Kosmopolitinis pilietiškumas - jaunimo ištautinimo įrankis?

Vytauto Sinicos straipsnis, kuriame buvo kritiškai įvertinta Atviros Lietuvos Fondo (ALF) ir Pilietinės visuomenės instituto (PVI) veikla, sulaukė plataus atgarsio ir nevienareikšmių vertinimų. Straipsnio kritikams ypač užkliuvo autoriaus teiginys, kad šios įstaigos įnešė didelį indėlį į lietuvių tautos naikinimą. Straipsnio turinys ir kontekstas neturėtų palikti abejonių, kad, kalbant apie naikinimą, turėtas omenyje ne fizinis tautos žudymas, bet ideologinis tautinės ir valstybinės sąmonės griovimas.

Svetainėje tiesos.lt neseniai buvo paskelbtas Dariaus Kuolio tekstas „Kaip kuriama Respublika?“ vertintinas kaip svetainės redakcijos argumentas, kuriuo mėginima paneigti V. Sinicos straipsnyje išsakytas mintis dėl ALF ir PVI veiklos.

Skelbiame šį tekstą kaip pirminį šaltinį, autentiškai atspindintį autoriaus pažiūras kai kuriais pamatiniais dabartinės Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo klausimais.

Tikimės, kad šis tekstas bus vertingas skaitytojams, juos sudomins ir dėl kitos priežasties: jis laikytinas iki šiol konceptualiausiu - aiškiausiu ir atviriausiu - ALF ir PVI nuosekliai vykdomos lietuvių visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo programos išdėstymu viešojoje erdvėje.

Įgyvendinant šią programą siekiama sukurti „Respubliką“ - ji tekste abstrakčiai apibrėžiama kaip „žmonių susikurta ir nuolat kuriama piliečių bendruomenė – laisvų piliečių sąjunga“ ir yra suvokiama kaip XIX a. pabaigoje pradėjusios formuotis, tarpukario laikotarpiu subrendusios, o sovietmečiu smarkiai apnaikintos tariamai pasenusios ir atgyvenusios lietuvių politinės tautos pakaitalas. Toji „Respubliką“  kituose autoriaus tekstuose ir pasisakymuose dažniau įvardijama tiesiog kaip kosmopolitinė „Lietuvos tauta“, turi pakeisti lietuvių tautą kaip Lietuvos valstybės steigėją ir suvereną. Įgyvendinus „Lietuvos tautos“ sukūrimo projektą, lietuvių tauta taptų tik nereikšmingu minėtos kosmopolitinės bendrijos etnokultūriniu komponentu, o pats lietuviškumas būtų atsaistytas nuo politinio turinio ir įgytų tik etnografinės dekoracijos prasmę. Lietuvių tautai ištirpus „atviros visuomenės“ ideologų ir politinių technologų konstruojamoje „Lietuvos tautoje“ ir praradus politinį tapatumą, ji prarastų valstybės suvereno statusą ir savimonę bei sunkiai išsikovotas istorines teises į savarankišką valstybingumą. Tai reikštų, kad praradusi ją steigiantį suvereną Lietuvos Respublika galutinai liautųsi egzistavusi kaip tikra valstybė  ir „natūraliai“ taptų politiškai nesavarankiška bei „atvira“ visoms „integracinėms“ įtakoms ES provincija.

