Dr. Asta Katutė. Antisovietinė rezistencija: nuo pogrindžio užuomazgų iki 1941 m. Birželio sukilimo

 „1941 m. sukilime ne pavieniai vadai yra gerbtini, o visa tauta, pogrindyje slaptai susiorganizavusi ir sukilusi prieš pavergėjus, prieš Maskvą ir prieš Hitlerį“, –  Pilypas Žukauskas-Narutis (Kauno LAF centras).

Po 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietų okupacijos, Lietuvą užliejus areštams ir represijoms (pirmiausia nukentėjo aktyviausia visuomenės dalis, politinių ir kitų organizacijų nariai, karininkai) bei išgyvenant radikalias socialines pertvarkas, įvairiose šalies vietose pradėjo formuotis pasipriešinimo okupacijai iniciatyvos. Jos buvo tiek asmeninės, tiek bendruomeninės: bendraminčiai jungėsi į grupes, pasirengusias organizuotai veikti, siekiant nusimesti okupacinius pančius.

Pogrindžio organizacijų formavimasis (1940–1941 m.)

„Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų slapta organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – konstatuota A. Sniečkaus 1940 m. liepos 13 dienos pareiškime [1, p. 12]. Tačiau 1940 metų vasara ir ruduo pasižymėjo itin intensyviu antisovietinės rezistencijos kūrimusi. Spalio 9 d. Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją (iniciatoriai ateitininkai dr. A. Damušis, L. Prapuolenis, J. Senauskas ir kiti). Panašiu metu pradėjo veiklą ir Sukilimo vedantysis Vilniaus centras (mjr. V. Bulvičius, kpt. J. Kilius ir kiti). Vėliau, užmezgus ryšį su LR pasiuntinio Berlyne K. Škirpos suburta grupe, ši organizacija pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Be LAF, kūrėsi ir kitos organizacijos, kai kurių veikla apėmė daugiau nei vieną lokaciją:

• Lietuvos apsaugos gvardija (įkurta 1940 m. rugsėjį Kaune, vadovas Rumbinas; turėjo padalinių Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Tauragės, Telšių apskrityse).
• Šaulių mirties batalionas (įkurtas 1940 m. rugsėjį Vilniuje, su padaliniu Kaune; dauguma kovotojų buvo šauliai arba iki okupacijos policijoje dirbę asmenys).
• Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (įkurta 1940 m. gruodžio 26 d. Kaune; įkūrė tautininkų pakraipos liberalios orientacijos jaunimas).
• Lietuvių vienybės sąjunga (Žemaitija, vadovai kpt. J. Noreika, Juočeris, J. Mėta).
• Baltoji gvardija (Marijampolės apskrities Naumiesčio apylinkė).
• Lietuvai vaduoti sąjunga (Kaunas, vadovas A. Juočeris).
• Lietuvos gynimo sąjunga (Tauragės apskritis).
• Geležinis Vilkas (Šakiai).
• Lietuvos išlaisvinimo komitetas (Vilnius).
• Penktoji kolona (Mažeikiai, vadovas A. Kenstavičius).
• Sukilėliai (Telšiai, vadas J. Abukevičius).
• Aktyvistai (Kretinga) ir kt. [2].

Artėjant karui, pogrindžio organizacijų ir lokalių grupių skaičius nuolat augo. Dalis jų užmezgė ryšius su LAF Kauno, Vilniaus, Berlyno centrais, tačiau toliau veikė savarankiškai. Daugelio šių organizacijų veiklos laukas buvo gana siauras, apimantis vieną miestą, valsčių ar apskritį. Neretai vienoje lokacijoje veikė daugiau nei viena organizuota grupė. Pavyzdžiui, Panevėžio mieste veikė 1940 m. Kaune įkurtos pogrindinės organizacijos Lietuvos nepriklausomybės lyga padalinys ir Šiauliuose įkurtos Lietuvos laisvės armijos padalinys. Rajone veikė panevėžiečių įkurtos pogrindinės organizacijos Partizanų lyga ir Žalgiriečiai. Ukmergėje ir apskrityje buvo įkurta organizacija Lietuvos partizanai aktyvistai. Gimnazijos moksleiviai taip pat būrėsi į Kaune įkurtos, jau minėtos Lietuvos nepriklausomybės lygos padalinį [3, p. 411, 346].

