Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas: (ne)išsprendžiama šiuolaikinės ekonomikos dilema (I)

„Etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“

(Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas)

Šiandieninės ekonominės krizės dėka pasauliniu mastu atgimė diskusija apie etikos ir ekonomikos santykį, šių sričių atskyrimo prielaidas ir padarinius. Tokios atgimstančios diskusijos savaime signalizuoja apie šiuolaikinio ekonominio mąstymo pasiektą aklavietę. Ypatingai ją išduoda bandymas paneigti liberalaus ekonominio mąstymo sąsajas su dabartine ekonomikos krize. Mat visos pastangos įrodyti, kad pastaroji krizė yra ne laisvos rinkos nereguliuojamo veikimo, bet, priešingai, per didelio jos reguliavimo padarinys, tiesiog inversiškai atkartoja socialistinės politinės ekonomijos ideologų aiškinimus, jog valstybinės centralizuotai planuojamos ekonomikos ydos kyla ne iš paties tokio planavimo principo, bet yra nulemtos nepakankamai nuoseklaus jo taikymo.

Bene radikaliausiai tokia argumentacija dėstoma austrų ekonominės minties mokykloje. Jos pasekėjai, save vadinantys klasikiniais liberalais, dabartinės ekonominės krizės kontekste tvirtina, jog valstybė turi apskirtai atsisakyti bet kokių pretenzijų į socialinio teisingumo įgyvendintojos vaidmenį, atsiraukti ir visiškai nebereguliuoti visuomenės gyvenimo. Tačiau tokie teiginiai pasirodo keisti, prisiminus paprastą dalyką: dar nuo antikos laikų Vakarų mąstyme teisingumo vykdymas yra vienas pagrindinių valstybės uždavinių. „Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja“, - sakė šv. Augustinas. Tačiau austrų ekonominės mokyklos atstovai aktyviai įrodinėja, kad socialinio teisingumo siekis nėra suderinamas su ekonomine ir bet kokia kitokia visuomenės narių laisve.

Atgimstančių diskusijų dėl politinės ekonomijos ir etikos santykio reikšmę deramai įvertinti galima tik prisiminus tai, kad politinė ekonomija buvo pirmasis modernusis socialinis mokslas. Jo kūrėju laikomas škotų mąstytojas Adamas Smithas savo garsiajame veikale „Tautų turtas“ parodė esminę modernios politinės ekonomijos prielaidą – sąmoningą ir metodišką atsiribojimą nuo etinių klausimų.

Tačiau toks atsiribojimas yra visiškai svetimas iki-moderniam – antikos ir viduramžių – mąstymui. Turbūt geriausi klasikinio ekonominio mąstymo pavyzdžiai gali būti randami šv. Tomo Akviniečio veikaluose. Perimdamas ir krikščioniškosios teologijos šviesoje perinterpretuodamas antikos mąstytojo Aristotelio filosofines koncepcijas, viduramžių mąstytojas savo teorijoje iškristalizavo klasikinius ekonominio mąstymo principus, suformulavo teisingos kainos ir draudžiamo bei leidžiamo palūkininkavimo koncepcijas. Akviniečio darbuose visa ekonominė veikla yra aptariama būtent etinio – visuomeninio ir dalinio, paskirstomojo ir mainomojo – teisingumo sampratų kontekste.

Modernios socialinės teorijos „išvadavimas“ nuo etinių principų galiausiai sudarė prielaidas įsivyrauti liberalizmui ir marksizmui – ideologijoms, XIX pradėjusioms tarpusavio karą dėl vadinamojo socialinės santvarkos klausimo. Reaguodami į laikmečio situaciją socialiniu klausimu XIX a. antroje pusėje taip pat pasisakė katalikiškosios pasaulėžiūros mąstytojai, o savo socialinėmis enciklikomis - ir Bažnyčios vadovai.

