Serre Verweij. Naujojo Popiežiaus dilemos ir iššūkiai

Turime naują popiežių, išrinktą jubiliejiniais metais. Jam iš karto tenka spręsti daug svarbių uždavinių ir dilemų. Tai gali atrodyti savaime suprantama kiekvienam naujam popiežiui, tačiau 2013 m. popiežiui Pranciškui pirmiausia teko spręsti kurijos reformą, jam nereikėjo spręsti nesuskaičiuojamų atvirų klausimų ir net atvirų žaizdų, kurias paliko jo pirmtakai. Popiežiui Leonui XIV teks spręsti užsienio politikos nesėkmių, daugiamečio sinodo ir nacionalinių bažnyčių, atvirai maištaujančių prieš tikėjimą, klausimus.

Pirmiausia kardinolas Grechas paskelbė, kad popiežius Pranciškus (tariamai) nurodė pradėti naują sinodinių procesų seriją, kuri truks kelerius metus ir baigsis bažnytiniu susirinkimu Romoje 2028 m., kuriame balsuos maždaug vienodas skaičius vyskupų ir ne vyskupų, o tai yra revoliucinė naujovė, panaši į protestantų sinodus ir susirinkimus. Tai pirmas kartas, kai toks susirinkimas vyks visuotinės Bažnyčios lygmeniu. Pagal Grecho pateiktą grafiką naujųjų vietinių sinodų procesų gairės turėtų būti paskelbtos maždaug šį mėnesį. O birželį turėtų būti paskelbtos sinodo pagrindu sudarytų studijų grupių, nagrinėjančių prieštaringai vertinamas temas, ataskaitos.

Tuo tarpu Afrikos vyskupai, bendradarbiaudami su Tikėjimo doktrinos dikasterija (šiuo metu jai vis dar vadovauja kardinolas Fernandezas), turi pateikti aiškias pastoracines gaires, kaip elgtis su poligamija.

Be to, artėjant šių metų pabaigai Airijos vyskupai turės galutinai nustatyti savo sinodo kelią ateinančiais metais, o Italijos vyskupai turės nuspręsti, kaip užbaigti savo sinodą ir kaip elgtis su radikaliais sinodo dalyvių reikalavimais dėl LGBT ir moterų diakonių.

Dar yra tokių klausimų kaip laisvos vyskupų vietos, nebaigtos kurijos reformos, finansinės problemos Vatikane ir pasaulinė įtampa Bažnyčioje. Popiežius Leonas XIV turi pilnas rankas darbo. Jis neturi prabangos lėtai įsivažiuoti. Tai, ką jis padarys ir ko nepadarys šiais metais, daug ką pasakys apie mūsų naująjį popiežių ir jo gebėjimą bei norą atkurti vienybę ir ortodoksiją. Ko galima tikėtis?

Sinodai, sinodai ir dar kartą sinodai

Naujasis popiežius susiduria su sinodų dilema tiek pasauliniu, tiek regioniniu lygmeniu. Naujojo Bažnyčios susirinkimo planai ir vėlesnis ankstesnio sinodo įgyvendinimas vietos lygmeniu. Popiežius Leonas XIV išreiškė paramą popiežiaus Pranciškaus sinodalumo palikimui, tačiau per inauguracijos Mišias šios temos pastebimai nebuvo ir ji atrodo pavaldi vienybės žiniai, kurią per konklavą stūmė konservatyvūs kardinolai, o dabar – mūsų naujasis popiežius. Esminis ir neatsakytas klausimas išlieka, kas yra sinodalumas ir kas jis nėra. Tai turės nuspręsti popiežius Leonas XIV.

Ar bažnytinis susirinkimas vis dar vyks? Jei taip, ar tai bus vienkartinis renginys, ar taps nuolatiniu? Jei jis vyks, ar popiežius Leonas XIV užtikrins, kad dauguma balsuojančių ne vyskupų būtų ortodoksai? Ar jis apribos tiek lūkesčius, susijusius su susirinkimu, tiek jo nagrinėjamas temas? Ar jis bus traktuojamas kaip griežtai patariamasis, o žiniasklaidos ginklavimasis juo bus atmestas? Be to, ar bus panaikintas vyskupų sinodas Romoje, o jei ne, ar jame ir toliau bus leidžiama balsuoti ne vyskupų mažumai, kaip buvo per Sinodą dėl sinodiškumo? Viskas susiveda į vieną klausimą: ar sinodalumas bus pavaldus vyskupų kolegialumui, ar atvirkščiai?