Pagrindinės šių organizacijų veiklos kryptys iki 1941 m. birželio 22 d. apėmė:

• Pasipriešinimo tinklo formavimą ir naujų narių įtraukimą.
• Patriotinių nuotaikų žadinimą visuomenėje (amžininkai akcentuoja pirmą masinę viešą pogrindžio akciją Kaune – 1940 m. Vėlinių atžymėjimą Senosiose kapinėse (dab. Ramybės parke [4, p. 165]).
• Antisovietinės agitacinės medžiagos rengimą ir platinimą („Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, „Brangūs broliai ir seserys lietuviai nebalsuokite už tuos driskius“ ir pan.).
• Informacijos apie okupantus rinkimą, sovietinių akcijų ir prievolių sabotavimą.
• Ginklų kaupimą ir rengimąsi ginkluotai kovai.
• Sukilimo planavimą, nepriklausomybės atstatymą, valdžios struktūrų perėmimą ir kitus pasirengimo veiksmus.

Marijampolės aps. Balsupių k. ūkininko, buvusio šaulių kuopos vado Stanislovo Velioniškio ir jo brolių Tautos šventės proga 1940 m. rugsėjo 8 d. ant telegrafo stulpų išklijuotas atsišaukimas. Broliai Vytautas ir Juozas (g. 1919 ir 1920 m.) 1941-04-19 nutarimu nubausti 8 metams pataisos darbų lagerio. Kartu suimtas ir Stanislovas Velioniškis. Visos straipsnyje esančios nuotraukos priklauso Lietuvos ypatingojo archyvo saugomų skaitmeninių vaizdų archyvui (LYASSVA).

Alfonso Ubraso, Molėtų progimnazijos mokinio pagaminti ir 1941 m. naktį į vasario 16 Molėtuose išplatinti lapeliai. A.Umbrasas, g. 1924 m., Molėtų progimnazijos mokinys, 1941 m. vasario 28 d. suimtas vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Utenos aps. skyriaus ir apkaltintas pagal Rusijos FSR Baudžiamojo kodekso 58-10 str. už tai, kad su bendramoksliu Leonu Rinkūnu 1941 m. naktį į vasario 16 d., Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo proga, Molėtų gatvėse išplatino savos gamybos 67 „kontrrevoliucinius atsišaukimus“. SSRS-Vokietijos karo pradžioje išsilaisvino iš Utenos kalėjimo. Po karo dirbo girininku, buvo paieškomas. 1954 m. baudžiamoji byla nutraukta, nes vokiečių okupacijos metu ir po karo „priešiška veikla Sovietų sąjungos atžvilgiu nenustatyta“ (LYASSVA).

Pogrindinės jaunimo organizacijos narys Kazys Baltrimaitis vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 11 Telšiuose. K. Baltrimaitis, Domo, g. 1922 m. Šiaulių aps., Radviliškio vls., Šniuraičių k., gyv. Telšių m., Telšių amatų mokyklos mokinys, Telšių aps. pogrindinės organizacijos narys. Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo proga 1941 m. vasario 14 d. Telšiuose Žarėnų ir Ežero gatvėse išplatino apie 20 „kontrrevoliucinių lapelių“.1941 m. vasario-kovo mėn. NKVD Telšių aps. skyrius suėmė organizacijos 9 narius, jų tarpe ir K. Baltrimaitį (nutarimas areštui-1941-02-20), visi apkaltinti pagal Rusijos FSR BK 58-4, 58-10, 58-11 str.1941-06-25 kartu su kitais organizacijos nariais ir politiniais kaliniais nukankintas Rainių miškelyje netoli Telšių (LYASSVA).