Nuo to laiko plėtojami katalikiški etinio ir ekonominio mąstymo principai išlieka aktualūs ir įdomūs iki pat šių dienų tuo, kad nuo pat pradžių jie buvo suformuoti kaip antitezės tiek komunizmui, tiek liberaliajam laisvos rinkos kapitalizmui. Katalikų hierarchai ir moralės filosofai ne tik kritikavo abiejų minėtų socialinių filosofijų praktinius padarinius žmonių gyvenimui, bet ir teigė katalikiškuosius socialinės santvarkos principus. Svarbu pažymėti tai, kad spartų marksistinių idėjų išplitimą Bažnyčios vadovai ir katalikų mąstytojai vienareikšmiškai vertino kaip logišką liberalizmo padarinį. „[T]egu visi atsimena, kad šio papročių ir kultūros auklėjimą perimančio socializmo tėvas buvo liberalizmas, o vaikaitis bus bolševizmas“, - savo garsiojoje socialinėje enciklikoje „Quadragesimo Anno“ rašė popiežius Pijus XI-asis.

Tad norint iš naujo persvarstyti ekonomikos ir etikos santykį, būtina vadovautis katalikų mąstytojų padiktuota prielaida, kad šiuolaikinę liberaliąją-kapitalistinę politinę ekonomiją beprasmiška kritiškai analizuoti iš marksistinės-socialistinės teorinės prieigos. Mat abi ideologijos tarpusavyje yra tampriai susijusios savo filosofinėmis prielaidomis. Todėl, kad būtų galima naujoviškai pažvelgti į šiuolaikinio ekonominio mąstymo bei etikos santykio problemiškumą, analizei reiktų pasitelkti klasikinę etikos sampratą, kurios šviesoje, vokiečių filosofo Peterio Koslowskio žodžiais tariant, ekonomika valdoma ne vien ekonominių dėsningumų, tačiau ją nulemia žmogus.

Tokiame kontekste iškyla didžiausias probleminis klausimas – ar tikrai Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teisus, teigdamas, kad moralė nėra finansinio pasaulio dalis? Ar tikrai šiuolaikinė ekonomika ir etika yra tiesiog nesuderinami dalykai?

Etinių principų grąžinimo į ekonomiką galimybių atskleidimas - daug problemiškesnis uždavinys nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau sėkmingam šio uždavinio įgyvenimui pirmiausiai reikėtų atsakyti į keletą klausimų: kokią įtaką ekonomikai bei politikai padarė klasikinių etinių – pirmiausiai teisingumo – principų atsisakymas moderniaisiais laikais; kokiomis filosofinėmis prielaidomis apie žmogų vadovaujasi liberaliosios politinės ir ekonominės minties kūrėjai; kokia visuomeninė santvarka atsirastų iki loginės pabaigos išplėtojus austrų ekonominės mokyklos iš liberalizmo perimtus principus ir jais paremtas idėjas?

Galbūt austrų ekonominės mokyklos mąstytojai žmonijai yra paruošę visai ne laisvės imperiją?

Etika kaip šio pasaulio dimensija: klasikinių dorybių ir ekonomikos ryšys

Klasikinis politinis mąstymas, priešingai nei vyraujantis šiais laikais, nesiremia ekonominėmis kategorijomis. Klasikinio politinio mąstymo neribojo nuolatinis ir nesibaigiantis rūpestis dėl nuolatinio visuotinės gerovės kilimo arba „vis didesnio BVP vienam gyventojui“. Bene aiškiausiai tai parodo viduramžių scholastikos atstovas Tomas Akvinietis. Savo darbe „Apie valdžią“ jis atskleidžia, kad politikos pobūdis yra neatsiejamas nuo jos tikslo: „Galutinis žmogaus arba visuomenės tikslas būtų kūniškas – gyvastis ir kūno sveikata, tai valdymas būtų gydytojo pareiga. O jei galutinis tikslas būtų turtų gausinimas, visuomenės karaliumi taptų verslininkas“ [1]. Tačiau ne šie dalykai yra žmogaus ir visuomenės tikslas, o geras gyvenimas, laikantis dorybės: „doras gyvenimas yra žmonių bendruomenės tikslas“ [2]. Vadinasi, klasikiniame mąstyme tiek politika, tiek ekonomika yra subordinuota dorovinio gyvenimo tikslo pasiekimui. Tai reiškia, kad abi žmogiškosios veiklos sritys iš principo negali būti atsiejamos nuo etinio mąstymo. Todėl klasikinės minties tradicijoje tiek politinė, tiek ekonominė, tiek kita socialinė veikla nėra savitikslė („valdžia dėl valdžios“, „turtėjimas dėl turtėjimo“).

