Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) V

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia

***

Iš tikro, dabartiniais laikais ypač įvairių darbininkų susivienijimų yra nepalyginti daugiau, negu kada nors. Čia ne vieta tyrinėti, dėl ko jos daugiausia atsirado, kokių tikslų siekia ir kokiais keliais eina. Tačiau iš daugelio turimų neabejotinų duomenų susidaro nuomonė, kad joms vadovauja daugiausia neaiškūs asmenys ir tokių pažiūrų, kurios nesuderinamos nei su krikščionio vardu, nei su valstybės gerove. Šios draugijos, įsigalėjusios visose gamybos srityse, daro tai, jog darbininkams, kurie atsisako prie jų prisidėti, tenka patirti medžiaginių nuostolių. — Taip dalykams susidėjus, krikščionims darbininkams belieka arba įsirašyti į pavojingas jų religijai draugijas, arba kurti savas, kad tuo būdu sujungtomis jėgomis bei ryžtumu galėtų apsiginti nuo šio neteisėto ir nepakenčiamo spaudimo. Aišku, pasirinktinos tik šios paskutiniosios. Kaip galėtų tuo abejoti tie, kurie nenori aukščiausią žmogaus gėrį išstatyti į tiesioginį pavojų?

Labai girtini tie katalikai, kurie aiškiai, įvertindami laiko reikalavimus, tyrinėja ir bando surasti būdus, kaip tauriomis priemonėmis galima būtų pagerinti vargingųjų būvį. Imdamiesi globoti darbininkus, jie stengiasi: pakelti tiek šeimų, tiek atskirų asmenų gerovę, nustatyti pagal teisingumo bei lygybės dėsnius darbdavių ir darbininkų santykius, ugdyti ir stiprinti juose pareigingumo jausmą bei reikalą laikytis Evangelijos įsakymų. Šie gi įstatymai sulaiko žmogų nuo nesaikingumo bei draudžia peržengti leistinumo ribas ir užtikrina valstybėje darnų tokios įvairios padėties žmonių sugyvenimą. Todėl matome dažnai renkantis įžymius vyrus pasidalyti mintimis ir bendrai aptarti tai, kas labiausiai yra vykdytina. Kiti stengiasi įvairių sričių darbininkus suburti į atitinkamas draugijas. Jie padeda patarimais bei veiksmais ir rūpinasi surasti padorų ir pelningą darbą. Vyskupai skatina uolumą ir teikia savo globą. Jųjų vardu bei pavedimu daugelis kunigų ir vienuolių kruopščiai rūpinasi ugdyti draugijose atitinkamą dvasią. Pagaliau netrūksta turtingų katalikų, kurie, laisvu noru darydamiesi kaip ir darbininkų likimo bendrininkais, kuria darbininkų sąjungas ir gausia medžiagine parama kelia jų klestėjimą. Jų pagalba įgalina darbininką pasiekti ne tik tuo tarpu gerovės, bet ir tvirtai užsitikrinti padorų poilsį senatvei. Labai gerai žinoma, kiek yra padariusi gera ši tokia įvairi ir uoli jų veikla. Todėl turime gražių vilčių ir ateičiai) jei šios rūšies draugijos nuolatos klestės bei plėsis ir bus protingai tvarkomos. Tesaugoja valstybė šias teisėtas piliečių draugijas, bet tenesikiša tačiau į jų vidaus gyvenimą bei tvarką. Gyvybinis pasireiškimas eina iš vidaus, išorinis gi spaudimas lengvai jį sunaikina.

