Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas: (ne)išsprendžiama šiuolaikinės ekonomikos dilema (II)

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia

***

Naujoji prigimtis, nuosavybė ir teisingumas

Moderniais laikais atsiradusi naujoji prigimtinio įstatymo samprata siejama su dviem anglų mąstytojais. Visų pirmiausiai su Thomo Hobbeso veikale „Leviatanas“ pateiktu prigimtinės žmonių būklės vaizdiniu, kurioje nėra nei jokios politinės bendruomenės, nei valdžios ir žmogus gali elgtis kaip nori. Tokia žmonių laisvė pasireiškia kaip „visų karo su visais“ būklė, nulemiantį „vienišą, vargingą, baisų, brutalų ir trumpą“ žmogaus gyvenimą [1]. Kad išvengtų tokio gyvenimo, žmonės visuomenės sutartimi įkuria politinės valdžios instituciją ir suteikia jai galią reguliuoti jų gyvenimą.

T. Hobbeso teorijai dažnai priešinama kito anglų mąstytojo liberalizmo kūrėju laikomo Johno Locko politinė teorija. Anot J. Locko, žmonės, „gyvenantys kartu pagal proto taisykles be jokios bendros žemiškosios vyriausybės, turinčios galią būti jų teisėju, iš tikrųjų gyvena Prigimtinėje būklėje“ [2]. Prigimtinę būklę valdo prigimtinis įstatymas, kuris privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visus į jį besikreipiančius žmones moko, kad esant visiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsinti į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ar nuosavybę [3]. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad J. Lockas grįžta prie klasikinės prigimtinio įstatymo sampratos, kurioje galioja principas „daryti gerą ir vengti blogio“. Tačiau gilinantis pasirodo, kad šis įspūdis yra klaidingas – toks prigimtinis įstatymas išpildo tik „negatyvų aspektą“ – nepažeisti kito prigimtinės teisės. Modernusis prigimtinis įstatymas kaip proto principas nieko nesako apie pareigą daryti gera.

J. Lockas aiškiai pasako, kad prigimtinėje būklėje žmonės gyvena be valdžios [4]. Vadinasi, J. Locko prigimtinė būklė yra apolitiška ir šiuo bruožu visiškai skiriasi nuo klasikinės prigimto politiškumo sampratos. Tačiau jei tokioje prigimtinėje būklėje nėra valdžios ir politikos, kyla klausimas, kas nulemia taikius žmonių santykius ir padeda jiems išvengti „visų karo su visais“?

Bandydamas atsakyti į šį klausimą, J. Lockas teigia, kad kiekvienas žmogus prigimtinėje būklėje gyvena pagal prigimtinio įstatymo reikalavimą, kuris yra „proto reikalavimas“, leidžiantis suprasti, kad visiems esant lygiems, niekas neturi kėsintis į kito nuosavybę, sveikatą ar gyvybę. Todėl gali pasirodyti, kad J. Locko prigimtinė būklė yra taikos būklė. Visgi, prigimtinėje būklėje tik savimi ir savo nuosavybe besirūpinantys individai nusižengia prigimtinio įstatymo reikalavimui ir pažeidžia minėtas prigimtines teises. Nors tiesiogiai taip ir nepasakoma, kas žmogų prigimtinėje būklėje paskatina nusižengti prigimtinio įstatymo reikalavimams, tai galima nesunkiai suprasti iš J. Locko nuosavybės kilmės sampratos.

Kiekvienas žmogus Dievo jam paskirtą nuosavybės dalį gali gauti nesudarant jokios specialios visų bendrijos narių sutarties [5]. Vadinasi nuosavybę žmogus įgyja jau iki-politinėje būklėje. Nors niekas iš žmonių iš pradžių neturi privačios nuosavybės atskirai nuo kitų žmonių, kiekvienas žmogus turi „nuosavybę“ – savo paties „asmens nuosavybę“, į kurią niekas kitas neturi teisės, tik jis pats – savo kūno ir rankų darbą. Būtent šis žingsnis pakeičia tradicinę nuosavybės sampratą – J. Locko teorijoje ji praranda sau būdingą pasaulišką pobūdį ir yra įkurdinama pačiame asmenyje [6]. Juk dar Aristotelis nuosavybe vadino tik išorinius dalykus: namų ūkį, gyvenamąsias patalpas, įrankius bei tai, ką galima įsigyti iš gamtos arba mainų būdu. Nuosavybei Aristotelis nepriskyrė pinigų, kurios laikė tik mainų priemone [7]. Dėl šios priežasties klasikiniam mąstymui apskirtai buvo svetimas nuosavybės suabsoliutinimas.

