Eduardas Turauskas. Valstybės ir Bažnyčios suverenumas
Karts nuo karto kai kuriuose Lietuvos spaudos organuose tenka aptikti katalikams apskritai, o Lietuvos katalikams ypačiai, daromų priekaištų...
Kas yra suverenumas ir kaip jo sąvoka formavosi istorijos eigoje?
Suverenumo sąvokos tėvynė yra Prancūzija ir pats tą sąvoką aptariąs žodis yra perėjęs iš prancūzų į visas pasaulio kalbas. Sąvoka ir žodis gimė viduramžiais. Tai paliudija įvairūs prancūzų autoriai ir šie vokiečiai: G. Meyer „Lehrbuch dės deutschen Staatsrechts“, Rehm „Allgemeine Staatslehre“ ir „Geschichte der Staatswissenschaft“. O Jellinek savo knygoje „Der moderne Staat“ sako, kad „suverenumo sąvoka nepriklauso absoliutinių, bet istorinių sąvokų rūšiai."
Viduramžiais prancūzų karaliai, stiprindami savo pačių ir savo šalies nepriklausomybę, turėjo iš vienos pusės kovoti su Šventosios Romos imperijos pastangomis išplėsti savo hegemoniją kitose šalyse, iš kitos — jie turėjo kovoti su popiežių, kaip žemiškųjų valdovų (tais laikais), siekimais ir pastangomis išplėsti, kiek galint daugiau, savo įtaką, ir, pagaliau, šalies viduje karaliai buvo priversti kovoti su feodalizmo didžiūnais, kurie nenorėjo pripažinti jokio viešpaties. Tuo būdu, tvirtindami prieš iš trijų pusių kylančias pretenzijas, kad „Prancūzijos karalius yra savo karalijoje imperatorius" ir kad „Karalius žemiškuose dalykuose neturi ant savęs jokio suvereno“ („Li rois n‘a point de souverains es choses temporiaux“) (mūsų pabr.), kaip sakoma „Etablissements de Saint Louis" (édit. Viollet, II t. psl. 370), Prancūzijos karaliai padėjo pagrindą suverenumo sąvokai ir dėsniui. Suverenumo sąvoka jiems buvo kaip koks ginklas kovoje su imperatorium, popiežium ir feodalizmo didžiūnais.
Pirmykščiu savo turiniu suverenumo sąvoka turėjo dvejopos neigiamos prasmės: užsienio atžvilgiu ji tvirtino, kad Prancūzijos karalius yra nepriklausomas nuo bet kurios kitos galybės, o vidaus atžvilgiu, kad jis yra vyresnis už visus feodalų didžiūnus, kad jis yra, jei ne jų viršininkas, tai mažų mažiausiai primus inter pares. Pastarasis dėsnis veikė pačioje karalių galybės formavimosi pradžioje. Vėliau karalius tapo ne tik pirmasis lygių tarpe, bet jau vyriausias už visus. O jau XVI amžiuj suverenumo sąvoka įgyja absoliučios prasmės, nes karaliaus galybė pasidarė vienintelė valstybėje, neturinti nei už save aukštesnės, nei pakenčianti sau lygios. Tačiau šia prasme suverenumas tėra vienas iš valstybės galybės pobūdžių, kuris nesutampa su valstybės teisių ir galių visuma. Valstybė yra nepriklausoma nuo bet kurios užsienio galybės, kaip lygiai ji yra nepriklausoma nuo bet kurios vidaus galybės. Tokia yra originaliai istoriška suverenumo sąvokos reikšmė. (Žiūr. R. Carré de Malberg „Contribution à la théorie générale de l’Etat“ I. t. 76 psl.).
Tačiau netrukus ši suverenumo sąvokos reikšmė aptemdoma pačių teisininkų. Antai, žinomas prancūzų XVI šimtm. teisininkas Bodin savo veikale „Six Livres de la République“, išvardindamas „tikruosius suverenumo požymius“, prikergia suverenumo sąvokai įvairias valstybines galias: įstatymus leisti, galutinai teisti ir pan. Bodino padarytoji klaida buvo kitų teisininkų kartojama ir plečiama. Svarbiausias jos požymis buvo tas, kad į savo pobūdžiu, kaip aukščiau pažymėta, neigiamą suverenumo sąvoką buvo įterptas pozityvus valstybinės galybės turinys. Tuo būdu tai sąvokai buvo priskirta tai, kas buvo to turinio paseka. Iš čia kilo apibendrinimas, pačios sąvokos išplėtimas ir pavertimas jos būtinu valstybės elementu, tuo tarpu kai iš tikrųjų ji tėra neesminis kai kurių valstybių pažymys nes yra valstybių, kurios nėra suverenės, o vis dėlto jos nenustoja buvusios valstybėmis.
Antroji suverenumo sąvokos aptemdymo priežastis glūdi, to paties Carré de Malberg nurodymu, tame, kad prancūzų monarchijos laikais šalia valstybės, taip sakant, abstraktinio, atitraukto suverenumo, buvo statomas karaliaus konkretinis suverenumas. Turint galvoje, kad pastarasis suverenumas reiškėsi konkrečiais valdymo aktais ir. kad žmogus iš prigimties yra linkęs sau savintis vis daugiau teisių, jei jis nesutinka atitinkamai galingo pasipriešinimo, tai ilgainiui karalius prisiskyrė sau visą suverenę galybę, o paklusnūs teisininkai, norėdami valdovui įtikti, sukūrė vadinamą „dieviškosios teisės" teoriją, pagal kurią karalius savo suverenes teises įgyja gimdamas iš Dievo. Tuo būdu karalius ir jo giminė tampa valstybės savininkais, neturinčiais čia žemėje jokio viršininko. Tai patrimonialinės valstybės ir suverenumo sąvoka.
