Vytautas Sinica. Tautos atmintis ir tautinė savigarba

Tauta turi atmintį ir tauta turi savigarbą. Tiksliau, gali turėti. Dar tiksliau, privalo turėti. Yra įmanoma neturėti jų abiejų, nors kiekvienos sveikos ir išlikti siekiančios valstybės tikslas yra jų abiejų stiprinimas ir puoselėjimas. Kas tai? 

Tautos atmintis – kaip mes, kaip politinė bendruomenė, suvokiame savo praeitį. Ji niekada nėra absoliučiai vienoda visoje tautoje. Tačiau visada siektina, kad ji būtų kuo plačiau telkianti visus šalies piliečius. Atitinkamai tautinė savigarba yra teigiamas savosios tautos ir jos istorijos suvokimas. Tam jokiu būdu nereikalinga balinti savo istoriją ir neigti joje buvusias nesėkmes ar net gėdingus puslapius. Tačiau tam būtina ir ne niekinti savo praeities. 

Dar pirmiau, abejais – tautos atminties ir tautinės savigarbos – klausimais yra būtina, kad tauta pati rašytų savo istoriją, o ne pasiduotų kitų tautų pasakojimams. Tauta tiesiogine prasme rašyti savo istorijos, žinoma, negali. Nesusirenkame, nesusėdame ir nerašome. Tačiau rašyti savo istoriją tauta gali ir privalo per valstybę, konkrečiai, per jos institucijas, visų pirma švietimą ir mokslą formuojančias. Tarp visų kitų funkcijų rinkdami visų sričių politinę valdžią pavedame jai formuoti ir istorijos politiką – kryptį, kaip turėtume suprasti savo istoriją ir kokiomis priemonėmis perteikti visuomenei ir pasauliui tą supratimą. 

Čia prasideda politinė įtampa, kurios Lietuvoje iki šiol bijoma ir vengiama. Bandymai sutarti dėl valstybės istorijos politikos krypties, vadinasi ir dėl siektino tautos atminties turinio yra neišvengiamai sudėtingi, nemalonūs ir, pavadinkime, krapštantys žaizdas, dažnai neužgijusias. Tačiau, kad galėtume apskritai ginti tai, ką laikome tiesa apie savo istoriją, kažką turime įsivardinti kaip tiesą. Išsirinkti, ką skleisime, diegsime ir ginsime. To nedarant, visuomenėje egzistuoja atminčių chaosas. Kai kurie istorikai jį su pagarba ir meile vadina burtažodžiu „atminčių polilogas“. Mes vadinsime chaosu. 

Tai situacija, kai tautoje nėra jokio vieno vyraujančio esminių jos istorijos puslapių vertinimo. Bent prieš dešimtmetį, 2013 metais, Vilniaus universiteto vykdyti tautos atminties tyrimai parodė kaip tik tokią situaciją. Visų svarbiausių XX amžiaus, taigi aktualiausios istorijos, vertinimais visuomenė buvo pasidalinusi į apylyges dalis: kas vertina teigiamai, kas vertina neigiamai, kas neturi nuomonės. Tokia situacija fiksuota klausiant, ar prasmingas buvo partizaninis karas, ar sovietmetis Lietuvai davė daugiau naudos nei žalos, ar vertėjo priešintis okupacijai, kaip vertinti Antano Smetonos režimą. Bent tada tebebuvome visiškai suskilusios, fragmentiškos kolektyvinės atminties bendruomenė. Man nėra žinoma šių dienų tyrimų, tačiau labiausiai tikėtina, kad galbūt su partizanų išimtimi, situacija labai panaši. 

Natūralu, jog turime fragmentuotą istorinę atmintį. Išgyvenome pusę amžiaus okupacijos. Jos metu buvo agresyviai ir efektyviai diegiama melaginga tautos ir valstybės istorija: tiek apie tarpukario Lietuvą, tiek apie rezistenciją, tiek apie – žinoma – patį sovietmetį. Užaugo daugybė žmonių, kurie iki nepriklausomybės atkūrimo nežinojo tiesos apie okupacijas, represijas, kolektyvizaciją ir kitus nusikaltimus. Greta to, šeimose egzistavo visiškai skirtinga gyvoji atmintis apie laisvės kovų įvykius. Rezistentų ar tremtinių šeimos tuos pačius dalykus prisiminė visiškai kitaip nei šeimos kolaborantų, ar net tų, kas pokariu mėgino išlaviruoti ir tiesiog „ramiai gyventi“. Normalu, kad Kovo 11-osios Lietuvoje buvo visos prielaidos susiskaldžiusiai tautos atminčiai. Daug šalių patyrė šį iššūkį. 