Pogrindinės jaunimo organizacijos narys Jonas Reinys vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) vidaus kalėjime Nr. 1 Kaune. J. Reinys, g. 1917 m., Kauno universiteto medicinos fakulteto studentas, vyskupo Mečislovo Reinio sūnėnas, 1940 m. lapkričio mėn. įkūrė pogrindinę studentų grupę „Lietuvos aktyvistų partizanų sąjunga“, kurios tikslas buvo „išleisti atsišaukimus, nukreiptus prieš SSRS santvarką“. Prieš 1941 m. vasario 16 d. (Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą) grupės nariai rotatorium atspausdino apie 100 atsišaukimų „Į lietuvius“, dalyvavo nelegaliame jaunimo Vasario 16-tosios paminėjime prie Karo muziejaus Kaune. Iš maždaug 30 susibūrimo dalyvių 12 buvo suimti ir tardomi Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) pastate. J. Reinys SSRS-Vokietijos karo pradžioje išsilaisvino iš Kauno kalėjimo, baigė medicinos studijas. Po karo paskelbta jo paieška. Jo buvimo vieta ir likimas nenustatyti (LYASSVA).

Pogrindžio aktyvistų atsiminimai apie organizavimosi laikotarpį

Juozas Mėta, LAF koordinatorius Žemaitijoje: „Organizavome pogrindžio būrelius Šiaulių apskrityje, Mažeikių apskrityje, Panevėžyje <…> jau vasario mėnesį <…>. Kapitonas J. Noreika buvo Plungėje ir spausdino proklamacijas lietuvių aktyvistų vardu po 500 iki 1000 egzempliorių. <…> Panevėžyje gegužės pradžioje suorganizavau partizanų būrelius tarp moksleivių. Po to Šiauliuose organizavau būrelius mokytojų seminarijoje. <…> Mes iš anksto sužinojome ir kad tie didieji į Sibirą vežimai bus. <…> Net sąrašas ištremiamųjų mums buvo žinomas, bet įspėti žmonės davėsi suimami. Kai perspėjome, dauguma atsakė, kad neturime kur bėgti“ [4, p. 274].

Šiaurės Lietuvos rezistentai akcentuoja sudėtingas veikimo sąlygas: „Mažeikių partizanų būrys pradėjo veikti 1940 metų rudenį. Esant daug žydų, komunistų, įvairių šnipų ir stovint raudonarmiečių daliniui su štabu, veikti teko gana sunkiose sąlygose ir atsargiai. Kai kuriems būrio nariams ir per šaltas žiemos naktis tekdavo nakvoti svetimuose sandėliuose ir kitur. Nors 5 būrio nariai buvo susekti, suimti ir išvežti Šiaulių bei Kauno s[unkiųjų] d[arbų] kalėjimuosna, tačiau tas kitų narių neišgąsdino. Jie dar su didesne energija dirbo ir budėjo“ [8, p. 109].

„Antalieptės apylinkėje aktyvistų organizavimasis prasidėjo 1940 m. rudenį. Buvo apsirūpinama ginklais. Veikimas buvo nedidelėmis grupelėmis ir dėl komunistinio persekiojimo aktyvesni partizanai negalėjo plačiai veikimo išplėsti, nes Antalieptės miestelio ribose gyvenantieji žydai uoliai saugojo net naktimis jiems įtariamų asmenų butus. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo areštai. Dalis žymesnių partizanų vadų su šeimomis buvo išvežta į Rusiją. <…> Tuo metu daug aktyvistų pabėgo į miškus ir varė organizacinį darbą miškuose. Birželio 22 d. buvo gauta instrukcijų susirišti su artimaisiais būriais. Birželio 23 d. buvo sudarytas planas vietos įstaigoms užimti. <…> Buvo jaučiamas ginklų trūkumas“ [8, p. 178].

