Stasys Šalkauskis. Pasaulėžiūra ir filosofija

 Pasaulėžiūra ir filosofija, - štai du dalyku, kuriuodu negali būti abejingu tikriems inteligentams, arba lietuviškai tariant, protininkams. Tuo tarpu nei pasaulėžiūros nei filosofijos sąvoka nėra tiek savaime aiškios, kad tinkamas jų dviejų supratimas būtų dažnas inteligentų protininkų tarpe. Ir su vienu ir su antru žodžiu yra surišta ištisa nesusipratimų eilė, kuri nelemtu būdu gamina atatinkamų nesusipratimų ir tarp pačių žmonių. Vienos paskaitos ribose, žinoma, nėra galima išgvildyta bei išaiškinti visi šitie nesusipratimai, kurie grįžtamuoju ratu eina per ištisus amžius. Todėl man telieka pasitenkinti sistemingu bei pamatuotu nusakymu pasaulėžiūros ir filosofijos sąvokų, kaip man jiedvi yra paaiškėjusios iš filosofijos studijų. Eidamas šitą uždavinį atlikti, stengsiuos iš pradžios išaiškinti pasaulėžiūros esmę, paskui nustatyti filosofijos mokslo supratimą, gvildydamas gretimais pasaulėžiūros santykiavimą su filosofija. 

 

Taigi, visų pirma kas yra pasaulėžiūra?

 

I.

1. Vedamąją liniją atsakymui į šitą klausimą nustato jau pati etimologinė žodžio sudėtis. Aišku, jog pasaulėžiūra reiškia pažiūrą arba net pažiūras į pasaulį. Bet čia tuoj kyla klausimas, kas yra pažiūra, ir kaip čia privalu suprasti pasaulis. Lengva įspėti, jog pažiūra nereiškia čia paprasto žvelgimo, ir jog pasaulis nėra čia fizinė išvaizda viso to, ką mūsų saulė apšviečia. Tiesa, pasaulėžiūros pradžia glūdi šitame žvelgime į fizinę pasaulio išvaizdą, nes pradiniame savo tarpsnyje kiekviena pasaulėžiūra yra visų pirma pasaulėvaizdis. Kaip parodo pats žodis, pasaulėvaizdis yra pasaulio vaizdas, patiriamas mūsų išviršinėmis juslėmis (sensus externi). Pasaulio vaizdas, įgautas išviršinėmis juslėmis, yra paskui objektyvuojamas ir apdirbamas su išvidinių jauslių (sensus interni) pagalba. Reiškia, su atminties ir vaizduotės pagalba pasaulio vaizdas yra fiksuojamas žmogaus psichikoje, kaipo kažkas pastovu bei vieninga. Taip ir gimsta pasaulėvaizdis, kurį žmogus susidaro pagal tai, ką jis patiria išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jauslėmis. Kelias, čia padaromas, yra paprastas pažinimo kelias: pirm negu protas pajėgia statyti klausimų ir į juos atsakinėti, juslės bei jauslės patiekia mums patirtinio, arba juslinio pažinimo; štai kodėl jau viduramžiais buvo sakyta, jog nieko nėsama prote, ko anksčiau nėra buvę juslėse. Šita prasme pasaulėvaizdis yra ankstybesnis už pasaulėžiūrą, nes pasaulėvaizdis yra juslinio pažinimo padaras, tuo tarpu kad pasaulėžiūra, eina toliau ir su juslinio pažinimo išdavomis jungia proto darbą.

 

Tarp pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros yra tat maždaug tokio skirtumo, kokio esama tarp vaidinio ir sąvokos. Vaidinys yra juslių bei jauslių padaras ir mums sako apie tai, koks yra daiktas, arba kokios yra jo ypatybės, jusliniu būdu patiriamos. Sąvoka yra proto padaras ir mums sako apie tai, kas yra daiktas, arba kas sudaro jo esmę. Vaidinys, pav, mums nusako, kokie yra žmogaus ūgis, išvaizda, spalva ir t. t. Ogi žmogaus sąvoka „mums pasako, kas yra žmogus, - būtent, jog jis yra protingas gyvulys, arba būtybė, turinti sykiu juslingumo ir protingumo. Pasirodo, jog šita dvilypė žmogaus prigimtis reiškiasi ir tada, kai žmogus žvelgia į pasaulį ir mąsto apie jį. Pasaulėvaizdis yra juslinio pažinimo padaras ir susideda iš vaidinių; pasaulėžiūra yra protinio pažinimo padaras ir susideda iš sąvokų. Pasaulėvaizdis mums nusako, koks yra pasaulis; pasaulėžiūra mums pasako, kas yra pasaulis.