Nenormalu tai, kad ilgą laiką ir faktiškai iki šiol nesiekiame ir, manau, nedrįstame formuoti savosios istorinės atminties ir ja grįstos istorijos politikos. Kadangi žodžiai „istorijos politika“ labai dažnai apauga mitais ir nesusipratimais, apsibrėžkime. Šiais žodžiais turiu galvoje visumą valstybės priemonių skleisti ir įtvirtinti jos tiesa laikomą istorijos pasakojimą. Tai jokiu būdu nereiškia diktato mokslininkams, ką tyrinėti ir kokias išvadas prieiti, tačiau reiškia aiškumą, ką pati valstybė teigia apie savo istorijos įvykius, valią ir lėšas tam požiūriui skleisti visų pirma mokyklose, žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje (per atminties ženklus) ir tarptautinėje erdvėje, visomis prieinamomis priemonėmis. 

Taip pat normalu būtų klausti, kodėl tokia keista formuluotė „Valstybės tiesa laikomą pasakojimą“. Todėl, kad normalu ir neišvengiama, jog kiekviena tauta, kaip atminties bendruomenė, turi savąjį pasakojimą apie tuos pačius įvykius ir tas pasakojimas skiriasi nuo kaimynų. Lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių, o pastaruoju metu ypač suaktualėjo, jog ir baltarusių, bendros istorijos versijos visada skirsis. Tai neišvengiama, nes konkreti istorinė atmintis yra atskiros tautos vienas iš būtinų bruožų. Be savitos atminties vargiai įmanoma būti savita bendruomene. Prasmingos yra pastangos ieškoti bendrų taškų ir supratimo, bet beprasmė būtų iliuzija pasiekti vienodumo. 

Beveik prieš dešimtmetį, 2017 metais, publikavau tekstą „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją?“ Jame teigiau, kad Lietuva, atleiskit už formuluotę, užsileidusi ant galvos ir net pati tiražuoja svetimas ir Lietuvai priešiškas esminių jos istorijos įvykių versijas. Tų versijų bendras bruožas yra formulė „savi šaudė į savus“. Išskyriau šiuos pavyzdžius. 

Pirma, 1918-1920 metų nepriklausomybės kovos Lietuvoje iš pradžių A. Bumblausko, bet vis dažniau ir ne tik jo, vaizduojamos kaip „pilietinis karas“ tarp senalietuvių ir naujalietuvių, turėjusių skirtingas Lietuvos valstybės vizijas. Miglotas „konfliktas dėl Vilniaus“ be aiškaus kaltininko. Visai ne Lenkijos įvykdyta agresija, okupacija, nelaisvų rinkimų spektaklis ir aneksija, neva pasiprašant į okupanto sudėtį. Visai ne prototipas tam, ką dabar Putinas padarė okupuotose Ukrainos teritorijose. Taigi savi šaudė į savus. Galime atsakyti sau, ar ir kaip ši versija buvo Lietuvos valstybės diskredituota, pasmerkta ir išmesta į atminties sąvartyną. Kokį statusą šiandien užima jos skleidėjai?

Antra, Birželio sukilimą rengė žydšaudžiai, nacių kolaborantai, siekę ne nepriklausomybės, o priklausyti galingam Trečiajam Reichui ir išnaikinti mūsų bendrapiliečius žydus Lietuvoje. Taigi savi šaudė į savus. Šią oficialią sovietinės istoriografijos versiją iki šiol skleidžia ne tik pavieniai istorikai, ji yra iš esmės dominuojanti viešojoje erdvėje, laimei, ne švietimo programose ir vadovėliuose. Neverta net klausti, kaip ji buvo diskredituota, kur dabar jos skleidėjai. Ši versija ir šiandien klesti. 