Iš tikrųjų, vadovavimas ir protinga santvarka yra būtini vieningam bei sutartiniam veikimui pasiekti. Jeigu tad piliečiai turi teisę laisvai burtis į draugijas, — taip iš tikro ir yra, — tai jie turi pilną teisę laisvai pasirinkti sau tvarką ir tokius nuostatus, kurie jiems atrodo geriausiai tinką pasiskirtajam tikslui. Mūsų mintimi, negalima nustatyti tikrų ir aiškiai apibrėžtų normų, kokia turi būti ką tik minėtoji atskiruose draugijų padaliniuose vadovavimo forma bei santvarka. Tai galima tiksliai nusakyti vien atsižvelgus į kiekvienos tautos būdą, bandymus bei gyvenimo patyrimus, darbų rūšį bei svarbą, reikalų gausumą ir kitas dalykų bei laiko aplinkybes. Visa tai reikia gerai apsvarstyti. Svarbiausias dalykas, kurio reikia laikytis kaip bendros ir pastovios taisyklės, yra tas, kad darbininkų draugijos būtų taip tvarkomos ir vedamos, idant jos teiktų geriausių bei tinkamiausių priemonių užsibrėžtam tikslui pasiekti. Tikslas gi yra tas, kad atskiri nariai, draugijų padedami, įgytų daugiau medžiaginių ir dvasinių gėrybių ir, jei galima, net turto. Aišku, pirmų pirmiausia reikia atsižvelgti į pareigingumo įausmo ir dorovės ugdymą, — tai yra svarbiausia. Šiąja linkme ir kreiptina visa draugijų veikla. Kitaip jos įgytų kitą pobūdį ir iš tikro nedaug kuo lesiskirtų nuo tų draugijų, kuriose nė kiek nepaisoma religijos. Pagaliau kokia nauda būtų darbininkui, jei jis draugijos padedamas, įsigytų gausių žemiškų gėrybių, tačiau dėl jų išstatytų į pavojų savo sielos išganymą? „Nes ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį" [38]. Kristus tai nustato, kaip žymę, kuria krikščionis skiriasi nuo pagonio: „Nes visų tų dalykų labai ieško pagonys . .. ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" [39]. Laikydamosios Dievo nustatytųjų dėsnių, draugijos turėtų uoliai rūpintis savo narių religiniu įsisąmoninimu, kad kiekvienas jų pažintų savo pareigas Dievui, kad gerai žinotų, kas reikia tikėti, ko viltis ir ką daryti savo amžinajai laimei užtikrinti. Ypač reikia stengtis padaryti juos atsparius nuo klaidingų nuomonių ir įvairių žalingų viliojimų. Reikia skatinti darbininkus garbinti Dievą ir būti maldingais, o ypač šventai atlikinėti savo religines pareigas šventadieniais. Jie turi įprasti gerbti ir vertinti Bažnyčią kaip bendrą visų motiną, o taip pat paklusti jos įsakymams, priiminėti sakramentus, kuriuos Dievas davė, kaip priemones nuplauti sielos dėmėms ir įgyti šventumui.

Jei draugijų nuostatai bus pagrįsti religija, tai lengva yra nustatyti narių tarpusavio santykius ir išlaikyti draugijoje tvarką bei sulaukti jos klestėjimo. Narių pareigos turi būti taip paskirstytos, kad atitiktų bendrus uždavinius ir kad nelygybė nepakenktų narių santaikai. Pareigas reikia išdėstyti protingai, aiškiai apibrėžti, ypač svarbu, kad iš to nesusidarytų kam nors neteisingumo. Bendras turtas turi būti tvarkomas sąžiningai, o paramos dydis nustatomas atsižvelgiant į atskiro nario tikrąjį reikalą. Darbdavių teisės ir pareigos turi tinkamai derintis su darbininkų teisėmis ir pareigomis. Jei vienos ar kitos pusės būtų pažeistos teisės, tai geriausia turėti iš abiejų luomų protingų ir sąžiningų vyrų, kurių nuožiūrai patys socialiniai įstatymai pavestų ginčą išspręsti. Ypač reikia rūpintis, kad darbininkui niekad netrūktų darbo, kad būtų taip pat pakaktinai pajamų, iš kurių galima būtų prireikus atskiriems nariams suteikti pagalbą ne tik nepramatytais bei atsitiktinais atvejais, bet ir ligoje, senatvėje ar ištikus nelaimingam atstikimui. Šių nuostatų laikantis būtų užtektinai padaryta vargstančiųjų gyvenimui palengvinti ir gerovei pakelti. Kaip tik katalikiškosios draugijos galėtų čia nemaža patarnauti valstybei. Iš praeities įvykių ne be pagrindo numatome busimuosius. Kinta amžiai, bet pasilieka nuostabus įvykių panašumas. Pasaulio raidą tvarko Dievo Apvaizda, kuri jos tęsinį bei eigą lenkia ir taiko pagal jo nustatytąjį žmogų kuriant tikslą. Yra žinoma, kad pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo prikišama krikščionims, kad jų dauguma verčiasi išmalda ir darbu. Tačiau šie beturčiai ir paniekintieji ilgainiui įgijo tiek turtingųjų palankumą, tiek galingųjų globą. Jie teikė darbštumo, uolumo, taikumo, teisingumo ir didžiausios meilės pavyzdį. Toks gyvenimo ir dorovės vaizdas išsklaidė neteisingą įsitikinimą, nutildė nepalankiųjų šmeižtą, ir iš seno įsigalėję prietarai pamažėl užleido vietą krikščioniškajai tiesai.

