Valdas Sutkus. O tuo metu Amerikoje

Niujorko žydų Stokholmo sindromas - jie balsavo už antisemitą

Niujorko Demokratų partijos pirminius kandidatų į mero postą rinkimus laimėjo atvirai antisionistinėmis nuostatomis garsėjantis iš Ugandos kilęs musulmonas socialistas Zohranas Mamdanis. Jau gyvendamas JAV jis baigė Afrikos studijų bakalauro programą, studijuodamas antikolonializmo istoriją, politinę ekonomiją ir diasporos kultūrą, o universitete su bendraminčiais įkūrė organizacijos „Studentai už teisingumą Palestinoje" ( Students for Justice in Palestine ) skyrių. Šis 33 metų amžiaus vaikinas iki tol, kol pasuko į politiką, buvo repo muzikos atlikėjas su sceniniu vardu „Jaunasis kardamonas“ ( Young Cardamom ). Jo muzika buvo įkvėpta socialinių ir kultūrinių temų, susijusių su migracija, asmens tapatybės problemomis ir rasiniais skirtumais. Niujorkas yra didžiausias JAV miestas, kuriame gyvena arti 9 mln. žmonių.

Niujorke gyvena ir apie 1 milijonas žydų. Maždaug du trečdaliai jų oficialiai palaiko demokratų partiją, kitaip tariant, daugiau kaip 600 000 žydų rinkėjų iš principo balsuoja už kairiuosius. Tik apie 15 proc. Niujorko žydų yra respublikonai.  Vis dėlto šį kartą  žydai demokratai tiek pasislinko į kairę, kad išsirikiavo net už kandidato, kuris viešai kaltina Izraelį „apartheido režimu“, remia Izraelio boikotą ir tvirtina, kad žydų valstybė vykdo genocidą prieš palestiniečius. Tai nėra tik retorikos problema: Mamdanio pergale džiaugėsi aktyviausi Amerikos antisemitiniai judėjimai, o  miesto valdymas dabar su labai didele tikimybe gali atsidurti žmogaus, vadinančio sionizmą kolonijine sistema, rankose.

Aiškiausią žydų balsavimo statistiką pateikė leidinys „Jewish News Syndicate“: religingi ortodoksai, sudarantys maždaug trečdalį Niujorko žydų-demokratų, vis dėlto rėmė nuosaikesnį demokratų partijos kandidatą Andrew Cuomo. Tačiau nereligingose ir reformistinėse bendruomenėse situacija buvo priešinga: antisemitas Mamdanis surinko iki dviejų trečdalių žydų balsų:  progresyvūs rinkėjai žydai sąmoningai pasirinko Mamdanį, nors jo antisemitinė retorika buvo gerai žinoma. Sujungus šiuos du žydų rinkėjų blokus, matyti, kad ortodoksų, sudarančių trečdalį visos milijoninės Niujorko žydų populiacijos, apie 89 proc. balsų atiteko nuosaikesniam kairiajam Cuomo, o 11 proc. - radikaliam antisemitui Mamdaniui. Likusių 65 proc. nereligingų ir reformistų žydų balsai pasiskirstė apytikriai 55 proc. - Mamdaniui, 45 proc. - Cuomo. Kitaip tariant, antisemitas Mamdanis pritraukė stulbinamai didelę – apie 40 proc. visų demokratų partijos žydų rinkėjų dalį, kurios užteko neutralizuoti ortodoksų bloką ir nulemti jo pergalę visame mieste.

Kaip nutiko, kad žydai, istoriškai jautrūs bet kokiai antisemitizmo užuomazgai, balsavo už kandidatą, kurį net kairysis leidinys „Politico“ atvirai vadina antisemitiniu ? Čia reikia suprasti, kaip keitėsi kairiosios ideologijos turinys. XX a. žydai į JAV politinį gyvenimą atėjo kaip diskriminuota imigrantų grupė. Jie telkėsi profesinėse sąjungose, rinkosi meninę ir kūrybinę veiklos sferas, rėmė pilietinių teisių kovas ir kūrė tvirtą sąjungą su demokratų partija, kuri akcentavo socialinę ir rasinę lygybę. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius klasikinį socialdemokratinį žodyną pakeitė „kritinė rasių teorija“ ir kultūrinis marksizmas. Ši naujoji kairė reitinguoja visuomenę pagal „priespaudos“ ir „privilegijų“ matricą, kurioje svarbiausias kriterijus – odos spalva. Skirstymas paprastas : visi baltieji yra „sisteminiai engėjai“, o visi nebaltieji – „engiamieji“. Kadangi dauguma Niujorko žydų yra aškenazių kilmės ir vizualiai priskiriami baltaodžiams, tai jie automatiškai įrašomi į „privilegijuotųjų“ koloną. Izraelis šiame kultūrinių marksistų naratyve vaizduojamas kaip „baltųjų kolonijinis projektas“, tad bet kokia parama žydų valstybei – „apartheido palaikymas“.

