas kitas, esantis šalia, yra jei ir nebūtinai mylimas, tai bent jau gerbiamas.“

Taigi, pagal D. Puslį, tai, kad Vakarų šalyse kuriasi paralelinės imigrantų visuomenės, kuriose klesti nusikalstamumas ir radikalizmas, pasireiškiantys riaušininkų siautėjimais ir teroristų išpuoliais, yra ne multikultūralizmo politikos rezultatas, bet tolerancijos ir multikultūralizmo stokos ir per mažai atkaklaus diegimo rezultatas. Dar daugiau tolerancijos, dar daugiau atvirumo Kitam, dar daugiau pastangų „perauklėjant“ visuomenę, ir tikrai bus sukurtas multikultūralistinis kiekvieno Kito įtraukties rojus žemėje

Kitą straipsnio dalį rasite čia


Susiję

Straipsniai 5371971034447115883

Rašyti komentarą

  1. Bernardinai - komercinis tinklalapis. Kokią giesmelę užsako klientas, tokią ir groja. Bernardinai jau seniai nebe katalikiškas tinklalapis ir tai žinoma seniai. Viskas pasikeitė po dabartinio papos išrinkimo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Hm, sakyčiau, šį kartą silpnokas Laisvūno Šopausko straipsnis. Sutinku, kad Donatas Puslys padarė šiurkščių klaidų - loginių ir kitokių, bet L.Šopauskas šį kartą irgi kai ką praleido, kai ko neparašė, kai ką gal ne taip suprato, pvz., D.Puslys parašė, kad visuomenė yra kalta, jog joje yra per mažai multi-kulti. Bet kas yra ta visuomenė, taip ir neparašė. L.Šopauskas praleido šitą jo klaidą, nepakritikavęs. Kitas praleistas dalykas yra tas, kad D.Puslys susipainiojo tolerancijos apibrėžimuose, ir pasiūlė toleranciją kaip priemonę spręsti konfliktams, o ne kaip konfliktų sprendimų sąlygą. L.Šopauskas praleido ir šitą šiurkščią D.Puslio klaidą, jos bent trumpai nepakomentavęs. Na, ir dar pora nesukritikuotų D.Puslio klaidų yra, kurie, mano nuomone, šį straipsnį padarė silpnoką, lyginant su kitais L.Šopausko straipsniais ta pačia tema. Bet gal tai tik straipsnių ciklo apie D.Puslio klaidas pradžia, o tęsiniuose L.Šopauskas panagrinės detaliau mano paminėtas D.Puslio klaidas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne visai sutikčiau su kritika autoriui. D. Puslys vadovaujasi liberal-neomarksizmu, o jame nekyla didelių klausimų, kas ta visuomenė - tai dauguma, kuri turi per "pozityvią toleranciją" beigi "pozityvią diskriminaciją" taikytis prie visokių "kitokių", praktiškai neišvengiamai "diskriminuojamų mažumų" (nelegalų, pederastų ir pan.), kad anoms būtų kuo patogiau parazituoti, ir kuo tie parazitai bus agresyvesni, tuo labiau ta "diskriminuojanti dauguma" privalo tiems "kitiems/kitokiems" pataikauti.
      Dėl tos "tolerancijos" (pagal tai, kaip ją supranta D. Puslys - kuo tikriausios tolerastijos) - pateiktos citatos yra iškalbingos pačios savaime, čia nelabai ir reikia ką nors papildomai aiškinti, tad kaip ir viskas gerai su tuo L. Šopausko tekstu šiuo klausimu.
      O kokias dar porą klaidų reikėjo sukritikuoti?

      Panaikinti
    2. Cit.: "D. Puslys vadovaujasi liberal-neomarksizmu, o jame nekyla didelių klausimų, kas ta visuomenė - tai dauguma, kuri turi per "pozityvią toleranciją" beigi "pozityvią diskriminaciją" taikytis prie visokių "kitokių",..."

      Va šitai būtų buvę geriau perskaityti ne Jūsų, gerb. Pykc, komentare, o pačiame straipsnyje.

      Na, o dėl tolerancijos arba, tiksliau sakant, tolerastijos D.Puslys išsisuka, rašydamas apie "tolerancijos abipusiškumą": "Tolerancija yra apie abipusiškumą. Ji nereiškia kalbėjimo apie kitą, ji reiškia kalbėjimą su kitu, kai mes atsiveriame vienas kitam, pažįstame vienas kitą ir sutariame dėl bendrabūvio principų. Abipusiškumo principas reiškia, kad kiekvienas turime atsisakyti troškimo diktuoti bendrabūvio taisykles ir esame pasiryžę dėl jų tartis, kad esame pasiryžę viską sukurti vieni, kai kiti tik stebės, o dirbti ir statyti drauge."
      Tik šiuo atveju D.Puslys nepasako vieno dalyko - kaipgi elgtis tuo atveju, jei pačios mažumos nenori integruotis į visuomenę. Toliau ją toleruoti, ar kaip? :D

      P.S. Cit.: "O kokias dar porą klaidų reikėjo sukritikuoti?"

      Tai šitą klaidą, kad D.Puslys nepasako, ką daryti, kai visgi mažuma nenori integracijos į Vakarų visuomenę, mano manymu, galima buvo sukritikuoti dar šiame straipsnyje. Tai viena iš tų mano minimų D.Puslio klaidų poros.
      O antra klaida yra šiaip terminų pakeitimas. Mat D.Puslys, kai kalba apie individualizmą, iš esmės turi omeny būtent asmens principą, tačiau savo straipsnyje kažkodėl vadina jį individualizmo principu. Va ta asmens principo pervadinimo individualizmu klaida irgi yra klaida ir galėtų būti kritikuojama.

