Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) II

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia

***

Iš visa, kas čia pasakyta, aiškėja, jog socialistų pažiūra — privačią nuosavybę pakeisti bendra — yra griežtai atmestina, nes tai daro žalos tiems, kuriems kaip tik reikia padėti. Tai prieštarauja kiekvieno žmogaus įgimtai teisei ir ardo bendrą ramybę. Jei norima vargšų būklę pagerinti, tai pirmų pirmiausia reikia tvirtai laikytis kaip pagrindo [3] to dėsnio, kad privati nuosavybė laikytina neliečiama. Tai nustatę norime nušviesti, kur reikia ieškoti pageidaujamų tai būklei pagerinti priemonių [4]

Šio dalyko imamės su pasitikėjimu ir pilna sava teise. Čia liečiamas klausimas, kuris vargiai be religijos ir Bažnyčios pagalbos galėtų būti sėkmingaf išspręstas. Kadangi religijos saugojimas ir visi kiti Bažnyčiai priklausomi dalykai yra Mūsų aukščiausioje žinioje, tai tylėdami nusikalstume savo pareigoms. — Suprantama, jog toks svarbas klausimas reikalauja dar ir kitų darbo bei pastangų. Čia turime mintyje: valstybių valdovus, darbdavius bei turtuolius, galop ir pačius darbininkus, dėl kurių eina ginčas. Neabejodami tačiau tvirtiname, kad tuščios būtų žmonių pastangos, jei būtų aplenkta Bažnyčia. Bažnyčia juk skelbia Evangelijos tiesas, su kurių pagalba socialinė kova gali būti arba visai sustabdyta, arba pašalinus žiaurumą, tikrai sušvelninta.. Josios pareiga ne tik šviesti protus, bet ir savo įsakymais tvarkyti kiekvieno žmogaus gyvenimą bei dorovę; jinai savo gausiais bei naudingais nuostatais pagerina pačių darbininkų būvį; jinai nori ir trokšta sujungti visų sluogsnių užsimojimus bei jėgas tam, kad ko geriausiai būtų patenkinti darbininkų reikalai. Tam tikslui, Bažnyčia mano, reikalinga panaudoti, atitinkamose ribose, valstybės įstatymus bei galią.

Pirmų pirmiausia reikia imti žmogų tokį, koks jis yra. Negali būti valstybėje pilnos visų lygybės. To nori socialistai, bet jie veltui kovoja su pačios prigimties reikalavimais. Pati prigimtis yra suteikusi žmonėms įvairių bei didžiausių skirtumų. Nė visi yra lygių gabumų, sumanumo, sveikatos bei pajėgumo, todėl savaime būtinai susidaro ir nelygi padėtis. Tas skirtumas atitinka tiek atskirų žmonių, liek ir bendruomenės reikalavimus. Visuomeninis gyvenimas savo įvairiems uždaviniams atlikti reikalingas skirtingų galių. Tas uždavinių įvairumas duoda didžiausią akstiną atsirasti profesijoms, kurios atitiktų darbų skirtingumą.

Ir prieš nupuolimą žmogus nebūtų buvęs laisvas nuo kūno darbų. Tačiau ką tada būtų laisvai daręs savo malonumui, tai dabar verčia jį ne be vargo lai daryti sunki būtinybė, kaip atpildas už nuodėmę. „Tebūnie prakeikta žemė dėl tavo darbo: prakaite veido valgysi duoną visomis tavo gyvenimo dienomis” [5].

Panašiai nesibaigs šioje žemėje ir kiti vargai, nes nuodėmės blogos pasekmės sudaro kietą ir sunkią naštą, kuri turi žmogų slėgti per visą jo gyvenimą. Todėl vargai ir kentėjimai, tai žmogaus dalia. Gali žmonės visa bandyti ir visko imtis, tačiau jokia galia ir jokiomis priemonėmis nepajėgs tų sunkenybių iš savo gyvenimo pašalinti. Jei kas tvirtina tai galįs ir žada vargingai liaudžiai laisvą nuo bent kokių kančių bei sunkenybių gyvenimą, kupiną ramybės bei nuolatinių malonumų, tai težiūrie, kad nesuklaidintų ir neįtrauktų žmonių kartais į dar didesnę negerovę, negu dabartinė. Geriausia yrar kaip kad esame pasakę, imti žmones tokius, kokie jie yra, ir jų būviui pagerinti ieškoti priemonių kur kitur.

