Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) III

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia *** Tačiau Bažnyčia nesitenkina vien nurodydama pagyti būdą, bet įduoda į rankas ir vaistus. J...

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia

***

Tačiau Bažnyčia nesitenkina vien nurodydama pagyti būdą, bet įduoda į rankas ir vaistus. Juk ji kiek begalėdama rūpinasi įdiegti žmonėms savo mokslą ir jo dėsniais juos auklėti. Per vyskupus ir kunigus stengiasi ji ko plačiausiai skleisti tojo mokslo sroves. Ji siekia paveikti žmonių sielas ir palenkti valias, kad jos duotų Dievo įsakymų valdomos ir vadovaujamos. Ir šitame tokiame svarbiame ir reikšmingame dalyke, nuo kurio viskas pareina ir kuris viską nulemia, tik viena Bažnyčia yra pakankamai pajėgi. Priemonės, kurias ji vartoja sieloms paveikti, yra jai Jėzaus Kristaus tam tikslui duotos ir tūri savyje dieviškąją galią. Tik šios priemonės gali pilnai pasiekti žmogaus sielos gelmes ir paveikti jį klusniai atlikti pareigą ypatingu būdu mylėti Dievą ir artimą ir narsiai nugalėti visa, kas kliudo dorai gyventi.

Pakaks čia priminti vieną kitą praeities pavyzdį. Paminėsime tik dalykus ir įvykius, dėl kurių nekyla jokio abejojimo. Taip krikščionybės dėsniai iš pagrindų atnaujino pilietinį gyvenimą. Dėl to atnaujinimo pagerėjo žmonija; dar daugiau — iš žūties pašaukta į gyvenimą ir pakelta į tokį tobulumo laipsnį, kokio pirmiau nėra buvę ir nebus paskiau. Galop Jėzus Kristus yra to viso pradžia ir pabaiga, todėl kaip viskas iš io išeina, taip viskas turi būti ir jam skiriama. Juk kai Evangelijos šviesai suspindėjus, visas pasaulis pažino žodžio įsikūnijimo ir žmonių atpirkimo paslaptį, Jėzaus Kristaus — Dievažmogio gyvenimas pasidarė žinomas tautoms, ir jo tikėjimas, įsakymai bei įstatymai jas sunkte persunkė. Todėl, iei norima žmonijai padėti, reikia grąžinti jai krikščioniškąjį gyvenimą bei jo nuostatus. Ne veltui žlunimo pavojuje atsi-dūrusioms bendruomenėms liepiama grįžti į savo pirmykštę būklę, jei jos nori atsicjauti. Juk tai sudaro kiekvienos bendruomenės tobulumą, kad stengiasi ji siekti to, kam yra sukurta, kad jos veiksmus nustatytų ta pati priežastis, kuri davė jai pradžią. Todėl nukrypti nuo pirmykščio tikslo reiškia pagesti, grįžti į jį — pasitaisyti. Ką esame pasakę apie visą valstybę, pilniausiai tinka ir tam luomui, kuris darbu pelno sau duoną ir sudaro šalyje žymią daugumą.

Anaiptol nereikia manyti, kad Bažnyčia yra tiek susirūpinusi sielomis, jog nepaisytų to, kas reikalinga šio pasaulio gyvenimui. Ji nori ir stengiasi, kad kaip tik darbininkai išsivaduotų iš savo vargingosios būklės ir pasiektų didesnę gerovę. Tajam tikslui labai daug padeda tai, kad atsidėjus moko ir ragina žmones dorai gyventi. Krikščioniškosios dorovės nuostatai, jei jų pilnai laikomasi, savaime prisideda prie medžiaginės gerovės pakėlimo, nes tuo gaunamas visų gėrybių priežasties bei šaltinio- Dievo palankumas. Jie suvaržo dvi gyvenimo blogybes, būtent beribį godumą ir smaguriauti troškimą, kuriodvi dažnai net pertekliuje esantį žmogų daro nelaimingą. Krikščioniškų dėsnių laikymasis pagaliau teikia žmogui pasitenkinimo ir kuklesnėse gyvenimo sąlygose, skatindamas nepriteklius papildyti santaupomis, ir apsaugoja jį nuo tų ydų, kurios ne tik mažas, bet ir didžiausias pinigų sumas ištraukia bei išeikvodina gausius palikimus.

