Lauren Smith. Jungtinės Karalystės prieglobsčio politikos apsisukimas: per mažai, per vėlai

Beveik per naktį Jungtinės Karalystės vyriausybė prisiminė, kad jos šalis turi sienas. Savaitgalį Leiboristų partijos vidaus reikalų ministrė Shabana Mahmood pažadėjo, kad ji įves radikalias reformas šalies prieglobsčio ir imigracijos sistemoje ir kad ji nutrauks „auksinių bilietų“ išdavimą, kuriuos šiuo metu siūlo „pernelyg dosni“ Jungtinės Karalystės sistema.

Tai apima laikiną pabėgėlio statuso suteikimą, pabėgėlių, kurių šalys tampa saugios, nedelsiamą grąžinimą, šeimos susijungimo apribojimą atsižvelgiant į finansines sąlygas ir anglų kalbos mokėjimą, taip pat 20 metų laukimo laikotarpio nustatymą tiems, kurie atvyko nelegaliai, norėdami kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi. Šiuo metu migrantai turi teisę gauti išmokas ir besąlygiškai likti Jungtinėje Karalystėje, praleidę čia vos penkerius metus. Pasak Mahmood, tai yra būtina, norint ištaisyti šalies „sugedusią“ sistemą, kuri „drasko Britaniją“. Jei tai pavyks, tai bus didžiausias pertvarkymas nuo Antrojo pasaulinio karo. 

Sh. Mahmood planai yra labai protingi. Ir, svarbiausia, tai yra būtent tokios priemonės, kurių dešinė reikalauja jau daugelį metų. Jungtinės Karalystės reformos yra aiškiai įkvėptos Danijos (kuri šiuo metu atmeta apie 95 % prieglobsčio prašymų) pavyzdžiu, siekiant sumažinti daugelį veiksnių, dėl kurių Jungtinė Karalystė yra patraukli prieglobsčio prašytojams ir nelegaliems migrantams. Be to, vakar vakare paaiškėjo, kad Mahmood grasina uždrausti išduoti vizas trims šalims, kurios šiuo metu atsisako priimti deportuotus asmenis iš Jungtinės Karalystės. Angola, Namibija ir Kongo Demokratinė Respublika turi mėnesį laiko pradėti bendradarbiauti, prieš Jungtinei Karalystei pradedant taikyti sankcijas.

Natūralu, kad tai sukėlė kaltinimus „kraštutiniu dešiniuoju rasizmu“, „žiaurumu“ ir „brutaliu žingsniu atgal“. Mahmood, pati būdama legalių migrantų dukra, atrodo nesijaudina dėl to ir pakartoja, kad tai nėra „rasizmas“, o greičiau skubiai reikalingas pertvarkymas, kuris padarys sistemą teisingesnę tiek legaliems migrantams, tiek tiems, kurie jau čia gyvena. 

Kodėl taip pasikeitė požiūris? Akivaizdu, kad leiboristų apsisprendimą iš dalies paskatino „Reform UK“ partijos nuolatinė sėkmė apklausose. Tyrimai taip pat rodo, kad imigracija yra didžiausia rinkėjams rūpima problema ir kad didžioji dauguma britų, įskaitant daugumą leiboristų rinkėjų, mano, kad nelegalūs migrantai turėtų būti deportuoti.

Tačiau Mahmood kažkaip sugeba šią pertvarką susieti su vadinamąja „kraštutine dešine“. Rašydama „The Guardian“, ji išreiškė susirūpinimą, kad silpna sienų apsauga kelia pyktį dėl masinės migracijos, o tai savo ruožtu gali padaryti šalį „mažiau saugią tiems, kurie atrodo kaip aš“. Net ir dabar sienų kontrolė negali būti gera savaime – tai tik dar vienas būdas sukurti „Didžiąją Britaniją, o ne mažesniąją Angliją“.

Ar šios reformos lems realius pokyčius, dar pamatysime. Sienų stiprinimas gali būti populiarus tarp rinkėjų, bet jis yra gili tabu tema, jei ne visiškai smerktinas, tarp mūsų politinio elito. Net savo partijoje ji susiduria su kur kas didesniu pasipriešinimu. Leiboristų partijos nariai ir netgi vyresnieji partijos veikėjai, kaip pranešama, yra susirūpinę dėl reformų, o kai kurie jau grasina atsistatydinti. 