Pagrindinė svarstomuoju klausimu klaida būtų padaryta, jei būtų manoma, kad vienas žmonių sluogsnis savaime yra priešingas kitam, tarsi pati prigimtis būtų nustačiusi kovą tarp turtingųjų ir vargingųjų ir skyrusi jiems nuolatinę dvikovę. Tai prieštarauja tiek protui, tiek tiesai. Priešingai, teisingiausia yra, kad kaip įvairios kūno dalys tarp savęs derinasi ir tarp jų išlaikomas tvarkingas santykiavimas, kas pagrįstai simetrija vadinama, taip panašiai ir prigimtis yra sutvarkiusi valstybės gyvenimą, kad šie abu sluogsniai darniai vienas kitą papildo ir užtikrina tinkamą abišalę pusiausvyrą. Apskritai, jiems vienam kito reikia, nes nėra daikto be darbo ir darbo be daikto. Darna teikia pasauliui grožį bei tvarką, atvirkščiai, iš nuolatinės kovos kyla sugyvulėjimas ir sąmyšis. Įvairi ir nuostabi tačiau yra krikščioniškųjų nuostatų jėga, kuri ne tik pačią kovą gali sustabdyti, bet ir jos šaknis išrauti

Ir taip pirmiausia visas religijos mokslas, kurio aiškintoja ir saugotoja yra Bažnyčia, gali labiausiai sutaikyti ir sujungti vienus su kitais turtinguosius ir vargšus, būtent, primindama jiems jųjų bendras pareigas, pirmiausia tas, kurių reikalauja teisingumas. 

Pats darbas reikalauja iš darbininko šių pareigų: jis turi pilnai ir sąžiningai atlikti tai, ką savo laisvu noru yra apsiėmęs ir kas atitinka darbo sutartį; jis turi vengti žaloti darbdavio turtą ir įžeidinėti jo asmenį; savo teisių neturi ginti iėga ar maištavimu; jam reikia vengti dėtis drauge su klastingais žmonėmis, kurie veidmainingai žadina jame perdėtų vilčių ir švaisto nepaprastų pažadų, kas dažniausiai baigiasi jų sekėjų per vėlu apgailestavimu ir medžiaginiais nuostoliais.

Darbdavius gi saisto šios pareigos: nelaikyti darbininkų kažkokiais vergais; saugoti jų asmens garbę, kuri jiems, kaip krikščionims priklauso. Prigimtis ir krikščioniškojo mokslo apšviestas protas sako, kad darbas žmogaus nežemina, bet teikia jam garbę, nes jis jį įgalina padoriai pelnytis duoną. Kas tačiau yra gėdinga, tai išnaudoti žmones, kaipo kokius daiktus savo pelnui ir vertinti juos tik tiek, kiek pajėgia jųjų raumenys. Taip pat įpareigojama atsižvelgti ir į darbininkų religinius bei dvasinius reikalus. Todėl darbdaviai turi duoti jiems pakaktinai laisvo laiko jųjų dvasiniams reikalams; neišstatyti jų į pavojingas ir įtartinas aplinkybes, vedančias į nuodėmes, ir nekliudyti jiems rūpintis savo šeima ar susidaryti santaupų. Taip pat neprivalo darbininkas būti apkrautas darbu daugiau, negu jo jėgos valioja, arba tokiu darbu, kuris nesiderina su jo amžiumi ar lytimi.

Viena iš didžiausių darbdavio pareigų — duoti kiekvienam tai, kas jam teisingai priklauso. Tiesa, atitinkamas atlyginimo nustatymas pareina nuo įvairių aplinkybių, bet, apskritai, turtingieji ir savininkai teneužmiršta, kad nei Dievo, nei žmonių teisė neleidžia jiems spausti didesnei savo naudai nepasiturinčiųjų ir vargšų bei lobti svetimu skurdu, lai šaukiasi Dievo atkeršijimo. ,,Štai darbininkų užmokestis . .. kurs jūsų sulaikytas, šaukia; ir jų šauksmas pasiekė kareivijų Viešpaties ausis" [6]. Galop religinis sąžiningumas įsako turtingiesiems nevartoti jėgos, apgaulės ar lupikavimo, kad tuo būdu vargšai darbininkai nepatirtų skriaudos savo uždarbyje, nes ir taip jie nėra pakaktinai apsaugoti nuo neteisybės sauvaliavimų, ir todėl jų turtas, juo jis mažesnis, juo labiau gerbtinas. Argi negalima būtų jau vien tik šių nuostatų laikantis pašalinti socialinės kovos priežasčių arba jos. pagrindo?

Tačiau Bažnyčia, sekdama savo Mokytoju ir Vadu Jėzumi Kristumi, siekia dar daugiau. Duodama pilnesnių nurodymų, ji nori abu sluogsnius glaudžiau ir draugiškiau vieną su kitu susieti.