Trumpai suglaudžiant kas pasakyta, tenka konstatuoti, kad istorijos eigoje suverenumo sąvoka buvo vartojama šia trejopa prasme: a) pirmykštė prasmė reiškia vyriausią nepriklausomos galybės pobūdį; b) antroji prasmė reiškia valstybinių galių ir teisių visumą; c) trečia prasme žodis suverenumas apsprendžia vyriausią valstybinės galios nešiotoją ir šia prasme suverenumas sutampa su to vyriausio organo galiomis. Šios įvairios suverenumo sąvokos yra ir šiandien ir jų pėdsakus mes randame tiek įvairių autorių raštuose, tiek ir konstitucijų bei šiaip įstatymų tekstuose. Retas kuris iš pačių žymiųjų teisininkų visiškai griežtai atskiria šias suverenumo prasmes. Jei dar trečioji prasmė, imant ją tekstualiai, šiandien, beveik išnykus absoliučioms monarchijoms, yra nustojusi savo reikšmės, tai užtat šiandien kalbama apie tautos suverenumą, turint galvoje ne tik neigiamą prasmę, vadinasi visišką jos nepriklausomumą nuo kitų valstybių ir neturėjimą viduje aukštesnės už save galios, bet ir pozityvine prasme, turint galvoje tautos arba jos sudaromos valstybės teisių ir galių visumą.
Tuo būdu mūsų laikais suverenumo sąvoka vartojama visomis trimis prasmėmis, vien tiktai karaliaus, kaip suvereno, asmenį pakeitus tautos, valstybės ar pastarosios kai kurių organų kolektyviais ar fiziniais asmenimis.
Todėl ir mums nepavyko išvengti šio sąvokos praplėtimo, nes jis yra jau, taip sakant, įsisunkęs į kraują. Suverenumo sąvoką mes vartosime, kaip tam tikrų vyriausių galių ir teisių visumą, už kurią nėra aukštesnės.
Jei prancūzų revoliucija, pakeisdama karaliaus, kaip suverenumo nešiotojo, subjekto asmenį tautos kolektyviniu asmeniu, padarė valstybę, kaip tos tautos atstovę arba įasmenintoją, absoliutaus ir nedalomo suverenumo nešiotoją, tai neatsiliko šiuo atžvilgiu nė Vokietija. Tiesa, vokiečių filosofai ir teisininkai nepriėmė prancūzų tautos suverenumo teorijos ir nesutiko su tvirtinimu, kad piliečiai nustoja visų savo teisių tautinės valstybės naudai, tačiau jie nuėjo ligi absoliučios suverenumo sąvokos kitu keliu. „Organiškos ar organicistinės socijologijos“ kūrėjai Vokietijoje XIX šimt. gale įsivaizdavo valstybę, jei ne kaip gyvą, tai jau bent kaip juridinį asmenį, savo pobūdžiu daug vyresnį už atskirus individus, turintį neribotą prievartos teisę ir tą, visiems privalomą, teisę, suvereniškai skelbiantį. Tokių išvadų priėjo Kantas, pagal kurį teisė ir prievarta pasireiškia kaip sinonimai. O keliais metais vėliau Hegelis valstybę dievino.
Tuo būdu ir Prancūzijoje ir Vokietijoje įsigyveno absoliutaus valstybės suverenumo sąvoka. Pagal tą sąvoką, valstybė yra visagalė. Jos svarbiausias pobūdis yra suverenumas, kaip aukščiausių ir vyriausių teisių bei galių visuma. Kiekvienas panašus į valstybę socijalinis junginys, neturintis suverenumo, nėra tikra valstybė. Suverenumas yra neaprėžtas, vadinasi absoliutus, nes „aprėžti suverenumą reikštų jį sunaikinti“. Toje absoliutaus suverenumo sąvokoje susijungė ir sutapo vokiškoji valstybės-Dievo sąvoka su J. J. Rousseau, skelbusio „Socijalinio kontrakto ir įstatymų šventumą“, tautinės suverenės valstybės sąvoka.
Ši klaidinga absoliutaus ir nedalomo suverenumo idėja taip toli nuvedė kai kuriuos teisininkus, kad dar mūsų laikais atsiranda tvirtinančių, kad vienos kurios valstybės požiūriu visos kitos juridiniai ekzistuojančios tik tuo atveju, jei pirmoji teikiasi jas pripažinti, ir tarptautinė teisė esanti tiktai išorinė tos ar kitos valstybės teisė, nes ji sutinkanti prisiimti kai— kurias pareigas kitų valstybių atžvilgiu. Šioje absoliutaus suverenumo teorijoje ir viešpatijoje negali būti kalbos apie bet kokį suverenumų paralelizmą toje pačioje teritorijoje, apie dvasinio suverenumo dėsnį, kurį visą laiką skelbė ir tvirtino Katalikų Bažnyčia. Visagalė valstybė negali su nieku dalintis net visiškai skirtingomis veikimo sritimis ir religija, kaip ir kiekviena kita visuomeninio gyvenimo apraiška, yra visiškoje valstybės žinioje.
Absoliutaus ir nedalomo suverenumo dogma, pagal prof. G. Renard (La Vie Intellectuelle, 1932 m. sausio 10 d. num. str.,„Bažnyčia ir suverenumas“), buvo tokia: „Negali būti dviejų suverenumų tų pačių pavaldinių ir tų pačių teritorijų atžvilgiu.“ O iš čia eina išvada, kad „nėra kito suvereno kaip valstybė“.
Nepermaldaujamos logikos taip toli nuvesta absoliutaus suverenumo teorija susilaukė reakcijos, kuri savo ruožtu nuėjo tiek toli, kad bandė visiškai panaikinti ir išveisti suverenumo sąvoką. Tai yra kitas kraštutinumas. Tačiau tiesa, paprastai, tarp dviejų kraštutinumų pasirenka vidurį.
