Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Tėvynės meilė

Jei norite, kad jūsų vaikai paaugę išpildytų visas šiame gyvenime Dievo jiems skirtąsias pareigas, turite auklėti juos taip, kad jie mylėtų tėvynę. Prisirišimas prie viso, kas artima, sava, yra įgimtas žmogui; jį įdiegia Dievas į kiekviena sielą. Bet jei tas daigelis nebus rūpestingai ugdomas, jis arba visai menkai tetarps, arba išnyks, kaip ir kiti nelavinami jausmai.

Sakiau pirmiau, kad žmogaus sielą galima sulyginti su darželiu, kuriame Dievas įdiegė visokių gerų jausmų. Kad darželis būtų gražus ir toli aplinkui skleistų kvapą, turi jame augti ir pražysti visi daigeliai. Jei koks daigelis sunyks, tai darželis neatrodys toks gražus ir nebus toks, kaip Dievas kad norėjo. Be to, toje tuščioje vietelėje ims tuojau pat dygti ir vešėti kokia bjauri piktžolė. O tėvynės meilė yra kaip tik viena gražiausių to darželio gėlių. Ji stumia žmogų prie tokių didvyriškų darbų, kurie be tos meilės niekuomet nėra padaromi, ji duoda žmogui jėgų pasiaukoti ir darbuotis. Todėl žmogus, nemylįs tėvynės, nėra, galima sakyti, visiškas žmogus, jo širdyje yra didelė spraga.

Neseniai Katalikų Bažnyčia iškėlė į šventuosius jauną Prancūzijos mergelę, Joaną Dark. Jai gyvenant, Prancūzija buvo prispausta didelių vargų. Anglai buvo ją užpuolę, pagrobė didelę jos dalį ir jau apsupę paskutinį jos didelį miestą Orleaną, kurs dar buvo ištikimas savo karaliui. Tuomet Joana, visai jauna mergelė, paprasto ūkininko duktė, Dievo įkvėpta, tėvynės meilės stumiama, pasiryžo išgelbėti Prancūziją. Ji nuėjo pas karalių, įtikino jį esanti Dievo siųsta gelbėti tėvynės ir gavus kariuomenę, apgalėjo anglus. Kad jos širdyje nebūty žydėjus tėvynės meilė, ji nebūtų padarius tokio nepaprasto darbo ir gal nebūtų likus nė šventa. Kas tai yra tėvynė? Tėvynė yra ta šalis, kur esame gimę ir gyvename, su savo upėmis ir miškais, laukais ir pievomis, miestais ir kaimais. Tai yra visi gyvenantieji toje šalyje ir ta pačia kalba kalbantieji žmonės – visa tauta, jos kalba, dainos, pasakos, papročiai; tai yra tos tautos istorija ir tos tautos didvyriai.

Rūpinkitės, kad vaikas iš pat mažens visa tai pamylėtų. Kreipkite jo akį į Lietuvos gražybes; mokykite dainelių, pasakokite senovės pasakų ir padavimų; laikykite gražius senovės papročius. Tegu vaikas su visu tuo augte suauga, tegu tai palieka jam brangu ir artima, kaip savos sielos dalelė. Ypač mokykite vaiką mylėti ir branginti savo kalbą. Žiūrėkite, kad jis kalbėtų gražiai ir grynai, kad nevartotų visokių iškraipytų svetimų žodžių. Kalba yra vyriausia ir svarbiausia tautybės žymė. Kad niekas lietuviškai nebekalbėtų, tai nebebūtų ir lietuvių tautos.