Mes negalime teisingai suprasti ir tinkamai įvertinti šio pasaulio, neatsižvelgę į kitą, amžinąjį gyvenimą. Jį paneigus, tuojau išnyktų tikroji gėrio sąvoka bei matas ir net visas pasaulis pasidarytų žmogaus protui nebeįmanoma mįslė. Taigi, ką pati prigimtis mums nurodo, tai drauge yra ir krikščioniškoji dogma, sudaranti patį mūsų religijos pagrindą, būtent, kad išėję iš šio pasaulio tikrai gyvensime. Dievas juk sukūrė žmogų ne šiems nykstamiems ir einamiems dalykams, bet dangui ir amžinybei. Žemę gi davė kaip ištrėmimo vietą, o ne kaip pastovią būstinę. Turi ar neturi turtų ar kitų šio pasaulio gėrybių, tai visai nesvarbu amžinąjai laimei, bet be galo svarbu, kaip jais naudojaisi. Jėzus Kristus gausiu savo atpirkimu anaiptol neatpalaidavo mūsų nuo įvairių sielvartų, kurių pilnas beveik visas mūsų gyvenimas, bet juos pavertė dorybių akstinu ir nuopelnų priemone. Iš tikrųjų joks žmogus negaus amžinybei nuopelnų, jei neis kruvinomis Jėzaus Kristaus pėdomis. „Jei drauge kentėsime, drauge ir viešpatausime" [7]. Laisvai pri" siimdamas darbus ir kentėjimus, Jėzus nuostabiai sumažino jų sunkumą. Tačiau ne tik savo pavyzdžiu, bet ir malone bei amžinojo atlyginimo pažadu palengvino jis mums kentėti skausmus. ,,Nes mūsų dabartinis vargas, kurs yra trumpas ir lengvas, gamina mumyse kilniausią, amžiną, visa viršijančią garbę" [8]. Todėl įspėjami turtingieji, kad nemanytų, jog skausmai neturi prasmės ir jog turtai gali būti kiek naudingi amžinajai laimei. Jie jai veikiau žąlingi [9]. Juk gąsdinti turi turtuolius neįprastas Jėzaus Kristaus grūmojimas [10], kad jiems reiks duoti savo metu griežta apyskaita iš to, kaip vartojo turtus.

Kilnus ir labai reikšmingas yra mokslas, nurodąs, kaip vartoti turtus, kuriam pradžią davė filosofija. Bažnyčia gi tobulai jį išvystė ir padarė, kad jis būtų ne vien žinomas, bet ir gyvenime vykdomas. Jo pagrindas yra tas, kad reikia skirti teisėtą turtų turėjimą nuo teisėto jų sunaudojimo. Iš to, kas kiek pirmiau pasakyta, yra aišku, jog pats prigimties įstatymas duoda žmogui teisę turėti privačia nuosavybę. Naudotis tąįa teise, ypač kadangi žmogus gyvena ne vienas, jam ne tik galima, bet tiesiog reikia. Leista žmogui turėti nuosavybę. Tai net būtina jo gyvenimui [11].

Į klausimą, kaip turtais naudotis, Bažnyčia nesvyruodama atsako: žmogus neturi žiūrėti į šio pasaulio gėrybes, kaip į visiškai nuosavas, bet kaip į bendras ir prireikus noromis jomis su kitais dalytis. Todėl pareiškia Apaštalas: Šio pasaulio turtingiesiems įsakyk: noromis dalinti, suteikti [12]. Niekam, be abejo, nėra įsakyta teikti pagalbos kitiems iš to, kas pačiam ar artimiesiems būtinai reikalinga. Netgi neliepiama atiduoti kitiems tai, kas reikalinga pačiam deramai pagal savo luomą pragyventi: nes niekas neturi pareigos gyventi ne pagal savo luomą [13]. Tačiaus patenkinus tai, kas sau pačiam būtina ir derama, likusiais turtais yra pareiga gelbėti stokuojančius. „Tačiau duokite išmaldą iš to, kas lieka" [14].

Šioji teikti pagalbos pareiga neina iš teisingumo, nebent artimas būtų paskučiausiame vargę, bet iš artimo meilės, ir neturima teisės reikalauti jos įstatymo ar teismo keliu. Bet už žmonių įstatymus bei I eismus yra svarbesnis įstatymas ir sprendimas Viešpaties Kristaus, kuris įvairiais būdais ragina mus būti duosnius: „Laimingesnis dalykas duoti, kaip imti" [15]. Suteiktą ar atsakytą pašalpą stokuojantiesiėms laiko jis tolygia jam pačiam suteiktą  ar atsakyta. „Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" [16]. Iš visa, kas pasakyta, peršasi ši išvada: kas yra gavęs iš Dievo daugiau gėrybių, ar tai kūno jėgų, ar turtų, ar sielos gabumų, tas jų yra gavęs tam, kad jas panaudotų sau pačiam ištobulinti ir, kaip Dievo Apvaizdos tarnas, kitiems pagelbėti. Kas turi buklų protą, težiūri, kad jis nebūtų be darbo; kas yra turtingas, tesistengia neapleisti gailestingumo darbų; kas geba gerai verstis, teneužmiršta savo sugebėjimo vaisiais dalytis su artimu [17].