Tolimesniems paaiškinimams suprasti mums svarbu dar pažiūrėti, kaip absoliutaus suverenumo dėsnis, susidūręs su naujais tarpvalstybinio gyvenimo reiškiniais, prieš karą ir po karo, bandė, su pagalba tam tikrų teorijų, suimti tuos reiškinius ir įtalpinti į savo braškančius rėmus. Įvairiems tarptautiniams ir tarpvalstybiniams reiškiniams išaiškinti, o taip pat pozityviosios tarptautinės teisės bei įvairių sutarčių dėsniams pagrįsti buvo sukurta vadinamoji „savęs apribojimo“ arba „delegavimo“ teorija. Valstybė pasilieka absoliučiai suverene, tačiau savo suverenumą ji laisvu noru apriboja, atsižada kai kurių savo teisių kitų valstybių arba tam tikrų tarptautinių įstaigų naudai. Tuo būdu kuriasi tarptautinė teisė, kuri yra „įvairių valstybių išsižadėjimų suma“ (Prof. L. Le Fur str. „Valstybės suverenumas ir jo būtinosios ribos: žurn. „Politique“ 1932 m. bal. 15 d.). Ši teorija sunkiai atsispiria kritikai, nes savo teisių apribojimas, jei jis yra tik laikino pobūdžio, nėra tikras apribojimas ; o jei valstybė, vieną sykį savo teises aprėžusi, nebegali jų susigrąžinti, tai reiškia, kad ji nėra absoliučiai suvereni, o yra saistoma kurių nors vyresnių ir nuo jos vienos valios nepriklausančių dėsnių.
Kita kraštutinė teorija, kaip jau anksčiau minėjome, valstybės suverenumą stengiasi visiškai paneigti. Ją šiandien atstovauja Koelno profesorius Kelsenas. Kelseno manymu, vienintelis suverenas yra tarptautinė bendruomenė. Jai vienai ir priklauso visos suvereninės teisės. Tačiau dalį jų ji užleidžia arba deleguoja atskiriems socijaliniams junginiams arba valstybėms. Ši teorija nei istorijos nei teisės požiūriu negali būti pateisinta. Istoriškai imant, atskiros valstybės buvo anksčiau tarptautinės bendruomenės. Objektyvi teisė ją lygiai griauna, nes gyvenimo tikrovė ir atskiri faktai yra jai priešingi. Kiekvienas socijalinis junginys arba grupė turi save paskyrimą, pareigas ir teises. Įsivaizduoti tokį universalinį junginį su universaliu paskyrimu, su pareigų bei teisių visuma, yra gyvenimo tikrovei ir teisės praktikai priešingas dalykas. Įdomu pastebėti, kad ši teorija yra ta pati absoliutaus suverenumo teorija, tik, vietoj atskirų valstybių, pritaikinta tarptautinei bendruomenei.
Objektyvi suverenumo teorija
Apžvelgę absoliutaus suverenumo teoriją ir įvairius jos nukrypimus bei iš jos kilusias naujas teorijas ar išsišakojimus, pažiūrėkime, kaip atrodo, gyvenimo akyliu stebėjimu ir griežto teisinio galvojimo padariniais pagrįsta, objektyvi suverenumo teorija.
Ką pastebime tėmydami įvairių, didesnių ar mažesnių (šeimų, valsčių, apskričių, valstybių, tarptautinės bendruomenės ar šiaip organizacijų) socijalinių junginių gyvenimą. Visų pirma kiekvienas toks junginys turi savo aiškų tikslą arba paskyrimą, turi tam tikslui siekti eilę aprėžtų priemonių, pareigą jį siekti ir tam tikras teises, kuriomis, vartodamas tas priemones, protingumo ir išminties ribose, gali naudotis. Kiekvieno tokio socijalinio junginio bendras tikslas yra visų jo narių gerovė. Tokių mažesnių junginių susigrupavimai į didesnius junginius turi tą patį tikslą ir t.t., ligi visos žmonijos gerovės. Gerovę reikia suprasti dvejopai: tam tikrų dvasinių ir medžiaginių reikalų aprūpinimą. Valstybė yra toks stambus socijalinis junginys, kurio tikslas yra visų jos narių tam tikra dvasinė ir medžiaginė gerovė. Tos gerovės valstybė siekia organizuotai, o ne palaidai, ne anarchiškai. Kiekvienas organizuotas darbas reikalingas vadovavimo arba valdymo. Tas vadovavimo darbas sudėtingame socijaliniame organizme eina iš apačios į viršų, nuo žemesnio laipsnio į aukštesnį, nuo vieno įsakymo arba parėdymo į kitą. Kitais žodžiais sakant, įsakymo arba vadovavimo ar valdymo galia yra laipsniuota, hierarchizuota. Tas hierarchizavimas nėra be ribos. Palaipsniui kildami, mes prieiname galią, kuri turi teisę savo srityje galutinai, neatšaukiamai įsakyti, dėl kurios įsakymų nebėra į ką apeliuoti. Tai ir bus suverene galia. Tuo būdu suverene galia yra ta, kuri turi teisę galutinai įsakyti, kuri yra savo kompetencijos ribose paskutinė teisėta instancija. Tokių suverenių galių valstybėje mes turime ne vieną. Aukščiausias kasacinis teismas yra savo srityje reliatyviniai