Klasikinis mąstymas nuo Antikos laikų remiasi prigimtinio įstatymo (lex naturalis) koncepcija. Prigimtinio įstatymo principai persmelkia visą klasikinę politinę ir ekonominę mintį. Būtent todėl tiek Platonas, tiek Aristotelis, tiek jau minėtas Akvinietis ieško ir bando pagrįsti geriausio – žmogaus prigimtinį atitinkančio – valdymo principus. Svarbus klasikiniam mąstymui būdingas bruožas yra tas, kad politinė ir ekonominė žmogaus veikla suvokiama kaip jam natūraliai prigimta, tačiau ne galutinė savaime, bet į galutinį tikslą – gerą gyvenimą – vedanti veikla. Tai reiškia, kad tiek politinė, tiek ekonominė veiklos sfera yra ta, kur žmogus įgalinamas praktikuoti prigimtines dorybes, leidžiančias patirti laimę. Laimę – kaip sielos veiklą [3], o ne individualią (intymią) emocinę būseną, kaip kad ji yra suvokiama moderniais laikais.

Klasikinio mąstymo tradicijoje didžiausia dorybe yra laikomas teisingumas. Tai dorybė, kuri „santykiuose su aplinkiniais kiekvienam priskiria jam priklausančią dalį atsižvelgiant į pusiausvyrą arba tam tikrą lygybę“ [4]. Anot Aristotelio, teisingumas yra tobuliausia dorybė, kadangi „tas, kuris ją turi, gali panaudoti ją ne tik sau pačiam, bet ir kito atžvilgiu. Mat dauguma žmonių dorybe gali pasinaudoti tik savo pačių reikaluose, o kitų žmonių atžvilgiu – negali“ [5]. Kadangi žmogus nėra pats sau pakankama būtybė ir ekonominėje veikloje yra linkęs į santykį su kitais žmonėmis. Be kitų žmonių egzistavimo, tad ir be teisingų mainų, pavienio žmogaus ekonominė veikla būtų vargiai įmanoma. Todėl teisingumo dorybė yra ir aukščiausia ekonominės veiklos dorybė.

Klasikinė teisingumo samprata yra tampriai susijusi su prigimtinio įstatymo koncepcija. Patį įstatymą Akvinietis apibrėžia kaip proto potvarkį „dėl bendrojo gėrio, kurį tas, kuris turi rūpintis bendrija, paskelbė“ [6]. Todėl, remdamasis krikščioniška tradicija, jis teigia, kad visą visatą valdo dieviškasis protas, o „daiktus valdantis protas, egzistuojantis Dieve kaip visatos valdove, turi įstatymo prigimtį“ [7]. Tačiau nors pasaulis yra valdomas Dievo, jis yra laikinas ir ribotas. Kadangi dieviškasis protas nieko nemąsto laike (nes jis yra jo kūrinys), jo mąstymas yra amžinas, „<...> tai šį įstatymą reikia vadinti amžinuoju“ [8]. Tokiam įstatymui yra neįmanoma nepaklusti, kadangi kiekvienoje protingoje būtybėje šis įstatymas yra tiesiog įdiegtas.