Šio pasaulio gėrybių stokojančius Bažnyčia moko, kad neturtas nėra Dievo akyse pažeminimas ir kad nereikia to gėdintis, jog tenka darbu pelnytis duona. Tai yra patvirtinęs savo pavyzdžiu ir veiksmais pats Kristus, kuris nors būdamas turtingas, žmonių išganymui pasidarė beturtis [l8]; nors būdaas Dievo sūnus ir Dievas, reiškėsi ir norėjo būti laikomas dailydės sūnumi; netgi didesniąją savo gyvenimo dalį praleido bedirbdamas dailydės darbą. „Argi jis ne dailydė, ne Marijos sūnus" [19]. Turint prieš akis šį dieviškąjį pavyzdį, lengviau suprantama štai kas: tikrą žmogaus vertę ir garbę sudaro doras gyvenimas, atseit, dorybės. Dorybės gi yra bendras visiems turtas. Jų lygiai gali įsigyti aukštieji ir žemieji, turtingieji ir beturčiai. Amžinąja laime bus atlyginta ne už ką kita, kaip tik už dorybes ir nuopelnus, nežiūrint to, kieno jie būtų. Dievui yra vargstantieji mielesni, nes Jėzus Kristus beturčius vadina palaimintaisiais [20], maloniai kviečia ateiti pas save ir atsigaivinti visus, kurie vargsta ir yra apsunkinti [21], o ypatingu būdu myli žemuosius bei skriaudžiamuosius. Tai gerai žinant, darosi aišku, jog turtingieisems nėra ko būti pasipūtusiems, o beturčiams nusiminusiems, ir vienų prislėgta dvasia pakyla, o kitų pasidaro kukli. Tuo būdu puikybės iškastasis tarp abiedviejų sluogsnių griovis tampa nebe toks platus, ir nebe taip sunku yra įvykdyti, kad juodu draugiškai paduotų viens kitam dešinę.

Šiuodu sluogsnius, jeigu tik būtų laikomasi Kristaus įsakymų, jungtų ne tik draugiškumo, bet ir brolybės ryšiai. Tada žinotų juodu ir suprastų, kad visi žmonės kilę iš to paties Tėvo, Dievo, kad visų svarbiausiasis tikslas yra tas pats Dievas, kuris tik vienas tegali suteikti tiek žmonėms, tiek angelams tobulą ir aukščiausią laimę, kad visi yra lygiai Jėzaus Kristaus atpirkti ir į Dievo vaikų garbę pašaukti, idant tvirti broliškumo saitai jungtų juos vienus su kitais ir su Kristumi, kurs yra pirmgimis tarpe daugelio brolių [22]. Taip pat suprastų, kad šio pasaulio gėrybės ir Dievo malonės dovanos priklauso bendrai visiems žmonėms ir tik nevertieji negali paveldėti dangaus gėrybių. ,,O jei mes esame vaikai, tai ir tėvoniai: tėvoniai Dievo ir bendratėvoniai Kristaus" [23]. Tokias tad pareigas ir teises rodo krikščionių tikėjimo apšviestas protas. Argi greitu laiku nepasiliautų bet kokios kovos, jei jų būtų laikomasi gyvenime?

Kitą teksto dalį rasite čia

[3]  Sv. Tomas 2, 2 qu. 10, a. 12;

[4]  Klm. 3, 17;

[5]  Jok. 5, 4;

[6]  Tim. 2, 12;

[7]  2 Kor. 4, 17;

[8]  Mt. 19, 23, 24;

[9]  Luk. 6, 24, 25;

[10]  2, 2, qu. 66, a. 2;

[11]  2, 2, qu. 66, a. 2;

[12]  2, 2, qu. 32, a. 6;

[13]  Luk. 11, 41;

[14] Grig. D., In Evang.

[15]  Apd. 20, 35;

[16]  Mt. 25, 40; hom. 9, n.

[17] 2 Kor. 8, 9;

[18]Mark. 6, 3;

[19] Mt. 5, 3: Palaiminti beturčiai dvasioje;

[20] Mt. 11, 28: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu;

[21]  Rom. 8, 29;

[22]  Rom. 8, 17;

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.