J. Locko teigimu, privati nuosavybė atsiranda tada, kai daiktas, ištrauktas iš gamtos suteiktos būklės ir pakeistas žmogaus darbo, įgyja tai, kas atima iš kitų žmonių jų bendrą teisę į jį [8]. Nors kiekvienam žmogui prigimtinis įstatymas leidžia pasisavinti saikingą ir išgyvenimo poreikiams adekvačią nuosavybės dalį, didėjant žmonių skaičiui, tampa vis sunkiau tokią dalį gauti. Tad prigimtinėje būklėje žmonės gyvena konkuruodami dėl privačios nuosavybės. Dar daugiau – ši būklė tampa absoliučios anarchijos būkle; tai greičiau ne pilnatvės, o neturto būklė [9]. Absoliutus individualizmas ir kova dėl resursų tampa pagrindiniu prigimtinės būklės visuomenės bruožu, kadangi „visi yra tokie pat karaliai kaip jis pats, kiekvienas žmogus jam lygus, ir kadangi dauguma žmonių nėra labai griežti lygybės ir teisingumo gynėjai, naudodamasis nuosavybe, kurią jis turi šioje savo padėtyje, yra labai nesaugus, labai neužtikrintas“ [10]. Toks prigimtinėje būklėje nuolatos pasireiškiantis netikrumas ir pavojus dėl savo, gyvybės ir nuosavybės verčia žmones susiburti, sudaryti sutartį ir įsteigti politinę visuomenę bei valdžią. Aišku, kad pagrindinis tokio įsteigimo tikslas – nuosavybės apsauga. Be to, J. Lockas pažymi, kad politinės visuomenės valdžia turi palikti žmogui tokią pat laisvę, kuri yra būdinga prigimtinėje būklėje. Tačiau prigimtinės būklės laisvė, kaip jau parodyta, gali lengvai virsti anarchija. Todėl „civilizuota taika“ politinėje visuomenėje įmanoma tik tada, kai žmonės galės patogiai, saugiai ir taikiai sugyventi netrukdomai naudodamiesi savo nuosavybe [11]. Taip atsiranda prigimtinės teisės, kuriomis grindžiami tiek individų tarpusavio, tiek individo ir valstybės santykiai.

J. Lockas tvirtina, kad nuosavybės teisė yra absoliuti ir neliečiama teisė. O kadangi politinės visuomenės būklėje atsidūrę individai nuosavybę jau būna pasiskirstę prigimtinėje būklėje, savo prigimtinę teisę jie gali įgyvendinti tik produktyviai naudodamiesi – gausindami – jau turimą nuosavybę. Politinėje būklėje didžiausią vertę, anot J. Locko, įgyja auksas ir sidabras, vadinasi, „civilizuota“ politinės visuomenės būklė dovanoja didesnes galimybes efektyviai kaupti pinigus. Mat iš gamtinės būklės „ištrauktos“ nuosavybės sukurtas perteklius, kaip teigia J. Lockas,  neturi pražūti, o pinigų pagalba patenkinti kitų visuomenės narių poreikius. Kadangi nuosavybės teisė yra prigimtinė teisė, o prigimtinis įstatymas žmogų skatina įgyti nuosavybės, politinėje būklėje, priešingai nei prigimtinėje, egzistuoja taika, netrukdanti žmogui tos nuosavybės įgyti tiek, kiek jis nori [12]. Tik pozityvus įstatymas riboja jo įgijimo būdus. Vadinasi, politinė būklė faktiškai sukuriama tik tam, kad egzistuotų taikios konkurencijos ir turtėjimo sąlygos.

Turint tai omenyje, darosi visiškai aišku, kodėl J. Lockas taip nepasitiki politine valdžia ir savo teorijoje deda didžiules pastangas ją suskaldyti bei apriboti jos savivalės potencialą. Juk kuriant politinę valdžią kiekvienas visuomenės narys patikėjo jai savo prigimtinę teisę vykdyti teisingumą ir užtikrinti kiekvieno visuomenės nario gyvybės ir nuosavybės apsaugą. Todėl politinė valdžia negali būti absoliuti, o apribota taip, kad kuo mažiau be individo sutikimo kėsintųsi į jo prigimtines teises. J. Lockas tai labai aiškiai išreiškia kalbėdamas apie valdžios teisę imti mokesčius savo išlaikymui [13]. Tokiu būdu iškyla negatyvi teisingumo samprata: viena vertus, politinei valdžiai patikėta vykdyti teisingumą – pilietinėje visuomenėje atkurti pažeistas individų prigimtines teises; antra vertus, pati politinė valdžia turi teisingai apriboti save pilietinės visuomenės atžvilgiu, neuzurpuoti prigimtinių individo teisių.