Tačiau Romoje yra dar daugiau sinodinių klausimų. Ar jis atidės į šalį visas studijų grupių ataskaitas? Paskelbs tik nuosaikias? Ar jis lieps radikalias ataskaitas perrašyti ar perdaryti? Pranciškus vis atidėliojo sprendimus šiais klausimais. Atrodo, kad radikalūs liberalai, kuriuos Pranciškus paliko vadovauti sinodo sekretoriatui, bando daryti spaudimą popiežiui viešai paskelbdami ir socialiniuose tinkluose reklamuodami naują laišką dėl sinodiškumo. Šiame laiške jie aiškino sinodalumą naujajam popiežiui, kuris vis dėlto dalyvavo abiejose Sinodo dėl sinodalumo sesijose Romoje, kai dar buvo kardinolas. Šis bandymas vienašališkai apibrėžti sinodalumą naujajam popiežiui ir spausti jį įgyvendinti šią sinodalumo versiją atrodo ypač keistai, nes sinodo generalinis sekretorius ir pagrindinis laiško signataras, kardinolas Mario Grechas iš Maltos, neseniai vykusioje konklavoje buvo konkuruojantis ultraliberalusis papabile, kur kas radikalesnis už patį popiežių Pranciškų paskutiniaisiais jo pontifikato metais ir stūmė radikalią sinodalumo interpretaciją, kuri buvo sužlugdyta per paskutinę sinodo sesiją 2024 metais. Grechas kalbėjo apie „vaivorykštės Bažnyčią“, kurioje Vokietijos vyskupai galėtų būti eretikai, o Afrikos vyskupai – ortodoksai, remiantis (nepavykusiu) anglikonų modeliu. Pranciškus (kad ir kokia būtų jo kaltė) niekada nepriėmė šios sinodalumo vizijos. Jis apskritai niekada aiškiai neapibrėžė sinodalumo, net ir po beveik ketverius metus trukusio sinodo šia tema.

Kardinolai per prieš konklavą vykusias generalines kongregacijas paminėjo šį neapibrėžto sinodalumo klausimą. Matyt, Grechas manė, kad, nepaisant to, jog per konklavą jam sekėsi gana prastai (jei tikėtume bendru vidinių šaltinių sutarimu), jis vis tiek turi įgaliojimą apibrėžti sinodalumą naujajam popiežiui ir viešai konfrontuoti su juo dėl šio naujo apibrėžimo (ir netgi paskelbti savo laišką keliomis kalbomis). Dėl to popiežiui gali iškilti papildoma kliūtis: kaip elgtis su radikalių modernistų dvasininkais, kuriuos paskyrė popiežius Pranciškus (tačiau kuriuos jis laikė per atstumą). Paglia buvo pirmasis pakeistas radikalus prelatas, tačiau jam neseniai sukako 80 metų. Kaip naujajam popiežiui geriausia būtų elgtis su žymiai jaunesniais modernistais?

Kai visa tai bus išspręsta, vis tiek reikės rūpintis vietinėmis bažnyčiomis. Nuosaikūs vyskupai tiek Airijoje, tiek Italijoje tikriausiai kreipsis į Romą, prašydami patarimų, kaip elgtis su vietos sinodų pokyčiais. Tai, kaip Roma reaguos ir kaip sinodalumas vystysis (arba nesivystys) abiejose šalyse, greičiausiai turės įtakos popiežiaus Pranciškaus Sinodo dėl sinodalumo palikimui (arba jo nebuvimui), taip pat tam, kiek izoliuotas bus radikalusis Vokietijos sinodo kelias.

Naujasis popiežius turi galimybę sunaikinti naujas disidentines ir schizmatines tendencijas jų ištakose, užtikrinti, kad Airija ir Italija netaptų dar viena Belgija, ir parodyti, kad Roma vėl gali užtikrinti vienybę ir stabilumą, kaip tai iš esmės darė Jono Pauliaus II ir kardinolo Ratzingerio laikais. Kartu jis galbūt norės tai daryti kuo subtiliau, kad sumažintų neigiamą reakciją. Jis galėtų nurodyti Italijos vyskupams įtraukti radikalius pasiūlymus į galutinį sinodo dokumentą, tačiau su subtiliomis išlygomis, pabrėžiančiomis jo grynai konsultacinį pobūdį ir užtikrinančiomis, kad su jais nieko neįvyks. Airijos sinodas yra tokioje ankstyvoje stadijoje, kad jis gali slapta informuoti vyskupus, jog jie turėtų sutelkti dėmesį į naująją evangelizaciją ir geresnę katechezę.

Pastoracinės politikos dėl poligamijos pasekmės

Reakcija į poligamiją parodys, kokiu mastu Bažnyčioje išsaugoma (ir atkuriama) doktrinos, etikos ir pagrindinės disciplinos vienybė, o sinodo studijų grupės gali turėti įtakos ne tik doktrinos vienybei, bet ir doktrinai apskritai, kanonų teisei, vyskupų skyrimui ir seminarijų veiklai.