Trečia, partizanai iš tiesų buvo banditai, kriminalinis judėjimas, žudęs ir kitaip nusikaltęs prieš įvairių tautybių taikius gyventojus. Vėl savi šaudė į savus, niekas nenorėjo mirti. Išnaudojant stribų diversijas ir kolaboravusių šeimų atmintį šis aiškinimas buvo itin išplitęs sovietmečiu, prislopęs, tačiau gyvas ir prieš dešimtmetį. Kitaip nei kiti čia vardijami pasakojimai, partizanų niekinimas labai aiškiai ir nedviprasmiškai kyla iš Kremliaus ir jo sklaidos kanalų. Lietuvoje to palyginti mažai ir tikrai sumažėjo po Rusijos agresijos Ukrainoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad dar ne taip seniai signatarai Jurgis Jurgelis ir Rimvydas Valatka rašė straipsnius, nusikaltimais kaltinančius paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujalį, šiandien jau garbingai palaidotą ant laisvės kovotojų kalnelio Antakalnio kapinėse. Ir jau visai neseniai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė ir kiti atstovai kėlė kaltinimus žydšaudyste partizanų vadams, „Lietūkio“ žudynėmis kaltintas net Juozas Lukša-Daumantas, dėl panašių insinuacijų taip ir nepastatytas paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui JAV. Visgi ši linija po invazijos Ukrainoje gerokai priblėsusi. Ją viešai vystantys asmenys deramai įvertinami, įskaitant valstybės vadovų. 

Ypatingai svarbus ir deramo dėmesio niekada nesulaukęs momentas – istorijos perrašymui čia padeda net prokuratūra, išteisinanti partizanų žudikus. Praėjusį dešimtmetį teismai Lietuvoje net keliose bylose – dėl A. Kraujelio sulaikymo ir dėl Kronikos platintojų tardymo – pareiškė, kad stribai ir sovietinių struktūrų tardytojai vykdė galiojančius to meto įstatymus. Pasaulis apverstas aukštyn kojomis: nepriklausomos Lietuvos teismai pripažįsta okupacinės valdžios įstatymų teisėtumą. Dar daugiau, jie pripažįsta sovietinių įstatymų viršenybę prieš iki karo laisvoje Lietuvoje galiojusį baudžiamąjį kodeksą bei 1934 m. priimtą „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, skelbiantį, kad kolaboruojantis su kitos valstybės institucijomis prieš Lietuvos valstybę, už išdavystę baudžiamas mirties bausme. Kas tai, jeigu ne tobulas istorijos perrašymo pavyzdys? Pagal šį absoliučiai sovietinį aiškinimą, patvirtintą Lietuvos teismuose, partizaninio karo laikotarpiu skirtingai sovietų režimą vertinę žmonės kariavo tarpusavyje, o ne okupuotos Lietuvos Respublikos piliečiai kovojo prieš okupantus. Vyko ne partizaninis pasipriešinimas, o pilietinis karas. Taigi ir vėl savi šaudė į savus. Politinis kalinys, signataras Algirdas Endriukaitis kiekvienam iš jūsų galėtų išsamiai papasakoti apie šią teismų istoriją. 

Prie šių epizodų galima pridėti dar vieną subtilesnį. Neginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyviai, o ir Sąjūdžio kūrėjai, iniciatyvinės grupės nariai, vis dažniau pavaizduojami kaip keisti, sudėtingo charakterio ir nepritampantys žmonės, kurie gerai, kad priešinosi režimui tada, okupacijoje, bet iš esmės tai lėmė jų amžinas nepritapimas jokioje sistemoje. Rezistentai kaip Antanas Terleckas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, o taip pat Sąjūdžio kūrėjai kaip Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, kiti, yra gerbiami po mirties, tačiau būdami gyvi buvo naujųjų elitų plačiai traktuojami kaip nepritampantys keistuoliai, savo burbėjimais ar, neduok Dieve, ES ir SSRS lyginimais savaip net trukdantys gyvuoti sėkmės Lietuvai. Įsidėmėtina, jog minint Sąjūdžio jubiliejų VU docentė Nerija Putinaitė LRT ir kitur sistemingai kartojo požiūrį, kad Sąjūdis buvo ydingas, nes tik nacionalistinis (prieš okupaciją), bet ne demokratinis (ne prieš diktatūrą). Faktinis tokio naratyvo rezultatas – tariamai vienintelio adekvataus ir nelygstamai svarbiausio Sąjūdyje žmogaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenybės kultas, iškeliantis jį virš kitų Sąjūdžio kūrėjų-keistuolių. 

