Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) IV

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia

***

Atskirai turime dar paliesti kai kuriuos ypatingos reikšmės dalykus. Pagrindinis valdžios ir įstatymų dalykas — saugoti privačią nuosavybę. Vienas svarbiausių dalykų išlaikyti liaudyje pareigingumo jausmas, besireiškiant nūnai joje tokiam dideliam godumo įkarščiui. Nors leistina teisingumo ribose siekti didesnės gerovės, bet tas pats teisingumas draudžia atimti tai, kas kitam priklauso, ar, prisidengiant kažkokia nesąmoninga lygybe, kėsintis į svetimą turtą. To neleidžia ir pati visuomenės gerovės sąvoka. Tiesa, didžiulė darbininkų dauguma nori savo būvį pagerinti padoriu darbu, nepažeidžiant kieno nors teisių, tačiau yra nemaža tokių, kurie, klaidingų nuomonių paveikti ir ištroškę naujienybių, visokiais būdais kursto minias ir skatina kitus pavartoti smurtą. Čia turi įsikišti valstybės galia ir užkirsti kelią kurstytojų užmačioms, žalojančioms darbininkų moralę, bei apsaugoti teisėtus savininkus nuo apiplėšimo pavojaus.

Neretai atsitinka, kad darbininkai, ar tai dėl per ilgo ir per sunkaus darbo, ar dėl per mažo, jų manymu, atlyginimo, bendrai susitarę meta dirbę ir nieko neveikia. Šitą dažnai pasitaikančią ir nemažą negerovę turi stengtis pašalinti šalies valdžia. Juk toks darbo nutraukimas daro žalos ne tik darbdaviams ir patiems darbininkams, bet kenkia taip pat krašto ūkiui bei visai valstybei, nes dažniausiai ardo jis tvarką ir griauna ramybę, kadangi pa-prastai drauge su juo eina riaušės ir smurtas. Šios rūšies įvykiams geriausia ir naudingiausia užbėgti už akių atitinkamais įstatymais ir sukliudyti pikto pasireiškimą, pašalinanti laiku priežastis dėl kurių gali kilti kivirčų tarp darbdavių ir darbininkų.

Panašiu būdu privalo valstybė teikti darbininkams globos dar ir daugelyje kitų dalykų, pirmoje eilėje saugoti jų sielos reikalus. Nors šios žemės gyvenimas yra geras ir pageidautinas, tačiau ne jam galutinai esame mes gimę. Jisai yra tik kelias ir priemonė tiesos pažinimu ir gėrio meile sielai ištobulinti. Siela yra Dievo paveikslo bei panašumo atspindys, ir tai teikia žmogui tąjį aukštą didingumą, dėl kurio duota jam valdyti žemesniuosius kūrinius ir panaudoti savo reikalams visus žemės ir jūros turtus. „Pripildykite žemę ir užvaldykite ją ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams ir visiems (kiekvienam) gyviams, kurie yra ant žemės [28]. Visi žmonės yra čia lygūs, ir nėra nieko, kas skirtų turtuolį nuo vargšo, šeimininką nuo tarno, valdovą nuo valdinio, nes tas pats yra visų Viešpats [29]. Niekas negali be kaltės įžeisti žmogaus vertę, kurią pats Dievas labai gerbia, ir taip pat niekam neleista kliudyti žmogui siekti to tobulumo, kuris reikalingas laimėti amžinąjam gyvenimui danguje. Netgi pats žmogus neturi teisės elgtis nesuderinamai su savo prigimtimi ir atsisakyti tarnauti savo sielos reikalams. Juk nekalbama čia apie žmogaus teises, kurių atžvilgiu jis yra laisvas, bet apie jo pareigas Dievui, kurias privalu šventai vykdyti. Todėl savaime eina išvada, jog šventadienių poilsis yra būtinas. Tačiau nereikia j jį žiūrėti kaip į malonumą daugiau patinginiauti, juo labiau kaip į ne vieno pageidaujamąjį nieko neveikimą, tąjį ydų talkininką ir pinigų eikvojimo žadintoją, bet kaip į religijos pašvęstą nuo sunkių kūno darbų susilaikymą. Religijos apgaubtas poilsis atitraukia žmogų nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių ir skatina jį galvoti apie dangų bei garbinti Dievą taip, kaip teisinga ir priderama. Šita yra tikroji šventadienio poilsio prasmė ir priežastis. Jį Dievas yra Senajame Įstatyme ypatingu įsakymu patvirtinęs. „Atmink, kad švęstum subatą” [30]. To pat yra pamokęs ir savo pavyzdžiu, kai, sukūręs žmogų, tuojau ėmė paslaptingai ilsėtis: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi nuo kiekvieno darbo, kurį buvo padaręs" [31].