Veiklos slaptumas, nakvynės vietų keitimas, kontaktų su kitais aktyvistais ribojimas, kas akcentuojama rezistentų atsiminimuose – pogrindinės veiklos pagrindinė sąlyga. Vengta dokumentuoti nutarimus, detalizuoti pasipriešinimo struktūrą, planus, narius, rėmėjus ir kita: „Kai noriu aprašyti sukilimą ir jo detalią eigą, kaip LAF centras sukilimą planavo <…> sunku pristatyti sukilimo ruošimą ir planą, nepasakant kur buvo štabo būstinė ir kas buvo vadas. <…> LAF štabas Kaune, išskyrus birželio 22 d., niekada nebuvo susirinkęs <…>. Štabas nevartojo nei rašomosios mašinėlės <…>. Viskas buvo – žodinis susitarimas, žodinis planavimas ir kiekvieno sukilėlio asmeniška, savarankiška, bet suderinta iniciatyva. <…> natūralus noras žinoti ir nesakyti net geriausiam draugui buvo pogrindžio darbe sunkiausias uždavinys ir prievolė” [4, p. 244, 248].

Cituojant vieną iš Kauno LAF lyderių, Pilypą Žukauską-Narutį, „pogrindis, o ypač antisovietinis, iš kiekvieno savo nario reikalauja kuo mažiau apie vienas kitą žinoti arba tik tiek, kiek reikia kokiam nors uždaviniui atlikti“ [4, p. 280, 185].

Besiformuojantis antisovietinis pogrindis tyliai dirbo ir laukė tinkamo momento atvirai kovai – karo tarp SSRS ir nacistinės Vokietijos – tikėdamasis išnaudoti konfliktą tarp didžiųjų galybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Socialinių veiksnių įtaka antisovietinių grupių formavimuisi

Lietuvos Nepriklausomybės metais susiformavusi stipri patriotinė terpė ir dalies organizacijų pogrindinio darbo patirtis (pvz., studentų ir moksleivių tarpe populiaros Ateitininkų federacijos veikla buvo ribojama nuo 1930 m.) reikšmingai paveikė antisovietinio pasipriešinimo raidą. Pogrindžio telkime išryškėjo trys subjektai – Šaulių sąjunga (toliau LŠS), Ateitininkų federacija ir Lietuvos kariuomenės likučiai. LŠS buvo didžiausia visuomeninė organizacija, kurios nariai du dešimtmečius buvo rengiami partizaninei veiklai. Nors 1940 m. liepos 13 dieną jos veikla buvo uždrausta, tačiau platus organizacijos tinklas, sudarytas lokalių bendruomenių principu liko neišardytas.

Šių grupių atstovai turėjo reikalingas kompetencijas ir plačius pažinčių ratus, leidžiančius skirtingose šalies vietovėse efektyviai telkti žmones pasipriešinimui. Didmiesčiuose antisovietinė iniciatyva daugiausia priklausė inteligentijai, karininkijai (ypač Vilniuje) ir studentams (Kaune be jau minėtų ateitininkų, rezistencijoje veikė ir varpininkų, tautininkų, skautų, romovininkų korporacijų nariai. Pažymėtina, kad korporacijas sudarė ne tik studentai, bet ir filisteriai. T.y. profesūra bei plačiai po Lietuvą pasklidę universitetų alumnai [4, p. 80-85, 175]).

Regionuose lokalios pasipriešinimo grupės telkėsi remdamosi buvusių politinių ir visuomeninių organizacijų narių ryšiais. Naujai formuojamiems sukilėlių būriams organizacinės struktūros pavyzdžiais dažniausiai tapdavo buvę šaulių būriai, o ankstesni šauliški įsipareigojimai veikė kaip paskata stoti į rezistentų padalinius. Daug kur sukilėlių branduoliu tapo nuo suėmimų besislapstantys žmonės, kurie dar 1941 m. pavasarį pradėjo burtis į grupes ir ginkluotis. Pavyzdžiui, dar iki birželio 21 d. būriai veikė Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių, Utenos ir kitų apskričių miškuose. Šios grupės dažniausiai susitelkdavo aplink buvusius vietinių visuomeninių organizacijų vadovus, narius, tarnautojus, policininkus – tų laikų vietos bendruomenių lyderius ir asmenis, persekiojamus sovietinio režimo. Prie ginkluotų grupių prisijungė ir tremiamų šeimų nariai, kuriems pavyko išvengti deportacijų [5, p. 164].