 

Būtų klaidinga manyti, jog yra galima visai atskirti pasaulėžiūra nuo pasaulėvaizdžio. Kaip negalima žmogaus prigimtyje faktinai atskirti proto veikimo nuo juslių veikimo, taip lygiai žmogaus psichikoje negalima faktinai atskirti sąvokos nuo vaidinio, ir todėl taip pat pasaulėžiūros - nuo pasaulėvaizdžio. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad mes negalime ir neprivalome daryti loginio skirtumo tarp sąvokos ir vaidinio, tarp pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio. Kaip kiekviena sąvoka turi vaidinyje materijalinės atramos, taip kiekviena pasaulėžiūra turi materijalinės atramos pasaulėvaizdyje. Bet, žinoma, tai nepaliuosuoja mūsų nuo loginės prievolės sąmoningai skirti tai, kas remiasi, nuo to, kuo remiamasi. (Ogi tokio skirtumo nevisuomet daroma, iš ko ir kyla įvairių nesusipratimų pažinimo klausimuose.

 

Taigi iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, jog pasaulėžiūra nereiškia paprasto žvelgimo į pasaulį, arba paprasto jo patyrimo išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jauslėmis. Pasaulėžiūra yra protinio pažinimo padaras, nors ir remiasi juslių pagaminiu pasaulėvaizdžiu. Reik tačiau konstatuoti, jog juo artimesne yra pasaulėžiūra savo pirmutinėms versmėmis, juo daugiau joje esama pasaulėvaizdžio ypatybių. Dėl šitos priežasties primityvių tautų pasaulėžiūra, besireiškianti jų mitologijoje, dažnai esti ne kas kita, kaip poezijos gražnomis padabintas pasaulėvaizdis.

 

2. Sulig tuo, kaip privalu suprasti pažiūros į pasaulį, kalbant apie pasaulėžiūrą, gali taip pat paaiškėti, kaip reik suprasti pats pasaulėžiūros objektas, būtent - pasaulis. Jei pasaulėžiūra susideda iš protinių pažiūrų, tai ir jos objektas, vadinamas pasauliu, privalo būti suprantamas, kaipo protinio pažinimo objektas. Ogi protinis pažinimas, kaip buvo jau pasakyta, sako mums ne tai, koks yra daiktas, bet kas yra daiktas. Atatinkamai, pasaulėžiūra nusako ne tai, koks yra pasaulis, nes tai, koks yra pasaulėvaizdžio dalykas, bet tai, kas yra pasaulis.

 

Klausimas, kas yra pasaulis, negali būti taikomas vienam kuriam pasaulio daiktui arba vienam kuriam pasaulio įvykiui. Iš tikrųjų, jis apima apibendrintą pasaulio visumą; jam rūpi pagrindinė pasaulio vienybė, būtent tai, kas lotyniškai vadinama universum, ir kas reiškia - vienybę įvairumoje. Jei žmogaus juslės tepajėgia aprėpti apribotą pasaulio plotą, tai žmogaus proto nėra užbrėžiama ta ar kita pasaulio dalis: jis ima šitą pasaulį jo visumoje ir statosi paklausų, kas jis yra, iš kur jis atsirado ir kur vyksta. Pažvelkime į žmogaus minties istoriją - ir pamatysime, jog šitie paklausai neduoda ramybės protingam gyvuliui nuo pat pradžios istorijos iki mūsų dienų, nes žmogaus protui prigimta ieškot atsakymų į šituos paklausus. Pasirodo, jog šitais paklausais ieškoma priežasčių, nes tik žinojimas per priežastis, arba iš priežasčių, sudaro tikrą žiniją. Paklausu, kas yra daiktas, yra tiriami sudedamieji daikto pradai, arba materijalinė bei formalinė jo priežastys. Materijalinė priežastis yra tai, iš ko arba kame daiktas yra padarytas. Formalinė priežastis yra tai, ko veiksmu daiktas turi savyje vienybės ir veikimo pradų. Taigi, kai yra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieškoma materijalinė bei formalinė priežastis, t. y. iš ko pasaulis susideda, kas jame sudaro vienybės ir veikimo pradus. Materijalinė ir formalinė priežastys nėra vienintelės priežasčių kategorijos; šalia jų dviejų esama dargi vykdomosios ir siekiamosios priežasties. Vykdomoji priežastis yra tai, kieno veiksmu kas nors daroma ar įvyksta. Ogi siekiamoji priežastis yra tai, ko dėliai arba kokiu tikslu kas nors daroma arba įvyksta. Todel, kai yra statomas paklausas, iš kur pasaulis atsirado, yra ieškoma jo vyriausioji vykdomoji priežastis; ogi, kai yra statomas paklausas, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galutina siekiamoji priežastis. Žodžiu tariant, pasaulėžiūros objektu yra apibendrinta pasaulio visuma, gvildoma iš visuotinųjų priežasčių. Štai, kaip privalu suprasti žodis „pasaulis“, kai yra tariamas pasaulėžiūros vardas.