Ideologiškai ir politiškai paruošti bei „subrandinti“ Lietuvą tokiai „eurointegracijai“ yra vienas svarbiausių ALF ir PVI tikslų. Jo siekiama per du dešimtmečius Lietuvoje vykdomas švietimo programas, kurių paskirtis yra „vesternizuoti“ ir „europeizuoti“ neva „tamsią“ ir „atsilikusią“ lietuvių tautą. Vienas iš svarbiausių šios strategijos elementų yra pastangos tautinį ir patriotinį auklėjimą subtiliai pakeisti kosmopolitiniu „pilietiniu“ ugdymu. Nors konkrečios tokio ugdymo priemonės gali įtraukti jaunus žmones į nepolitinę visuomeniškai naudingą veiklą ir šiuo atžvilgiu būti iš dalies pozityvios, jos vis dėlto ne tik nepadeda formuoti jaunosios kartos tautinės ir valstybinės sąmonės, bet ir atitraukia nuo šio gyvybiškai svarbaus uždavinio. Jomis formuojama apolitiško „piliečio“ savimonė tėra tautinės ir valstybinės savimonės pakaitalas bei karikatūriška jos imitacija. Toks „pilietinis ugdymas“ tinka ir bet kurios okupuotos šalies gyventojams, nes juo geriausiu atveju skatinama domėtis ir rūpintis tik vietiniais „tėviškės“, bet ne Tėvynės reikalais. Kitaip tariant, skiepijamas tik vietinis, bet ne valstybinis patriotizmas. Todėl ALF ir PVI vykdoma „pilietinio ugdymo“ programa vertintina kaip sovietmečiu vykusio komunistinio „internacionalinio auklėjimo“ liberalistinė - „europeizuota“ - versija. Skirtumas tik tas, kad pasitelkus komunistinio „internacionalizmo“ idėjas buvo formuojami sovietiniai mankurtai, o diegiant kosmopolitines „atviros visuomenės“ idėjas udoma jaunoji euromankurtų karta.

Skelbdami D. Kuolio tekstą su šiuo įvadiniu žodžiu norime paskatinti atviras ir principingas diskusijai pilietinės visuomenės, tautos ir valstybės santykio klausimais. Jeigu tokia diskusija viešojoje erdvėje prasidėtų, prireikus būtų pateikta išsamesnė politologinė čia skelbiamo teksto analizė.

Esame įsitikinę, kad tokios diskusijos yra būtinos, nes grindžiamas tikru pasitikėjimu bendradarbiavimas galimas tik tarp savo vertybines nuostatas ir veiklos principus bei tikslus gebančių ir pasiryžusių aiškiai formuluoti ir atvirai juos įvardyti pilietinių darinių.

propatria.lt redakcija

***

Darius Kuolys. Kaip kuriama Respublika?

kuriamerespublika.lt

Kodėl tokio projekto imtasi?

2010 metų pavasarį grupė visuomenininkų pasiūlė Pilietinės visuomenės institutui parengti platesnės apimties pilietinio ugdymo projektą. Idėją apsvarstę jos ėmėmės.

Kodėl? Nes Lietuvos visuomenei šiandien reikia tvirtesnių idėjinių ir vertybinių atramų. Nes Lietuvos jaunimui būtina atrasti patikimą ir kūrybingą ryšį su savo valstybe, savo šalies bendruomene.

1990-aisiais atkūrėme Lietuvos Respubliką, ją įtvirtinome 1992-aisiais priimta Konstitucija.

Turime geriau blogiau veikiančias demokratines struktūras. Tačiau mūsų Respublika iki šiol lieka be turinio, be idėjinių pamatų.

Ar gali gyvuoti parlamentinė Respublika, kai Seimu pasitiki mažiau nei kas dešimtas pilietis?

Kai didžioji visuomenės dalis jaučiasi bejėgė Lietuvos valstybės tikrovę paveikti? Ar gali demokratinė valstybė turėti ateitį, kai jos jaunoji karta menkai domisi viešuoju gyvenimu ir bodisi politika kaip bjauriu ir nešvariu reikalu?

Ar neatėjo metas šiandienos Lietuvai išgirsti prieškario ir išeivijos intelektualus? Filosofas Stasys Šalkauskis iki pat 1940-ųjų metų okupacijos nuolat kartojo: svarbiausia, atgavus valstybę, įveikti lietuvių dvasios vergiškumą ir iš jo kylantį primityvų egoizmą, išugdyti šalies žmones laisvus ir gebančius prisiimti asmeninę atsakomybę už tautos ir valstybės likimą. Pasak S. Šalkauskio, tik laisvi žmonės gali išsaugoti ir kurti laisvą valstybę – viešojo gyvenimo neišmokę gyventi vergai ją neišvengiamai praras.