Kauno apskrityje

Antai Darsūniškio miestelio (Kauno apskritis) pogrindžio socialinio tinklo vaizdas:  nuo 1940 m. rudens čia veikė pogrindinis Lietuvos gelbėjimo ratelis, kuriam priklausė vietiniai šauliai, tautininkai, jaunalietuviai ir jaunųjų ūkininkų ratelio nariai, turėję ryšių su Kauno LAF.

Po 1941 m. pradžios grupės narių arešto, lyderiais tapo J. Grabauskas, buvęs pasienio policininkas; P. Maciulevičius, eigulys, buvęs šaulių būrio vadas, Tautininkų sąjungos ir „Geležinio Vilko“ (1927–1930 m.) narys; S. Rudžionis, kunigas, buvęs Katalikų veikimo centro ir LŠS narys, priklausęs ir Tautininkų sąjungai. Prasidėjus Birželio sukilimui, šie asmenys, naudodamiesi ankstesniais organizaciniais ryšiais, telkė vietos kovotojus. Darsūniškyje sukilėlių padalinių pagrindu tapo P. Maciulevičiaus suburti jam anksčiau pavaldūs šauliai. Darsūniškio ir Kruonio būriuose kovojo mažiausiai 31 iš visų 113 sukilėlių (27 %), kurie priklausė Šaulių sąjungai  [5, p. 169-170].

Šiaurės Rytų Lietuvoje

Panašiais socialinės veiklos tinklų principais buvo sudaryti ir kitų vietovių būriai, pavyzdžiui,  Šiaurės Rytų Lietuvoje. Antazavės būriui vadovavo tarnautojas, atsargos jaunesnysis leitenantas, šaulys ir jaunalietuvis A. Kairevičius. Jam talkino B. Masionis (šaulys, jaunalietuvių Antazavės skyriaus karinio rengimo vadovas ir tautininkų sąjungos narys) bei J. Andriūnas (Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ vyrų sąjungos Antazavės skyriaus pirmininkas). Būryje šauliai sudarė 52 % visų sukilėlių.

Baibių apsaugos būriui vadovavo ūkininkas, Šaulių sąjungos narys ir federacijos „Pavasaris“ Vajasiškio kuopos sekretorius J. Stulgys. Jam padėjo P. Šeduikis (šaulys ir Tautininkų sąjungos Nečeskų apylinkės pirmininkas), P. Ūdras (šaulys ir pavasarininkų kuopos pirmininkas) ir P. Dambrava (šaulys ir pavasarininkų kuopos iždininkas). Baibių būryje šauliai sudarė 79 % visų sukilėlių [5, p. 169-170].

Zarasų 1941 m. Birželio sukilėlių būrys (LYASSVA).

Kauno apskrities, Garliavos valsčiaus 1941 m. Birželio sukilėlių būrio nariai. Kauno aps. Garliavos vls. (Jiesios k.) sukilėlių, dalyvavusių apšaudant 1941-06-23/25 atsitraukiančius raudonarmiečius prie Piliakalnio (Napoleono), Fredos kalvų, fotonuotrauka: iš kairės: 1. Rutkauskas Bronius, Antano, g. 1920 m., 2. Židkus Kazys, Antano, g. 1889, 3. Židkus Bronius, Kazio, g. 1917 m.(nuotrauka daryta 1942 m. spaudai). Visi suimti 1945 m. (LYASSVA).

Tyrinėtojų nuomone, būtent LŠS socialinės veiklos tinklai ir į jų pagrindu vėliau besiplėtojusias struktūras įsitraukę asmenys sudarė paskutinio rezistencijos etapo ginkluoto pasipriešinimo organizacinių vienetų branduolius [6, p. 230]. Nors nėra žinomas tikras šaulių dalyvavimo pasirengime ir pačiame Sukilime mastas, tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad šauliai suvaidino reikšmingą vaidmenį organizuojant antisovietinių grupių apginklavimą ir aktyviau veikė atliekant kovinius veiksmus [10, p. 106, 113, 115]. O 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją paskelbus Leono Prapuolenio (buvusio šaulio) atsišaukimą ir Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją LAF vardu, šauliškas veikimas buvo įgyvendintas visoje Lietuvoje ir netrukus įgijo partizaninės kovos formą [7, p. 168-169].

