Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (VI)

Gelminių marksizmo ir liberalizmo ryšių analizė patvirtino, kad tarp šių dviejų socialinių bei politinių filosofijų, kurios dažniausiai yra pristatomos kaip tarpusavyje nesuderinamos teorinės ar ideologinės priešybės, iš tikrųjų esama fundamentalių paradigminių-struktūrinių mąstymo panašumų. Remiantis ankstesniuose straipsniuose išdėstytais argumentais, konstatuota, jog pastarieji panašumai sąlygoja natūralią marksistinės bei liberaliosios tradicijų konvergenciją. Galima teigti, jog būtent pokomunistinė transformacija, kurios metu radikaliai individualistinės libertarizmo idėjos daugelyje pokomunistinių visuomenių kone žaibiškai - žvelgiant iš istorinės perspektyvos - pakeitė prieš tai maždaug pusę amžiaus dominavusią marksistinę holistinę ideologiją, ne tik teoriškai, tačiau ir praktiškai patvirtino, kad analizuojamos sociopolitinės doktrinos gali sklandžiai pereiti viena į kitą mechaninės inversijos būdu.

Akivaizdu, kad pastarasis teiginys gerokai prasilenkia su vyraujančių tranzitologinių aiškinimų produkuojamais pokomunistinio virsmo įvaizdžiais. „Konvencinė“ postkomunizmo samprata tarsi suponuoja įsitikinimą, jog išėjimas iš komunizmo turėtų visomis prasmėmis – politine, ekonomine bei sociokultūrine[1]– reikšti (radikalų) lūžį, leidžiantį daryti (aiškią) skirtį tarp ,,pradinės“ ir ,,potransformacinės“ būklių. Iš tokios pokomunistinės transformacijos sampratos kylantys teoriniai aiškinimai, mėginantys surasti ir fiksuoti tik ,,kaitos“ momentus, nėra linkę pastebėti, jog filosofiniu bei ideologiniu požiūriu pokomunistinio virsmo ,,revoliucingumo” akivaizdybė yra mažų mažiausiai abejotina. Akcentuojantys tik empiriškai ,,pamatuojamus“ institucinius pokyčių aspektus, vyraujantys pokomunistinės transformacijos aiškinimai iš esmės lieka absoliučiai akli tam faktui, jog visi šie transformaciniai pasikeitimai vyko išlaikant tą pačią – moderniąją – socialinio bei politinio mąstymo struktūrą. Tokį dominuojančių postkomunizmo aiškinimų ribotumą pastebi ir garsus lenkų filosofas bei pokomunistinės transformacijos žinovas Ryszardas Legutko, pasak kurio, pernelyg intensyviai mėginant surasti ir įvardinti ,,išorinius“ skirtumus tarp senųjų ikitransformacinių bei naujųjų potransformacinių režimų, yra ignoruojamas bendros mąstymo paradigmos ,,tęstinumo“ aspektas. Tai savo ruožtu trukdo įžvelgti bendrus bruožus ir sykiu glaudžias sąsajas ne tik tarp buvusių bei esamų režimų (komunizmo ir liberaliosios demokratijos), tačiau ir apskritai marksizmo bei liberalizmo[2].

Rimtai vertinant šiuos pokomunistinės transformacijos teorinės prieigos ribotumus, belieka pripažinti, jog ir iš jos kylantys ar ja besiremiantys aiškinimai, pavyzdžiui, mėginantys ,,įrodyti“, kad marksizmas ir liberalizmas yra ,,radikalios priešingybės“[3], ar kad pastarasis ,,priešingumas“ ir sąlygojo liberalizmo idėjų prigijimo bei triumfo priežastis iš pirmo žvilgsnio atrodytų itin nepalankioje pokomunistinėje dirvoje[4], paprasčiausiai neįtikina. Vadovaujantis tokiomis menkai tepagrįstomis ir netgi potencialiai klaidingomis principinėmis nuostatomis iš esmės yra daroma ta pati klaida, kurią savo laiku darė K. Marxas, atkakliai tvirtinęs, jog tam, kad būtų paneigta kapitalizmo idėja, visai pakanka komunizmo idėjos[5]. Ir šiuo atveju dialektinis mąstymo modelis yra išlaikomas, o skirtumas tik tas, kad kapitalizmas ir komunizmas yra apkeičiami vietomis, neišvengiamu triumfuotoju iš šių dviejų paskelbiant pirmąjį.

