Romualdas Žekas. Šventė su nemaloniu prieskoniu, arba Šventės su instrukcijomis
Mano gyvenime Vasario 16-oji švente man tapo ne iš karto. Jos reikšmė augo pamažu ir tik nuo kokios devintos ar dešimtos klasės tapo svarbes...
Prisimenu šitą, vieną iš paskutiniųjų, dar okupuotos Lietuvos metais vykusią šventę. Tik neatsimenu kurie tada metai buvo. Tikriausiai 1988 metai. Likus iki tos datos kelioms dienoms, paskambino antrasis rajono partijos komiteto sekretorius ir pakvietė užeiti. Skambutis iš šio kabineto buvo gana retas atvejis. Kokiu klausimu esu kviečiamas nepasakė. Patriotiškiau nusiteikusių žmonių tarpe jau buvo pradėję sklandyti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėjos. Tuo tarpu partkomų įtaka jau buvo pradėjusi silpti. KGB, matyt būdamas užsiėmęs savo priedangų organizavimu ir kitokiais savo pėdsakų maskavimo rūpesčiais, nebeatrodė toks pavojingas. Prisipažįstu, kad ir savo drąsa negalėjau lygintis nei su A. Patacku nei su A. Svarinsku. Į tuos rūmus nuvykau. Sekretorius, Lietuvos rusas, be ilgų įžangų, manęs iš karto paklausė ar aš žinau, kas yra ta Vasario 16-oji. Nieko slėpti nenorėjau tad patvirtinau žinąs apie šią istorinę datą. Tada ištiesė per stalą pora lapų spausdinto teksto ir trumpai paaiškino, kad aš asmeniškai privalau organizuoti visuotinį kolektyvo susirinkimą. Tekstą taip pat privalau asmeniškai perskaityti. Atviras partinis susirinkimas netiko. Rekomendavo dar iš anksto numatyti ir įpareigoti keletą patikimesnių žmonių pasisakyti pritariant teksto dvasiai.
Ir neskaitęs teksto supratau kas ten gali būti parašyta. Tačiau į platesnius pokalbius nesileidome ir atsisveikinome. Tiesa, daug vėliau sužinojęs apie egzistavusią savo asmeninę bylą KGB tarnyboje, pagalvojau, kad tokios trumpos kalbos ir susitikimo šaltumo priežastimi ar tik nebuvo tai, kad jis tą mano bylą jau buvo vartęs. Bet tai tik mano spėlionė
Žinoma nebuvau toks drąsuolis ir neįmečiau tų popierių į pirmą šiukšlių dėžę. Tačiau, dar besileidamas laiptais, jau buvau sugalvojęs kaip galiu iš tos keblios situacijos išsisukti. Pagalvojau, kad šį nemalonų darbą galiu pavesti savo pavaduotojui, kėlusiam abejonių ar tik jis nėra KGB bendradarbis. Nuostabiai išlipdavo sausas iš bet kokios balos, o į tokias situacijas kaip niekas kitas nuolatos patekdavo. Beje, greitai šie įtarimai pasitvirtino. Turbūt jaunajam skaitytojui būtina paaiškinti, kodėl čia aš paminėta KGB. Tai buvo dar nuo Lenino laikų baisi slaptoji organizacija, ant kurios sąžinę turėjo slėgti tūkstančių ir net milijonų pražudytų žmonių gyvybių. Tai buvo vienas iš svarbiausių totalitarinės valstybės ramsčių. Nors ir kelis kartus ji keitė savo pavadinimą, tačiau nuo to nei kiek nepasidarė mažiau šlykšti. Lietuvoje visi žinojome apie jos kraupią biografiją. Verbuodavo ji silpnesnius žmones įvairiems juodiems darbams atlikti. Daugiausiai jie skųsdavo kitus piliečius ir tais skundais buvo pildomos sekamųjų bylos. Grįžęs pasikviečiau pavaduotoją į kabinetą ir trumpai išdėsčiau savo sumanymą. Pamelavau, kad būtent tą dieną privalau būti ministerijoje.
Tą dieną, po pietų ,,išvažiavau“ į Vilnių, tačiau nuvažiavau į savo namus. Apdairiai paslėpiau mašiną garaže. Vėlokai, jau visai vakare, nuvažiavau į darbą. Pravažiavau pro Kauno archikatedrą- baziliką. Apsukau ratą aplink rotušę. Gal todėl, kad lynojo, miestas buvo tuščias. Tik prie Maironio kapo vaikštinėjo du ar trys vyriškiai. Kas ten žino gal su kokiomis užduotimis? Tačiau kokių nors buvusios šventės pėdsakų nesimatė.
Vienas mano bičiulis irgi prisiminė kaip tais laikais buvo švenčiamos šventės švietimo įstaigose. Karjerą pradėjęs mokytoju kaimo mokykloje dabar jau garbus profesorius, prisiminė kaip į jų mokyklą 1988 m. vasario mėnesį, kelias dienas prieš šitą šventę, atvažiavo keletas rajoninio partkomo instruktorių. Sukviestiesiems mokytojams buvo išaiškinta to buržuazinio mito žala valstybei ir rekomenduota kaip apie tai reikia kalbėtis su moksleiviais. Didžiausias skandalas kilo išlydint svečius, pastebėta ištiškęs ir prišalęs kiaušinis ant instruktorių lango. Tai akivaizdžiausiai pademonstravo, kad tokių instruktažų vis dar trūksta.
Dabar šitos šventės švenčiamos viešai. Manau, kad dauguma tai daro nuoširdžiai. Vilniuje po oficialių iškilmių daug žmonių susirenka Pilies gatvėje po Signatarų rūmų balkonėliu. Žmogus, kuris turi ne tik nuopelnų atkurtai valstybei, bet ir daug painių ir neatsakytų klausimų biografijoje, pasako jau tradicine tapusią kalbą. Kalbą, pilną ne tik įvairių vaizdingų sentencijų, bet ir turinčią daug mįslingų frazių ir užuominų. Tačiau, visi su kuriais apie tai šnekėjome pastebi, kad ir net ir be rimtesnio dešifravimo ar lingvistinės analizės, ta kalba akivaizdžiai neturi tikslo burti ir vienyti visuomenę. Dar didesnę sumaištį ir net pasipiktinimą ne vienam sukėlė Prezidentės D. Grybauskaitės pasirodymas balkonėlyje. Jau vien tai, kad ji ne tik neatgailauja, bet nesiima net teisintis dėl savo labai jau nepatriotinės elgsenos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Juk šie antipatriotiniai faktai jos gyvenime nėra paneigti ir visiems žinomi. Žinoma, ne visi vienodai tai vertina. Suprantama, kad vaizdelis balkone jokio šurmulio nesukėlė ir pirmųjų signatarų grabuose. Niekas neapsivertė. Tačiau tai nereiškia, kad į didelės, norėčiau manyti, kad į didesniosios visuomenės dalies jausmus, galima nusipjauti. Tai mano nuomone neleistina ir grubi klaida, o gal priešingai – geri apgalvota provokacija.
Nežinau kaip bus šiais metais. Kita valdžia Seimo rūmuose. Kas lips į balkoną? kas bus kalbama? Belieka tikėtis, kad ši šventė bus be šešėlių. Bus liautasi toliau skaldyti visuomenę. Susipriešnimas pasidarė labai ryškus ir neabejotinai kenkiantis taip sunkiai atgautai valstybės nepriklausomybei.
Įdomu kieno buvo duota instrukcija – susipriešinimą skatinti iš signatūrų rūmų balkono.
Rašyti komentarą