Po sovietinės okupacijos atgavus valstybę, pats svarbiausias uždavinys bus atkurti laisvą visuomenę – atgaivinti žmonių visuomeniškumą ir jų tarpusavio pasitikėjimo ryšius, – teigė išeivijoje gyvenęs sociologas Vytautas Kavolis. Lietuviams visų pirma būtina atkurti ne demokratiją, bet politėją – laisvą politinę žmonių bendruomenę, nes nepasirūpinus politėja, neatkūrus Respublikos nebus ir demokratijos, – aiškino politologas Aleksandras Štromas Sąjūdžio metais.

Taigi projektas „Kuriame Respubliką“ kilo iš supratimo, kad šiandien reikia grįžti prie nenuveiktų Lietuvos visuomenės kūrimo darbų, kad Lietuvos Respubliką galima atgaivinti stiprinant jaunimo ryšius su viešuoju šalies gyvenimu, ugdant jo gebėjimus atsakingai viešojoje erdvėje gyventi ir veikti.

Kokiomis idėjomis ir vertybėmis remsimės?

Mūsų projektas siekia priminti laisvai Respublikai svarbias idėjas ir vertybes, atgaivinti užmirštą pamatinių sąvokų turinį. Jis grindžiamas veikliu pilietiškumu ir tradicine Respublikos samprata.

Respublika. Šiandien respubliką paprastai suprantame tik kaip valdymo formą. Tai labai siauras supratimas. XVII amžiuje gyvenęs pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas mums primena tikrąjį šios sąvokos turinį. Pasak jo, respublika – tai „bendrystė“, žmonių bendrija, visuomenė. Būtent taip respublika buvo suvokiama Antikos laikais ir senojoje Lietuvoje. Lietuvos Statutų kūrėjai aiškino, kad Lietuvos Respublika yra laisvų žmonių bendruomenė, kuri pati kuriasi savo gyvenimo taisykles – įstatymus – ir jų laikosi, kuri yra jungiama teisingumo, laisvės, bendrojo gėrio vertybių ir draugystės, meilės, solidarumo ryšių. Mes suburiame Respubliką, mes esame Respublika, – teigė lietuviai.

Lietuvos jaunimui mokyklose daug amžių pasakota, kaip legendinis karalius Vaidevutis sukūręs lietuvių ir prūsų Respubliką: jis gyventojus ne tik išmokęs laikytis įstatymų, bet ir gamintis iš medaus midų – tam, kad kartu vaišindamiesi susidraugautų.

Taigi Respublika yra žmonių susikurta ir nuolat kuriama piliečių bendruomenė – laisvų piliečių sąjunga.

Laisvė. Tai pamatinė, brangiausia Respublikos piliečio vertybė. Ji verta ne tik asmens turto, bet ir gyvybės aukos.

Laisvę Respublikos žmogus supranta plačiau nei dabartinis liberalus žmogus. Respublikos piliečiui nepakanka negatyviosios, liberaliosios laisvės – laisvės nuo valdžios ir kitų žmonių kišimosi į jo privatų gyvenimą, asmeninę erdvę. Respublikos žmogus yra laisvas tuomet, kai jis dalyvauja tvarkant bendrus reikalus, kai jam privalomi sprendimai nepriimami jam už nugaros.

Taigi tokia laisvė nėra lengva: ji neatskiriama nuo atsakomybės, nuo įsipareigojimo dalyvauti viešajame gyvenime, rūpintis bendruomenės reikalais. Žmogui reikia ugdytis, lavintis, įgyti tvirtą moralinį stuburą, kad tokios laisvės naštą pakeltų, nepalūžtų, kad nuo laisvės nepabėgtų.

Laisvas žmogus visada gerbs ir brangins kito žmogaus ir savo bendruomenės laisvę, rūpinsis kito žmogaus orumu ir tautos garbe.

Bendrasis gėris – viena svarbiausių Respublikos idėjų ir vertybių. Piliečio laisvė nėra savitikslė. Laisvas žmogus įprasmina savąją laisvę tarnaudamas žmonėms ir visuomenės gerovei – bendrajam gėriui.