Antisovietinio pogrindžio netektys iki 1941 m. birželio 22 d.

Aktyvi pasipriešinimo grupių veikla sulaukė sovietų represinių struktūrų dėmesio. Iki 1941 m. gegužės 19 d. (neįskaitant Vilniaus mieste veikusio sukilėlių branduolio) saugumas sekė 1234 žmones, įtartus rengiant ginkluotą sukilimą. Pirmiausia tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai, policininkai [9, p. 71]. Vien per pirmuosius penkis 1941 metų mėnesius į sovietų rankas pateko 583 antisovietinių atsišaukimų (daugiausia vasario 14-16 d). Už jų platinimą suimti 122 žmonės iš įvairių Lietuvos apskričių: Alytaus, Kauno, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Telšių, Trakų, Utenos, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus. Daugiausia gimnazistai [9, p. 79]. Antai, Ukmergėje suimta dešimt 14-16 metų amžiaus gimnazistų. Keli iš jų, dėl jauno amžiaus, buvo tik įspėti ir perduoti tėvų priežiūrai. Tuo tarpu dviem Telšių amatų mokyklos moksleiviams už antisovietinio turinio lapelių platinimą likimas buvo tragiškas – abu nužudyti 1941 m. birželio 25 d. Rainių miškelyje [3, p. 346, 385].

Iki 1941 metų gegužės pabaigos – birželio pradžios buvo suimta beveik 300 asmenų ir numatyta suimti dar 120 [9, p. 71]. Dėl areštų nustojo veikti LAF Vilniaus centras, skaudžiai nukentėjo Šaulių mirties batalionas. Kretingos, Telšių, Mažeikių apskrityse buvo suimta 70 pogrindžio narių (8 Kretingos, 51 Telšių, 11 Mažeikių) ir 28 patriotai (13 Kretingos ir 15 Telšių), apie kurių narystę pogrindinėse organizacijose žinių nėra. Asmenys kalinti Telšių ir Kauno kalėjimuose [2, p. 4], kur  dažnas kalinys sulaukė fizinių represijų.  

Šaulys Antanas Gedmantas, Mykolo, g. 1900 m. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) vidaus kalėjime Kauno m. Mokytojas Antanas Gedmantas 1919 m. birželio mėn. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, dirbo Panevėžio batalione raštininku, vėliau – Lietuvos kariuomenės tiekimo valdybos kanceliarijos viršininku. Nuo 1927 m. priklausė Lietuvos Šaulių sąjungai. Iki 1940 m. liepos 13 d. dirbo LŠS centro valdyboje Kauno m. Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą tarnavo Raudonoje armijoje – dirbo Karo mokykloje Vilniaus m. maitinimo viršininku. 1941 m. gegužės 17 d. buvo suimtas Lietuvos SSR NKGB Slaptojo politinio skyriaus kaltinant priklausymu „slaptai ginkluotai kontrrevoliucinei organizacijai „Penktoji kolona“, kurios tikslas – „ginkluotu sukilimu nuversti sovietų valdžią Lietuvoje“. Sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. Polocko r. prie Bigosovo st. (Baltarusija) (LYASSVA).

Motiejus Norvaišas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 11 Telšiuose. M. Norvaišas (1907-1941), Tverų valsčiaus Pleinių kaimo ūkininkas, siuvėjas,  Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Telšių aps. skyriaus buvo suimtas 1941 m. vasario 27 d. Kaltintas antisovietine, „kontrrevoliucine“ agitacija, nukreipta prieš Raudonąją armiją bei sovietų valdžią, priešrinkiminių mitingų žlugdymu. Specialiosios komisijos, sudarytos iš SSRS 8-osios armijos, Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Telšių apskrities skyriaus ir Telšių apskrities vykdomojo komiteto atstovų, nutarimu 1941 m. birželio 25 d. naktį nuteistas mirties bausme ir nužudytas Rainių miškelyje (LYASSVA).