Niujorko žydų politinis identitetas jau seniai nėra tautinis ar religingas – jis yra ideologinis. Sekuliarūs reformistiniai žydai ( apie du trečdalius visos bendruomenės) pirmiausia mato save ne kaip žydus, o kaip progresyvius aktyvistus, „socialinio teisingumo“ fronto karius. Jų moralinėje hierarchijoje svarbiausi klausimai šiandien – LGBT reikalai, klimato kaita, rasinė lygybė. Žydų valstybės Izraelio saugumas, holokausto atmintis ar antisemitizmo grėsmė atsiduria daug žemiau. Todėl, kai rinkimų ringe pasirodo kandidatas, žadantis didesnį rūpestį transgenderiais, nemokamą viešąjį transportą, socialinio būsto plėtrą, valdžios nustatomas butų nuomos kainas ir žemesnių už rinkos  kainų valstybines parduotuves, daugeliui žydų rinkėjų tai pasirodo reikšmingiau už to kandidato neapykantą jų tautiečių valstybei, kurią jie vis rečiau laiko svarbia. Niujorko žydai yra stipriai integruoti į progresyvųjį miesto kultūrinį elitą – akademinius sluoksnius, žiniasklaidą, pramogų industriją. Šiose erdvėse atviras konservatyvumas prilygsta socialinei izoliacijai. Kairioji darbotvarkė čia yra ne tik politinis, bet ir statuso klausimas. Tad balsuoti už respublikonus, net jei jie aiškiai remia Izraelį, reikštų rizikuoti profesine karjera ir išmetimu iš socialinio burbulo. 

Galiausiai prisideda ir istoriškai susiklosčiusi psichologija. Daug metų žydų politinė atmintis siejo antisemitizmą su dešiniosiomis diktatūromis ir nacionalizmu. Paradoksalu, bet nors šiandien – tiek kairiųjų žiniasklaidoje, tiek gatvės išpuoliuose – antisemitizmą dažniausiai skleidžia radikalūs kairieji arba islamistiniai judėjimai, daug žydų vis dar instinktyviai bijo dešinės ir atmeta net Trumpo administracijos rekordiškai proizraelietiškus sprendimus. Jų akyse respublikonai, o ypač D.Trumpas, yra absoliutus blogis – „rasistai“, „fašistai“, „neapykantos kurstytojai“. Net jeigu Trumpas buvo pats draugiškiausias Izraeliui prezidentas per visą JAV istoriją, tai jiems nesvarbu, nes jų politinėje ir moralinėje hierarchijoje Izraelis užima ženkliai žemesnę vietą nei vidaus politika, LGBT reikalai, klimato kaita ar „kovos su rasizmu“ naratyvai.

Didelė dalis žydų matydami, kad jų pačių sąjungininkai iš kairės juos jau pradeda laikyti „priespaudos sistemos“ dalimi, vis dar bando aiškinti sau šią realybę kaip „atskirus nesusipratimus“ arba „neteisingai suprastą kritiką Izraelio vyriausybei“. Jie bando save įtikinti, kad jeigu dar labiau įsipareigos progresyviai darbotvarkei – palaikys „juodaodžių gyvybių svarbą“, translyčių teises, kovą su klimato kaita ir kasdien atsiprašinės už „baltųjų privilegiją“, tai jie bus priimti ir apsaugoti nuo naujojo antisemitizmo. Tačiau šis skaičiavimas yra ne tik naivus, bet ir destruktyvus. Realybė tokia, kad šiandieninės Amerikos kairės akyse žydas, kuris remia Izraelį, kuris yra pasiturintis ir negyvena palapinėje gatvėje, jau yra prilyginamas kolonizatoriui, priespaudos simboliui, patriarchato ir baltųjų viršenybės struktūros daliai. Izraelio valstybė šiame diskurse yra laikoma analogiška apartheido Pietų Afrikai.

Rezultatas akivaizdus: milijoninė Niujorko žydų bendruomenė balsavo už tokią politiką, kuri ją pačią padaro išpuolių taikiniu, o jos istorinį saugumo garantą Izraelį pateikia kaip „baltųjų kolonializmo“ simbolį. Mamdanio pergalė – ne šiaip miesto rinkimų epizodas. Tai signalas, kad senoji žydų ir Amerikos kairės sąjunga juda link pabaigos, nes kairė nusprendė, jog žydai yra per daug pasiturintys, per daug balti, kad ir toliau būtų laikomi „engiamaisiais“. Na, o kai jau išmeta iš „engiamųjų“, tai perkelia tiesiai į „engėjų“ stovyklą. Liūdniausia, kad didelė dalis Niujorko žydų to dar nenori pripažinti ir balsuodami už Mamdanį tiesiogine prasme girdi plojimus iš tų, kurie rengia mitingus už Izraelio sunaikinimą. Jei ši tendencija nesikeis, antisemito pergalė Niujorke bus tik pradžia ilgo nusivylimo ciklo, kurio pabaigoje žydams teks rinktis: išsaugoti tapatybę ar jos atsisakyti ir toliau tarnaujant ideologijai, kuri jau laiko juos priešais.