Be to, vargingųjų būviui pagerinti, Bažnyčia rūpinasi kurti ir plėsti įstaigas, kurias žino galėsiant jiems padėti. Šioje srityje ji tiek pasižymėiusi, jog net patys priešai tai pripažįsta. Pirmųjų krikščionių artimo meilė buvo tokia galinga, jog turtingieji dažnai patys išsižadėdavo turtų, kad padėtų kitiems, todėl. . . ,,jų tarpe nebuvo nė vieno stokojančio" 24). Diakonams, kurių šventimo laipsnis tam tikslui ir įvestas, Apaštalai buvo paskyrę pareigą atlikinėti kasdien labdaros darbus. Šv. Povilas, nors didžiai susirūpinęs visomis bažnyčiomis, tačiau neatsisakydavo nuo vargingų kelionių, kad tik stokojantiems krikščionims pats nuneštų pagalbą. Ter- tulijonas tokios rūšies pinigines sumas, kurias krikščionys kiekvienų pamaldų metu laisvu noru suau-kodavo, vadina geros širdies auka, nes ji būdavo skiriama vargingiesiems šelpti bei laidoti ar abiejų lyčių našlaičiams, seneliams bei patyrusiems laivo sudužimą aprūpinti. Taip pamažėl susidarė bažnytinis turtas, kuri Bažnyčia su šventu uolumu sau-gojo, kaip stokojančių nuosavybę. Bažnyčia nesidrovėjo net išmaldos būdu parūpinti pagalbos vargingiesiems. Ji yra juk bendra tiek turtingųjų, tiek vargingųjų motina. Įžiebdama visur didingas artimo meilės ugnį, ji įkūrė religinių sambūrių ir dau-gybę kitų naudingų įstaigų, kuriomb veikiant, beveik nėra tokios rūšies vargo, kuris nebūtų galima sušvelninti. Šiandien daugelis bando pulti Bažnyčią kaip tik dėl to jos kilnaus artimo meilės pasireiškimo, panašiai, kaip tai yra darę anais laikais pagonys. Bažnyčios vietoje, atrodo, norima pastatyti valstybės įstatymu nustatytoji labdarybė. Tačiau jokios žmonių priemonės negali pakeisti krikščioniškosios meilės, kuri yra visiškai atsidėjusi ar-timui. Viena tik Bažnyčia turi tą galią, kuri ištrykšta iš švenčiausiosios Jėzaus širdies. Toli gi nuo Kristaus yra tas, kas atsiskiria nuo Bažnyčios.

Negali būti tačiau abejonės, kad socialinėms sunkenybėms nugalėti panaudotinos yra ir žmogaus galioje esančios priemonės. Visi apskritai, kuriuos tai liečia ir kurie to siekia, privalo atitinkamai ben-. dradarbiauti. Tai yra panašu į pasaulį tvarkančią Dievo Apvaizdą. Mes matome, kad visų pasaulyje reiškinių priežastys veikia sutartinai. Pirmiausia patyrinėtina, kokių uždavinių tenka čia valstybei. Valstybę čia suprantame ne kaip ji reiškiasi vienoje ar kitoje tautoje, bet kaip reikalauja prigimties apšviestas protas ir rodo Dievo apreikštoįi išmintis. Tai Mes esame įsakmiai nušvietę savo Enciklikoje apie krikščioniškąją valstybių santvarką.