 

3. Dera dar čia pat pastebėti, jog pasaulėžiūra apima ne tik daiktų, bet ir gyvenimo pasaulį, t. y. ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas žmogaus veikiama. Žinoma, šitokis pasaulio supratimas žymiai išplečia jo sąvoką. Nuo to, ko esama po mūsų saule, iš pradžios pereita prie visų daiktų visumos; dabar, nuo visų daiktų visumos pereinama prie daiktų bei žmogaus veiksmų visumos. Šitokį platų pasaulio supratimą pateisina kad ir toks šito žodžio vartojimas, kurį randame posakiuose: gyventi pasaulyje, šio pasaulio kunigaikštis, pasaulinė literatūra ir t.t. Čia, aiškus dalykas, kalbama apie žmonių pasaulį, arba apie žmonių gyvenimo bei veikimo visumą. Ir šita žmonių gyvenimo bei veikimo visuma, gvildoma iš visuotinųjų priežasčių, sudaro taip pat pasaulėžiūros objektą. Kitaip tariant, pasaulėžiūra apima sykiu pažiūras į pasaulį ir pažiūras į gyvenimą. Pažiūras į pasaulį, siaura prasme, galima vadinti teorine pasaulėžiūra; ogi pažiūras į gyvenimą — praktine pasaulėžiūra. Šitam skirtumui išreikšti vokiečiai yra net sudarę du sutartiniu žodžių Welt und Lebensanschauung, iš kurių dviejų tik pirmasis tegalima tinkamai išreikšti mūsų kalba, bet užtat jis tenka vartoti platesne prasme, t. y. tenka vartoti žodis „pasaulėžiūra“ išreikšti ir Weltanschauung ir Lebensanschauung.

 

Buvo mano pasakyta, jog pasaulėžiūroje taip ar šiaip reiškiasi protinis žmogaus pažinimas. Šituo pasaulėžiūra skiriasi nuo pasaulėvaizdžio, kuris yra visų pirma juslinio pažinimo padaras. Todėl neprotingi gyviai gali turėti šiokio tokio pasaulėvaizdžio, bet negali turėti pasaulėžiūros. Tai pagrindinė pasaulėžiūros ypatybė pažinimo atžvilgiu. Pažinimo objekto atžvilgiu pasaulėžiūra stengiasi išaiškinti bendrais žvilgiais pasaulio bei gyvenimo visumą.

 

4. Jei dabar susidomėsime pasaulėžiūros sudėtimi, tai turėsime pastebėti, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esama ištisos eilės pažiūrų, taip ar šiaip suvedamų į vienybę tų žmonių, kurie yra jos kūrėjai ir išpažintojai. Bet kasgi yra iš tikrųjų šitos pažiūros, kurios sudaro pasaulėžiūrą? ar jos yra visuomet vienos rūšies ir vieno tobūlumo?

 

Perėjus mintimi keletą tipingų pasaulėžiūrų, nesunku konstatuoti faktas, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esama pažiūrų įvairių rūšių ir įvairaus tobulumo. Čia esama ir nuomonių ir įsitikinimų ir įsitikrinimų. Esama čia ir neretai net prietarų šalia aukščiausių tiesos siekimų. Nuomonės charakterizuoja tą netobūlą pažinimo stovį, kuriame žmogaus protas neįstengia griežtai apsispręsti svyruodamas tarp abejonės iš vienos pusės ir įsitikinimo bei įsitikrinimo iš antros pusės. Įsitikinimas yra proto apsisprendimas neevidentiniame, arba neaiškiame, dalyke laisvu valios veiksmu ir autoriteto motyvu. Įsitikrinimas yra būtinas proto apsisprendimas ryškiu, tiesioginiu ar netiesioginiu, dalyko aiškumu, arba jo evidencija, t. y. akyvaizduma.

 

Nuomonė gamina svyravimo, įsitikinimas —- tikėjimo, įsitikrinimas — žinojimo. Svyravimas yra pirmutinis žmogaus dvasios stovis tuoj klausimą pastačius: protas čia nėra dar galutinai apsisprendęs, ir todėl pažinimas yra čia vyksmo stovyje. Jei toliau dalykas pasirodo ryškiai aiškus, arba evidentinis, iš karto ar tampa tokiu po tam tikrų svarstymų, protas būtinai apsisprendžia arba įsitikrina; kitaip tariant, žmogus įgyja žinojimo arba susidaro žinijos. Tai yra viena pažinimo linkmė, einanti nuo savaimingo prie sąmoningo žinojimo, kuris, būdamas sistėmingai suorganizuotas, sudaro jau tai, kas vadinama mokslu. Antra pažinimo linkmė eina dalykuose, kurie nėra ryškiai aiškūs, arba evidentiniai, ir kurie todėl neapsprendžia proto būtinu būdu. Kad protas galėtų čia apsispręsti, reikalingas yra valios įsikišimas, kurio vaduojamuoju motyvu yra autoritetas, kad tokiu autoritetu ir būtų žmogui jo paties intuicija. Pasitikėjimas savo intuicija yra jau viena įsitikinimo rūšis. Autoritetui rimtėjant tikėjimo įtampa didėja, o kai autoritetas virsta absoliutiniu, tikėjimas įgauna religinės reikšmės. Sistėminga religinio tikėjimo organizacija ir sudaro tai, kas yra vadinama tikybos vardu. Antra tat pažinimo linkmė eina dalykuose, kurie nėra, arba net negali būti ryškiai aiškūs žmogaus protui, ir kurie todėl pasidaro tikėjimo objektais.