Vitoldas Lileikis Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 11 Telšiuose. Vitoldas Lileikis (1915-1941), Telšių apskrities ligoninės kanceliarijos tarnautojas, Lietuvos SSR NKVD Telšių apskrities skyriaus buvo suimtas 1940 m. lapkričio mėn. Kaltintas, kad priklausė Telšiuose 1940 m. rugsėjo – spalio mėn. veikusiai pogrindinei antisovietinei organizacijai, kurios tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą, palaikyti tautinę dvasią ir išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos okupacijos. Organizacijos nariai buvo kaltinti, kad „siekė nuversti sovietų valdžią Lietuvoje“, parengė, daugino ir Telšių apskrityje išplatino keletą šimtų antisovietinių lapelių, rinkosi į nelegalius susirinkimus, kuriuose svarstė kovos su sovietų valdžia klausimus, įsigijo ginklų ir sprogstamųjų medžiagų. Specialiosios komisijos, sudarytos iš SSRS 8-osios armijos, Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Telšių apskrities skyriaus ir Telšių apskrities vykdomojo komiteto atstovų, nutarimu 1941 m. birželio 25 d. naktį nuteistas mirties bausme ir nužudytas Rainių miškelyje (LYASSVA).

Dar vienas skaudus smūgis pogrindžiui buvo 1941 m. birželio 14 dieną pradėti masiniai trėmimai.   Pirmajam trėmimui buvo atrinkti asmenys (tremti ir jų šeimų nariai), kurių apskaitos bylose spėta sukaupti  „kompromituojančios medžiagos“ apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir t.t. [1., 32]. Trėmimams buvo suregistruotas 3381 šaulys (iš bendro 19610 skaičiaus) [10, p. 107]. Žinant, kad šauliai statistiškai sudarė ženklią dalį rezistentų, pogrindis neabejotinai patyrė didelių praradimų. Fiksuota pogrindžio aktyvistų arba jų šeimos narių tremties atvejų Dusetų vlsč., Kavarske, Dauguose [3, p. 436, 346, 325].

Pirmosiomis karo dienomis sovietams traukiantis į Rytus, buvo atrinkti kalinami asmenys, laikyti labiausiai priešiškais sistemai, kuriuos nuspręsta išvežti į Rusiją arba sunaikinti. Dalis suimtųjų (tame tarpe 16 Vilniaus LAF centro narių – V. Bulvičius, J. Kilius ir kiti) buvo išvežti iš Lietuvos ir baigė gyvenimą smurtine mirtimi. Naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją, Rainių miškelyje buvo žiauriai nukankinti 28 pogrindininkai (24 Telšių, 4 Kretingos apskričių) ir 27 patriotai (13 Telšių ir 14 Kretingos apskričių) kalinti Telšių kalėjime. Sekant minėtų vietovių kalintų žmonių likimus, daliai pavyko išsilaisvinti iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (33 pogrindžio nariai: 9 Mažeikių, 3 Kretingos, 21 Telšių), 6 pogrindininkams pavyko išvengti žūties Červenėje pabėgus iš ešalono [2, p. 4].   

Viso per pirmąją karo savaitę, iš apytikriai 6000 sovietų kalintų asmenų, Sukilimo metu išsivadavo arba buvo išlaisvinti apie 4000 (vien Kaune apie 2000, išsilaisvino beveik pusė Vilniaus kalinių, buvo išlaisvinti Marijampolės, Tauragės, Ukmergės, Utenos kaliniai). Sovietų represinės struktūros ir Raudonoji Armija nužudė apie 400, išsivežė į Rusiją 1365 kalinius [9, p. 132; 2, p. 14].