suverenus, aukščiausias administracinis teismas yra suverenus, parlamentas yra savo srityje suverenus, vyriausybė, tose srityse, kur jos kompetencija yra ekskliuzyvi, taip pat yra suvereni. Tai yra atskirų valstybės funkcijų ir jas vykdančių arba atliekančių organų suverenumas. Savaime aišku, kad tokie atskirų funkcijų ir jų organų suverenumai, lyginant juos su bendru valstybės suverenumu, yra reliatyvūs. Valstybė yra socijalinė, teisiškai organizuota, žmonių bendruomenė; kaip tobula draugija, ji turi savo užimamoje teritorijoje laikinųjų arba žemiškųjų dalykų atžvilgiu visuotinę arba bendrą kompetenciją, arba, kaip prof. Le Fur sako, „paskutinio žodžio kompetenciją“. Tuo būdu suverenumas, kaip jau sakyta, yra „kompetentingumas pasakyti paskutinį žodį“, įsakyti galutinėje instancijoje tam tikrose žmonių gyvenimo srityse ir liečiančiuose tam tikrą reikalų rūšį arba kategoriją dalykuose. Tačiau tas kompetentingumas tarti paskutini žodį nėra arbitrarinis, jis yra saistomas iš vienos pusės kiekvieno žmogaus ir kiekvieno socijalinio junginio vyriausiojo tikslo — bendrosios arba visuotinės visų narių gerovės, iš kitos — kiekvieno žmogaus asmenybės absoliučios vertybės. Todėl net galutinieji arba suvereniniai įsakymai arba „paskutiniai žodžiai“ šių ribų negali peržengti. Tai yra grynai doroviniai arba moralinės ribos, tai yra moraliniai suverenume varžtai, kuriuos peržengus suverenumas suvedamas į grynai fizinės prievartos veiksmus. Iš čia eina, kad ir valstybės bendrasis suverenumas ir atskirų jos organų, pildančių tam tikras funkcijas, suverenumas yra reliatyvus, o ne absoliutus, kaip ilgą laiką skelbė tam tikros teisės teorijos. Teisinis suverenumas yra aukštesnio Teisingumo arba teisės idealo atspindys.
Bendroji gerovė (bonum commune) ir kiekvieno asmens vertybė, apribodamos suverenumą ir užbrėždamos jam tikslą, kurio privalo savo veikime siekti to suverenumo nešiotojai, sudaro objektyvų pagrindą protingai arba racijonaliai teisei, kurios pritaikymas gyvenime eina pažangos keliais.
Tačiau, kita vertus, žmonių reikalai neišsemiami vienais medžiaginiais arba kai kuriais minimaliniais dvasiniais dalykais. Žmonės turi reikalų, kurių valstybė negali patenkinti, kuriuose ji nekompetentinga. Tuos reikalus rūpina Bažnyčia arba, platesne prasme imant, religija. Rūpindama tuos reikalus, Bažnyčia turi tam tikrą plačią tarptautinę organizaciją, kuries viršūnėje yra Popiežius. Ji yra hierarchizuota, pradedant paprastu eiliniu Bažnyčios nariu ir baigiant Popiežium. Visuose reikšmingiausiuose dalykuose „paskutinis žodis“ priklauso Popiežiui. Išeina, kad jis yra savo srityje suverenus.
Tačiau pažiūrėkime ar iš viso įmanomas dvasinis suverenumas?
Pagal senąją, klasikinę suverenumo teoriją toks suverenumas neįmanomas. Suverenumas yra absoliutus, visiškas, apimąs visus dalykus; jis yra nedalomas, vienas, vadinasi negali būti paskirstytas, surūšiuotas, jis yra teritorinis, vadinasi, apima tam tikrą teritoriją ir, pagaliau, suverenumas priklauso valstybei ir tik jai. Tokiuose ankštuose griežtų sąvokų rėmuose kur čia besurasi vietos kažkokiam dvasiniam arba dvasinius dalykus apimančiam suverenumui. Valstybė viską apima, visu kuo rūpinasi, ji viena tėra suvereni. Todėl ir jokių kitų tarpsuvereninių santykių, kaip tik tie vieni tarpvalstybiniai, jokios kitos tarpsuvereninės, įvairių suverenumų santykius tvarkančios teisės nėra, yra tik ta viena tarptautinė arba tarpvalstybinė teisė. Todėl ir Bažnyčia nėra suvereninė ir jos pretenzijos tokia skelbtis yra nepakenčiamos. Taip galvoja absoliutistai.
Deja, nepaisant didelio šios teorijos griežtumo, gyvenimo tikrovė ištisus šimtmečius šią teoriją griovė, griauja ir baigia sugriauti. Mes gerai žinome, koks yra kiekvienos pozityviųjų arba tiksliųjų mokslų teorijos tikslas: iš patyrimo duomenų sudaryti sintezę, o jei kuri teorija neatitinka faktų, realių reiškinių, tai ne faktai klysta, bet teorija yra klaidinga. Nors teisių mokslas ir nepriklauso tiksliųjų mokslų rūšiai ir iš jo sukurtų teorijų negalima reikalauti tokio pat griežtumo, kaip iš tiksliųjų mokslų teorijų, tačiau vis dėlto ir teisinės doktrinos negali visiškai nesiskaityti su tikrove ir eiti prieš gyvenimo faktus.
