Liutauras Gudžinskas. Savižudybės Lietuvoje – antkapis valstybei?

Rugsėjo 10-oji – Tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Ta proga Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė specialų raportą. Šis ...


Rugsėjo 10-oji – Tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Ta proga Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė specialų raportą. Šis pranešimas (pirmą kartą toks išsamus) ypač aktualus Lietuvai.

Deja, nuo tų laikų, kada atgavome nepriklausomybę, pasaulyje iki šiol žudomės gausiausiai. Ir daug dažniau nei artimiausi mūsų kaimynai. Tai itin aktuali problema vyrams. 2012 metais 100 tūkst. gyventojų teko 51 vyro savižudybė. Palyginimui, Latvijoje šis rodiklis tais pačiais metais siekė 30,7 savižudybės, Estijoje – 24,9, Lenkijoje – 30,5, Baltarusijoje – 32,5, Rusijoje – 35,1. Nors moterys Lietuvoje žudosi šešis kartus rečiau, jos yra „lyderės“ regione. Negana to, nemaža dalis žmonių prieš save pakelia ranką dar būdami jauno amžiaus. Pasauliniu lygiu tai antra pagal dažnumą 15–29 metų žmonių mirties priežastis. Galiausiai, Lietuvoje tai pirmiausia yra kaimų ir mažų miestelių problema.

Paprastai dėl tokio savižudybių masto esame linkę kaltinti sovietmetį ir jo palikimą. Visgi šiuo aspektu išsiskiriame tarp kitų, ne ką mažiau totalitarinės praeities paliestų šalių. Tai verčia klausti – kada Lietuvoje pagaliau suvoksime tai kaip politinę problemą, kuriai reikalingas esminis dėmesys?

Minėtasis PSO raportas išsklaido nemažai mitų. Savižudiškas elgesys nebūtinai yra psichikos sutrikimas. Savižudiškos mintys gali aplankyti kiekvieną, tačiau nebūtinai jos turi kartotis. Net ir bandęs žudytis vėliau žmogus gali gyventi iki pat natūralios savo mirties. Tuo metu atviras kalbėjimas apie savižudybes greičiau ne skatina imtis tokių veiksmų, o, priešingai, gali padėti užkirsti tam kelią. Nors dažnai manoma, kad savižudybės – turtingų šalių problema, iš tikrųjų trys iš keturių savižudybių įvyksta būtent mažiau išsivysčiusiose valstybėse. Apskritai šį reiškinį veikia įvairūs veiksniai. Tarp jų – socialinė atskirtis, bendruomenių nykimas, panieka mažumoms, patyčių „kultūra“, alkoholizmas ir stresas. Visgi pasaulinė praktika rodo, kad, esant aiškiai politinei lyderystei ir vykdant nuoseklią prevenciją, situaciją galima keisti iš esmės.

Lietuvoje dėl savižudybių mirštama dažniau nei dėl pagarsinto karo keliuose. Nepaisant to, šis klausimas visiškai „nustumtas“ į paraštes. Jo neišgirsi nei metiniuose prezidentės, nei premjero pranešimuose. Politikai šią liūdną Lietuvos statistiką prisimena tik tuomet, kai iš gyvenimo pasitraukia koks nors žinomas žmogus. Antai, pernai nusižudžius žinomam Lietuvos aktoriui, garsūs Lietuvos politikai kūrė net eilėraščius ir šaukė susirinkimus. Tačiau tuo viskas, regis, ir baigėsi. Tai, kad ir toliau viskas palikta savieigai, liudija šiaip jau pažangios 2007 m. Seimo patvirtintos Psichikos sveikatos strategijos likimas. Geri užmojai liko tik popieriuje, trūkstant politinės valios juos įgyvendinti. Dar daugiau, panašu, kad valdžia apskritai nėra suinteresuota ką nors esmingai keisti.

Šiemet Sveikatos apsaugos ministerijai priimant savižudybių prevencijos veiksmų planą, išplatintas viešas kreipimasis. Jį pasirašė bene didžiausi šios srities autoritetai Lietuvoje. Iš šio kreipimosi aiškėja, kad planas buvo rengiamas neskaidriai ir chaotiškai. Išvardytos priemonės gana padrikos, menkai tarpusavyje susijusios, o ryšys su Psichikos sveikatos strategija neaiškus. Patvirtinus planą, ir toliau išlaikoma iš esmės sovietinė sistema, kai savižudybių klausimas daugiausiai paliekamas psichiatrijos ligoninių žiniai. Dar daugiau, užuot skyrus lėšų teikiamai psichologinei pagalbai telefonu, kurios poreikis kur kas didesnis nei dabar atitinkamos tarnybos sugeba aptarnauti, nuspręsta... atlikti tokios pagalbos „efektyvumo studiją“. Galiausiai, tarsi apsidraudžiant nenumatyti jokie šio plano įgyvendinimo rodikliai. Be jų taip ir liks neaišku, nei kiek šis planas bus veiksmingas, nei ko iš tikrųjų juo siekiama.

Patologinis Lietuvos valstybės neįgalumas vykdyti efektyvią ir visa apimančią savižudybių prevenciją verčia kelti nemalonių klausimų. Viena vertus, tai visos sveikatos sistemos krizę liudijantis reiškinys. Sveikatos apsaugos ministerija iš tikrųjų nepajėgi viena koordinuoti esminių visuomenės sveikatos problemų. Tam reikėtų visos Vyriausybės ir pagrindinių politinių partijų sutelkto dėmesio. Jo aiškiai trūksta, ir tai byloja kitą dalyką – visišką viešosios erdvės seklumą. Visuomenė iki šiol nesugeba pareikalauti atsakomybės iš ją valdančių politikų. Nesant diskusijų, nepatogūs klausimai nustumiami į šalį arba „nusavinami“ sau veikiančių žinybų.

Visa tai išreiškia valstybės, kaip ciniškos valdžios ir apatiškos visuomenės sąveikos, būseną. Tai yra esminė demokratijos ir valdymo kokybės problema. Ir ji lemia ne tik aukštą savižudybių lygį, bet ir itin didelį psichosocialinį stresą. Su tuo susijusi ir emigracija, ir tolerancijos stygius, ir kritinis žmonių pasitikėjimo politinėmis institucijomis nebuvimas. Kitaip tariant, savižudybės – ženklas, reiškiantis kur kas daugiau nei tik tam tikrų žmonių asmeninio gyvenimo tragediją. Tai pavojaus signalas valstybei ir šauksmas visiems – pabusti.

Šaltinis: www.alfa.lt

Susiję

Politika 453341670642176102
item