 

Žmogus aiškiai klystų arba save ir kitus apgaudinėtų, teigdamas, jog jo pasaulėžiūroje nėsama įsitikinimų, o tėsama vien įsitikrinimų. Subjektyvinė įsitikinimų neišvengiamumo priežastis yra žmogui negalėjimas visame kame įsitikrinti, kadangi jo pažinimas, kaipo netobūlas, turi faktinų ribų. Objektyvinė įsitikinimų neišvengiamumo priežastis yra faktas, jog esama dalykų, kurie pralenkia žmogaus protą; kad taip iš tikro yra, lengva įsitikrinti palyginus mūsų protinį pažinimą su bet kuria gyva realybe: mūsų protas tik netobūlomis schemingomis lytimis tepajėgia suvokti tikrumos esmę, bet nepajėgia niekuomet išsemti gyvo jos turiningumo.

 

Šitam dalykui geriau suprasti pravartu įsidėmėti skirtumas tarp to, kas yra nesuvokiama, ir to, kas yra neįmanoma, skirtumas, kurį kelia aikštėn su tinkamu sau ryškumu Ernestas Hello. „Paprastai, sako jisai, painiojama du žodžiu, kuriuodu vietoje reikšti du panašiu dalyku, išreiškia dviejų dalykų priešingumą. Štai tuodu žodžiu, kurių painiojimas temdo šviesą: pirmas tai nesuvokiamasis (I‘Incomprehensiible),antras tai neįmanomasis (I‘inintelligible). - Tai, kas nesuvokiama, yra aukščiau proto; tai kas neįmanoma, yra žemiau jojo. Pirma tai paslaptis; antra tai absurdas. Tai, kas nesuvokiama, yra mums pėr didelis dalykas, kad tilptų ištisai apribotame mūsų prote, ypač, jei kalbama apie Nebaigiamybę, kuri peržengia visas ribas. - Tai, kas neįmanoma, atvirkščiai, negali tilpti mūsų dvasioje, nes mūsų dvasia yra per didelė, t. y. tam dalykui per tikra. To, kas neįmanoma, negalima pagauti, kadangi tai neturi tiesos, tuo tarpu kad mūsų dvasia padaryta tiesai pasisavinti, kuo mažiausia - tam tikrame laipsnyje... (168 p.). Ten, kur esama neįmanomo dalyko, protas stoksta sau objekto. Ten, kur esama nesuvokiamo dalyko, objektui nepakanka mūsų proto“. (E. Hello, Le Siecle, Paris 1913. — Straipsnis „Le Mystere“, 170 p.). Telieka pridėti prie Hello žodžių, jog nesuvokiama gali būti religinė paslaptis, ogi neįmanomas gali būti paprastas žmogaus prietaras. Ir štai, jei imame pasaulėžiūrą, kaipo žmogaus protinio gyvenimo faktą, randame joje šalia nuomonių ir įsitikrinimų, dargi įvairių įvairiausių įsitikinimų, neišskiriant paslapčių, kurios pralenkia žmogaus proto galias.

 

Kaipo protinio gyvenimo faktas, pasaulėžiūra yra taip pat bendra visiems žmonėms, kaip ir pats žmogaus protas. Kaip nėra normalaus žmogaus, kuris neturėtų mažiau ar daugiau išplėtotos proto galios, taip lygiai nėra normalaus žmogaus, kuris neturėtų mažiau ar daugiau išplėtotos pasaulėžiūros. Ir kai iki šiolei buvo kalbėta apie pasaulėžiūrą, ji buvo imama, kaipo visuotinas žmonijos protinio gyvenimo faktas, su pagrindinėmis jos savybėmis.