      Panaikinti
    3. Na, bet autorius gi visiškai aiškiai nurodė tos "pozityviosios tolerancijos", kurios apologetas D. Puslys yra, šaknis.
      Dėl kitų punktų - sutinku.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-05-08 17:46

    Na ir maudote - negaila? :)

    O jei rimčiau, ar ne logiškiau kalbėti ne apie Kitą, bet apie Kitokį?

    Ir dar. Puslys kaip Puslys. Svarbesnis klausimas, kas sprendžia, kad tokie ten reiškiasi...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-05-08 17:56

    Ech, Laisvūnai, visus čia mus tikrai erzina visokie pusliai ir panašūs, bet jeigu greitai nepermąstysi savo rašvedybos nuostatų ir nepradėsi gerinti savo analitinį mąstymą bus tik blogiau - tapsi komiška figūra, kuri tik kompromituoja patį ProPatria sambūrį ir jo idėjas... Laisvūnai, būk žmogus, rašyk trumpiau, mažink tuščias paklodes, labiau taikykis į esmę, o ne demonstruok vaikiškus "klaidingų silogizmų" skaičiavimo pratimus

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-05-08 20:28

    ,,Kitoks" ir yra to kito sukurtas, tai vienas pagrindinių kito įrankių. Kalbėti apie esmę - visada logiška.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-05-08 21:42

      Kiekvienas Kitoks yra Kitas, bet ne kiekvienas Kitas yra Kitoks.

      Kitas gali būti ir artimiausias bičiulis.

      Panaikinti
    2. Logiškai mąstant - taip, bet neomarksistai, kiek suprantu, "kito" ir "kitokio" sąvokas laiko sinoniminėmis - ir "savo" antonimais. Iš esmės, tas "sava" turėtų būti "dekonstruotas" per "atvirumą beigi toleranciją" tam "kitam/kitokiam", nes kol kas nors "savo" likę, to beribio atvirumo niekaip nepavyks pasiekti - o štai į tuščią indą gali pilti ką nori. ;)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-05-09 10:06

      Taigi mums netinka laikytis neo-liberal-sąvokų.

      Panaikinti
  6. Aš sakyčiau, neapsimoka jų kapoti po vieną - ką čia tą vargšą Puslį pulti, jis gieda, kas jam užsakyta. Tiek bernardinai, tiek "tiesos" portalo kai kurie tarakonai graužia katalikybę, lenda po pamatais, ir jiems suteikiama daug daugiau laisvės nei tradiciniams katalikams. Ką "daug daugiau", - ten, kaip ir kone visoje Lietuvoje, propaguojama katalikybės parodija, iškraipyta Evangelija ir liturgija. Taikomasi prie "vyresniųjų brolių", pataikaujama kitatikiams... Jei įmanytų, jie ir patį Kristų paslėptų, kad tik įtiktų eretikams ir "neišgąsdintų" Dievo priešų.

    Pritariu anonimiškam 17.56, - galėtų L. Šopauskas trumpiau ir išsamiau rašyti, nes retkarčiais pakvimpa grafomanija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O ką turite omeny, rašydamas „trumpiau ir išsamiau“. Mano menka galva, tai viena kitai prieštaraujančios sąvokos. Išsamiai - reikštų „detaliai, nuodugniai“, kas tolygu „ilgai“. Ergo, ...

      Panaikinti
    2. Nebeatmenu, kas pasakė, jog viskas, kas genialu, yra paprasta. Prisipažinsiu, kad straipsnio neperskaičiau ne dėl to, kad "per daug raidžiū", kaip sako Pikc, bet kad buvo gaila laiko gaišti skaitant ilgiausias citatas ir kitką. Aš ne prieš Laisvūną (kad tik būtų tokių daugiau), tiesiog norėjau pasakyti, kad "trumpai ir išsamiai" reiškia pasakyti glaustai esmę; tai nebūtinai reiškia "ilgai". Šit A. Toliatas tvirtina, jog "žodžio laisvę labiausiai suvaržo pilna burna", - taiklu?

      Panaikinti
    3. Prisipažinsiu, kad A. Toliato frazė man nėra nei taikli, nei aiški, greičiau šiek tiek išduoda gėrėjimąsi savimi :)

      Panaikinti
    4. Neaiški?.. Eik jau. Puikiausia metafora. Beje, ši frazė turbūt ne Toliato, nes visas jo sakinys toks: "Sakoma, kad žodžio laisvę..." ir toliau kaip rašiau. (Kn. "Žmogaus ir Dievo metai"). Bet tiek to.

      Panaikinti
    5. Dar pratęsiu kun. Toliato temą, nors gal čia būtų ne vieta, bet vis dėlto pavarčius minėtą knygą iškart krinta į akis sąsajos su "simuliakrine krikščionybe". Vien ką reiškia knygos "palyda": pradžioje L. Donskio įvadas su banalybe "mes visi judame link to paties" (kurgi ne), galiniame viršelyje A. Navicko, M. Garbačiauskaitės ir kitų pagyros. Būtų gerai parašyti recenziją apie tuos "Žmogaus ir Dievo metus". Bet manau, ji puikiausiai įsikomponuoja į L. Šopausko katalikybės kritiką.

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2017-05-10 01:31

    Vis tik A.Šopausko įžvalgos yra teisingos - nepriekaištinga logika. Unikalu.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2017-05-10 13:28

    Geriausias ir įtikinamiausias tolerancijos pavyzdys yra AIDS, ,,Aš ateinu kaip draugas, o išeinu kartu su tavimi...''.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item