Jonas Noreika. Tu esi brangus ir reikalingas
Niekas iš mūsų nenorės ginčyti gyvenimo daug kartų įrodytos tiesos, kad aplinkybės turi labai daug įtakos žmogaus būdui. Teisininkams gerai ...
Dar daugiau pasaulio gyvenimo aplinkuma turi įtakos ir tautai. Atsiverskime mūsų istorijos juodžiausiąjį lapą: 1795 metus. Tais metais įvyko paskutinis Lietuvos–Lenkijos padalinimas. Rusija gavo Kuršą ir žymią Lietuvos dalį su Kaunu ir Vilniumi. Prūsija gavo Lietuvos Užnemunį ir didžiulius Lenkijos plotus. Tais metais galutinai žuvo Lietuvos valstybė drauge su Lenkija, su kuria ji išbuvo vienybėje nuo Jogailos laikų 224 metus. Ir tiktai vos prieš dvidešimtį metų vėl kėlėsi milžinų tėvynė – garsus Gintaro kraštas. Vadinasi, ištisi šimtai metų prabėgo mūsų tėvų tėvams be savos šviesos, po svetimųjų letena. Tad štai kokios buvo aplinkybės, kuriose formavosi mūsų tautos papročiai. Jos labai nedėkingos, ir jų padarinius dar labai jaučiame iki pat šiandien.
Vienas tokių blogų padarinių yra ir mūsų bailumas rodyti sveiką iniciatyvą visuose darbuose, taip pat ir savotiškas paniurimas. Nereikia slėpti, kad mes dirbame per daug lėtai ir mėgstame dirbti tik tai, ką mums kiti – pavyzdžiui, viršininkai, nurodo. Be to, dažną iš mūsų persekioja mintis, kad mes esam niekam tikę ir nieko nesugebėsim padaryti kaip reikia, todėl tegul kiti imasi to ar kito darbo. Visa tai yra savos rūšies bailumas, vergiškumas, dvasios menkystė, kurią mums paliko sunkios tautinės nelaisvės metai. Nedėkingas palikimas, ir jį turime kuo greičiau išrauti, sunaikinti! Pradėti reikia kiekvienam nuo savęs. Kyla klausimas, kaip reikia pažinti tas savo blogybes ir kokiomis priemonėmis jas reikia pašalinti?
Imkime nagrinėti pirmąjį klausimą – kaip pažinti savo vergišką bailumą? Tam tikslui pastebėkite, kaip atrodo bailesnis kareivis. Toks kareivis yra panašus į pastumdėlį, kurį kiekvienas gali stumdyti šen ir ten, kur tik nori. Būti tokiu pastumdėliu ir lepšiu, be abejo, nė vienas nenori. Tik visa nelaimė, kad toks lepšis, kurio sieloje dar iki šiol tebėra neriboto tamsumo ir savęs žeminimo liekanos, dažnai pats nežino, kad jis toks yra. Jis viską daro, sakytume, aklai. Eina ten, kur liepia, daro tai, kas jam įsakoma, tačiau visų tų darbų prasmės jis nesupranta ir mano, kad juos suprasti ne jo reikalas. Jis nepagalvoja, kad yra laisvas laisvoje tėvų žemėje. Jis nežino, kad Lietuva ne tam sukurta, kad kas nors svetimas naudotųsi josios turtais. Ji lietuvių gerovei lietuvių krauju sukurta! Kiekvieno atskirai ir drauge visų gerovei. Tiesiami geležinkeliai, plentai, statomi įvairūs fabrikai, gilinami uostai, leidžiami nauji įstatymai, statomos naujos mokyklos, o tas užkietėjęs vyras viso to lyg nemato, tarsi jam tas būtų nereikalinga. Gerai dar, kad tokių, kaip čia pasakojama, labai mažai teliko. Bet kur kas daugiau yra tokių, kurie tik šiek tiek mūsų visokeriopo gyvenimo pažanga tesirūpina, kurie savo kasdieniniame darbe neparodo subrendusio piliečio veikimo, kurių žygiai tokie pat lėti, kaip ir ano lepšio.
Atsakyk, ar visada atidžiai klausaisi pamokų ir ar visada ko nesupratęs paklausi tą pamoką vedusio viršininko? Ar parvykęs atostogų per dienas nesėdi pirkioje niekur nesirodydamas tarp žmonių? Ar žinai, kad Lietuvos kareivis turi pralenkti savo drąsumu ir apsukrumu visų mūsų kaimynų kareivius? Ar jau išmokai šaudyti taip, kad kiekviena tavo paleista kulka būtų sėkminga, kad nė vienas priešo šaulys nepasiektų gyvas tavo ginamos pozicijos? Pagalvok, ar tu neturi tokių sumanymų, kurie tau daug naudos atneštų ir niekam nebūtų žalingi, jei tu juos įvykdytum, o vis dėlto tu jų iki šiol nevykdai? Atsakyk pats sau į visus tuos klausimus šaltai, neskubėdamas ir tu pats suprasi, ar esi geras kareivis, ar tinkamai sunaudoji kariuomenėje brangų laiką. Gal ir tu esi, kaip anas lepšis, kuriam viskas vis tiek, kas dedasi Lietuvoje ir už jos, ir nenori suprasti, kad tavo turtas, tavo žemė ir tavo visa laimė yra neatskiriamai suaugusi su visos Lietuvos, visų lietuvių laime.
Kadangi tu esi brangus ir būtinai reikalingas Lietuvai – tėvynei, todėl visos tautos mokslas yra visada pasiruošęs padėti tau kuo sėkmingiausiai kurti tą laimę.
Tai laimei sukurti mokslas nurodo tokį kelią: jei ką gero sugalvosi vykdyti – tučtuojau pradėk darbą, nelaukdamas nė vienos minutės, kad kuo greičiau tą darbą užbaigtum. Tvirtai tikėk, kad gyvenime tau sekasi, ir būk linksmas, nors kartais ir nesisektų ar kokią bausmę gautum. Kas tiki savo gyvenimo pasisekimu ir veržte veržiasi prie kiekvieno darbo, tam laimė yra užtikrinta! Anksčiau ar vėliau ji ateis, nudžiugins tave kaip mylima širdis. Nedrįsk rodytis nuliūdęs ir nusiminęs. Patarlė sako: jei verksi – verksi vienas, jei juoksis su tavim. Įsidėmėk!
Staigus savo planų vykdymas ir tvirtas pasitikėjimas savimi išjudina visą žmogų. Sunkiausios kliūtys pačios traukiasi iš tokio vyro kelio kaip tamsa traukiasi nuo šviesos. Kareivinėse, kur yra tokių vyrų – visas darbas eina kaip elektrinėje mašinoje. Jokio nuovargio, jokio murmėjimo, jokių neaiškumų ir jokių nesusipratimų tenai nėra. Kiekvienas atskirai ir visi drauge jie yra tikras džiaugsmas pulko vadui, karininkams ir visam pulkui. Ak, ir ilgai norisi į juos žiūrėti ir daug, daug apie juos pasakoti, o dar geriau – parodyti juos, nes žodžiais negali visko pasakyti. Argi nenorėtume visi tokie būti?
Taip! Ir būsime!
Rašyti komentarą