 

5. Visai kitas yra klausimas, kaip žmogaus pasaulėžiūra tobūlėja, ir kokiomis lytimis ji reiškiasi pasiekusi tam tikro tobūlumo laipsnio. Pasirodo, jog dvi pagrindinės pažinimo linkmės, neseniai minėtos, veda prie dviejų pagrindinių organizuotos pasaulėžiūros lyčių. Pažinimas per įsitikinimą apsireiškia tikėjimu; ogi pasaulėžiūros organizacija tikybiniu atžvilgiu įvyksta teologijos doktrinoje. Pažinimas per įsitikrinimą apsireiškia žinojimu; ogi pasaulėžiūros organizacija šituo atžvilgiu įvyksta filosofijos sistemoje. Ne mano dalykas gvildyti klausimas apie pasaulėžiūros santykiavimą su teologija: tai, kaip žinau, bus padaryta vėliau kompetentingo teologijos atstovo. Užtat į mano tiesioginį uždavinį įeina pareiga išgvildyti filosofiją, kaipo pasaulėžiūros organizaciją, grynai moksliniu atžvilgiu. Būtent, iš filosofijos esmės ir jos santykiavimo su specijaliais mokslais turės paaiškėti, jog vien tik filosofija iš esmės tėra pasaulėžiūros mokslas, arba, kitaip tariant, ji tik viena tegali sudaryti mokslingą žmogaus pasaulėžiūros dalį. Dera tat man iš eilės trumpai nusakyti filosofijos esmė ir pagrindinės jos savybės.

 

II.

6. Beveik visiems kiek prasilavinusiems žmonėms yra žinoma, jog sudurtinis filosofijos žodis yra susidaręs iš graikų žodžių φιλο ir σοφία kas reiškia „išminties meilė“. Bet pirm, negu tas žodis imta vartoti, jo vietoje tam pačiam dalykui išreikšti buvo graikų vartojamas žodis σοφία , t, y. išmintis, ir tik ilgainiui graikų filosofai -kuklumo dėliai, kaip sako tradicija - ėmę vartoti vietoje pačios išminties jos meilę. Kad ir aišku, jog stengimasis įsigyti išminties ir pati šita išmintis yra du skirtinu dalyku, vis delto lieka faktas, jog žodžiu „filosofija“ norėta pažymėti tai, kuo reiškiasi ir ko suteikia pati išmintis.

 

Kilminis filosofijos žodžio sąryšis su išmintimi nėra pripuolamas dalykas: išminties sąvoka nustato filosofijos supratimui, taip sakant, vedamąją gairę, pagal kurią galima jau kiek orijentuotis, kas yra filosofija. Išmintis iš vienos pusės yra tam tikras žinojimas, tam tikras nusimanymas.

 

Tačiau tai nėra pažinimas atskirų faktų, nei nusimanymas apie kokį nors grynai praktinį klausimą. Išmintis yra žmogaus bendra savybė, kurios dėliai jis pasižymi plačiomis pažiūromis į pasaulį ir vaduojasi plačiais principais gyvenime. Išmintis yra žmogui laidas, kad jis pajėgs sumaniai orijentuotis pasaulio bei gyvenimo visumoje, neturėdamas net daug specijalių arba smulkių žinių. Išmintis tesuteikia žmogui taip sakant plačios perspektyvos sprendžiant pasaulio bei gyvenimo klausimus. Šituo atžvilgiu išmintingas žmogus ir eruditas enciklopedistas sudaro tarsi du priešingu poliu. Bet jei tarp išmintingo žmogaus ir enciklopedisto esama vieno skirtumo, tai tarp išminčiaus ir mokslininko apskritai esama dar kito skirtumo. Mokslininką techarakterizuoja vien teorinės savybės, tuo tarpu išminčius, kaipo toks, pasireiškia dargi tam tikru doriniu nusistatymu, nes išmintingumas jungia protinį sugebėjimą su doriniu nusistatymu.

 

Tokiu būdu išmintingumas pasirodo esąs daug platesnė sąvoka už žinojimą, nes išminties turinį sudaro bent trys žymės, būtent: pažiūrų platumas, geras teorinis nusimanymas ir tinkamas dorinis nusistatymas. Atsiminus, jog pasaulėžiūra reiškia plačias pažiūras į pasaulio bei gyvenimo visumą, lengvai pastebėsime, jog išmintis yra žmogui savybė, kurios pagalba jis pajėgia ištobūlinti savo pasaulėžiūrą. Todėl nenuostabu, jog išmintis pasirodė veikiamuoju akstinu, kai teko eiti nuo profaniškos prie mokslinės pasaulėžiūros. Taigi filosofija turi ne tik etimologinio, bet ir genetinio sąryšio su išmintimi. Todėl taip pat, kai filosofija yra aptariama, kaipo išminties meilė, ji taip ar šiaip privalo suimti į save pagrindines išminties savybes. Bet, būdama mokslas, ji jungia išminties savybes mokslui tinkančiu būdu, būtent: ji patiekia apie pasaulį bei gyvenimą plačių pažinčių, mokslingai paremtų įsitikrinimais. Tokiu būdu, tedarant analizę išminties sąvokos, kuri turi organingo sąryšio su filosofija, prieinama išvada, jog filosofija yra teorinės ir praktinės pasaulėžiūros mokslas. Tai dar labiau aiškėja, gvildant klausimą, -kokią vietą užima filosofija žinijos visumoje, ir kokių esama jos santykių su kitais mokslais.

