Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas (III): Laisvę siekiui gerinti savo padėtį!

Antrąją straipsnio dalį galite rasti čia

***

Tikėjimas individo, kaip savo padėtį nuolatos siekiančios gerinti būtybės, prigimtimi buvo būdingas politinės ekonomijos atradėju laikomam škotų moralės filosofui Adamui Smithui. Jis iš J. Locko ne tik perėmė modernią vertės kilimo iš darbo teoriją [1], bet ir atrado principą, kuris efektyviausiai turėtų pažaboti ir eliminuoti taip J. Locko bijotos valdžios savivalės galimybę.

Vienas įdomiausių teiginių, galbūt, paaiškinančių A. Smitho „Tautų turto“ rašymo motyvą, yra randamas jo veikale „Moralinių jausmų teorija“. Jame teigiama, kad polinkis garbinti turtinguosius ir galinguosius, kurį seka panieka neturtingiems ir vargšams, ne tik paskatina palaikyti tokią nelygių padėčių visuomeninę tvarką, bet ir yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys moralinių jausmų pagedimą [2]. Kiek vėliau A. Smithas užsimena, kad pagarba visuomenėje gali būti pelnyta dviem būdais: pirmasis – siekiant išminties ir praktikuojant dorybes, antrasis – įgyjant turtus ir šlovę. Žinoma, tuojau pripažįstama, kad pirmąjį kelią renkasi, deja, ne didžioji žmonių dalis. Todėl ir visuomenėje atitinkamai didžiąją dalį sudaro tie, kurie gėrisi turtų gausa ir siekia jų kuo daugiau įgyti [3].

Šių minčių aidą galima aptikti kitame A. Smitho veikale „Tautų turtas“. Jame mąstytojas kalba jau apie trokšimą pagerinti savo būklę, kaip pagrindinį žmogaus prigimties elementą [4]. Tai yra tas psichologinis veiksnys, kuris išjudina ne tik žmogiškąją prigimtį, bet ir tampa ekonominės pažangos varikliu. Jei J. Locko politinėje teorijoje dar tik apčiuopiame turtėjimo, kaip pagrindinės individus taikioje pilietinėje būklėje motyvuojančios sąveikauti jėgos potencialą, tai A. Smithas jau atvirai pasako, kad kiekvieno asmeninis turtėjimas ir bendras siekis pagerinti bei tobulinti gamybos ir prekybos būdus yra pagrindinis visuomenės egzistavimo tikslas ir rūpestis. Tokiu būdu „Tautų turte“ išdėstytoje teorijoje politinės visuomenės susikūrimo tikslas galutinai sekuliarizuojamas – jis nebetenka transcendentinės  krypties, kurią turėjo dar šv. Tomo Akviniečio filosofijoje. Pastarojoje bendrasis gėris reiškė sąlygų, leidžiančių žmogui praktikuoti dorybes ir moraliai tobulėti, visumą. Tuo tarpu A. Smitho teorijoje pažangos siekimas yra vos ne amžinas procesas, nukreiptas į neapibrėžtą ateitį.

Tokioje perspektyvoje visiškai kitokią prasmę įgauna ir darbas. Jei ankstesnėse visuomenėse darbas turėjo du galimus tikslus: arba reikėjo dirbti, kad „gyventum“, arba reikėjo dirbti, kad kilniai „leistum gyventi“ nedirbantiems kilmingiesiems, tai prekybinėje A. Smitho visuomenėje nereikia dirbti nei tam, nei tam. „Dirbama tik tam, kad būtų dirbama, tai yra tam, kad būtų įgyvendintos vis naujos, vaizduotės gimdomos naudingos idėjos, ir šitaip ji būtų skatinama pradėti kitas naujas idėjas. Darbas niekada neturi atvangos“ [5]. Žmogus nebegali nedirbti ir nustoti siekti gerinti savo padėties. Šio proceso pabaiga prieštarautų A. Smitho ir J. Locko būdu suvokiamai žmogaus prigimčiai.

A. Smitho ekonominė pažanga ir priemonių gerinimas, atrodo, neturi pabaigos istorijoje. Pažangos ir sąlygų gerinimo teleologija yra pati pažanga, darbas dėl darbo. Todėl tiek J. Locko, tiek A. Smitho teorijose bendruoju gėriu tiksliausiai būtų galima pavadinti sąlygas, kuriomis individas realizuotų savo prigimtį, nuolatos siekdamas pagerinti savo padėtį.

Amžinosios pažangos siekiu paženklinta visuomenė teigia visiškai naują savo veiklos režimą, kuris yra išlaisvintas nuo visko, ką būtų galima pavadinti etiniais principais. Tai yra loginė ir būtina sąlyga, kadangi aptarti klasikiniai etiniai principai iš tikrųjų tampa nuolatinės pažangos ir pragyvenimo sąlygų gerinimo stabdžiu.