Visgi žmogus, būdamas visiškai unikalia būtybe, disponuoja laisva valia, iš kurios plaukia pasirinkimo galimybė. Dėl to jo santykis su minėtu įstatymu įgyja visiškai kitokį pobūdį, dėl kurio atsiranda prigimtinio įstatymo samprata. Žmoguje dalyvauja amžinasis protas, arba įstatymas, dėl kurio jis turi įgimtą polinkį į deramą veiklą ir tikslą. Būtent toks amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje vadinamas prigimtiniu įstatymu: „prigimtinio proto šviesa, kuria atpažįstame, kas yra gera ir bloga, ir kuri priklauso prigimtiniam įstatymui, būtų ne kas kita kaip Dievo šviesos antspaudas mumyse“ [9]. Toks įstatymas, kaip žmogiškosios veiklos „tikslas ir matas“, tampa etiniu politinės ir ekonominės veiklos pagrindu. Kitu atveju šis įstatymas neįgyja saistomosios galios, ir žmonių gyvenimas tampa „netvarkingu gyvenimu“, tvarkomu neatsižvelgiant į žmogaus prigimtį ir patį žmogaus tikslą.

Žmogaus prote iš prigimties glūdi žinojimas apie bendrus moralinius-praktinius principus. Akvinietis tokį žinojimą vadina synderesis. Taikomas kuriam nors žmogiškam veiksmui, šis žinojimas verčia elgtis gerai arba ragina linkti į gėrį, ir draudžia elgtis blogai [10]. Būtent pastarasis principas „daryk gera ir venk blogio“ yra pagrindinis prigimtinio įstatymo reikalavimas. Jis atsispindi bendruosiuose įsakymuose („Nežudyk“, „Nemeluok“, „Nevok“, „Nesvetimauk“ ir t.t.). Šis prigimtinio įstatymo principas žmogaus veikloje yra taikomas taip, kaip neprieštaravimo principas (tas pats dalykas negali būti patvirtintas ir paneigtas vienu metu) yra taikomas spekuliatyvaus mąstymo srityje. Iš to kyla išvada, kad kiekvienas praktinis žinojimas neišvengiamai turi būti paremtas prigimtinio įstatymo principais. Todėl praktiniame prote pirmiausiai yra suprantamas gėris, kadangi pats praktinis protas yra nukreiptas į veiklą, o pastaroji - į tam tikrą gėrį [11]. Žmogus pagal prigimtinį įstatymą linksta į gėrį trimis būdais: 1) saugodamas savo prigimtį atitinkantį buvimą – gyvybę; 2) daugindamasis ir augindamas vaikus; 3) pažindamas tiesą apie Dievą ir gyvendamas bendruomenėje. Tačiau visi šie trys būdai plaukia iš vieno proto, kadangi jis vienas tvarko viską, kas susiję su žmogumi ir jo veikla [12].

Politinio valdymo paskirtis yra rūpintis visuomenės geru gyvenimu taip, kaip to reikalauja dangiškosios laimės siekis. Taip iškyla bendrojo gėrio idealas ir žmogiškojo įstatymo reikalingumas. Nors prigimtinis įstatymas yra universalus ir nekintamas visiems žmonėms, jis nenurodo ką ir kaip reikia daryti konkrečioje žmogiškoje veikloje ar situacijoje. Todėl žmogiškasis įstatymas yra tam tikra edukacinė priemonė, primenanti, nurodanti ir skatinanti atkreipti dėmesį į tam tikrus bendruomeninio gyvenimo bruožus, į kuriuos žmogus ne visada atkreipia dėmesį. Taigi, žmogiškojo įstatymo prigimtis yra skatinti dorovinį elgesį, dorybės praktiką.

Kaip jau minėta ankščiau, aukščiausia dorybė yra teisingumas, kadangi ji reiškiasi žmonių tarpusavio santykiuose, todėl yra betarpiškai susijusi su bendruoju gėriu, kuris yra kiekvieno įstatymo objektas. Būtent tokia aukščiausioji, arba politinė dorybė yra visuomeninis teisingumas (dar vadinamas įstatyminiu teisingumu).