Nuosaikiai konservatyvus kardinolas Ambongo iš Kongo pareiškė, kad jis nori patvirtinti katalikų doktriną, draudžiančią poligamiją, bet kartu ir teikti pastoracinę pagalbą. Tiksli šių dviejų dalykų pusiausvyra bus lemiama ir precedentinė. Vyresnieji kardinolai, priklausantys jaunesnei kartai, tokie kaip Turksonas iš Ganos ir Njue iš Kenijos (ironiška, kad juos paskyrė ne Pranciškus), užėmė gana švelnią poziciją poligamijos praktikos atžvilgiu. Turksonas netgi siūlė, kad būtų žiauru atimti iš sugulovių pasitenkinimą. Jaunesni vyskupai linkę griežčiau pasisakyti prieš ją: Kamerūno Bemendo arkivyskupas Andrew Nkea Fuanya net pavadino ją raganavimu ir sakė, kad poligamistai, kaip ir homoseksualai, yra pašaukti atsiversti. Tačiau kol kas neatrodo, kad Ambongo būtų iki galo atskleidęs savo kortas.

Atrodo, kad poligaminių sąjungų, sudarytų prieš atsivertimą ir po jo, atskyrimas galėtų įvykti. Lemiamas klausimas bus, ar bus laikomasi laipsniško požiūrio, panašaus į tą, kuris buvo propaguojamas Amoris Laetitia. Ar poligaminių santykių nuodėmingumas bus sumenkintas? Ar bus pateisinami pasilikimai tokiuose santykiuose (tariamai laikinai)? Ar kunigas susilaikys nuo raginimų atsisakyti tokių santykių, ar jie nebebus kliūtis dalyvauti sakramentuose?

Jei atsakymas į bet kurį iš šių klausimų bus teigiamas, Afrikos vyskupai de facto pateisins Vokietijos ir Belgijos erezijas. Jie parodys, kad nėra ortodoksiškesni už tokius kaip Reinhardas Marxas, kai kalbama apie nuodėmes, populiarias jų pačių kultūroje. Jie paseks Rusijos stačiatikių pavyzdžiu, kurie puola Vakarų liberalizmą ir jo pritarimą homoseksualumui, kartu pritardami santuokos išniekinimui per dirbtinę kontracepciją ir antrą bei trečią santuoką (svetimavimą).

Jei afrikiečiai apsistos ties regioniniu požiūriu, vis tiek iškils ta pati reliatyvizmo problema. Būtina aiškiai patvirtinti katalikiškąją doktriną, kviečiančią nusidėjėlius atsiversti, kaip tai darė ankstyvoji Bažnyčia. Lenkų kardinolas Grzegorzas Ryśas 2018 m. pagyrė Afrikos vyskupus, dalyvavusius Jaunimo sinode, už aiškią kontrkultūrinę poziciją prieš poligamiją ir pasisakė už panašų (tačiau pastoracinį) požiūrį į tuos, kurie identifikuojasi kaip homoseksualai. Popiežius Leonas XIV galėtų priversti Fernandezą ir Tikėjimo doktrinos dikasterija nukreipti Afrikos vyskupus į pastoracinį atsaką, atspindintį šią ryžtingą, tačiau pastoracinę poziciją, kurią gyrė Ryśas.

Šiuo metu Afrikos vyskupai iš tiesų vieningai sprendžia šią temą, gaudami informaciją iš įvairių regionų, kad būtų pasiektas bendras sutarimas, kuris vėliau bus aptartas su Tikėjimo doktrinos dikasterija. Todėl parengtas dokumentas galėtų būti pavyzdys, kaip atrodo tinkamas įkultūrinimas, kaip vyskupai bendradarbiauja žemyno lygmeniu spręsdami dabartinius iššūkius ir kaip Roma, konkrečiai dikasterija, gali užtikrinti, kad bet koks vietinis atsakas, nesvarbu, ar jis būtų nacionalinis, ar žemyno, nesumenkintų doktrinos, bet aiškiai patvirtintų visuotinį ir laikui nepavaldų tikėjimą konkrečiame kontekste.

Išvada

Daugeliui konservatorių Pranciškus iki galo neišdėliojo savo kortų ant stalo iki 2016 m., kai paskelbė Amoris Laetitia. Šiemet popiežius Leonas XIV turi atskleisti savo kortas. Galbūt jis to nepadarys didingais viešais pareiškimais ar interviu, nei nušalindamas jam nepatinkančius vyskupus, tačiau neišvengiamai tai padarys per gaires, kurias Roma duoda arba neduoda pasaulio vyskupams.

Popiežius Leonas XIV netrukus parodys, ar jo nuorodos į vienybę turi tikrąją prasmę, ar tai daugiausia retorika. Todėl šie metai gali tapti ateinančių 15-30 Bažnyčios metų preliudija.

Melskimės už popiežių!