Todėl valstybės vadovai pirmiausia turi ypatingai stengtis savo įstatymų ir nuostatų dvasia pasiekti tai, kad pati valstybės santvarka ir jos vadovavimas savaime skatintų tiek visuomenės, tiek atskirų jos narių gerovę. Tai yra valstybinės išminties uždavinys ir tikroji valdančiųjų pareiga. Labiausiai gi laimės teikia valstybei — dori papročiai, tvarkingos ir padorios šeimos, religinio gyvenimo ir teisės apsauga, atitinkamas bei teisingas mokesčių išdėstymas bei paskirstymas, verslo ir prekybos pažanga, žemės ūkio klestėjimas ir kiti tolygūs dalykai. Juo labiau bus rūpinamasi šiais dalykais, juo labiau klestės piliečių gerovė bei jų laimė. Todėl yra valstybės vadovų galioje kaip rūpintis kitais sluogsniais, taip ko labiausiai lengvinti vargingųjų būvį. Valstybės juk pareiga rūpintis bendra gerove, ir ji tai gali daryti pilna savo teise, be jokio priekaišto, kad kišasi ne į savo reikalus. Juo sėkmingiau ji atliks šią savo pagrindinę pareigą, juo mažiau jai bus reikalinga ieškoti kitų kelių darbininkams padėti.

Be to, šiame dalyke nereikia užmiršti ir šios reikšmingos aplinkybės, kad valstybė lygiai turi rūpintis tiek aukštai, tiek žemai stovinčiais. Pačia prigimties teise einant, nepasiturintieji yra tokie pat piliečiai, kaip ir turtingieji, t. y. tikros ir gyvos dalys iš šeimų susidedančio valstybinio kūno, nekal-oant jau apie tai, kad jie sudaro didžiulę kiekvienos bendruomenės daugumą. Nesąmonė būtų rūpintis tik viena piliečių dalimi apleidžiant kitus. Iš to eina, kad viešoji galia turi pareigą daryti visa, kas reikalinga nepasiturinčiųjų gerovei palaikyti bei jų būklei apsaugoti, idant nebūtų pažeistas tei-singumas, kuris įsako atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso. Išmintingai tad šiuo reikalu pareiškia šv. Tomas: "kaip dalis ir visuma tam tikra prasme sudaro tą pat, taip ir tai, kas yra visumos, panašiai priklauso ir daliai" [26]. Todėl tarp daugelio nelengvų vadovų pareigų, sąžiningai besirūpinančiųjų savo piliečiais, pirmoje vietoje reikia žiūrėti, kad visi sluogsniai vienodai būtų apsaugoti ir kad iš tikro būtų išlaikytas vadinamasis paskirstymo tei-singumas.

Nors visi be išimties piliečiai turi kuo nors prisidėti prie bendros gerovės, kurios dalis savaime grįžta atskiriems asmenims vėl atgal, tačiau ne visi lygiai gali tai padaryti. Kokia bebūtų valdymo lorma, skirtumas tarp piliečių bus visados, — be to nėra imanoma jokia bendruomenė. Visados reikalingi asmenys, kurie tiesiogiai dirbtų valstybinį darbą, leistų įstatymus, nustatytų teises ir pagaliau kurių nurodymais bei pavedimu būtų tvarkomi as-meniniai ir kariniai reikalai. Kiekvienam suprantama, kad tokie asmenys užima aukštesnes vietas, ir piliečiai turi juos gerbti už jų kilnius ir tiesio- (jmius bendrai gerovei darbus. Tie gi, kurie verčiasi kokiu nors verslu, ne tuo būdu ir ne tokia atsakomybe bei pareigomis, kaip anie, tarnauja valstybei; tačiau, nors ir netiesiogiai, bet ir šitie, be ibejo, daug prisideda prie bendrosios gerovės. Kadangi visuomeninės gerovės uždavinys padaryti žmones geresnius, tad jos pagrindo reikia ieškoti žmonių dorovingume. Tačiau gerai sutvarkytoje valstybėje turi būti pakaktinai žemiškų gėrybių, kurios reikalingos dorybėms ugdyti [27]. Toms gi gė- lybėms pagaminti kaip tik našus ir būtinas darbininkų darbas ar tai žemės ūkyje, ar dirbtuvėse. 