Galima pastebėti ir dar vieną paradoksą: vyraujančiuose pokomunistinės transformacijos aiškinimuose dirbtinai kuriamas ir palaikomas marksizmo bei liberalizmo ,,radikalaus antipodiškumo“ įvaizdis savotiškai atnaujina marksistinį ideologinį mitą apie ,,šuolį į laisvės karalystę“[6], tuo pačiu tapdamas specifine – sakytume, liberaliąja – pastarojo mito tąsa pokomunistinėje eroje. Tuo įtikina akivaizdus faktas, kad didžioji dalis postkomunizmo studijų yra internalizavusios libertaristinį įsitikinimą, jog išėjimas iš komunizmo yra ne kas kita kaip, kalbant Friedricho Hayeko žodžiais, ,,išėjimas iš vergijos“, neva savaime vedantis ir išsivadavimo link – kuo labiau liberalizuojama transformaciją patirianti valstybė, tuo laisvesnė, tokių studijų požiūriu, ji tampa. Ši smarkiai paplitusi mąstymo klišė ydinga tuo, kad trukdo deramai apsvarstyti ir įvertinti fundamentalų faktą, jog komunizmas (marksizmas), bent jau žvelgiant iš istorinio proceso perspektyvos, yra ne kas kita kaip tik tam tikra kapitalizmo (liberalizmo) raidos stadija[7].

Banali tiesa yra ir tai, kad paties K. Marxo požiūris į kapitalizmą nebuvo vienareikšmiškas. Nors šis mąstytojas yra žinomas bei vertinamas kaip vienas atkakliausių kapitalizmo kritikų, vis dėlto jo darbuose netrūksta ir susižavėjimo kapitalizmu (taigi ir liberalizmu) apraiškų. Tai patvirtina ir Josephas A. Schumpeteris, įžvalgiai pastebėdamas, kad ,,Komunistų partijos manifeste“ atvirai reiškiamos liaupsės kapitalizmo laimėjimams - kaip antai tvirtinant, jog ,,Buržuazija [...] pirmoji parodė, ką gali pasiekti žmonių veiklumas. Ji sukūrė stebuklus, įstabesnius už Egipto piramides, Romos akvedukus ir gotikines katedras [...] Buržuazija įtraukia į civilizaciją visas, net barbariškiausias nacijas. [...] ji sukūrė milžiniškus miestus [...] ir tuo būdu žymią gyventojų dalį išplėšė iš kaimo gyvenimo idiotizmo! […] per nepilną savo klasinio viešpatavimo šimtmetį buržuazija sukūrė gausingesnes ir didingesnes gamybines jėgas, negu visos ankstesnės kartos, drauge paimtos.“ - įtikinamai paliudija, jog net ir skelbdamas kapitalizmui pro futuro mirties nuosprendį, Marxas niekada neneigė pastarojo didybės ir istorinės būtinybės[8].