Respublikos pilietis rūpinasi bendruoju gėriu, nes mano, kad nesusikurs patikimos asmeninės gerovės ir laimės skurdžioje ir nelaimingoje visuomenėje.

Tarnaudamas bendrajam gėriui, savo Respublikai, bendrapiliečiams žmogus tampa iš tiesų kilnus ir garbingas.

Draugystė – Respublikos žmonėms būtina vertybė. Jokia politinė ir pilietinė bendruomenė negali egzistuoti be piliečių meilės, be juos siejančių pasitikėjimo ir solidarumo ryšių.

Bičiulystė Respublikoje branginama taip pat kaip laisvė. Laisvas žmogus turi mokytis bičiulystės.

Senovės lietuviai kalbėjo apie meilę Respublikai, meilę bendapiliečiams. Lietuvos Statutai skelbė, kad kiekvienas pilietis privalo eiti karo tarnybą ir posėdžiauti seimeliuose iš meilės Respublikai.

Tradicija – labai svarbi Respublikos atrama. Pilietinė bendruomenė telkiama, ugdoma šimtmečiais. Ją sudaro ne tik šiandien gyvenantys žmonės, bet ir tautos mirusieji bei gimsiantieji.

Respublika kuriama remiantis tėvų ir protėvių patirtimi, mokantis iš jų pasiekimų ir nesėkmių. Piliečius į Respubliką telkia istorinė atmintis ir rūpestis būsimomis kartomis.

Gyva ir praeičiai atvira istorinė atmintis yra Respublikos kūrimo laboratorija

Politika Respublikoje yra garbingas viešų, bendrų reikalų tvarkymas. Tai rūpinimasis poliu – piliečių bendrija. Tai atsakingas bendros tvarkos ir bendrojo gėrio kūrimas.

Valdžios siekimas dėl asmeninių ar grupinių interesų, korupciniai žmonių santykiai, moralės principų ir bendrojo gėrio nepaisantys jėgos žaidimai nėra tikra politika.

Save ir savo Respubliką gerbiantis pilietis nuo jaunystės turėtų domėtis viešaisiais reikalais, domėtis politika ir mokytis viešajame gyvenime dalyvauti. Taigi tikras pilietiškumas visada bus politiškas – nukreiptas į viešuosius reikalus.

Senovės graikai nuo politikos nusišalinusį, tik privačiais rūpesčiais gyvenantį žmogų vadino idiotu – nemokša, netikša.

Tautiškumas, pilietiškumas, patriotizmas – svarbios Respublikos žmogaus savybės.

Visos trys sąvokos glaudžiai susijusios ir neturėtų būti priešinamos.

Tautiškumas – žmogaus įsipareigojimas tautai ir valstybei, sąmoningas rūpestis tautinės tapatybės išsaugojimu ir kūrimu.

Kalba, kultūra – esminiai, bet ne vieninteliai tautinės tapatybės dėmenys. Savarankiško politinio gyvenimo neturinti tauta paprastai tapatinasi tik su gimtąja kalba, tradiciniais papročiais – su kultūrine raiška. Savoje valstybėje gyvenančios tautinės bendruomenės svarbia tapatybės dalimi tampa teisės ir laisvės, susikurtos civilizuoto gyvenimo taisyklės, pilietinės dorybės – pilietinė, politinė raiška.

Taigi pilietiškumas – žmogaus įsipareigojimas valstybei, politinei bendruomenei, jo sąmoningas rūpestis sava Respublika – yra neatskiriama laisvos tautos tautiškumo dalis.

Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas buvo įsitikinęs, kad pilietinę žmonių bendruomenę – politėją, respubliką – sieja tvirtesni ryšiai negu tautinę, nes į ją žmones jungia ne tik bendra kalba, genties papročiai, bet ir bendros vertybės, dorybės, įsipareigojimai, pačių susikurta ir saugoma civilizuota tvarka.