Priešingai nei antikos ir viduramžių mąstytojai, J. Lockas nebekalba apie teisingumo rūšis. Jo teorijoje teisingumas praranda politinės dorybės sampratą ir įgyja visiškai negatyvią prasmę. Teisingumu tampa prievolė nepažeisti vienas kito prigimtinių teisių. Šis negatyvumas arba nesikišimas leidžia individams realizuoti savo prigimtį, kuri yra visai kitokia nei politiška. Bene aiškiausiai šios prigimties bruožai apčiuopiami J. Locko pasakyme, kad įstatymų leidybos valdžią riboja bendrasis gėris. Pastarąjį jis apibrėžia remdamasis iškiliu anglų politiniu mąstytoju Richardu Hookeriu, kurio pasakyme atsiskleidžia visa lokiškoji žmogaus prigimties samprata – „politiniai įstatymai, skirti palaikyti išorinę tvarką ir valdyti žmones, niekada nebūna sudaryti taip, kaip reikėtų, jeigu netariama, kad žmogaus valia savo esme yra užsispyrėliška, maištinga ir neklusni šventiems jo prigimties įstatymas; vienu žodžiu, jeigu netariama, kad žmogus savo pagadintu protu ne ką geresnis už laukinį gyvulį, ir tada įstatymai vis dėlto leidžia taip nukreipti jo išorinius veiksmus, kad jie nebūtų kliūtimi bendram gėriui, dėl kurio kuriamos visuomenės. Jeigu jie šito nepadaro, jie nėra tobuli“ [14].

J. Locko politiniai įstatymai praranda dar Tomo Akviniečio politinėje teorijoje jiems suteiktą į racionalumą apeliuojančią edukacinę funkciją. Viduramžių mąstytojas teigė, kad politiniai įstatymai tobuli tiek, kiek atitinka prigimtinį įstatymą, kuris yra moralinis įstatymas. J. Locko politinių įstatymų tobulumas reiškiasi tik tiek, kiek sugeba suvaldyti gyvuliškos prigimties žmogaus veiksmus. Taip tarp individo ir jį tramdančios politinės valdžios iškyla amžinos įtampos problema. Ją, kaip matysime toliau, bus siekiama išspręsti būtent politinės valdžios sąskaita. Tačiau mažėjanti politinė valdžia reikštų didesnį gyvuliškos prigimties žmogaus veiksmų mąstą. Todėl panašu, kad J. Locko teorijoje glūdi nuostata, jog politinė valdžia gali mažėti tiek, kiek atrandamos ir sėkmingai diegiamos mažiau akivaizdžios ir mažiau prievartinės gyvulišką žmogaus prigimtį  – jo elgesį – tramdančios priemonės.

Išanalizavus J. Locko teoriją, kalbėti apie modernų žmogų kaip natūralią būtybę apskirtai tampa keblu. Nors J. Lockas ir neapibrėžia žmogaus sampratos, jo suformuotose prigimtinio įstatymo ir prigimtinės teisės koncepcijose galima aptikti prielaidas dirbtinio žmogaus – arba individo – atsiradimui. Savo teorijoje J. Lockas pagrindine ir absoliučia žmogaus teise padaro teisę į nuosavybę. Bet nuosavybės principas glūdi pačiame individe, nes jo paties darbo jėga yra fundamentaliausia ir konkrečiausia šios nuosavybės forma. Tad ši vidinė nuosavybė kuria išorinę nuosavybę arba turtą, „ištraukdama ir perkeisdama daiktus iš gamtiškosios būklės“. J. Lockas pripažįsta, kad gamtiniai resursai yra riboti, todėl iškyla ribotos prigimtinės teisės realizavimo problema. Visgi prie gamtos prisitaikantis žmogaus protas geba kurti vis naujesnes ir tobulesnes gamtinių resursų įsisavinimo ir gausinimo priemones. Šis modernaus žmogaus santykis su gamta tampa tuo, ką būtų galima pavadinti amžina technologine pažanga. Iš čia kyla nutylėtas imperatyvus reikalavimas žmogui – nenustoti trokšti daugiau gėrybių. Jas ne gamta ir ne Dievas padaro vertingomis, bet tik pats žmogaus darbas. Tad žmogus gamtą pradeda suvokti ne kaip tai, kas yra, o kaip tai, kas potencialiai gali būti. Kitaip tariant, žmogaus troškimas pradeda gaminti pačią gamtą.

Protas, adaptuodamasis prie tokios gamtos, taip pat tampa „pagaminamu“ arba „techniniu“ protu. Tokiu protu žmogus turi suvokti ir skirti nebe tai, kas gera ar bloga (kaip klasikiniame mąstyme), bet tai, kaip būtų galima realizuoti savo troškimą. Todėl tradiciškai suvokiamas žmogus arba asmuo išnyksta. Atsiranda individas, kuris taip pat turi būti suvokiamas abstrakčiai – tik kaip nuolatinis potencialių trokšimų ir nerealizuotų aistrų šaltinis. Tokiu būdu J. Lockas sukuria teorines prielaidas politinės ekonomijos atsiradimui.

Trečią straipsnio dalį rasite čia

[1] Hobbes, Thomas. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, 138

[2] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą (Antrasis traktatas apie valdžią). Vilnius: Mintis, 1992, 27

[3] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 16-17

[4] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 27

[5] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 31

[6] Arendt, Žmogaus būklė, 70

[7] Aristotelis. Politika, 20-22

[8] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 32

[9] Strauss, Leo. Natural Right and History. London: Chicago university press, 1965 225-226

[10] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 108

[11] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę,  85

[12] Strauss, Natural right and History, 240-241

[13] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 123-124

[14] Locke, John. Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, 117