 

7. Mokslų visuma galima visų pirma suskirstyti į dvi dalis: iš vienos pusės gauname visus specijalius mokslus, ogi iš antros pusės - vieną bendrąjį bei visuotinąjį mokslą, kuriuo yra filosofija. Specijalūs mokslai turi savo materijaliniu objektu vieną kurią tikrumos dalį, - pasaulio arba gyvenimo dalį; bendrasis bei visuotinasis mokslas turi savo matarijaliniu obįektu tikrumos visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvilgiais. Pav. fizika, chemija, geologija, astronomija tyrinėja materijalinį mūsų pasaulį atskiromis dalimis ir dargi tam tikrais specijaliais atžvilgiais. Tą patį materijalinį pasaulį gali tyrinėti ir filosofija, pav, - toji filosofijos disciplina, kuri vadinama kosmologijos vardu, bet ji suima jau visą šitą pasaulį bendrais atžvilgiais, palikdama specijaliems mokslams tyrinėti atskiras jo dalis specijaliais atžvilgiais. Žinant, kas yra pasaulėžiūra ir kuo ji pasižymi, nesunku jau padaryti išvada, jog tiesioginių santykių su pasaulėžiūra turi ne specijalūs mokslai, bet tik filosofija, kaipo bendrasis bei visuotinasis mokslas. Tik per filosofijos tarpininkavimą specijalūs mokslai tegali turėti normalios bei teisėtos įtakos į žmogaus pasaulėžiūrą.

 

Kad pasaulėžiūros mokslu tegali būti filosofija, bet ne specijalūs mokslai, seka dar iš to pagrindinio skirtumo, kurio esama pirmosios ir pastarųjų tyrinėjimo būde. Kaip jau minėta, mokslinis pažinimas yra visuomet pažinimas per priežastį arba iš priežasties. Tuo tarpu kiekvienas daiktas arba kiekvienas įvykis yra ištisos priežasčių bei išdavų eilės padaras. Todėl kiekvieną daiktą arba įvykį galime tyrinėti iš artimesnių ir tolimesnių priežasčių. Specijalūs mokslai tyrinėja savo objektus iš artimesnių priežasčių, tuo tarpu kad filosofija, kaipo bendras ir visuotinas mokslas, siekia pirmutinių, tolimiausiųjų, arba visuotinųjų priežasčių. Siekimas tolimiausiųjų priežasčių yra ne kas kita, kaip ėjimas prie dalyko pagrindų. Štai kodėl filosofija vadinama pagrindų mokslu: jai svarbu susekti pagrindiniai pasaulio bei gyvenimo dėsniai, bet ne kuri viena atskira faktų arba įvykių grupė su jos specijaliu dėsningumu, nes pastarąjį uždavinį pildo jau specijalūs mokslai.

 

Mes gyvename specijalių mokslų klestėjimo gadynę. Mokslų išsišakojimas, išsiplėtojimas, tobūlėjimas, žodžiu tariant, pagilinta mokslų specijalizacija yra pasiekusi mūsų laikais nežinomo dar pasaulio istorijoje laipsnio. Kad šitie skaidrūs specijalių mokslų laimėjimai tūlą ir apakina savo nepaprastu žibėjimu, vis dėlto mokslo specijalizacijos gadynėje darosi vis daugiau aišku, jog sulig mokslų specijalizacija auga taip pat reikalas suvesti žmonijos žiniją į vieną apibendrintą visumą arba sistemą, kuri būtų suderinta su specijalių mokslų daviniais. Sukurti tokią mokslingą sistemą, atremtą galutinoje sąskaitoje į specijalių mokslų davinius, tegali vien filosofija, kaipo bendrasis bei visuotinasis mokslas, nes joks specijalus mokslas, kaipo toks, negali teisėtai imtis spręsti bendrų klausimų, kurie išeina iš vienos kurios specijaliosios disciplinos ribų. Užtat filosofija, kaipo tokia, gali ir net privalo daryti apibendrinimų, remdamasi įvairių specijalių mokslų daviniais ir eidama nuo artimesnių priežasčių prie tolimesnių, nuo išdavų prie pagrindų. Taigi, ir tyrinėjimo būdo atžvilgiu filosofija pasirodo esanti pasaulėžiūros mokslas.