Dėl darbininkų kūno bei turtų globojimo tenka pasakyti, kad pirmiausia reikia apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų, lyg kokį daiktą. Nei teisingumas nei žmoniškumas neleidžia reikalauti tiek darbo, jog persidirbimas sužlugdytų žmogaus dvasią, o perilsimas palaužtų jo kūną. Kaip visa žmogaus prigimtis, taip ir jo jėgos turi savo ribas, kurių negalima peržengti. Tiesa, darbas ir mankšta tąsias jėgas didina, bet tik tada, kai žmogus kartkartėmis paliauja dirbęs ir pasilsi. Reikia tad žiūrėti, kad kasdieninio darbo laikas nebūtų ilgesnis, negu išneša jėgos. Pertraukų ilgis nustatytinas pagal darbo rūšį, laiką ir vietą bei dirbančiojo sveikatą. Asmenims, kurie iš žemės verčia akmenis arba dirba geležies, vario ar kitose panašios rūšies kasyklose, reikia skirti trumpesnį darbo laiką, nes jų darbas yra žymiai sunkesnis ir žalingesnis sveikatai. Reikia taip pat atsižvelgti ir į metų laikotarpius, nes dažnai kai kurie tos pačios rūšies darbai vienu laikotarpiu nesunkiai atliekami, kitu gi arba visai negalimi, arba tik su didelėmis pastangomis teįmanomi.

Toliau ką gali įstengti subrendęs ir pajėgų pilnas vyras, nėra teisinga to reikalauti iš moters ar paauglio. Apskritai ypač reikia žiūrėti, kad paaugliai nebūtų priimami į dirbtuves pirmiau, negu pakaktinai subręsta jų kūnas, protas, siela. Per ankstyvas įtempimas pakanda jaunystėje besiskleidžiančias jėgas, kaip šalna daigus. Tuo būdu stabdomas visas januolio vystymasis. Taip pat pažymėtina, jog kai kurie darbai mažiau tinka moterims, kurias pati prigimtis yra paskyrusi namų apyvokos darbams. Šieji darbai ir teikia moteriai ypatingą garbę ir savo esme tinka uždaviniui vaikus auklėti bei šeimos gerovę palaikyti. Apskritai reikia laiky-tis to, kad darbininkams būtų duota tiek poilsiui laiko, kiek tai reikalinga išeikvotoms jėgoms atstatyti, nes suvartotas jėgas turi sugrąžinti poilsis. Kiekvienoje tarp darbdavių ir darbininkų sudaromoje sutartyje visados yra rašyta ar nerašyta sąlyga, kuri užtikrina abiejų rūšių, būtent, kūno ir sielos poilsį. Kitaip tokia sutartis būtų nedora, kadangi negalima iš kito nei reikalauti, kad jis atsisakyt ų nuo pareigų sau pačiam ir Dievui, nei pačiam to daryti.