Asmeniniai pasirinkimai, kuriuos sudėtingu laikotarpiu tenka daryti kiekvienam piliečiui, nėra visai individualūs. Juos stipriai formuoja supanti kultūrinė ir socialinė aplinka, perimtos vertybės, tradicijos ir kolektyvinė atmintis. Visa tai pasireiškia valstybei iškilus grėsmėms, kai visuomenė mobilizuojasi bendram tikslui. Lietuvos atveju 1940-1941 m. dar buvo gyva Nepriklausomybės kovų už laisvę atmintis, o paramilitarinio veikimo bei tautinio patriotizmo idėja buvo aktyviai palaikoma. Skautavimas, tarnyba kariuomenėje, o vėliau ir masinis visuomenės įsitraukimas į Šaulių sąjungą, tapo esminiais faktoriais, formuojant ginkluotą atsaką į valstybei iškilusias grėsmes bei siekiant atkurti prarastą valstybingumą. Tiek Nepriklausomos Lietuvos 1918-1941 m., tiek ir viso valstybingumo laikotarpiu nuo XIII a., istorinės patirtys liudija, kad laisvė nėra duotybė, bet nuolat reikalauja pastangų, o prireikus, ir aukų.

Okupacija bei sovietinės represijos paskatino pogrindžio formavimąsi. Visuomenė buvo ypač sukrėsta 1941 m. birželio 14 d. įvykdytų pirmųjų masinių trėmimų, apėmusių 17 600 vyrų, moterų ir vaikų. Iki tol dažniausiai buvo susiduriama tik su vyrų areštais, tačiau brutalūs šeimų trėmimai negrįžtamai užtvirtino masines antisovietines nuotaikas visuomenėje. Tokiomis aplinkybėmis, Birželio sukilimas tapo neabejotina pasipriešinimo sovietiniam režimui kulminacija.

Šiandieninė geopolitinė realybė nuolat primena, kad valstybingumas mūsų regione nėra amžinas, jį gali išsaugoti tik didelę kainą dėl to pasiryžusi sumokėti tauta. Realistinis padėties vertinimas, paremtas mūsų istorine patirtimi ir dabartiniais įvykiais, diktuoja aiškią mintį – patriotizmo ugnies įžiebimas kiekvieno jauno Lietuvos piliečio širdyje yra būtina sąlyga paribio valstybei išlikti žemėlapyje. Atsiremiant į praeitį, būtina nekartoti klaidų, bet daryti viską, kad prireikus valia ginti būtų ne silpnesnė nei 1941 m. Birželį.

Literatūra:

1.     Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmogiškumui: pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941). V., 2006.

2.     Rukšėnas A. 1941-ųjų Birželio sukilimas Lietuvoje [žiūrėta 2025.06.17]: <https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2021/20210623_birzelio_sukilimas.pdf>

3.     Lietuvių tautos sukilimas: 1941 birželio 22-28d. / [tekstų autoriai: A. Bubnys, S. Jegelevičius, S. Knezys, A. Rukšėnas; redakcinė kolegija: A. Žaldokas (pirmininkas)... [et. al.]. V., 2011.

4.     Žukauskas-Narutis P. Tautos sukilimas. V., 2021.

5.     Noreika D. 1941 m. birželio sukilimas: fenomeno pažinimo ir vertinimo problemos / ACTA HISTORICA Universitatis Klaipedensis XXXII, 2016, p. 148-183.

6.     Noreika D. Šauliai, Birželio sukilimas ir partizaninis karas: Šiaurės Rytų Lietuvos atvejis / Lituanistica. 2015. T. 61. Nr. 3(101), p. 221-234.

7.     Jegelevičius S. Šauliai 1940-1941 m. antisovietinėje kovoje / Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919-2004. Sud. V. Kavaliauskas, J. Širvinskas, S. Jegelevičius. K., 2005, p. 157-180.

8.     1941 m. Birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sud. V. Brandišauskas., V., 2000.

9.     Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. V., 1996.

10.  Jokubauskas A., Vaičenonis J., Vareikis V., Vitkus H. Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos. Klaipėda, 2015.