Šituo atžvilgiu jų galia ir gaminimo našumas toks didelis, kad be jokios abejonės galima tvirtinti, jog valstybės turtingumas pareina ne nuo ko kito, kaip nuo darbininkų darbo. Todėl teisingumas reikalauja, kad valstybė iš savo pusės rūpintųsi darbininkais ir teiktų jiems dalį tų gėrybių, kurias jie yra davę valstybei, būtent, aprūpintų juos butu, apranga ir maistu, ir tuo būdu palengvintų jų gyvenimo naštą. Taigi darytina visa, kas naudinga darbininkų būklei pagerinti. Šis rūpinimasis darbininkais toli gražu nesudaro kam nors žalos, priešingai, išeina visiems į gerą. Pačiai valstybei juk svarbu, kad negyventų skurde tie, kurie gamina jai tiek būtinų gėrybių. Nėra teisinga, kaip jau esame sakę, kad tiek pilietis, tiek šeima nustotų savo teisių valstybėje. Kiekvienam dera turėti veikimo laisvė, kiek tai nepažeidžia bendros gerovės ar kieno nors teisių. Ne mažiau privalo valdantieji saugoti bendruomenę ir jos dalis. Pati prigimtis yra pavedus aukščiausiai jų galiai globoti bendruomenę, nes visuomenės gerovė sudaro vyriausybės ne tik aukščiausiąjį įstatymą, bet ir jos esmę; jie turi saugoti atskirus narius, nes valstybė savo esme sukurta yra ne valdančiųjų, bet valdomųių gerovei, kaip sako protas ir krikščioniškoji religija. Kadangi kiekviena valdžia eina iš Dievo ir sudaro kaip ir kokį Dievo valdžioje dalyvavimą, taigi ta valdžia naudotina Dievo pavyzdžiu, kuris tėviškai rūpinasi tiek visais bendrai, tiek ir atskirais asmenimis, Jeigu tad visuomenės bei atskirų asmenų gerovei daroma žala ar gresia jai pavojus, tai valdžia privalo įsikišti, jei to kitu būdu nėra galima pasiekti.

Visuomenės ir atskirų asmenų gerovei valstybėje svarbu taika ir tvarka. Taigi reikia šeimyninį gyvenimą tvarkyti pagal Dievo ir gamtos reikalavimus, palaikyti ir ugdyti religinis gyvenimas, saugoti viešas ir privatus padorumas, išlaikyti griežtas teisingumas, skiriant bausmių už kitų teisių pažeidimą, auklėti sveiką jaunuomenę, kuri prirei^ kus remtų ir gintų valstybę. Todėl jei kartais kiltų  vidaus neramumų dėl to, kad darbininkai nutraukia darbą ar maištauja, jei pradėtų irti darbininkų šeimyniniai ryšiai, jei pažeistas būtų darbininkų religinis gyvenimas, neduodant jiems pakaktinai tam reikalui laiko, jei dėl bendro abiejų lyčių darbo ar j pagundą vedančių darbovietėse aplinkybių grėstų dorovei pavojus, jei darbdaviai apkrautų darbininkus per sunkiu darbu arba teiktų jiems žmogų bei jo vertę žeminančias sąlygas, jei dėl neatitinkamo lytį bei amžių darbo būtų kenkiama sveikatai, tokiais tad atvejais pilnai panaudotina, atitinkamose ribose — įstatymų galia bei jėga. Tas ribas nustato ta pati priežastis, kuri privertė panaudoti įstatymus, vadinasi, įstatymai turi paliesti tik tiek, kiek tai reikalinga atitaisyti žalai ar pašalinti pavojui.

Kiekvieno, kad ir kas jis būtų, teisės turi būti pilnai išlaikytos. Viešosios valdžios pareiga rūpintis, kad kiekvienam būtų užtikrinta tai, kas jam priklauso, šalinant nukrypimus ir už juos baudžiant. Saugojant atskirų asmenų teises, ypatingai atsi- žvelgtina į žemesniųių ir vargingųjų reikalus. Turtingieji mažiau reikalingi valstybinės globos, nes jie turi savų apsisaugojimų priemonių, vargingųjų gi minios, kurios savų priemonių neturi, labiausiai remiasi valstybės globa. Todėl valstybė privalo ypatingai globoti bei rūpintis darbininkija, kuri daugiausia kenčia skurdą.

Kitą teksto dalį rasite čia

[26] 2, 2, qu. 61, ai ad 2; 
[27] Sv. Tom. De reg. princip. 1, c. 15;

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 1470943634177709486
item