Marius Parčiauskas. Smurtas prieš vaikus?

 Kūdikis grąžinamas tėvams - šioje situacijoje Vaiko teisių tarnyba buvo neteisi. Bet dabar pažvelkime ne į šį konkretų atvejį, o į šio reiškinio esmę.

Praeitais metais Vaiko teisių tarnyba sulaukė 55 tūkst. pranešimų. Net antrą kartą pasitikrinau, ar gerai perskaičiau. Juk Lietuvoje pernai gimė vos 19 tūkst. kūdikių.

Palyginkime:

2018 m., pirmais metais po priimtos vad. Šakalienės reformos, tarnyba gavo 14 tūkst. pranešimų dėl 12 tūkst. vaikų. Tais metais gimė 28 tūkst. kūdikių.

2020 m. gauta 39 tūkst. pranešimų dėl 26 tūkst. vaikų. Tais metais gimė 25 tūkst. kūdikių.

2022 m. gauta 45 tūkst. pranešimų dėl 29 tūkst. vaikų. Tais metais gimė 22 tūkst. kūdikių.

Ir štai atkeliaujame į 2024 m. - gauta 55 tūkst. pranešimų dėl 31 tūkst. vaikų. Tais metais gimė 19 tūkst. kūdikių.

Per 6 metus pranešimų skaičius išaugo 4 kartus. Vaikų, dėl kurių pranešta, skaičius išaugo 2,5 karto. Gimusių kūdikių skaičius sumažėjo 1,5 karto. Bendras nepilnamečių skaičius sumažėjo ~7%, o vaikų iki 5 metų skaičius sumažėjo ~15%.

O dabar klausimas: ar čia taip mūsų šalyje daugėja smurto prieš vaikus atvejų, kai pranešama apie 4 kartus daugiau atvejų, nors vaikų skaičius sparčiai mažėja? Ar vis dėlto smurto apibrėžimas nuolatos perinterpretuojamas naujai, vis daugiau ir daugiau visko pripažįstant smurtu prieš vaikus ar nesaugia vaikui aplinka?

Atsakymas pačiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tik kelios citatos:

„Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti [...] arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.“ Tikrai neginu fizinių bausmių, bet ar nesusivaldęs ir ausį vaikui užsukęs tėvas yra didesnė grėsmė vaiko vystymuisi nei augimas be tėvų?

„Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis [...] Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra.“ Neveikimas ir nepriežiūra - itin prasmėms talpūs terminai, leidžiantys beveik iki begalybės plėsti smurto sąvoką.

„psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena.“ Ar kitokia nefizinio kontakto elgsena - galima pakišti bet ką. Pritempti prie patyčių ar gąsdinimo taip pat galima daug ką.

„nepriežiūra – tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ar už vaiko priežiūrą atsakingo asmens nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas.“ Emocinių ir socialinių poreikių aplaidus tenkinimas - itin talpu prasmėms.

Ir dar daug visko tame įstatyme yra. Nors tai apibrėžiama ne šiame įstatyme, bet svarbu paminėti, kad net bylą laimėję ir tarnybos neteisėtą veikimą įrodę tėvai negali prisiteisti bylinėjimosi išlaidų, kas iš esmės užkerta kelią bylinėtis tiems, kurie tiesiog neturi pinigų advokatui.

Ar vadinamoji Šakalienės reforma Lietuvoje sukūrė saugesnę aplinką vaikams? Abejoju, nes visi reikalingi tikro smurto apibrėžimai ir teisės aktai buvo ir iki tol, bet buvo problemų su jų taikymu. Dabar gi nuvažiuota į kraštutinumą, kuris tėvus verčia jaustis nesaugiai auklėjant savo vaikus.

Neteigiu, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios sistemos įvedimo ir gimstamumo mažėjimo, bet kad tokios istorijos, kurias ką tik matėm, daugeliui neprideda noro Lietuvoje auginti vaikus, yra faktas. Vaikus auginti ir taip yra svarbiausias ir itin sudėtingas darbas. Valstybės institucijos tam turi padėti, o ne kurti baimės atmosferą. Ar kažkokia tarnyba geriau nei aš žino, kaip mano vaikus užauginti dorais žmonėmis? Ar geriau žino, kokie yra mano vaiko emociniai ir socialiniai poreikiai? Didžiai tuo abejoju. Ir ypač po panašių istorijų.