Nėra ir negali būti jokio kitokio modernaus žmogaus prigimties tikslo. Modernioji žmogaus prigimtis be atvangos realizuojama tik čia ir dabar. Jei A. Smithas savo „Moralinių jausmų teorijoje“ dar kalba apie komercinės dvasios daromas žalas ir trūkumus visuomenei bei teigia, kad tikrasis savo sąlygų gerinimo motyvas yra tuštybė, o ne patogumai ar malonumai [6], tai „Tautų turte“ šitie „moraliniai jausmai“ tiesiog išgaruoja. „[...] Politiniame organizme natūralios nepaliaujamos kiekvieno žmogaus pastangos gerinti savo padėtį yra apsauginis pradas, sugebantis užkirsti kelią blogoms šališkos ir engėjiškos politinės ekonomijos pasekmėms ir daugeliu atžvilgių tam tikru mastu ištaisyti jas. [...] Tačiau, laimė, gamtos išmintis parūpino politiniam organizmui pakankamai priemonių, kad jis galėtų ištaisyti daugelį žmonių kvailumo ir neteisingumo blogų pasekmių. [...] [7]. Regis, šiuo teiginiu A. Smithas bando pasakyti, kad ekonomika su valdžios prikrėstomis „kvailystėmis“ gali susitvarkyti pati. Nors čia jis dar nemini savo „nematomosios rankos“, valdančios ir subalansuojančios egoistinius individų interesus taip, kad kiekvienas jų tarnauja bendram labui, tačiau iš šio pasakymo darosi akivaizdu, kad ekonominė „gamta“ veikia pagal savo dėsnius. Kiekvieno siekis gerinti savo dalią tampa išlikimo principu (arba dėsniu), laiduojančiu pačios ekonominės veiklos išlikimą ir vystymąsi. 

Tokiu būdu atrastas ekonominės sistemos modus operandi pamažu leidžia gimti tam, ką būtų galima pavadinti liberaliuoju tikėjimu [8] - neginčijamai ir nepaneigiamai nuostatai, kad ekonomika ir rinka turi būti palikta saviveiklai ir savireguliacijai. Tačiau pilnutinis laissez-faire negali veikti vien nacionalinės ekonomikos mastu. Jis turi veikti tiek valstybių viduje, tiek tarpvalstybiniame lygmenyje. Be to, kiekvienoje šalyje turi būti sukurta konkuruojanti darbo jėgos rinka (ji taip pat turi būti sukurta politinėmis priemonėmis [9]), kiekvienam visuomenės nariui atverianti galimybes laisvam „siekio pagerinti savo sąlygas“ realizavimui. Laisva tarptautinė prekyba ir aukso standartas – tai kiti du principai, kurie bus būtini pilnutiniam laissez-faire režimo įgyvendinimui. Šių pagrindinių principų šviesoje išryškėja svarbiausia išvada - laisvosios rinkos režimas turi būti įtvirtintas politinėmis priemonėmis. Priešingai nei teigiama, jis anaiptol nėra atsiradęs spontaniškai [10].

Pats A. Smithas, atskleidęs ekonominės veiklos savieigos dėsnius, dar nemanė, kad valdžia, nors ir privalanti kuo labiau išlaisvinti ekonominius santykius nuo įvairiausių suvaržymų, turinti atlikti tik naktinio sargo vaidmenį. Tačiau jo teorija radikali jau tuo, kad padeda pagrindus politinės ekonomijos, kaip politinio valdymo logiką ir būdus apibrėžiančios ir pateisinančios filosofijos, atsiradimui. Šiame istoriniame įvykyje potencialiai glūdėjo ir tai, kad moderni ekonominė veikla pradėjo pamažu, tačiau kryptingai ir metodiškai atriboti save nuo etikos principų. Jei Akviniečio teorijoje rinka yra teisingumo – etinės dorybės – praktikavimo ir įgyvendinimo vieta (net be valstybės įsikišimo, o savo prigimtimi), tai A. Smitho rinką valdo jau anaiptol nebe teisingumo principas, o visuotinis siekis pagerinti savo būklę.

Visgi A. Smitho teorijoje rinkos dėsniai neįsiveržia į kitas socialines sritis (švietimą, karybą, etc.). Tačiau svarbu paminėti, kad A. Smithas savo „Tautų turte“, atrodo, to net nesiekdamas, išpildo J. Locko lūkestį rasti būdą efektyviam valdžios apribojimui nuo galimos savivalės. Nuosavybės gausinimu suinteresuota lokiškoji pilietinė visuomenė atranda savo savisaugos principą, kuris visą laiką slypėjo toje pačioje prigimtinėje žmogaus teisėje į nuosavybę. Tik šį kartą šią „teisę į nuosavybę“ aiškiai išskleidžia A. Smithas, pavadindamas ją teise į savo pragyvenimo sąlygų pagerinimą.

