Prof. Antanas Alekna. Ką Vytautas Didysis yra padaręs krikščionijai aplamai, o žemaičių kraštui ypač.

Lietuvių tauta gyveno dviejų pasaulinių kultūrų pasienyje: Romos katalikų ir Bizantijos. Grūdosi į tuos plotus dar ir mahometanizmas, reprezentuojamas totorių. Nuo lietuvių tautos, tebesančios pagonijoje, palinkimo į vieną ar kitą pusę perėjo sienos paslinkimas tarp tų dviejų kultūrų, tarp Rytų ir Vakarų kultūros. Tiesa, lietuvių gyvenamos vietos nebuvo plačios, bet jų valstybės valdžioje buvo dideli Rusijos žemių plotai, kur jie turėjo didelės įtakos.

Jogaila 1387 m. įvedė Lietuvoje krikščionių tikėjimą, davė katalikams privilegijų ir taip prijungė Lietuvą prie katalikiškų tautų šeimos. Bet jis tik pradžią tepadarė, išrinktas Lenkijos karalium, išsikėlė iš Lietuvos, palikdamas valdyti ją savo pusbroliui Vytautui. 1392 m. Vytautui tad ir teko vykinti milžinišką darbą krikščionystės įdiegimo Lietuvoje. Jis padidino dotaciją Jogailos padarytai Vilniaus vyskupijai, statė bažnyčias (iš viso yra pastatęs jų Lietuvoje apie 30), kūrė vienuolynus (Pranciškonams Ašmenoje ir Kaune, benediktinams - Trakuose), užtikrino viešpataujančią vietą Lietuvoje Katalikų Bažnyčiai. Jis praplėtė toli į Rytus Lietuvos valstybės sienas, paliuosuodamas daug Rusijos žemių iš totorių valdžios, grūsdamas juos atgal iš Europos. Katalikų Bažnyčios veikimui atsidarė nauji veikimo plotai.

Vytautas mėgino sujungti savo valstybės rusus stačiatikius su Roma. Tuo tikslu siuntė metropolitą Kamblaką į Konstancijos susirinkimą. Bet bažnytinės unijos padaryti tuo tarpu nepavyko, ji įvyko, tik vėliau; bet tuose Rusijos plotuose Katalikų Bažnyčios įtaka stipriai pasireiškė.

Vytauto nuopelnus katalikų tikėjimo platinime yra pripažinus katalikų visuomenė ir laikė Vytautą teisingai užsipelniusiu karaliaus vainiką.

Tiesiogiai katalikų tikėjimą platindamas, Vytautas daugiausia yra pasidarbavęs žemaičių krašte. Varžantis ilgą laiką dėl to krašto Vokiečių Ordinui ir Lietuvai, jis dar nebuvo krikštytas. Vytautas, atgavęs Torno taika 1411 m. tą kraštą, kad ir lig gyvos savo galvos, visų pirma pasirūpino įvesti jame krikščionių tikėjimą. 1413 m. drauge su Jogaila atvyko krikštyti žemaičių. Buvo įsakyta iškirsti šventuosius miškus, užgesinti amžinąją ugnį, ir pakrikštijo nemažą žemaičių skaičių. Bet darbą trukdė neaiškus politikoje Žemaitijos priklausomybės klausimas. Jį turėjo spręsti ciesorius, popiežius ir nesenai sušauktas Konstancijos susirinkimas. Svarbu buvo, kas įves čionai bažnytinę tvarką. Vytautas, norėdamas ir tikybiniais raiščiais sujungti Žemaitiją su visa Lietuva, pasiuntė 1415 m. į Konstanciją delegaciją, iš viso 60 bajorų, neseniai priėmusių krikščionių tikėjimą. Jie turėjo pareikšti, norį, kad bažnytinę tvarką įvestų jų krašte Jogailos ir Vytauto valstybių vyskupai, būtent Lvovo ir Vilniaus. Delegacija naujai prisijungusios prie Bažnyčios tautos atkreipė susirinkimo dėmesį. Žemaičių delegaciją susirinkimas iškilmingai priėmė katedroje. Šveicarijos vienas kronikų rašytojas pažymėjo, kad žemaičių tauta karinga ir rimta. Krito jam į akis aukštas žemaičių ūgis. Delegacija įteikė susirinkimui skundą prieš Ordiną, kur sakėsi, seniai norėję priimti katalikų tikėjimą, bet jiems kliudęs Ordinas, kuriam labiau rūpėję ne Dievo karalystę platinti, bet svetimus turtus įgyti, labiau norėjo pripildyti savo kluonus, negu dangų. Misionieriai, kuriems neofitai pareiškė nepasitikėjimą, turėjo pasitraukti. Nieko nepadėjo Ordino įrodinėjimas, kad jie turi dovanojimo dokumentus žemaičių kraštui, kad tas kraštas po Vytauto mirties turįs Ordinui grįžti, todėl ir krikščionystę turės čionai įvesti Rygos arkivyskupas. Žemaičių arba tikriau sakant Vytauto skundas, graudingai surašytas, padarė susirinkimui įspūdžio. Žymus jo narys, popiežiaus Grigorijaus XII įgaliotinis kardinolas Jonas Dominici, pareiškė pats norįs vykti į Žemaitiją. Bet pagaliau susirinkimas įgaliojo bažnytinę tvarką Žemaitijoje įvesti Lvovo ir Vilniaus vyskupus.