O kokie yra tie faktai? Tie faktai, kurie neigia absoliutaus suverenumo teoriją yra tokie: Bažnyčia nuo pat savo įsikūrimo pradžios savo dvasinėje srityje buvo suvereni, o pasaulinė galia, po trijų šimtmečių atkaklios kovos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo Milano ediktu taip pat pripažino Bažnyčiai tą teisę. Laikinasis arba žemiškasis suverenumas, donacijos keliu, buvo Bažnyčiai prikergtas tiktai VIII šimtmety Pepino Trumpojo ir jo sūnaus Karolio laikais ir, pergyvenęs įvairiausių peripetijų, išliko ligi 1871 m., ligi to laiko, kada sukilę italai užėmė Romą. O dėl dvasinio suverenumo, nepaisant visų atskalų, schizmų, nepaisant įvairių kovų, jis paliko iš esmės nepaliestas ir nuo jo Romos Bažnyčia niekados nėra atsisakiusi ir neatsisakys. Tai svarbiausioji teisė, kurios Romos Popiežiai sau reikalavo ir reikalauja ir, apskritai paėmus, ji jiems visada buvo žemiškųjų valdovų pripažįstama. Norėdami išvengti pripažinti dvasinio suverenumo sąvokos, įvairūs, tiek senosios prancūzų monarchijos teisės teoretikai, tiek vėlybesnių laikų teisininkai sufabrikavo teisinę fikciją, prilygindami Popiežių, kaip Bažnyčios galvą, paprastai valstybei ir pripažindami jam tarptautinės teisės asmens privilegijas. Tačiau fikcija palieka fikcija ir jai visiškai buvo sunku išaiškinti tarptautinį Bažnyčios padėjimą, ypačiai po to, kai pastarosios žemiškasis suverenumas 1871 m. buvo de facto visiškai panaikintas. Nepaisant to žemiškojo suverenumo panaikinimo, Popiežius ir toliau elgėsi, kaip suverenas: pasirašinėjo su valstybėmis konkordatus, siuntė savo atstovus ir priiminėjo pas save svetimų valstybių atstovus. Tokiems ryškiems faktams pateisinti absoliutinio suverenumo teorijos šalininkai ir čia dar kartą griebėsi fikcijos pagalbos. Kai kurie išaiškino, kad nors faktiškai teritorinio suverenumo Popiežius ir nebeturi, tačiau tie, kurie su juo palaiko santykius, tą suverenumą fiktyviai pripažįsta, lyg jis tebebūtų, lyg Popiežius tebebūtų žemiškas valdovas. Tik esą, tuo būdu jų elgesys Popiežiaus atžvilgiu, jų su juo sudaromi juridiniai aktai (sutartys) gali būti pateisinami ir išaiškinami. Net pas visiškai modernius teisininkus užtinkame prigijusią šią fikcijų teoriją Popiežiaus teisiniam padėjimui išaiškinti, tik bijoma pripažinti kitokį, kaip tik valstybės, suverenumą. Tuo tarpu sveikas protas ir logiškas galvojimas, o taip pat ištisų šimtmečių praktika ir gyvenimo tikrovė verste verčia pasisakyti už dvasinio suverenumo buvimą paraleliai su žemiškuoju. Ir iš tikrųjų. Jei suverenumas nėra kokia okultinė jėga, jei to suverenumo nešiotoja valstybė nėra koks Molochas, kuriam viską reikia aukoti, tai kodėl nepriimti dėsnio, kad ir valstybė ir Bažnyčia yra tobulos draugijos, kurios kaip tokios, kiekviena savo kompetencijos srityje (o ta kompetencija yra vienos ir kitos galutinių tikslų aprėžta) yra kompetentinga spręsti be apeliacijos, kaip galutinė instancija, ir kad tuo būdu viena ir kita, kiekviena savo srityje, yra suverenios. Bažnyčiai priklauso suverenumas dvasios dalykuose, o Valstybei laikinuose arba žemiškuose dalykuose. Tiesa, valstybė mūsų laikais negali visiškai atsižadėti rūpintis ir tam tikrais dvasios dalykais, kurie apima mokyklų bei kitų kultūrinių įstaigų veikimo sritį, ypač turint galvoje, kad valstybės uždavinys yra aprūpinti ir tų savo piliečių dvasinius reikalus, kurie, kaip nepriklausantieji katalikų Bažnyčiai, nepriklauso nė jos suverenumui. Tačiau, apskritai imant, ir, kaip bendras dėsnis, valstybė turi savo sritį, kurioje ji yra suvereni ir Bažnyčia turi savo, kur ji suvereni.
Norėdami dar geriau išsiaiškinti suverenumo sąvoką, pažiūrėkime kokia tikrovėje yra jos teisinė prigimtis. Mes jau žinome, kad tai paskutinės instancijos „paskutinio žodžio kompetencija“, — teisė įsakyti. Tačiau ši teisė nėra nelygstama, nesąlyginė. Ji turi būti naudojama vadovaujamosios, valdomosios grupės naudai. Tokia sąlyga taikoma kiek valstybės tiek ir Bažnyčios suverenumui. Svarbiausias suverenumo elementas tai ne teritorija, bet kaip tik galybės teisė (droit de puissance) kitų asmenų, arba asmenų grupės, gyvenančios tam tikroje teritorijoje ir siekiančios bendro tikslo, atžvilgiu. Teritorija čia tėra medžiaginis elementas, tam tikra apčiuopiama suverenumo atrama. Ji nustato medžiagines suverenumo veikimo ribas. Todėl šiuo požiūriu ir valstybinis suverenumas yra daugiau galia asmenų negu daiktų arba teritorijos atžvilgiu. Teisė daiktų atžvilgiu — tai pav., nuosavybės teisė, o suverenumas yra iš esmės skirtingas nuo nuosavybės teisės. Iš čia eina, kad kiek valstybės tiek ir Bažnyčios suverenumas yra tos pačios, daugiau dvasinės negu medžiaginės, prigimties. Šių dviejų suverenumų skirtumas glūdi tikslų skirtume. Kiekviena valdžia turi tiktai tiek teisių, kiek reikalinga jos vyriausiam tikslui pasiekti. Valstybės tikslas yra daugiau medžiaginė visų piliečių gerovė, o Bažnyčios tikslas — dvasinė visų narių gerovė. Tačiau, kadangi žmogus nėra grynoji dvasia, todėl ir dvasinis suverenumas negali būti vykdomas be tam tikrų žemiškų priemonių. Tomis priemonėmis Popiežius visada, turėdamas ar neturėdamas bent šešėlį laikinojo suverenumo, naudojosi. Tos laikinos priemonės yra: teisė paskelbti savo nutarimus, juos aprūpinti tam tikromis, daugiausia dvasinio pobūdžio, sankcijomis ir t.t. Tačiau visos šios priemonės ir pats laikinasis popiežiaus suverenumas Bažnyčiai visada buvo ir yra antraeiliai, pagelbiniai dalykai, tuo tarpu kai valstybei laikinieji dalykai yra jos tikslas. Tad šiuo požiūriu skirtumas tarp dviejų suverenumų yra atvirkščiai proporcingas.