Būtent ,,istorinė kapitalizmo būtinybė“ atskleidžia glaudžius, ar, teisingiau būtų sakyti, netgi priežastinius ryšius (tiek teoriniu, tiek ir praktiniu lygmeniu), tarp liberalizmo bei marksizmo. Norint tuo įsitikinti, pakaktų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pereiti į galutinį istorijos raidos tarpsnį – komunizmą – įmanoma tik pilnai ,,išsiskleidus“ kapitalistinei sistemai[9]. Tai paaiškina ir prieštaringą K. Marxo požiūrį į kapitalizmą. Didžiosios žmonijos dalies nuskurdinimas išvystytoje kapitalistinėje sistemoje visiškai nepaneigia to fakto, kad pastarosios sistemos pasiektas gamybinių jėgų išsivystymo lygis gali užtikrinti pakankamą materialinę gausą, kuri, privatinę nuosavybę paverčiant visuomenine, galiausiai leistų ,,peržengti“ patį kapitalizmą ir atsidurti ,,komunizmo karalystėje“. Šioje karalystėje, panaikinus visus kapitalizmo produkuojamus negatyvius padarinius (reguliariai pasikartojančias ekonomines krizes, socialinės nelygybės ekscesus, tarpklasinį susipriešinimą ir kt.), kaip tikima, būtų sudarytos galimybės absoliučiai visiems visuomenės nariams mėgautis turtu[10].

Įvertinant šį kapitalizmo ir komunizmo ,,neatskiriamo susietumo“ aspektą, aiškėja, kad marksizmas (komunizmas) gali būti pagrįstai traktuojamas kaip naujas ir tuo pačiu baigtinis liberalizmo (kapitalizmo) evoliucijos etapas – jo plėtra ir kartu reakcija į jo kraštutinumus. Marksistinis užmojis juridinį liberalizmo egalitarizmą paversti faktine ekonomine bei socialine lygiava suponuoja aštrią formalios liberalizmo lygybės kritiką, kuri savo ruožtu sukuria tikro ir nuožmaus dviejų politinių filosofijų ideologinio konflikto regimybę, tuo pačiu užmaskuodama bendras abiejų doktrinų pasaulėžiūrines ir idėjines ištakas bei gelmines sąsajas. Kaip tik todėl paviršutiniškas marksizmo ir liberalizmo ryšių suvokimas pokomunistinės transformacijos teorinėje prieigoje yra vienas didžiausių trukdžių atskleisti aptariamų sociopolitinių doktrinų sąveikos pokomunistinėje eroje pobūdį, mechanizmus bei esmę. Rimtos marksizmo ir liberalizmo sąsajų analizės stoka leidžia liberalų stovyklai palyginti lengvai skleisti ir įtvirtinti jos puoselėjamą ,,šuolio į laisvės karalystę“ mitą, jog išėjimas iš komunizmo ir spartus judėjimas liberalios raidos keliu turėtų sąlygoti savaiminį, kone mechanišką, pokomunistinių valstybių ,,išlaisvėjimą“ bei ,,suvakarėjimą“ – t.y. perėjimą prie vakarietiško tipo liberaliosios demokratijos ir laisvos rinkos sistemos.

---

[1] Algimantas Jankauskas (ats. red.), Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, 107.

[2] Ryszard Legutko, Pranešimas skaitytas renginyje „Young Europe Forum – Common History. Common Future.“, Krokuva, 2010 rugsėjo 19 – 24 d. <http://www.youtube.com/watch?v=mOQIGfgCOxk> [Žiūrėta 2011 10 10].  

[3] Žr. Jerzy Szacki, Liberalism after Communism. Budapest: Central European University Press, 1995, 64 – 73.

[4] Robin Okey, The Demise of Communist East Europe: 1989 in Context. London: Arnold, 2004, 109 – 111.

[5] Karlas Marksas, ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai.“ Kn. Karlas Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius: Mintis, 1986, 435.

[6] Pavyzdžiui žr. Andrzej Walicki, Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę. Komunizmo utopijos istorija. Vilnius: Mintis, 2005.

[7] Pierre Rosanvallon (ed. Samuel Moyn ), Democracy Past and Future. New York: Columbia University Press, 2006, 179 - 180.

[8] Joseph A. Schumpeter, Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vilnius: Mintis, 1998, 15.

[9] Rosanvallon, 179 – 180.

[10] Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas, Vokiečių ideologija. Vilnius: Mintis, 1974, 31.