 

8. Pagaliau, filosofijos suskirstymas turi įrodyti, jog filosofija ir savo turiniu atitinka pasaulėžiūros mokslo sąvokai. - Kaip tad privalu suskirstyti dalimis visas filosofijos mokslas? - Filosofija, kaip sakyta, siekia pagrindų, arba tolimiausiųjų priežasčių, darydama plačiausių apibendrinimų. Tuo tarpu, juo labiau nutolstame nuo konkretinių faktų bei įvykių, nuo artimiausių priežasčių, žodžiu tariant — nuo lengvai patiriamų dalykų, juo didesnis bei sunkesnis darbas tenka mūsų pažinimo galioms. Todėl, norėdama gerai atlikti savo uždavinius, filosofija visų pirma turi ištirti pažinimo pagrindus ir paskui jau visai sąmoningai bei kritingai siekti pasaulio bei gyvenimo pagrindų. Pirmutinė filosofijos dalis, kuri gvildo pažinimo pagrindus, gali būti pavadinta plačiai suprastu pažinimo mokslu. Kai yra ištirti pažinimo pagrindai, filosofijai tenka susidomėti antroje savo dalyje pasaulio pagrindais. Šita dalis vadinama teorinė filosofija, kuri turi dargi istorinį metafizikos vardą, sukėlusį per nesusipratimą tiek daug nereikalingų ginčų filosofijos istorijoje. Trečioje filosofijos dalyje yra tiriami gyvenimo pagrindai, ir todėl šita dalis bendrai yra vadinama praktinės filosofijos vardu. Taigi, pažinimo mokslas, teorinė fiiosofija ir praktinė filosofija, - štai trys žymesnės dalys, kurių esama visoje filosofijos sistėmoje.

 

Kiekviena iš trijų žymesniųjų filosofijos dalių savo ruožtu skirstosi atskiromis filosofinėmis disciplinomis. Pažinimo mokslas turi dvi atskiras filosofines disciplinas, iš kurių viena tyrinėja pažinimo tikrumą ir vadinama gnoseologija, o antra tyrinėja formalinį pažinimo taisyklingumą ir vadinama logika. - Teorinė filosofija skirstosi į keturias disciplinas, būtent: į ontologiją, kosmologiją, psichologiją ir teodicėją. Ontologija tyrinėja bendriausius realios tikrumos pagrindus arba bendriausias jos aptartis; kosmologija gvildo bendrus išvidinius materijalinio pasaulio pagrindus; psichologija siekia žmogaus psichinių apraiškų pagrindų; pagaliau teodicėja stengiasi susekti pirmutinę išviršinę pasaulio priežastį, arba Dievą, kiek tai galima ištirti žmogaus proto šviesoje remiantis mūsų pasaulio ypatybėmis. - Praktinė filosofija skirstoma iki šiolei labai įvairiai sulig tuo, kaip yra skirstomas pats gyvenimas. Nenorėdamas gilintis į šitą dalyką, tepriminsiu, jog prie praktinės filosofijos priklauso tokios disciplinos, kokiomis yra etika, teisės filosofija, estetika, kultūros filosofija ir religijos filosofija. Kiekviena iš šitų disciplinų tyrinėja tam tikros gyvenimo dalies pagrindus.

 

Nusakytas trumpai filosofijos suskirstymas paaiškės geriau iš žemiau dedamos pilno suskirstymo schėmos:

 

Iš šitos trumpos filosofinių disciplinų apžvalgos aiškėja, jog filosofija savo turiniu atitinka visam pasaulėžiūros plotui, bet, reik čia pat pridurti, suima į save tik tai, kas gali būti mokslingo įsitikrinimo objektu. Šita prasme filosofija yra pasaulėžiūros mokslas arba mokslinga pasaulėžiūra.

 

Kitokios žmogaus dvasios disciplinos, kaip dailusis menas, net specijalūs mokslai, pav., kultūros istorija, tautų psichologija ir t. t. gali turėti šiokių ar tokių santykių su žmogaus pasaulėžiūros klausimais, bet nė viena iš jų negali sudaryti pasaulėžiūros mokslingosios dalies. Tik filosofija, kaipo bendrasis bei visuotinasis mokslas, kuris tyrinėja iš pagrindų pasaulio bei gyvenimo visumą prigimtojoje žmogaus proto šviesoje, tegali būti laikoma pasaulėžiūros mokslu.

 

9. Kaipo mokslas, filosofija stengiasi didinti žmogaus pasaulėžiūroje mokslingų įsitikrinimų kiekį palyginant su svyruojančiomis nuomonėmis arba įsitikinimais, liečiančiais dalykus, kurie nėra evidentiniai arba ryškiai aiškūs. Kol žmogaus pažinimas yra netobūlas, jo pasaulėžiūroje bus visuomet įvairių dalykų mažiau ar daugiau besiartinančių prie mokslingų įsitikrinimų. Filosofija stengiasi pasaulėžiūrą ištobūlinti mokslo priemonėmis, t. y. praplėsti joje mokslingų įsitikrinimų plotą ir paskui suvesti juos į vieną organingą visumą. Kitaip tariant, filosofija kelia žmogaus pasaulėžiūrą iš primityvaus diletantizmo į mokslingumo stovį. Iš čia jau lengva numanyti filosofijos reikšmė: jei pasaulėžiūros reikalas, kaip aukščiau sakyta, kyla iš protingos žmogaus prigimties, tai šitai protingai žmogaus prigimčiai svarbus yra taip pat pasaulėžiūros ištobūlinimas, nes nuo to taip ar šiaip pareina sąmoninga žmonijos pažanga. Teisingai juk yra pastebėta, jog pasaulėžiūra turi žmogaus gyvenimui judinamosios galios. Taigi negali būti didelės abejonės, kad pasaulėžiūros ištobūlinimas turi svarbos visai istorinei žmonijos pažangai. 