Suprantama, kad tokiu atveju politinės valdžios bruožu nebegali likti tik negatyviojo teisingumo įgyvendinimas, kurį, kaip negatyvią dorybę „Moralinių jausmų teorijoje“, pakartodamas J. Locką, įvardina A. Smithas [11]. Politinė valdžia turi pradėti funkcionuoti pagal naują „tiesos režimą“ – pelno maksimizavimas rinkoje pasireiškia ir pirkėjo, ir pardavėjo pusėje, todėl iš to galiausiai išlošia visa valstybė. Tai garantuoja tik laisva prekyba, kuri rinkos jėgoms leidžia įtvirtinti geriausią „natūraliąją kainą“ [12]. Tokiu būdu ir politinė valdžia galutinai „išvaduojama“ nuo klasikinės teisingumo sampratos ir „atgyvena“ tampančios prielaidos, kad leidžiami įstatymai kuo labiau atitiktų moralinį prigimtinį įstatymą, o valstybėje gausėtų dorybingų piliečių.

Nuo  šiol politinė valdžia turi rūpintis naujomis bendrojo gėrio sąlygomis – užtikrinti konkurencingumą, nesikišti ir nevaržyti prekybos, garantuoti konkurencinę darbo jėgos rinką, jos narių biologinę sveikatą ir atsinaujinimą. Perfrazuojant H. Arendt, galima teigti, kad naujoji politinė valdžia pradedama grįsti nebe dieviška, prigimtine ar sutartine teise, o asmeniniais interesais - „privatus interesas yra tas pat, kas ir bendras“ [13]. Gero valdymo etalonu tampa valdymas laisvosios rinkos labui, o geru gyvenimu – gebėjimas realizuoti save laisvojoje rinkoje. Toks valdymas ne tik garantuoja J. Locko prigimtinių teisių apsaugą ir laisvės sklaidą, bet ir išpildo Jean-Jeacques Rousseau išreikštą raginimą būtinai siekti, kad atskirosios individų valios sutaptų su bendrąją valia [14]. Piliečio valia pagerinti savo padėtį sutampa su valdžios valia rūpintis tinkamiausiomis sąlygomis to piliečio valios realizacijai. 

Atradus laisvos rinkos dėsnius, kurie, priešingai nuo klasikinio ekonominio mąstymo, yra universalūs ir pagrįsti „universalia“ kuo mažesnio kišimosi arba visiško nesikišimo nuostata, politinė valdžia yra ne tik  atgrąsoma nuo savivalės, bet ir galiausiai gauna realią galimybę „sumažėti“, visai nebebijodama prasiveršiančio gyvuliško žmogaus siautėjimo. Mat, rinka turi didelį civilizuojantį potencialią – ilgainiui ji turi tapti ta vienintele nematoma, tačiau gyvulišką žmogaus savivalę efektyviausiai disciplinuojančia sistema. „Pavojingus žmogaus polinkius galima nukreipti į palyginti saugius kanalus, suteikiant galimybę įgyti pinigų bei asmeninių turtų. Jei šie polinkiai nebus tokiu būdu patenkinti, jie gali prasiveržti žiaurumo, beatodairiško galios bei asmeninės valdžios siekimo pavidalu ir kitomis savęs išaukštinimo formomis. Geriau, kad žmogus tironiškai elgtųsi su savo sąskaita banke nei su savo bendrapiliečiais, ir nors pirmasis tironijos būdas kartais smerkiamas kaip priemonė įgyvendinti antrąjį, kartais gali būti svarstomas kaip alternatyva“ [15].

Šią garsią frazę ištarė XX a. ekonomistas Johnas Keynesas. Tuo tarpu jo idėjinis priešininkas austrų libertaras Friedrichas Hayekas savo garsiame veikale „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“, ne tik išdėstė visiškai naują liberalios valstybės koncepciją bei naują teisingumo sampratą, bet ir iki loginės pabaigos pabandė išplėtoti J. Locko ir A. Smitho teorijose glūdėjusius principus.

Ketvirtą straipsnio dalį rasite čia

[1] Karl Polanyi. Didžioji transformacija.  Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Vilnius: Algarvė, 2002, 121

[2] Smith, Adam. Theory of moral sentimens. Salvio Marcelo Suares: 2005, 60.

[3] Smith. Theory of moral sentiments, 61

[4] Manent, Pierre. Žmogaus miestas. Vilnius: Margi raštai, 2005, 123-124.

[5] Manent, Žmogaus miestas, 153

[6] Hirschman, Albert. Aistros ir interesai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2001, 92-93

[7] Smith, Adam. Wealth of Nations, 549-550

[8] Polanyi. Didžioji transformacija, 143-145

[9] Polanyi. Didžioji transformacija, 86-93

[10] Polanyi. Didžioji transformacija, 141-158

[11] Smith, Theory of moral sentiments, 70-73

[12] Foucault, Michael. The Birth of Biopolitics. London: Picador, 2010, 53-54

[13] Arendt. Totalitarizmo ištakos, 157

[14] Rousseau, Jean Jacques. A discourse on political economy (1775), [www.constitution.org/jjr/polecon.htm], žiūrėta 2012-11-15

[15] Hirschman. Aistros ir interesai, 110-111