Teisinga kaina bei mainomasis ir paskirstomasis teisingumas

Kita išskiriama teisingumo rūšis yra dalinis teisingumas [13]. Kitaip nei visuomeninis teisingumas, kreipiantis visus dorybingus veiksmus į bendrąjį gėrį, dalinis teisingumas visada yra susijęs su pavienių asmenų ar jų grupių tarpusavio santykiais, kuriuose pasireiškia iš asmenų veiksmų plaukiančios pareigos vienas kito atžvilgiu. Dalinis teisingumas gali reikštis dviem būdais: mainomuoju teisingumu ir paskirstomuoju teisingumu.

Mainomasis teisingumas, išreiškiamas aritmetine proporcija (vienetas lygus vienetui), pasireiškia tarp asmenų vykstančiuose savanoriškuose mainuose, tad ir ekonomikoje. Aritmetinės proporcijos  principas  suponuoja ir vartojamosios daikto vertės principą. Kadangi mainymasis vyksta tarp žmonių, o mainomi daiktai gali būti nelygiaverčiai, natūraliai iškyla pinigų, kurie yra tik mainymo priemonė, bet ne pati prekė savaime, poreikis. Pinigai sulygina nevienodas daiktų vertes. Šių daiktų vertės šaltinis visų pirmiausiai yra žmogaus įdėtas darbas į daikto pagaminimą ar įgijimą iš gamtos. Antrasis, tačiau neatsiejamas, daikto vertės šaltinis yra žmogaus poreikis. Tai reiškia, kad vertingiausi daiktai yra tie, kurie tarnauja žmogaus fiziniam išlikimui arba būtiniausių poreikių patenkinimui. Tokiu būdu pirkėjui vartojamosios vertės dorovinis aspektas pasireiškia kaip išgyvenimo poreikio saikingas patenkinimas, o pardavėjui – saikingas pinigų, kaip apsirūpinimui reikalingų priemonių, įsigijimas. Todėl, jei vienas žmogus įsigijo kurį nors daiktą už vienokią sumą pinigų, jis negali parduoti jo kitam už aukštesnę ar žemesnę sumą, kadangi tai pažeistų teisingumo kaip lygybės principą. Juk nusipirktas daiktas objektyviai neįgijo didesnės vertės vien todėl, kad buvo įsigytas. Tačiau jei daiktas kažkaip nusidėvėjo arba pirkėjas įdėjo savo darbo jį kažkaip patobulindamas, daikto vertė gali atitinkamai pasikeisti [14].

Šis principas taip pat galioja ir pinigams. Jie negali būti skolinami su palūkanomis. Pastarosios leidžiamos tik išimtiniais atvejais: 1) kai paskolinti pinigai investuojami ir gaunamas pelnas (jo dalis turi atitekti skolinusiam pinigus) bei tada, 2) kai dėl pinigų skolinimo patiriamas nuostolis (laiku nesumokami mokesčiai ir pan.) [15].

Įstatymas remiasi mainomuoju teisingumu, kai vienas iš mainomųjų santykių dalyvių patiria nuostolį. Mainomojo teisingumo paskirtis – atstatyti lygybę. Mainomasis teisingumas neturi prievartinio pobūdžio, nes yra suprantamas kaip prigimtinai būdingas ekonominiams mainams. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti pažeistas. Šį mainomojo teisingumo pažeidimo aspektą Akvinietis aptaria nagrinėdamas sukčiavimo nuodėmės klausimą, kuriame svarsto, ar teisinga kurį nors daiktą parduoti už didesnę kainą, nei jis yra vertas. Svarstydamas šį klausimą, Akvinietis iškristalizuoja klasikinės teisingos kainos koncepcijos principus.

Teisingos kainos nustatymas įgyvendinamas trejopu metodu: 1) priimant „rinkos kainą“ (dar vadinamą „natūraliąja kaina“); 2) valdžios pareigūnams ją nustatant; 3) laisvai dėl jos susiderant pirkėjui ir pardavėjui [16]. Istorikų teigimu, labai tikėtina, kad visi šie trys būdai persidengdavo: valdžios pareigūnams nustatant teisingą kainą, būdavo atsižvelgiama į rinkos kainą. Todėl derantis dėl prekės, pirkėjas ir pardavėjas turi laisvą pasirinkimą, kuri kaina – „nustatytoji“ ar „natūralioji“ – bus laikoma etalonu [17].