Susirinkimo įgaliotiniai vasarą 1417 m. išsirengė į savo kelionę. Sutiko juos didelis bajorijos būrys ir palydėjo į Žemaitiją. Kaune jų laukė Vytautas ir drauge su jais nuvyko į Žemaitiją. Pakelyje žemaičių būriai sutikdami prašė krikšto. Darbuodamiesi per tris mėnesius įgaliotiniai pakrikštijo daugiau negu du trečdaliu visų žemaičių krašto gyventojų. Pagonių beliko jei bent kokiuose tolimuose užkampiuose. Jau pirma buvo pastatyta parapinių bažnyčių ir dabar prie jų paskyrė kunigų. Reikėjo įkurti vyskupiją. Vytautas jos sėdybai parinko Varnius Medininkų apskrityje, davė tai vietai Medininkų miesto vardą. Varniuose buvo pastatyta katedra, prie jos įkurta Kapitula su 5 kanauninkais. Kandidatus į vyskupus Vytautas pristatė Vilniaus katedros kleboną Motiejų, laisvų mokslų magistrą, kilimu lietuvį. Susirinkimo įgaliotiniai Naujuose Trakuose pašventė ji vyskupu, drauge surašydami vyskupijos įkūrimo aktą ir apie visą darbą pranešdami juos pasiuntusiam susirinkimui. Vytautas Medininkų vyskupui išlaikyti, kol bus padaryta dotacija žemės turtais, tuo tarpu užrašė kasmet iš savo iždo po 50 markių plačiųjų grašių, 10 bačkų kviečių, 10 bačkų medaus, o kanauninkams kiekvienam po 10 markių grašių ir visiems 60 bačkų kviečių ir 10 bačkų medaus. Dotaciją žeme Vytautas padarė 1421 m. kai Žemaičių Vyskupija buvo pop. Martyno V patvirtinta.

Taip Vytauto daugiausia pastangomis išnyko Europoje paskutinė pagonijos salelė. Pranešimas apie žemaičių krikštą perskaitytas Konstancijos susirinkime per pamaldas, laikytas dėl schizmos pabaigimo 1. VII, 1418.

Tais pat 1418 m. Žemaitijoje buvo kilęs maištas, daugiau socialinio pobūdžio, atkreiptas bent kiek ir prieš Bažnyčią, bet Vytautas greitai jį numalšino. Padėtį drumstė neaiški politiška priklausomybė žemaičių krašto. Ordinas tikėjosi jį atgauti, Kuršo vyskupas norėjo jį prijungti prie savo vyskupijos. Tik po naujo karo Melno taika galutinai pripažino žemaičių kraštą Lietuvai.

Vytautas dar turėjo sumanymą iš keturių savo valstybės vyskupijų: Vilniaus, Medininkų, Lucko ir Kijevo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, bet įvykinti to sumanymo jam пераvyko.

Vytauto veikime vyrauja politiniai interesai; tokiu religingumu, kaip Jogaila, jis nepasižymėjo. Bet katalikų Bažnyčiai jis daug gera yra padaręs, palikdamas visados iš vieno su bažnytine hierarchija. Mirė pavyzdingai krikščioniškai, susitaikęs su Jogaila, su kuriuo buvo susipykęs dėl karūnos. Mirties patale viešai išpažino, tikjs iš numirusių atsikėlimo dogma, kuria kartais abejojęs. Taigi visos kitos dogmos buvo jo tikimos.

Palaidotas Vytautas Vilniaus Katedroje, kaipo didelis Lietuvos krikščionintojas, padėjęs Lietuvoje pagrindus katalikų Bažnyčiai.

 

Publikuota iš: „Tiesos kelias“, 1930 m., nr. 9