Įdomu bus čia padaryti kelias pastabas vadinamuoju neklaidingumo klausimu, kuris taip dažnai mėgiamas linksniuoti. Kiekvienoje valstybėje, kaip matėme, turi būti galia ar galios, kurios sprendžia paskutinėje instancijoje, be galimos apeliacijos. Tokia galia neišvengiamai laikoma neklaidinga, ne dėlto, kad ji būtų tikrai realiai neklaidinga, bet dėlto, kad būtinai reikalinga, kad kur nors, kuriame nors laipsnyje sprendimų kontroliavimas baigtųsi, sustotų. Toks paskutinės instancijos sprendimas, nors iš esmės jis ir būtų klaidingas, tačiau, kadangi legaliai jis turi būti laikomas teisingu, gali, reikale, būti vykdomas prievarta. Dvasiniuose dalykuose taip pat reikalinga kam nors turėti teisę galutinai spręsti. Kadangi čia turima reikalo su dvasiniais dalykais, kurie pasireiškia doktrinalėje plotmėje, tai toji „paskutinio žodžio kompetencija“ čia vadinama neklaidingumu. Religija, kuri skelbiasi esanti apreikšta ir kuri leistų abejoti ar pati abejotų, apie tai, ką ji skelbia, pati save pasmerktų ir suirtų. Todėl religijai, kuri nori gyventi, o ne subyrėti į smulkias sekteles, neklaidingumo principas yra būtinas. Šiaip ar taip, ar tas neklaidingumas bus realus, vadinasi, tikras, kokiu yra tikintiesiems Popiežiaus neklaidingumas dogmų srityje, ar tiktai prileidžiamas (suponuojamas), kaip valstybės „neklaidingumas“, kiekvienas turi pripažinti, kad religijos srityje, kaip ir kiekvienoje kitoje, reikalingos tokios galios, tokios instancijos, kurios galėtų daryti galutinus, beapeliacinius ir nebepakeičiamus sprendimus. O kadangi religijos dalykas, kaip šiandien beveik visos civilizuotos valstybės pripažįsta, neįeina į jų veikimo sferą, todėl tikinčiųjų valdžia priklauso Bažnyčiai, kuri viena tėra kompetentinga galutinai nuspręsti, ką katalikai turi laikyti dogmos dalykais. Kadangi Popiežius yra Bažnyčios Galva, ko nieks neginčija, kadangi jis religijos srityje turi aukščiausias galias, ko taip pat niekas negalėtų užginčyti, todėl tenka pripažinti, kad Popiežius yra suverenus. Tas popiežiaus, savo srityje, suverenumas yra suderinamas su įvairiausių autorių sugalvotomis suverenumo definicijomis, arba aptarimais. Turint galvoje, kad suverenumo sąvoka esmėje yra ta pati valstybėje ir Bažnyčioje, suverenumo ribos yra taip pat tos pačios. Šiandien jau beveik visi teisininkai pripažįsta, kad suverenumas yra aprėžtas aukštesniųjų teisės ir dorovės dėsnių. Nereikia manyti, kad jei doktrinos srityje Popiežiaus suverenumas vadinasi neklaidingumu, tai ir iš viso tas suverenumas neturi jokių ribų. Tie, kurie taip tvirtina, parodo, kad jie nieko nesuprato apie patį neklaidingumą. Taip galvojo absoliutaus Valstybės suverenumo šalininkai, tačiau niekados Popiežiai. Popiežius, kaip ir valstybė, yra dorovės ir teisės dėsnių saistomas. Tarp šių dviejų įstaigų tėra tiek skirtumo, kad valstybė dažniau ir greičiau yra palinkusi nesiskaityti su dorovės ir teisės dėsniais, o Bažnyčia iš esmės pati yra dorovės ir aukščiausiojo teisingumo skelbėja. O, be to, dar pagrindiniai Bažnyčios mokslo dėsniai jau yra amžių bėgyje nustatyti, paskelbti ir Bažnyčia juos laiko pastoviais, neliečiamais ir nekintančiais. Todėl Bažnyčia yra, grynai regimosios organizacijos požiūriu, daug tvirčiau pagrįsta ir pastovesnė įstaiga, negu valstybė, juo labiau* kad Popiežiai neleidžia sau kaitalioti pagrindinių dalykų, kuriuos Bažnyčia jau kartą yra išsprendusi. Čia glūdi garantija prieš bet kurį arbitrarišką pagrindinių dėsnių pakeitimą.
Tiems, kurie ieškojo įvairių dirbtinių pateisinimų Katalikų Bažnyčios ir jos vyriausiojo Ganytojo Popiežiaus suverenumui pripažinti arba kurie jį neigė, paskutinį argumentą iš rankų išmušė 1929 m. vasario 11d. pasirašytos, vadinamosios Laterano sutartys, kuriomis buvo baigtas per 50 metų nusitęsęs Popiežių ginčas su italų valstybe. Tomis sutartimis Popiežius pripažįstamas ne tik suverenu dvasios dalykuose, bet taip pat jis pripažįstamas suvereniu valdytoju vadinamosios Vatikano valstybėlės (Citta del Vaticano). Ta teritorija tuo būdu pasidaro kaip ir visiškos Popiežiaus nepriklausomybės bei suverenumo žemiškoji, regimoji atrama (support) ir simbolis.