Čia svarbu pažymėti, kad valdžios pareigūnų nustatytoji arba vietinė rinkos kaina dažniausiai būna skirtinga kiekvienoje vietovėje. Nustatant ją raginama vadovautis protingumo dorybe, o tai reiškia – atsižvelgti į esamas aplinkybes konkrečioje bendruomenėje (pvz.: ar tuo metu nėra bado ir pan.). Be to, kaip pažymi Akvinietis, teisingumas nereikalauja būtinai nustatyti fiksuotos prekių kainos – pirkėjams ir pardavėjams paliekama derybų laisvė. Todėl ir neturtingam pirkėjui pardavėjas įgalinamas parduoti pigiau. Tačiau, kad teisingumo kaip lygybės principas būtų išsaugotas, prekės kaina mainų metu negali svyruoti daugiau nei per pusę [18].

Tuo tarpu paskirstomasis teisingumas yra įgyvendinamas skirstant bendrąsias gėrybes (ne tik materialines, bet ir politines pareigas ar pan.) bendruomenės nariams. Paskirstomasis teisingumas įgyvendinamas laikantis principo, kad kiekvienas bendruomenės narys turi gauti jam priklausančią dalį pagal savo indėlį ir nuopelną. Todėl paskirstomasis teisingumas paremtas geometrine proporcija (A sutinka su B lygiai taip, kaip C sutinka su D). Tas pats galioja skirstant bausmes nusikaltusiems. Pavyzdžiui, vagiui ir žmogžudžiui negali būti skiriama ta pati bausmė, nes vagystė yra menkesnis nusikaltimas už žmogžudystę, kadangi pastarasis nuostolis negali būti atstatytas [19].

Rinka kaip dorybių praktikos vieta

Visa tarp žmonių vykstanti veikla, taip pat ir ekonominiai mainai, tokie kaip prekyba, skolinimas, pirkimas ir pardavimas, yra pajungti didžiausiai dorybei – teisingumui. Kiekviena šių veiklos sferų yra teisingumo bei potencialiai jam priklausančių dorybių praktikavimo vieta. Todėl klasikiniame mąstyme rinka yra suvokiama kaip natūrali institucija, į kurią žmones suburia noras mainytis gėrybėmis, tačiau tuo pačiu rinka yra teisingumo įgyvendinimo vieta. Politinė valdžia pirmiausiai įgyvendina paskirstomąjį teisingumą, kadangi tik jam priskiriamas bausmės nustatymas ir vykdymas nusikaltusiems įstatymui [20]. Vykdydama teisingumą politinė valdžia rūpinasi bendruoju gėriu. Politinės valdžios sprendimai galioja atitinkamoms žmogiškųjų santykių sritimis. Kaip jau minėta, kiekvieno įstatymo objektas yra bendrasis gėris, į kurį linksta kiekviena žmogaus veikla.  Todėl gero (teisingo) valdymo padariniai pasireiškia ne tik taika politinėje bendruomenėje, bet ir tinkamu materialinių gėrybių paskirstymu, reiškiančiu, kad niekam neleidžiama nuskursti taip, kad šis skurdas trukdytų doram gyvenimui [21].

Tačiau geras žemiškas gyvenimas visgi nėra pakankamas, kadangi žmogaus prigimties galutinis tikslas (Dievo tiesa ir palaima) yra išpildomas tik pomirtiniame gyvenime. „Kaip žemiškasis gyvenimas, jei žmonės jį gerai nugyvena, krypsta į savo tikslą – palaimingą gyvenimą, kurio tikimės danguje, taip į gerą gyvenimą visuomenėje kaip į tikslą nukreipti visi pavieniai žmonių siekiami gėriai – turtai, pelnas, sveikata, iškalbingumas ir išsilavinimas“ [22]. Todėl geras žemiškas gyvenimas padeda pasiruošti palaimingam gyvenimui. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kuri nors politinė santvarka savo prigimtimi yra eschatologinė – atliekanti išganomąją funkciją. Tai lieka Bažnyčios prerogatyva.

