Jonas Mikelinskas. Kalba naikinama tyliai

Turbūt didžioji dauguma lietuviškai kalbančių ir lietuvių kalbą laikančių, anot Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Algirdo Vaclovo Patacko, pagrindiniu turtu su aiškiu pritarimu sutiko seniai laukiamą žinią, kad š.m. liepos 3 d. grupė Lietuvos kalbininkų su akademiku Zigmu Zinkevičiumi priešaky atėję į Seimą argumentuotai pareiškė, kodėl Vyriausybė neturėtų įteisinti nelietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių rašybos originalo kalba.

Visa tai drąsu, gražu, kilnu ir teikia daug vilčių, kad mūsų gimtoji kalba tvirtai išsilaikys ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Juo labiau kad šis drąsus ir būtinas pareiškimas vyko Seime konferencijos-diskusijos „Valstybinė lietuvių kalba XVI Vyriausybės programoje“ metu, dalyvaujant plačiai žinomiems kalbininkams, kalbos priežiūros atstovams ir politikams.

Ir vis dėlto, nepaisant visų tų ir kitų gerų ženklų bei konkrečių darbų, akylesniam ir kritiškai mąstančiam piliečiui negali nekelti nerimo bei susirūpinimo ir iškilusi gimtajai kalbai grėsmė, kuri kyla ne tiek iš priklausymo Europos Sąjungai ir jį lydinčių direktyvų, kiek iš mūsų pačių abejingumo ir lenkų aktyvumo. Beje, tai pasakytina ir apie mūsų Vyriausybę. Tiek buvusią, tiek esamą. Ypač įsidėmėtinas ir apgailėtinas tas faktas, kad kai 2002 m. sausio 20 d. Šv.Mikalojaus bažnyčioje buvo šventinama memorialinė paminklinė lenta, skirta didžiajam Lietuvos Kėlėjui Petrui Vileišiui ir jo broliams Antanui ir Jonui, nepasirodė nė vienas bent kiek įtakingesnis valstybinio masto veikėjas, išskyrus Pasvalio merą Albertą Juozapą Petronį.

Ką tai sako apie mūsų Vyriausybę? Juo labiau kad sunku būtų surasti visoje mūsų istorijoje kitą tokią šeimą kaip Vileišių, kuri būtų tiek nusipelniusi Lietuvai ir ypač mūsų gimtajai kalbai.

Juk ką byloja tas faktas, jog 1921 m., kai Lietuva dar tik stojosi ant kojų, P.Vileišis savo paties iniciatyva ir savo paties lėšomis vyko į Paryžių, kad ten išleistų plačiai paplitusia pasaulyje prancūzų kalba traktatą „Le conflit Polono-Lithuanien“, demaskuojantį lenkų klastą ir grobuonišką politiką Lietuvos atžvilgiu? Šiuo leidiniu P.Vileišis siekė ir atšaldyti pernelyg karštus prancūzų sentimentus grobuoniškai Lenkijai. Be to, šis patriotinis P.Vileišio žygis į Paryžių prašyte prašosi susiejamas ir su didžiojo Lietuvos Kėlėjo patriotine veikla aukščiausiose carinės valdžios instancijose Maskvoje, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Kažkodėl plačiau apie tai kalbėti ir paminėti lyg vengiama. Tai liudija ir tas faktas, kad iki šiol dar nepastatytas Vilniuje, kuriame P.Vileišis paliko tokį ryškų savo patriotinės veiklos pėdsaką, paminklas.

Kita vertus, P.Vileišio žygis 1921 m. į Paryžių liudija ir tai, kad jis jau tada numatė, iš kur kyla Lietuvai ir gimtajai kalbai didžiausias pavojus. Ypač kalbai, kurios išlaisvinimui ir išsaugojimui jis paaukojo tiek laiko, jėgų ir lėšų, kaip joks kitas Lietuvos veikėjas ir patriotas.

Nebuvo kalbėta apie tą grėsmę lietuvių kalbai ir 2011 m. vasario 20 d. Signatarų namuose įvykusiame vakare „Kalba kaip gyvenimo duona“, kurį surengė Lietuvių kalbos draugijos ir kalbos praktikos centras „Lingua Lituanica“ ir kuriame dalyvavo taip pat daug žymių kalbininkų su lietuvių kalbos riteriu Aldonu Pupkiu priešakyje. Nesusilaukė ten tęsinio ir mano žodis apie tą grėsmę, iliustruotas „Amberio“ absurdu, liudijančiu apgailėtiną mūsų nuolankumą ir pagarbą svetimybėms.