Tačiau Laterano sutartys įnešė esminių pakeitimų į tarptautinį Popiežių padėjimą tik tų akimis žiūrint, kuriems suverenumas yra neatskiriamai susijęs su tam tikra, kad ir mažiausia, teritorija. Šiaip jau iš esmės Laterano sutartys Popiežiaus suverenumo atžvilgiu nieko nepakeitė, nes ir prieš tas sutartis, ir pačioje Italijoje ir visose kitose valstybėse, su kuriomis Popiežiai turėjo santykių, Popiežius, kaip Katalikų Bažnyčios Vadas, buvo laikomas suvereniu valdovu dvasinėje srityje ir nepaisant to, kad Popiežius iš tikrųjų neturėjo nė pėdos savo žemės, vis dėlto visi valstybių viršininkai ji laikė suvereniniu valdovu dvasinėje srityje.
Reikia pasakyti, kad ypatingą dvasinio Popiežiaus suverenumo pobūdį pripažino beveik visi žymesnieji teisininkai net tuo metu, kada dar Popiežius turėjo savo teritoriją. Jau tais laikais aiškiai buvo jo asmenyje skiriamas dvejopas suverenumas: dvasinis ir žemiškasis. Tatai visiškai suprantama. Pakanka tik paviršutiniškai mesti žvilgsnį į Popiežiaus vaidmenį pasaulyje, kad tuojau galima būtų pamatyti tą nesuderinamą skirtumą, kuris yra tarp jo ir paprasto teritorinio suverenumo nešiotojo — valstybės valdovo. Dviejų paprastų suverenumų santykiavimo pagrindinis dėsnis yra nesikišti į kits kito vidujinius reikalus. Todėl ir kiekvienoje valstybėje akredituotų svetimų atstovų santykiavimas yra griežtai aprėžtas santykiavimu su vienu iš ministerių — užsienių reikalų ministeriu. Kiekvienas svetimo atstovo bandymas palaikyti oficijalius santykius su tos valstybės piliečiais ar organizacijomis, kur jis yra akredituotas, pasibaigtų tokio atstovo atšaukimu ar net dviejų suverenių valstybių konfliktu. Tuo tarpu ką gi mes matome su Popiežiaus pasiuntiniais — nuncijais? Aiškus jų uždavinys yra ne tik palaikyti santykius su valstybės, kur jie yra pasiųsti, vyriausybe, bet ir su vietos episkopatu ir iš viso su katalikais, su jų organizacijomis. Būdami tarpininkais tarp Vatikano Kurijos ir valstybės vyriausybės, jie kartu yra tarpininkais tarp Popiežiaus ir vietos katalikų, o ypač jų vadų — vyskupų. Jau tai gerai parodo, kad jų atstovaujamo suvereno pobūdis yra visiškai kitoks, negu paprastas žemiškas valstybės suverenumas.
Bet imkime dar giliau. Imkime dalykus, kurie rūpi Popiežiui, kuriuos jis globoja, savinasi, į kuriuos jis kišasi, dėl kurių jis kalbasi su įvairių valstybių vyriausybėmis ir sudaro atitinkamas sutartis, vadinamas konkordatais. Savaime aišku, kad Popiežiui rūpimieji dalykai nėra to paties pobūdžio, kaip tie, dėl kurių tariasi ir sudaro sutartis atskiros valstybės. Tai nėra nei grynai politiniai, nei finansiniai, nei ekonominiai reikalai. Popiežius rūpinasi dvasiniais katalikų reikalais, jų teisių apsaugojimu, o katalikai juk yra lygūs su kitais valstybės piliečiais. Tuo būdu Popiežius rūpinasi tam tikros valstybės piliečių kategorijos, grupės reikalais, kitais žodžiais tariant, jis „kišasi“ į valstybės vidaus reikalus. Savaime aišku, kad toks kišimasis būtų nesuderinamas su atitinkamos valstybės suverenumu, jei jis eitų iš kitos suverenės valstybės pusės. Tačiau, turint galvoj, kad Popiežiaus suverenumas yra visai kitos kategorijos, kitokio pobūdžio, nes tai yra grynai dvasinis suverenumas — visos valstybės su tuo sutinka ir tai priima. Todėl net valstybės, kurios skelbiasi esančios laikiškomis (pasaulietiškomis), vadinasi, areliginėmis arba kur gyventojų daugumas nėra katalikai, palaiko santykius su Šv. Sostu. Kodėl? Todėl, kad jos randa išmintingiau pasielgsiančios palaikydamos oficijalinius santykius su tuo suverenumu, kurio įtakai į tam tikrą savo piliečių skaičių jos visvien negali užkirsti kelio, nes tai būtų negirdėta prievarta ir sąžinės laisvės paneigimas. Ar santykiai su Šv. Sostu bus ar nebus, ar konkordatas bus ar nebus, o Popiežius per savo atstovus, kurie nesivadins nuncijais, bet apaštališkais delegatais, palaikys su šalies katalikais santykius. Tiktai valstybė, kuri neturės santykių, neturės ir jokios įtakos į Popiežiaus žygius. Štai kodėl ir tokia Prancūzija po karo atnaujino santykius su Šv. Sostu.