Mahmood taip pat gali susidurti su teisinėmis kliūtimis. Jungtinės Karalystės teisinė sistema yra žinoma kaip palanki prieglobsčio prašytojams ir yra pavaldi Europos žmogaus teisių konvencijai (EŽTK), dažnai atsisakydama išduoti deportacijos nurodymus dėl absurdiškai menkų priežasčių. Laimei, Mahmood ketina reformuoti ir tai. Pagal naujas taisykles prieglobsčio prašytojai galės pateikti tik vieną apeliacinį skundą, o ne be galo siųsti apeliacinius skundus, kol kas nors pasiteisins. Teismai taip pat bus įpareigoti taikyti EŽTK griežčiau, o pavojingų nusikaltėlių bylos bus nagrinėjamos pagreitinta tvarka. Teisėjai turės teikti pirmenybę visuomenės saugumui, o ne žmogaus teisėms. Tikimasi, kad tai padės užkirsti kelią užsienio nusikaltėlių deportacijos prašymų nepatvirtinimams dėl suklastotų žmogaus teisių pažeidimų.

Šios priemonės jau yra vėluojančios. Kol kas šiais metais iki šiol 39 075 migrantai nelegaliai atvyko į Jungtinę Karalystę perplaukdami Lamanšo sąsiaurį – tai antras didžiausias metinis skaičius per visą istoriją. Be grynųjų skaičių, nekontroliuojama masinė migracija pakenkė visuomenės pasitikėjimui valstybės gebėjimu užtikrinti žmonių saugumą. Jungtinė Karalystė leido didelio masto vyrų migraciją, apie kuriuos mes beveik nieko nežinome. Žinome tik tai, kad šie užsieniečiai yra neproporcingai atsakingi už nusikaltimus, pavyzdžiui, seksualinius nusikaltimus. Tarptautinės ir net nacionalinės policijos institucijų komunikacijos trūkumi nulemia, kad nemažai iš šių naujų atvykėlių jau turi teistumą. 

Tačiau vyriausybės staigus apsisukimas migracijos klausimu bus per pavėluotas tokiems žmonėms kaip Rhiannon Whyte, kuri šių metų pradžioje buvo žiauriai nužudyta Deng Chol Majek, sudaniečio, atvykusio į Europą maža valtimi ir kuriam Vokietija atsisakė suteikti pabėgėlio statusą. Majek gyveno pabėgėlių prieglobsčio viešbutyje Walsall mieste, kur dirbo Whyte, kai nusprendė atsitiktinai užpulti Whyte, kai ji laukė traukinio namo. Reforma taip pat nepadės Wayne Broadhurst, šiukšlių surinkėjui, kurį užpuolė ir nužudė įtariamasis afganistaniečių pabėgėlis, kai jis vedžiojo šunį Uksbridže. Pokyčiai taip pat neišgelbės Gurvinder Singh Johal, kurį mirtinai subadė nelegalus migrantas iš Somalio, kuris išsiliejo po to, kai jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Jungtinėje Karalystėje.

Tiesa ta, kad tokios priemonės yra būtiniausias minimumas, siekiant užtikrinti Didžiosios Britanijos visuomenės saugumą, teisingą bei palankią migracijos sistemą. Nebuvo jokios rimtos priežasties, kodėl pabėgėlio statusas turėtų būti neterminuotas. Niekada nebuvo pateisinimo nedeportuoti smurtinius nusikaltimus įvykdžiusių nusikaltėlių. Nebuvo nei pagrįsta, nei protinga tikėtis, kad Jungtinė Karalystė prisiims atsakomybę už pasaulio vargšų ar persekiojamų žmonių apgyvendinimą. Britų mokesčių mokėtojų niekada nebuvo klausiama, ką jie mano apie išlaikymą ekonomiškai neproduktyviems arba tiesiog neaktyviems užsieniečiams. Tie, kurių šeimos čia gyvena jau kartų kartas, nesuteikė jau tiek vyriausybių paeiliui leidimo importuoti ištisas bendruomenes, kurios ne tik atsisakytų integruotis, bet kai kuriais atvejais taip pat bandytų primesti savo gyvenimo būdą priimančios šalies gyventojams.

Neturėtume skubėti daryti išvadų. Juk nėra garantijos, kad Mahmood reformos bus sėkmingos. Tačiau reikšminga tai, kad dabar turime leiboristų vyriausybę, kuri yra pasirengusi duoti šiuos pažadus. Tai, kad pagrindiniai politikai dabar rimtai žiūri į migraciją, yra daug žadantis ženklas, kad Overtono langas keičiasi mūsų naudai. Visi galime tikėtis, kad ateityje bus dar daug tokių atsitikimų.

Šaltinis: The European Conservative