 

Tobūlėjant žmogaus pasaulėžiūrai, esama vienos didelės sunkenybės, apie kurią man tenka pasakyti keletas žodžių baigiant savo paskaitą. Aišku, jog kiekvienas žmogus privalo turėti šiokią ar tokią pasaulėžiūrą. Iš kitos pusės kiekviena pasaulėžiūra tegali būti ištobūlinta filosofijos mokslo priemonėmis; tuo tarpu toli gražu ne kiekvienas žmogus pajėgia kritingai studijuoti filosofijos mokslą ir sąmoningai nusistatyti filosofijos klausimuose. Jei toks žmogus norėtų visai išsižadėti pasaulėžiūros, tai vis dėlto faktinai jis neįstengtų to padaryti, kaip jis neįstengtų, begyvendamas šiame pasaulyje, nutildyti savo proto balsą. Todėl žmonėms, kuriems neišvengiamas likimas neleidžia tapti filosofais specijalistais, telieka sąmoningai ar nesąmoningai rinktis tą ar kitą filosofinėmis priemonėmis apdirbta pasaulėžiūra, arba, kitaip tariant, pasitikėti ta ar kita filosofine sistėma. Tai vien tereiškia, jog jo pasaulėžiūroje bus daug daugiau įsitikinimų, paremtų pasitikėjimu filosofais specijalistais, negu įsitikrinimų, paremtų savo patyrimais ir protiniais išvadžiojimais. Sakau, šitokis pasitikėjimas yra neišvengiamas žmonėms, kurie nėra filosofai iš pašaukimo ir profesijos. Manyti kitaip, reikėtų save apgaudinėti, kai tuo tarpu nesąmoningai pritariama tai ar kitai filosofinei sistėmai. Bet, jei ne kiekvienam yra galimas sąmoningas išsprendimas filosofinių klausimų, surištų su pasaulėžiūra, tai čia galėtų būti sąmoningas bent tos ar kitos filosofinės sistėmos pasirinkimas, nes įsitikinimas tik tada yra atatinkąs protingai žmogaus prigimčiai, jei pirm yra įsitikrinama patikimo autoriteto tikėtinumu. Juk pirm negu pasitikime kuriuo istoriniu liudymu, stengiamės pirm įsitikrinti pačio liudytojo tikėtinumu.

 

Taip pat yra ir su filosofijos mokslu tiems žmonėms, kurie patys negali įsigyti filosofinių įsitikrinimų pasaulėžiūros srityje ir yra priversti pasitikėti ta ar kita filosofine sistėma. Šitiems žmonėms telieka įsitikrinti filosofinės sistėmos tikėtinumu. Tai būtų klaidinga suprasti ta prasme, jog pati filosofinė sistėma remiasi įsitikinimais, nes jau šv. Tomas buvo pasakęs, jog filosofijos dalykuose autoriteto argumentais užima paskučiausią vietą. Kas kita autoriteto argumentas žmogui, kuris nepajėgia spręsti gilesnių filosofinių problėmų. Tuomet iš tikro telieka įsitikrinti filosofijos tikėtinumu, arba išspręsti klausimas, kokia filosofija patiekia daugiausia laidų atatikti tikros pasaulėžiūros reikalavimams. Nesigilindamas į šito klausimo smulkmenas atsakysiu, jog, teeinant vien sveiko proto nurodymais, turėsime pripažinti, jog ta filosofijos sistėma labiausiai atatiks tikros pasaulėžiūros reikalavimams, kuri apims visą pasaulėžiūros plotą, t. y. pasaulio bei gyvenimo visumą; kuri patenkins visus žmogaus prigimties reikalavimus, t. y. proto, valios ir jausmų reikalavimus, kuri bus žmogaus minties ištisos istorijos, bet ne mados, padaras; kuri bus pagaminta ne vieno žmogaus, bet bus ištisų kartų kūrinys, ir kuris, kas svarbiausia, apims tiesą ne vienu kuriuo atžvilgiu, bet iš visų pusių ir dargi vienijančiais atžvilgiais. Tokia filosofija yra ne diletantiškai asmeniška, bet mokyklinė; ne siaurai vienašalė, bet integralinė; ne laikina, bet trunkanti per amžius. Tokios filosofijos ieškokime savo pasaulėžiūrai ištobūlinti.

 

 

Republikuota iš: „Logos“, 1924 m., Nr. 1