Turint galvoje tą ypatingą Popiežiaus suverenumo pobūdį, nesąmonė yra laikyti katalikus kaip ir svetimo suvereno piliečiais arba pavaldiniais. Šis argumentas dažnai mėgstamas kaišioti nesąmoningiems žmonėms, baidant juos tuo tariamu dviejų „pilietybių“ nesuderinamumu. Nekalbant jau, kad net kai kurių valstybių pozityvioji teisė leidžia savo piliečiams tam tikromis sąlygomis turėti dvi pilietybes, arba bent palaiko tam tikrą laiką gimtąją pilietybę, taip sakant, in statu latente, kad kiekvienu atveju pilietis galėtų ją, kai atsiras reikalo, „suaktualinti“. Paprastas palyginimas priklausymo įvairioms suvereninėms galioms toje pačioje valstybėje pakankamai įtikina, kad priklausymas Katalikų Bažnyčiai ir savo valstybei yra visiškai suderinami dalykai, ypač turint galvoj dviejų suverenumų esminiai ir giliai skirtingą pobūdį, tikslus ir siekimus, ir atsimenant, kad jokiu atveju jie nėra viens kitam priešingi.
Pavyzdžiui, valstybėje, kur teismas yra nepriklausomas ir kurio viršūnėje yra suverenis savo sprendimuose teismas, (aukščiausioji instancija), pilietis tam tikroje savo veikimo srityje priklauso to suverenio teismo; kita vertus, jis tam tikroje savo veikimo srityje priklauso taip pat tam tikruose dalykuose galutinai kompetentingos vyriausybės. Ateis gal laikas, kada atskiras pilietis tam tikruose reikaluose priklausys kai kurios tarptautinės, paskutinėje instancijoje sprendžiančios, įstaigos, kaip šiandien Tautų Sąjungos priklauso pačios valstybės. Tad kodėl, laisvai apsisprendęs, jis negalėtų, neturėtų teisės savo dvasios reikaluose priklausyti suverenės Bažnyčios? Jei šiandien mes, taip suvereniškai suorganizuotą, teturime vieną katalikų Bažnyčią, tai niekas nekliudo ateityje susiorganizuoti ir kitoms konfesijoms. Tada ir joms valstybė turės, kiek tai lies tų konfesijų piliečius, taikyti panašų rėžimą. Jog dar visiškai neseniai matėme, kad kai kurios Vokietijos valstybės bandė sudaryti su protestantų konfesijomis panašias į konkordatus sutartis.
Todėl ir patys Popiežiai yra pakartotinai pabrėžę visišką suderinamumą dviejų suverenių — bažnytinės ir civilinės — galių ir reikalą joms darniai sugyventi. Leonas XIII. savo Enciklikoje „Immortale Dei“ rašė: „Kiekviena jų (galių), yra savo rūšies suverene galia; kiekviena jų yra aiškiai užbrėžtomis sienomis apribota atitinkamai kiekvienos jų prigimtį ir dėsnį; kiekviena jų turi savo veikimo sritį, kurioje gali judėti ir veikti, pasiremdama jai išimtinai priklausančiomis teisėmis.“
O Pijus XI. savo laiške kardinolui Gasparri 1929 m. gegužės 30 d„ kalbėdamas apie pasirašytąjį su italų valstybe konkordatą, taip rašė: „Jei konkordate yra susitarusios ir ne dvi valstybės, tai tikrų tikriausiai du suverenumai visiška to žodžio prasme, vadinasi visiškai tobuli, kiekvienas savo srityje, kuri nustatoma kiekvieno jų tikslo.“
Iš to viso išeina, kad tuščiai ir bergždžiai kovoja su Bažnyčios suverenumu, jos srityje, tie, kurie jame mato prieštaravimų ir nesuderinamumų su valstybės suverenumu. Tas Bažnyčios suverenumas dvasiniuose dalykuose glūdi pačioje giliausioje jos esmėje, pačiame jos įkūrimo fakte. Begindama savo suverenumą, savo nepriklausomybę, Bažnyčia pergyveno daug audrų ir puolimų, vis dėlto ji išėjo laimėtoja. Bažnyčia rodė žmonijai tarptautinės draugijos pavyzdį, nes dar neseni laikai, kada ji buvo vienintelė ir didžiausia tarptautinė draugija, (kaip sako prof. Le Fur sutelktinėje knygoje „Les Accords du Latran“ str. „Šv. Sosto laisvė ir suverenumas tarptautinės teisės požiūriu“. Edit. Spes.), ji mokė žmones tarptautinio sulidarumo, skiepijo taikos meilę ir pratino prie vis platesnio ir nuoširdesnio bendradarbiavimo tarp įvairių tautų. Ji tuo būdu buvo visų tarptautinių įstaigų pranokėja. Ir ne šiais laikais, kada veikia Tautų Sąjunga su visa eile kitų tarptautinių įstaigų, kada valstybės laisvu noru atsižada vis didesnių savo suverenumo pozicijų tarptautinės Tautų Sąjungos atstovaujamos, bendruomenės naudai, ne šiandien pritinka ginčyti Bažnyčiai jos suverenines teises. Tiktai didelis, visiškas, aptemdantis žmonėms net aiškiausias sąvokas, fanatizmas, tik akla religijos ir jos atstovų neapykanta gali šiandien būti priežastimi neigimo Bažnyčiai jos dvasinio suverenumo teisių.
Visiškai išsivadavus nuo absoliutinio, nedalomo, neriboto valstybės suverenumo teorijos įtakos, kurią daugiau sugriovė gyvenimo faktai, negu priešingos teorijos, ir tarptautiniam bendravimui vis žengiant pirmyn, nėra kito kelio, kaip nusilenkti istorinei tikrovei ir sveiku protu pagrįstai, patyrimo patvirtintai, dviejų suverenumų — dvasinio ir laikino arba bažnytinio ir civilinio — teorijai.
Republikuota iš: „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai“, 1933 m.
Rašyti komentarą