Tuo nesakau, kad nereikia mokytis svetimų kalbų. Priešingai: kas tik gali, tegu jų mokos, nes jos mums labai reikalingos. Bet, kad mokėtumėm jų kažin kiek, visuomet turime mylėti ir branginti savąją. Nemokėti svetimų kalbų, žinoma, nepatogu, bet nieko bloga, bet nemokėti savosios – didelė gėda. Žiūrėkite, kad jūsų vaikai nedarytų taip, kaip daugelis mūsiškių, kurie pirmai progai pasitaikius, be jokio reikalo, grabalioja rusiškai ar lenkiškai, tartum gėdydamies kalbėti lietuviškai. Įdėkit vaikui giliai į širdį ir į galvą, kad gėdėtis savo kalbos yra bjaurių bjauriausia. Tai vis tiek, kaip gėdėtis motinos. Kaip doras žmogus niekuomet nesigėdi savo motinos, taip nesigėdi nei savo kalbos, nei tėvynės. Jei galite, pasakokite vaikui mūsų šalies istoriją, senovės didvyrių darbus. Neužmirškite ir naujesniųjų laikų. Sakykite, kaip persekiojo mus rusai, kaip lenkino lenkai, kiek vargo buvo padėta beginant nuo rusų savo kalbą ir tikybą. Papasakokite, kaip užgynus rusams spausdinti knygas lietuviškomis raidėmis, spausdino jas Prūsuose ir gabeno į Lietuvą; kaip mylintieji tėvynę žmonės pasišvęsdavo tam pavojingam darbui ir kiek jų žuvo rusų kalėjimuose. Priminkite apie Kražius, apie paskutiniųjų metų karus su lenkais, bolševikais ir vokiečiais. Visa tai jūsų vaikai turi žinoti iš pat mažens, turi tuo didžiuotis, mokėti atmintinai visų pasižymėjusiųjų tuomet žmonių vardus, ir juos gerbti. Jie turi būti jiems pavyzdys, įkvėpti troškimo eiti jų pėdomis. Taip auklėjant, vaiko sieloje ims augti ir bujoti tėvynės meilės daigas. Toks vaikas, paaugęs, nebrangins savo kailio labiau už tėvynę ir, reikalui atėjus, drąsiai eis guldyti už ją savo jauną galvą.

Bet, ačiu Dievui, tas reikalas ateina ne kasdien. O kas tikrai myli tėvynę, tas turi jai tarnauti netik tuose retuose atsitikimuose, bet kaip tik kasdien. O kuriuo būdu? Jūs pačios turite tai gerai suprasti ir pagal tą auklėti vaiką, giliai giliai įdėti tai į jo sielą, juo labiau, kad Lietuvoje be galo maža tokių kasdien tarnaujančių tėvynei žmonių.

Tat pirmų pirmiausia rūpinkitės, kad jūsų vaikai neužaugtų tinginiai. Juo lietuviai bus darbštesni, juo daugiau nudirbs ir juo aukščiau kils Lietuvos gerovė.

Antra – pratinkite vaiką kiekvieną, kad ir mažiausią, darbą dirbti rūpestingai, kaip tik begalint geriausiai. Taip papratęs dirbti, jei vaikas paaugęs paliks valdininku, tai jis labai bus naudingas tėvynei. Kur valdininkai gerai dirba savo darbą, ten viskas eina tvarkiai, kaip gerame laikrodyje, ir ta šalis gali taurauti.

Trečia išmokykite vaiką branginti labiau už viską savo sąžinę ir nepardavinėti jos už didžiausius turtus. Tuomet jis paaugęs, dėl kyšių nelaužys tėvynės įstatymų, nedarys to, kas tėvynei žalinga, už aukso ar sidabro saują neišdavinės jos, kaip Judas Kristų. Laiminga šalis, turinti tokių sąžiningų vaikų! Jokie priešai nevalios jai pakenkti, nes stipriau už visus mūrus saugoja šalį jos dorų piliečių širdys. Be to, paaiškinkite vaikui, kad kam brangi tėvynė, tas laiko visus jos įstatymus. Be įstatymų negali gyventi jokia valstybė ir juo geriau jie yra saugojami, juo stipriau ji laikosi. Todėl niekuomet nelaužykime įstatymų, neapgaudinėkime savo šalies dėl jokio savo pelno, dėl jokios naudos, dėl jokio patogumo. Velyk sutikime turėti nuostolio, bi tik įstatymas būtų apsaugotas.