Pilietinėje bendruomenėje gerbiamos asmens laisvės, teisės ir žmonių skirtybės. Natūralus vienybės siekimas čia suderinamas su pagarba kiekvienam žmogui ir jo savitumui. Kaip yra pastebėjęs graikų filosofas Aristotelis, per didelis, skirtybes naikinantis, vienovės siekis gali sugriauti pačią pilietinę bendruomenę, paversti ją monotonija, o politėja esanti įvairių garsų simfonija.

Patriotizmas – ištikimybė ir meilė Tėvynei, protėvių ir tėvų kurtam kraštui – yra piliečio savybė, jo dorybė.

Kokių tikslų sieksime?

Projektas „Kuriame Respubliką“ turėtų padėti moksleiviams, studentams, mokytojams, dėstytojams atrasti ir patirti pilietiškumą kaip kūrybinę veiklą – įdomią, džiaugsmą teikiančią savęs, savo bendruomenės ir visuomenės kūrybą. Būtent tokia linkme derėtų kreipti savivaldybėse bei mokyklose pasirenkamas idėjas ir įgyvendinamus projektus.

Bendrosios projekto nuostatos, vertybės, idėjos ir tikslai rodo bei pataria, kaip, kokiais principais remiantis, būtų galima mokykloms pasirinkti idėjas ir kurti vietos projektus.

Taigi projektu „Kuriame Respubliką“ siekiama šių pagrindinių tikslų:

• susieti Lietuvos jaunimą su viešąja erdve – padėti jam atrasti Lietuvos visuomeninę tikrovę ir viešąją politiką kaip asmeninio dėmesio, rūpesčio bei įsipareigojimų vertą kūrybos lauką;
• pažadinti jaunimo pilietinį kūrybinį potencialą – leisti pajusti moksleiviams ir studentams savo pilietines galias bei patirti pilietinės, visuomeninės kūrybos džiaugsmą;
• nukreipti jaunimo pilietinį potencialą Lietuvos Respublikai kurti ir stiprinti;
• padėti atnaujinti pilietinį ugdymą šalies mokyklose taip, kad mokyklos augintų veiklų, sąmoningą ir savo visuomenei įsipareigojusį Lietuvos Respublikos pilietį.

Kaip veiksime?

Mūsų veikimo būdai turėtų atitikti Respublikos kūrimo principus.

Kaip kuriama Respublika – savarankiška piliečių sąjunga?

• stiprinant moralinį žmogaus stuburą, ugdant žmogaus savarankiškumą ir atsakomybę, puoselėjant jo meilę laisvei: pasak lietuvių filosofo Vydūno, tik tapęs savarankišku „sau žmogumi“, asmuo gebės būti ir „žmogumi tautai“, „žmogumi žmonijai“;
• stiprinant ryšius tarp žmonių – puoselėjant draugystę, bičiulystę, piliečių meilę, solidarumą;
• mezgant ir saugant ryšius su buvusiais bendruomenės žmonėmis, gaivinant istorinę atmintį, telkiantis išėjusiųjų patirtį;
• kartu kuriant bendro gyvenimo, bendros veiklos taisykles, jas gerbiant, joms įsipareigojant ir jų laikantis;
• rūpinantis bendrais reikalais – mokantis kartu spręsti ir sprendžiant visuomenei svarbias problemas;
• priešinantis korupcijai, pilietiniam abejingumui ir visuomenės ydoms: korupcija, nesąžiningi žmonių santykiai sugriauna Respubliką;
• kartu svarstant apie bendrą ateitį ir ją kuriant.

Taigi savivaldybių ir mokyklų projektai turėtų būti pagrįsti idėjomis, kurios:

• kurtų Respubliką – stiprintų žmogaus ir bendruomenės savarankiškumą, solidarumą, ugdytų bendro veikimo ir sugyvenimo gebėjimus, mokytų rūpintis bendrais reikalais;
• „kabintų“ jaunimą – būtų jam savos, jo paties atrastos ir išgyventos, skatintų jį praktiškai veikti;
• būtų ambicingos – nukreiptos į visos bendruomenės ir Lietuvos visuomenės problemas;
• būtų veiksmingos – spręstų tikras, išties visuomenei opias problemas;
• būtų įgyvendinamos – atitiktų jaunimo išgales, leistų pasiekti apčiuopiamų rezultatų ir jais džiaugtis.