 Šiais laikais daug ginčų kelia darbininkų klausimas. Valstybei labai svarbu, ar šis abiejų sluogsnių ginčas bus išspręstas taikiu būdu, ar ne. Atsakymą čia lengvai duotų patys krikščionys darbininkai, jei jie, susibūrę į draugijas ir, protingų vyrų vadovaujami, eitų tėvų bei prosenių keliu, kurie žiūrėjo tiek savo, tiek ir visuomenės gerovės. Nors ir didelis būtų prieš juos nusistatymas ir jų neapykanta, tačiau jei pikta valia neaptemdys dorovės nuvokimo, tai piliečių palankumas savaime bus didesnis tiems, kurie pasirodys darbštūs ir nuosaikūs, kurie labiau vadovausis teisingumu, negu gobšumu, religija, negu kitais dalykais. Iš Lo eitų dar ir ta nauda, kad būtų suteikta vilties ir nemažos dvasia pasveikti galimybės tiems darbininkams, kurie arba visai yra paneigę krikščioniškąją religiją, arba gyvena ne pagal jos reika lavimus. Šieji tiesa, dažniausiai supranta esą klaidingos vilties ir tuščių įsivaizdavimų apgauti. Jie jaučia, kaip nežmoniškai elgiasi su jais pelno godus darbdaviai ir juos tiek tevertina, kiek jų darbas teikia naudos. Jie mato, kad draugijose, kurioms jie priklauso, vietoj meilės bei labdaringumo vyrauja vidinė nesantaika, toji nuolatinė nuo dorovės ir tikėjimo nukrypusio neturto palydovė. Kiek daug tokių palaužtos dvasios ir nuvarginto kūno norėtų išsivaduoti iš tokios žemos vergijos, tačiau nesiryžta ar tai dėl gėdos ar dėl neturto baimės. Iš tikrųjų, kiek daug šiuo atžvilgiu išganingos naudos galėtų suteikti katalikų draugijos, jei, atpalaidavusios svyruojančius nuo jų sunkenybių, priimtų juos į savo tarpą ir atsivertėlius apgaubtų savo broliška globa.

Taigi, Garbingieji Broliai, esame jums nurodę, kam ir kas šiuo tokiu sunkiu klausimu privalu daryti. — Kiekvienas, kurį tai liečia, teatlieka savo pareigą ir tai neatidėliodamas, kad tokia pikto daugybė dėl pavėlavimo nepasidarytų dar daugiau nebepagydoma. Valstybių vadovai tesirūpina panaudoti įstatymus bei kitus atitinkamus nuostatus, turtuoliai ir darbdaviai teprisimena savo pareigas, darbininkai, kurių reikalu čia kalbame, tesivadovauja teisingumu. Kadangi religija, kaip pradžioje esame pasakę, tik viena tegali išrauti pikta iš šaknų, todėl visi turi būti įsitikinę, kad pirmiausia reikia atnaujinti gyvenime krikščioniškąją dorovę, Be jos ir tinkamiausios žmogaus išminties priemonės maža valios ką gera padaryti.

Dėl Bažnyčios, tai ji niekados nesiliaus savo dariusi. Juo didesnę turės laisvę veikti, juo daugiau teiks paramos. Tai turi ypatingai suprasti tie, kurių pareiga rūpintis visuomenės gerove. Dvasininkams reikia čia pavesti visus savo gabumus ir jėgas. Vadovaudamiesi Jūsų, Garbingieji Broliai, nurodymais bei pavyzdžiu, tenesiliauna jie be atvangos skiepyti visų sluogsniu žmonėms Evangelijoj pateiktus pagrindus. Visais galimais būdais tesistengia patarnauti tautų gerovei, o ypač turi rūpintis ne tik patys, bet ir kituose, aukštuose ir žemuose, ugdyti meilę, visų dorybių valdovę ir karalienę. Siekiamoji gerovė pareina ypačiai nuo gausaus tos meilės pasireiškimo. Čia turime galvoje krikščioniškąją meilę, kuri yra visos Evangelijos įsakymų santrauka, kuri visada pasiruošusi aukotis kitiems, kuri žmogui yra tikriausia apsisaugoti priemonė nuo pasaulio išdidumo bei nesaikingos savimylos. Šios dorybės apraiškas bei dieviškuosius bruožus Apaštalas Povilas yra taip nusakęs: „Meilė yra kantri, maloninga, neieško savo naudos, visa nukenčia, visa ištveria" [40]. Kaip Dievo malonių laidą ir Mūsų palankumo ženklą mielai teikiame kiekvienam Jūsų, Garbingieji Broliai, Jūsų kunigams ir tautoms apaštališkąjį palaiminimą Viešpatyje.

Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1891 m. gegužės mėn. 15 d., Mūsų pontifikato 14 metais.

Pabaiga.

[38] Mat. 16. 26;

[39] Mat. 6, 32 33;

[40] 1 Kor. 13, 4—7. 

---

kelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.