Visi šie „savi šaudė į savus“ pasakojimai yra bet kokios nacionalinės savigarbos priešingybė. Dar svarbesnė mums čia turėtų būti valstybės vadovų ir institucijų tyla, neišsakant vienareikšmiškos ir kategoriškos pozicijos šiais klausimais. Drįsiu spėti, kad nuo to dažnai sulaiko visaapimanti baimė užgauti akademinę laisvę ir baimė užgauti kaimynus. Tačiau akademinė laisvė saugo mokslininkų tyrimus, mokslinį darbą, o ne visų ir kiekvieno pasisakymus viešojoje erdvėje. Valstybės tyla susiduriant su istorijos perrašymais kurtinanti ir menkinanti. 

Lietuva nuolatos susiduria, viena vertus, su informacinėmis atakomis prieš savo laisvės kovų istorija, kita vertus, su banaliomis progomis viešai ir aiškiai prisiminti ir pagerbti savo istorijos įvykius ir jų aukas. Birželis kasmet gausus tokių įvykių: Birželio sukilimas, Rainių žudynės, Dubingių žudynės. Atleiskite, jei klystu, tačiau niekas iš valstybės vadovų jokia forma nei vienais metais neužsimena apie šiuos įvykius. Lyg birželį vyko tik tremtys. Visi esame laisvi, ką ir apie ką kalbėti. Tačiau tema yra tautos atmintis ir tautinė savigarba. Savigarba reikalauja formuoti teigiamą savo istorijos vertinimą. Tam reikia, pirma, iš tiesų patiems formuoti savo istoriją, ir antra, tai daryti nesibijant, kiek ta istorija patiks kitoms tautoms. Tautinė savigarba reikalauja, o ir jos formavimuisi būtina, jog rašydami savo istoriją nesirūpintume, kiek ji patiks Varšuvai, Berlynui, Briuseliui ar Tel Avivui. Deja, šiandien šį principą mes taikome tik Kremliaus atžvilgiu. Teisingai, Lietuvai neturi rūpėti, ar mūsų istorijos politikai pritars Kremlius. Tačiau to yra beviltiškai maža. Tai nedera su tautine savigarba. Turime rašyti savo istoriją, gerbti savo laisvės kovas ir kitus istorijos puslapius nepriklausomai nuo to, kas tam pritaria ir kas sutinka su mūsų vertinimu. 

Baimė, jog dėl to nusigręš sąjungininkai yra išpūsta ir nepamatuota. Lenkija vadovaujasi tautinės savigarbos principu ir neleidžia niekam diktuoti jos istorijos politikos. Lenkija oficialiai teigia, kad okupuota tauta negali būti laikoma atsakinga už okupanto okupuotoje šalyje vykdytus nusikaltimus. Jokie partneriai nenusigręžia nuo Lenkijos. Neabejoju, kad ir pati Lenkija gerbtų ir vertintų tokį tautine savigarba grįstą elgesį. 

Visiškai pabaigai atsigręžkime čia pat, į Lukiškių aikštę. Prieš penketą metų Seime priimtas įstatymas, įpareigojęs Lukiškių aikštėje įamžinti visais laikais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą Vyčio monumento forma. Įstatymas iki šiol ignoruojamas, niekas nėra daroma. Liberalai paskelbė iniciatyvą šį įstatymą atšaukti, Vilniaus meras pradėjo kadenciją pažadais „duoti aikštei atvėsti“. Manau, jog Lukiškių aikštė yra savotiškas mūsų tautinės savigarbos ir tautos atminties egzaminas. Jeigu gerbiame save, privalome sugebėti svarbiausioje valstybės aikštėje viešai ir aiškiai, taigi nedviprasmiškai, ne „talpia prasmėms forma“ įamžinti savo laisvės kovotojų atminimą ir pagarbą jiems. Ir atvirkščiai, jeigu niekaip nesugebame to padaryti, sunku rasti geresnį įrodymą, kad kaip tauta vis dar savęs negerbiame. Tebus tai kvietimas prikelti Lukiškių aikštės įamžinimo klausimą naujajai Lietuvos valdžiai. O mums visiems linkiu tautinės savigarbos.