Galimi du idėjos pasirinkimo vietos projektui keliai:

• žvelgti iš visuomenės pozicijų į šiandien aktualiausias Lietuvos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų;
• aiškintis, kokios viešojo gyvenimo problemos šiandien labiausiai rūpi moksleiviams ir studentams, kokiais būdais tas problemas jaunimas ketintų spręsti.

Sėkmingiausias būtų šių dviejų kelių sujungimas – gebėjimas suderinti autentiškas jaunimo nuostatas su bendrais visos visuomenės rūpesčiais.

Idėjų mokyklų projektams galėtų pasiūlyti šios veiklos sritys:

socialinė parama visuomenės silpnesniems – socialinės atskirties ir skurdo mažinimas, socialinio solidarumo stiprinimas;

• jaunimo ir kitų visuomenės grupių užimtumo didinimas;
• emigracijos mažinimas, emigrantų ryšių su Tėvyne ir Respublika išsaugojimas ir stiprinimas;
• pilietinio dalyvavimo ir savivaldos stiprinimas;
• atsakingo ūkiškumo plėtojimas – socialiai orientuoti verslumo, energetinių ir kitų išteklių taupymo skatinimas;
• aplinkos ir paveldo puoselėjimas;
• istorinės atminties ir tradicijų gaivinimas;
• pilietinio ugdymo mokykloje atnaujinimas – naujų būdų, formų, turinių paieška.

Pavyzdžiui, kodėl negalėtų rastis projektų, kurie sukurtų kultūrinės ir edukacinės pagalbos socialiai apleistiems mažiems vaikams modelius, kurie skatintų vyresniųjų klasių moksleivius konkrečiai rūpintis kultūrinės bei socialinės globos stokojančiais vaikais?

Gal būtų galima sukurti projektus, kurie mokytų mokyklų bendruomenes pačias tiksliai apskaičiuoti pastatų šildymo kaštus, reikliai prižiūrėti šilumos tiekėjus ir taip sutaupyti mokyklos biudžeto dalį, kuri kasmet būtų skiriama moksleivių kūrybinėms iniciatyvoms?

Kodėl neįgyvendinus projektų, kurie kurtų ir saugotų ryšius tarp Lietuvoje likusių ir emigravusių bendraamžių?

Koks mokyklos projektas būtų puikus?

• sprendžiantis Lietuvos visuomenei – mūsų Respublikai – iš tiesų svarbią, opią problemą;
• pasiūlantis tinkamą ir veiksmingą būdą šiai problemai spręsti;
• įjungiantis į pilietinę veiklą kuo daugiau ne tik aktyvių, bet ir buvusių pasyvių jaunuolių;
• įtraukiantis į veiklą ne tik mokyklą, bet ir vietos bendruomenę;
• gaivinantis ir visuomenei primenantis pagrindinius Respublikos idealus ir vertybes;
• nukreiptas tiek į procesą (pilietinį dalyvių ugdymą), tiek į apčiuopiamą rezultatą – konkrečios problemos konkretų sprendimą jaunimo pajėgomis;
• surandantis vietos verslo ir/arba savivaldybės lėšų savo plėtotei;
• pasiūlantis idėjų ir būdų, kaip atnaujinti pilietinį ugdymą mokykloje;
• teikiantis visiems dalyviams bendravimo ir kūrybos džiaugsmą;
• tampantis pavyzdžiu kitų mokyklų ir vietos bendruomenių pilietinei veiklai.

Kiekviena mokykla gali pasiūlyti Lietuvai savo idėją, gali sukurti tokį projektą, kuris bus paverstas nacionaliniu projektu, kuris kvies visus šalies piliečius įsijungti į savo Respublikos kūrimą.

Parengta pagal tiesos.lt skelbiamą informaciją