Akylesnis ir kritiškai mąstantis pilietis negali atsikratyti aibės klausimų. Na kad ir tokių ar jiems panašių.

Kodėl 2002 m. sausio 20 d. į memorialinės-paminklinės lentos, skirtos brolių Petro, Antano ir Jono Vileišių atminimui, pašventinimą Šv.Mikalojaus bažnyčioje neatvyko nė vienas aukščiausios Lietuvos valdžios atstovas?

Kodėl iki šiol P.Vileišiui dar nepastatytas Vilniuje paminklas?

Kodėl mūsų kalbininkai ir kitų profesijų atstovai vengia kalbėti apie iškilusią lietuvių kalbai grėsmę?

Kodėl Lietuvos mokyklose taip apleistas moksleivių pilietinis-patriotinis auklėjimas ir ugdymas?

Kodėl, kaip teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė, lietuvių kalba tapo įkaite?

Kodėl Lenkijoje uždaromos lietuviškos mokyklos?

Kodėl kai kurie istorikai Vytautą Didįjį vadina šunsnukiu, dr. Joną Basanavičių psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką nevykėliu?

Kodėl lenkomanas poetas Tomas Venclova, kuris dūsta Lietuvoje, tapo 2012 m. Tolerancijos žmogumi?

Kodėl per Valdovų rūmų atidarymo iškilmes viskas buvo suorganizuota, surežisuota ir suvaidinta taip, kad ir paskutinis „runkelis“ suprastų, kam lietuviai turi būti dėkingi už europietišką kultūrą ir europietiškas vertybes? 

Žodžiu, kad visi suprastų ir įsisąmonintų, kas ir kaip išvedė Lietuvą iš Tamsos į Šviesą.

Manau, kad į šiuos ir visus galinčius iškilti klausimus, susijusius su mūsų gimtosios kalbos bei visos tautos dabartimi ir ateitimi, gana aiškiai atsakė ir Valdovų rūmų atkūrimas, ir ypač pompastiškas jų atidarymas, persunktas nedviprasmiška polonizmo ir kosmopolitizmo idėja.

Tad belieka mums visiems garsiai sušukti: atgal į Liublino uniją ir jos simbolį Valdovų rūmus! Tai kas, kad tuose rūmuose karaliai ir kunigaikščiai viešpatavo, kariavo ir savavaliavo, o tauta badmiriavo. Ir nebuvo vietos lietuvių kalbai, bet buvo juose karalių ir kunigaikščių ryžtu sukaupta daug meno ir prabangos aksesuarų, kurie ir šiandien žavi ir džiugina ne vieno užkietėjusio turisto ar avantiūristo širdį ir akį. Argi to maža, kai esi nusiteikęs ne patriotiškai, o kosmopolitiškai?

O baisiausia yra tai, kad mes, kaip liudija kalbininkų tylėjimas, jau esame apsipratę ir net susigyvenę su mintimi, kad gimtosios kalbos laukia toks pat likimas kaip Liublino unijos diktato metu Valdovų rūmuose. Argi ne dėl to taip pompastiškai atidarėme juos, nors puikiai žinojome, kad juose nebuvo vietos lietuvių kalbai? Kad jie tapo kone kosmopolitizmo simboliu.

Daug kas gali pasakyti ir, žinoma, pasakys ir bus teisus, kad didžiausia grėsmė mums kyla ne iš lenkų, o iš anglų, kuriai priklauso dabartis, ir iš kinų, kuriai priklausys ateitis, kalbų. Taip - tai taip, bet nereikia pamiršti, kad prieš anglų ir kinų kalbas mes kovojame ir kovosime kartu su ispanais, vokiečiais, prancūzais, rusais, italais ir tais pačiais lenkais, o prieš lenkus - vienų vieni. Juo labiau kad ir ką tik taip iškilmingai atidarytų Valdovų rūmų, kur nebuvo vietos lietuvių kalbai, veikėjai veikė ir veiks ne mūsų kalbos naudai.

Šaltinis: www.respublika.lt