Dabar paliesime labai svarbų dalyką, kuris reikia teisingai suprasti, kad galima būtų išvengti nukrypimo nuo vieno kraštutinumo į kitą, būtent — atlyginimo dydis nustatomas laisvu darbininko sutikimu. Todėl atrodo, kad darbdavys, atiduodamas sutartą užmokestį, savo pareigą yra atlikęs ir daugiau nieko neprivalo. Tik tada, atrodo, būtų nusikalstama teisingumui, jei arba darbdavys atsisakytų sumokėti visą atlyginimą, arba darbininkas neatliktų apsiimto darbo. Tik tokiu atveju, bet ne ki-tais, rodos, būtų pagrįstas viešosios galios įsikišimas, kad užtikrintų kiekvienam savo teisės neliečiamybę. Bet žiūrint į dalyką obiektyviai, negalima lengvai ir pilnai sutikti su šitokiu protavimu, kadangi jame nelygiai atsižvelgiama į abidvi puses, trūksta jame kažko itin svarbaus. Juk dirbti tai reiškia gaminti įvairių gyvenimui reikalingų dalykų, labiausiai gi sau pačiam išlaikyti būtinų. „Savo veido prakaite valgysi duoną" [32]. Todėl žmogaus darbo esmėje glūdi dvi, tarsi, žymės: viena, kad jis yra asmeninis, nes jį atliekančioji jėga, glaudžiai susijusi su asmeniu, yra dirbančioio nuosavi ir jo paties naudai prigimties duota; antra, kad darbas yra būtinas, nes jo vaisiai reikalingi žmogui savo gyvybei išlaikyti. Gyvybę gi išlaikyti liepia pati prigimtis, kurios reikia ko labiausiai klausyti.

Jei žvelgsime į tąią darbo žymę, kad jis yra asmeninis, tai nėra abejonės, kad darbininkas gali laisvai susiderėti dirbti ir už mažesnį atlyginimą, nes kaip laisvu noru teikia darbą, taip laisvu noru gali tenkintis mažesniu atlyginimu ar net jokio neimti. Tačiau visai kas kita, jei su asmenine žyme jungiasi drauge būtinumo žymė, kurias tik protas, bet ne tikrovė vieną nuo kitos skiria. Gyvybę išlaikyti iš tikrųjų yra kiekvieno pareina, o ja nusikratyti — nusikaltimas. Iš čia savaime kyla teisė rūpintis tuo, kas reikalinga gyvybei. Beturtis padaro tai tik gaudamas atlyginimą už darbą. Todėl nors darbininkas bei darbdavys ir laisvu susitarimu nustatytų atlyginimo dydį, tai vis tik liekasi dar šis tas, ko įgimtasis teisingumas reikalauja, kas yra aukštesnis ir pirmesnis už laisvą abieių susitarimą. Darbininko atlyginimas, būtent, neturi būti mažesnis už tą, kokio jam reikia, kad galėtų padoriai išsilaikyti. Jeigu darbininkas, būtinybės verčiamas ar didesnio pikto vengdamas, noromis nenoromis sutinka su menkesnėmis sąlygomis, kurias nustato jam darbdavys ar darbų vedėjas, tai čia yra jėgai nusilenkimas, kuris prieštarauja teisingumui.

Bet į šį ir į panašius įvairių darbo rūšių dalykus, kaip antai: kaip ilgai turi tęstis dienos darbas, kokios priemonės labiausiai tinka apsaugoti sveikatai darbovietėse, valstybė neturėtų be atodairos kištis, ypač kad esti įvairių dalykų, laiko ir vietos aplinkybių. Geriau palikti tai organizacijų nuožiūrai, apie kurias žemiau kalbėsime, arba ieškoti kitų būdų tinkamai apsaugoti darbininkų teisėms, panaudojant prireikus valstybės globą bei pagalbą.

Gaudamas atlyginimą, kurio pakanka tinkamai išlaikyti savo žmonai ir vaikams, darbininkas, jei bus protingas, stengsis pasidaryti santaupų. Jei jis rūpinsis, ką daryti jau pats sveikas protas liepia, kad jam šis tas atliktų nuo bendrų išlaidų, idant tuo būdu galėtų įsigyti bent mažą nekilnojamąjį turtą. Matome, jog kalbamasis klausimas negali būti sėkmingai kitaip išspręstas, kaip tik priimant dėsnį ir tvirtai jo laikantis, kad privatinė nuosavybė yra neliečiamas dalykas. Todėl valstybės įstatymai turi ją remti ir, kiek galima, rūpintis, kad dauguma piliečių trokštų ją turėti.