Ir čia neduodami gero pavyzdžio, vargiai ko beišmokysime. Jei vaikas išgirs tėvus neteisingai liudijant teisme už butelį degtinės arba už kitą kokį kyšį, jei matys juos atimant atgal parduotąją žemę, arba duodant savo balsą per rinkimus už tą, kas „užfundijo“ – sunku jam bus išmokti branginti savo sąžinę. Ir jei jis matys tėvus slaptomis varant degtinę arba šmugeliuojant arklius per sieną, vargiai jis beišmoks gerbti ir laikyti įstatymus. Todėl dar kartą sakau: jei norite, tėvai, turėti dorus vaikus, būkite dori patys.

Kas myli tėvynę, tas gyvai jaučia vienybę su visais savo tautos žmonėmis. Vienybė tarp tautiečių yra labai svarbus daiktas. Gal būsite girdėjusius pasaką apie šluotą? Kaip vienas tėvas turėjęs 7 sūnus. Tie sūnūs nesutikę tarp savęs. Kartą tėvas pašaukė juos visus, padavęs jiems šluotą ir taręs: „Sulaužykite šitą šluotą“. Sūnūs po kits kito laužę, stengęsi, bet nė vienas neperlaužęs. Tuomet tėvas ėmęs išardęs šluotą ir sulaužęs po vieną visus virbelius. „Aa, taip bepigu!“ – sušukę sūnūs. O tėvas taręs: „Šita šluota yra jūsų paveikslas. Jei gyvensite vienybėje, būsite stiprūs, kaip ji, o jei eisite kiekvienas sau, gyvenimas taip jus sulaužys, kaip aš šituos virbelius“.

Vienybė yra didelė galybė. Jungtomis jėgomis padaromi dideliausi darbai. Vienybės mes lietuviai esame reikalingi dar daugiau už kitus: esame maža. neseniai atbudusi tauta, tik eidami iš vien tegalėsime gyvuoti. Bet, nelaimė, mūsų žmonėse tos vienybės beveik visai nėra. Kiekvienas tesirūpina savo šeimyna ir ir savo turtu, kur baigias jo sodybos ribos, ten baigias ir jo rūpestis. Toliau-viskas: kas man galvoje! Kas man rūpi!

Auklėkite vaikus taip, kad jiems labai būtų gaivoje ir labai rūpėtų visa Lietuva, visi tautiečiai. Nes kiekvieno žmogaus gerovė yra stipriai surišta su jo viso krašto gerove. Jei visa Lietuva tarps ir žydės, tai ir tau bus gera gyventi, o jei Lietuva bus skurde ir prispaudime, tai ir tu kartu kentėsi, ar norėdamas, ar ne. Aiškinkite tai vaikui ir pratinkite, kad jis neskirtų savo naudos nuo tautiečių naudos. 

Pratinkite palaikyti visur savuosius, pačios žinoma, ir čia duodamos pavyzdį. Tegu vaikas visuomet perka lietuvių krautuvėse, Vartotojų Bendrovėse, ne nuo kitataučių. Jei yra jau kokia lietuvių fabrika, tegu jis visur reikalauja ir perkas jos dirbinių, ne kitataučių fabrikų. Jei to nedarysite, mūsų prekyba ir pramonė niekuomet nepakils. Visą pelną iš mūsų rinksis kitataučiai ir sunaudos jį mums patiems pavergti ir engti.

Mylėti savo tėvynę tai nereiškia neapkęsti svetimų tautų. Ar neapkęsti vieno žmogaus, ar visos tautos – vis tiek; neapykanta yra visuomet baisi nuodėmė ir krikščionis turi rauti ją šalin iš savo širdies, lyg nuodingą augalą. Visos tautos yra vieno Dievo vaikai – taigi viena kitai sesers. Kiekvienas turi prašyti Dievą, kad kuo greičiausiai ateitų laikas, kada jos ištikro gyvens su viena kita broliškai, ir pats, kiek galėdamas, stengtis tą laiką priartinti.

 

Ištrauka iš: „Motina – auklėtoja“, 1926 m.