Asta Višinskaitė - Katutė. 1941 m. birželio sukilimas - prielaidos pasipriešinimui

Šis straipsnis yra pirmoji dalis tekstų serijos, skirtos geriau supažindinti visuomenę su birželio sukilimu.

Lietuva kelis kartus yra kilusi į sukilimą, siekdama atkurti savo valstybę. Kiekvieną kartą, numalšinus sukilimą, Lietuva būdavo represuojama ir dar ilgai jos žmonės būdavo smerkiami vien už siekį pakilti ir nusimesti svetimųjų jungą, vien už maištinga laikomą laisvės viltį.

Praeities kovos įkvėpdavo naujas žmonių kartas. Jaunąjį 1940 metų Lietuvos pilietį itin veikė dar labai gyvas 1918-1921 m. Nepriklausomybės kovų atminimas ir pavyzdys. Tebebuvo gyvybinga ir tų kovų dalyvių karta.

Todėl nenuostabu, kad sovietinės okupacijos ir ją lydinčio griovimo sąlygomis gana greitai ėmė bręsti antisovietinis pasipriešinimas. Su kiekviena nauja represijų banga vis mažėjo svyruojančiųjų, daugėjo žmonių, ieškančių jiems prieinamų ir priimtinų kovos būdų.

Kada konkrečiai prasidėjo pasipriešinimas okupacijai ir sovietizmo procesams? Niekas negali tiksliai pasakyti, nes kariuomenei nebuvo įsakyta priešintis.

Kas buvo antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio, siekusio atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, kūrėjai? Į šį klausimą labai originaliai atsako Pilypas Narutis-Žukauskas, stovėjęs prie pogrindžio lopšio Kaune: „Nebūtų teisinga sakyti, kad pogrindį mes sukūrėme. Diktatūra yra pogrindžio kūrėja. Maskva, okupuodama kraštą, įgramzdino visą Lietuvą į pogrindį“.

Pogrindis galėjo būti kuriamas tik atsiradus iniciatoriams, vedliams. Kita vertus, organizacinės pastangos galėjo duoti vaisių tik tada, kai jau susikaupė tam tikra kritinė masė žmonių, apsisprendusių prisidėti prie tų, kurie imasi telkti žmones.

Parengta pagal knygą Lietuvių tautos sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d., V., 2011.