Klasikine prasme ekonominė veikla yra suvokiama ne kaip formali mainų veikla, bet kaip dorybių praktikavimą įgalinanti veikla. Ekonominė veikla vyksta tarp žmonių, todėl ja kuriamas ir teisingas mainų santykis. Jei šis santykis iškreipiamas, ekonominė veikla vienai iš mainuose dalyvaujančių šalių padarys žalos. 

Remiantis šiuo apibendrinimu, galima teigti, kad klasikiniame mąstyme ekonominės veiklos prigimčiai būdingas moralinis teisingumo principas, kurio pažeidimas skatina įstatymines bausmes. Bet tai anaiptol nereiškia, kad politinė valdžia privalo kurti nekintančius ekonominę veiklą reguliuojančius įstatymus (pavyzdžiui, nustatydama pastovią „teisingą kainą“). Priešingai. Jei etinė teisingumo paskirtis yra universali, tai įstatyminis teisingumas pasireiškia kaip siekis stabilizuoti ekonominius santykius kiekvienoje vietinėje rinkoje (miesto, kaimo ir t.t.) skirtingu mastu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo dorybe. Vadinasi, klasikiniam mąstymui nėra būdingi kokie nors „universalūs ir nekintantys ekonominiai dėsniai“.

Kaip matysime toliau, moderniuoju laikotarpiu klasikinio teisingumo sampratos buvo atsisakyta, o tai ilgainiui nulėmė ekonomikos „išsilaisvinimą“ nuo etikos. Tam turėjo įtakos moderniais laikais atsiradusi nauja prigimtinio įstatymo samprata.

Antrą straipsnio dalį rasite čia

[1] Tomas Akvinietis. Filosofijos traktatų rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2009, 96

[2] Tomas Akvinietis. Filosofijos traktatų rinktinė, 97

[3] Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990, 71-72

[4] Anzenbacher, Arno. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1998, 136

[5] Aristotelis. Rinktiniai raštai, 146.

[6] Tomas Akvinietis, šventasis.  Apie įstatymus: Teologijos suma I-II, 90-97 klausimai. Vilnius : Logos, 2005, 39

[7] Tomas Akvinietis. Apie įstatymus, 45

[8] Ten pat.

[9] Tomas Akvinietis. Apie įstatymus, 51

[10] Anzenbacher. Etikos įvadas, 80

[11] Tomas Akvinietis. Apie įstatymus, 122-123

[12] Tomas Akvinietis. Apie įstatymus, 125-127

[13] Thomas Aquinas. Commentary on Aristotle’s Nicomachean Ethics, Book 5, Lecture 5 < http://www.josephkenny.joyeurs.com/CDtexts/Ethics5.htm#2> [žiūrėta 2012 11 15]

[14] Thomas Aquinas. Summa Theologica. 2a2ae, 77. http://www.newadvent.org/summa/3077.htm [žiūrėta 2012 11 15]

[15] Thomas Aquinas. Summa Theologica. 2a2ae, 78. http://www.newadvent.org/summa/3078.htm[žiūrėta 2012 11 15] 

[16] Wood, Diana.  Medieval Economic Thought. Cambridge: Cambridge University Press, 2002, 133

[17] Wood.  Medieval Economic Thought, 134

[18] Thomas Aquinas. Summa Theologica. 2a2ae, 77

[19] Thomas Aquinas. Commentary on Aristotle’s Nicomachean Ethics, Book 5, Lecture 4

[20] Tomas Akvinietis. Apie įstatymus, 83

[21] Tomas Akvinietis. Filosofijos traktatų rinktinė, 97

[22] Tomas Akvinietis. Filosofijos traktatų rinktinė, 99