Taip darant bus pasiekta gražiausių vaisių, visų pirma lygesnio turtų pasiskirstymo. Ekonominiai pakitėjimai suskaldė miestų gyventojus į dvi klases,- iškasdami tarp jųdviejų platų griovį. Vienoje pusėje stovi galingieji, nes jie yra turtingieji. Jie vieni turėdami savo rankose visą pramonę ir prekybą, kreipia visas gamybos priemones savo naudai bei reikalams ir daro didelės įtakos valstybės tvarkymui. Kitoje pusėje yra neturtingoji ir silpnoji dauguma su sužalota dvasia ir visada pasiruošusi riaušėms. Jeigu tačiau darbininkų uolumą žadintų viltis įsigyti kokį nors nekilnojamąjį turtą, tai nejučiomis suartėtų abu sluogsniai, nes išnyktų per ryškus skirtumas tarp pertekliaus ir skurdo. — Be to, ir žemės teikiamosios gėrybės padaugėtų. Juk kai žmonės žino patys sau dirbą, didėja jų noras ir atsidėjimas dirbti. Jie ima net mylėti savo rankomis purenamąją žemę, iš kurios tikisi sulaukti ne vien tik sau ir saviesiems maisto dalykų, bet  net ir apskritai tam tikros gerovės. Kiekvienam aišku, kad toks pakilęs dirbti atsidėjimas daug prisideda prie gausesnio turtų gaminimo bei valstybės gerovės padidinimo. Trečia, iš to eina toji nauda, kad žmonės bus tvirtai prisirišę prie tosios šalies, kurioje yra gimę ir augę. Niekas nepanorės keisti savo tėvynės į kitą kraštą, jei ji teiks pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Tokia gerovė tegali būti pasiekta vien tada, kai privatus turtas nebus apkrautas per didelėmis duoklėmis bei mokesčiais. Privačios nuosavybės teisę yra suteikę ne žmonių įstatymai, bet pati prigimtis, todėl valstybė negali jos panaikinti. Jos dalykas — tik patį ja naudotis būdą tvarkyti ir su bendra gerove derinti. Jei tad valstybė, prisidengdama mokesčiais, ima nuo savininkų daugiau, negu priklauso, elgiasi ji neteisingai ir nežmoniškai.

Galop mūsų svarstomuoju dalyku gali daug padaryti darbdaviai ir patys darbininkai, tokiomis, būtent, įstaigomis, kurios stengtųsi tinkamai stoko- jantiesiems padėti ir abu sluogsniu labiau suartinti. Iš tos rūšies įstaigų pirmiausia paminėtinos savitarpinės pagalbos draugijos, įkurtos privačių as-menų ir apimančius įvairius dalykus, kaip antai, darbininkų apsaugą, našlių ir našlaičių globą, netikėtos nelaimės, ligos ir mirties atsitikimus. Svarbiausią tačiau vietą turi darbininkų sąjungos, kurios apima beveik visus dalykus. Mūsų prosenių laikais ilgai ir gražiai gyvavo amatininkų sąjungos. Iš tikrųjų, jos buvo labai naudingos ne tik amatininkams, bet ir pačius amatus kėlė bei skatino, — tai liudija gausūs paminklai. Pažengus dabar mokslui, įsigyvenus naujiems papročiams ir padidėjus kasdieninio gyvenimo reikalavimams, turi, be abejo, amatininkų sąjungos prisitaikyti prie dabarties sąlygų. Džiugu, kad žmonės buriasi į panašios rūšies draugijas, apimančias arba vien darbininkus, arba abu sluogsniu bendrai. Pageidautina, kad jos augių tiek skaičiumi, tiek veikla. Nors apie jas dažnai esame kalbėję, tačiau pravartu čia dar kartą pažymėti, kad jos labai tinka ir visai teisingai kuriasi. Norime taip pat šiek tiek tarti ir apie jų santvarką bei uždavinius.

Savo jėgų menkumo patyrimas skatina ir ragina žmogų jungtis su kitais. Šv. Raštas sako: „Geriau būti dviem, negu vienam, nes abudu turi iš to bendravimo naudos. Jei vienas puls, sulaikys jį kitas. Vargas vienam, nes kada puls, nebus, kas jį su-laikytų" [33]. O taip pat: „Brolis brolio remiamas tarsi stiprus miestas" [34]. Kaip įgimtas palinkimas traukia žmones jungtis tarp savęs ir sudaryti valstybes, taip panašiai skatina jis juos burtis į kitas bendruomenes, kurios nėra didelės ir pilnai sau pa-kankančios, bet vis dėlto yra tikra prasme bendruomenės. Be abejo, didelis yra įvairiais atžvilgiais skirtumas tarp šių bendruomenių ir tosios didžiulės bendruomenės, kurias sudaro valstybė. Valstybė apima visus, nes jos tikslas — bendra visų gerovė, į kurią visi ir kiekvienas atskirai turi atitinkamą teisę. Todėl valstybė ir vadinama visos šalies sąjunga, nes joje yra susiburę visi krašto piliečiai. Priešingai gi, bendruomenės, kurios steigiasi pačioje valstybėje, laikomos privatinėmis ir tokios iš tikrųjų yra, nes jų artimiausiąjį tikslą sudaro privatinė, atsieit, vien tik jų narių gerovė. Privatinė draugija yra toji, kuri sudaryta privatiniam reikalui, sakysime, jei du ar trvs jungiasi tarp savęs tam, kad bendrai prekiautų [35].

Nors privatinės bendruomenės yra valstybės ribose ir sudaro tarsi jos dalis, tačiau valstybė negali apskritai be atodairos jų uždrausti. Prigimtoji teisė juk leidžia žmogui steigti privatines draugijas. Valstybė gi sukurta tajai teisei saugoti, o ne naikinti. Jei valstybė draustų piliečių susivienijimus, prieštarautų pati sau, nes ji, kaip ir privatinė draugija yra kilusi iš to paties žmonėms įgimto palinkimo tarp savęs burtis.

Kartais tačiau valstybė turi teisę priešintis šios rūšies bendruomenėms, būtent, jei ios siekia ko nors, kas prieštarauja dorovei, teisingumui arba valstybės gerovei. Tokiais atvejais valstybė turi neleisti joms kurtis, o jau susikūrusias gali teisėtai panaikinti. Reikia tačiau labai žiūrėti, kad nebūtų pažeistos piliečių teisės ar, dengiantis visuomenės gerove, pavartotos neprotingos priemonės. Juk įsta-tymai tiek tesaisto, kiek jie neprieštarauja sveikam protui ir amžinajam Dievo įstatymui [36].

Čia tenka dar suminėti religines draugijas ir vienuolijas, kurios atsirado Bažnyčios pritarimu ir maldingų krikščionių pageidavimu. Apie jųjų palaimingą veikimą žmonijos gerovei kalba istorija iki šių laikų. Žiūrint į šias draugijas vien proto akimis, reikia pripažinti, kad jų atsiradimas yra prigimties įstatymu pagrįstas, kadangi jų tikslas kilnus. Žvelgiant į jas kaip į religinius susibūrimus, tenka pareikšti, jog teisėtai jos vienos Bažnyčios tepriklauso. Valstybė neturi į jas jokios teisės ir negali kištis į jų tvarkymąsi. Jos pareiga jas gerbti, remti ir, esant reikalui, ginti. Deja, visai ką kita pastebime ypač šiais laikais. Daugelyje vietų valstybė yra šiąsias draugijas ir tai įvairiais būdais neteisingai pažeidusi. Ji suvaržė jas tam tikslui sugalvotais įstatymais, atėmė juridinio asmens teisę ir pagrobė jų turtą. Teisę į tų draugijų turtą pirmoje eilėje turi Bažnyčia, toliau atskiri draugijų nariai, pagaliau jų steigėjai bei aukotojai ir tie, kuriems teikti pagalbos bei paramos jos buvo įkurtos. Todėl negalime susilaikyti nenusiskundę šiais tokiais neteisingais ir žalingais grobimais. Juo labiau turime tai daryti, kada matome, jog taikingoms ir visais atžvilgiais naudingoms katalikų vyrų draugijoms užkertamas kelias ir dar tais laikais, kada įstatymais skelbiama susibūrimų laisvė. Ta teisė tačiau plačiai suteikiama žmonėms, kurių užsimojimai yra žalingi tiek religijai, tiek valstybei.

Kitą teksto dalį rasite čia

[28] Klm. 1, 28; 

[29] Rom. 10, 12;

[30] Iš. 20, 8; 

[31] Klm. 2, 2; 

[32] Klm. 3, 19;

[33] Pamoksi. 4, 9 12; 

[34] Ptrl. 18, 14;

[35] Sv. Tom., Contra impugnantes Dei cultum et religionem c. 2;

[36] T. p.

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.