Vytautas Radžvilas. Paprastas stalinizmas

Autorius yra politikos filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Revoliucinis judėjimas yra aukščiau už valstybę. Teisės ir teisingumo šaltinis – judėjimo išpažįstama ideologinė doktrina. Konstitucija – ideologijos tarnaitė. Įstatymai – tik įrankis pažangiems revoliuciniams pertvarkymams įgyvendinti.

Teisėja, nesutikusi priimti sprendimo byloje pasiremdama tik D. Žalimo troškimuose egzistuojančiu įstatymu (tai yra priimti sprendimo be jokio teisinio ir įstatyminio pagrindo) – nusikaltėlė, kuri nedelsiant turi būti išmesta iš darbo. Besivadovaujantiems bent jau popieriuje dar galiojančia LR Konstitucija ir įstatymais, o ne ideologiniu „revoliucinio teisingumo“ principu nuo pažangos atsilikusiems reakcingiems teisėjams – šalies teismuose ne vieta. Švelniausia bausmė tokiems teisėjams – pamiršti net mintis apie padoresnę algą.

Be abejo, paklusti ne ideologinei D. Žalimo atvirai diktuojamai direktyvai, bet priimti sprendimus remiantis Konstitucija ir įstatymais – akivaizdus tarnavimas Rusijai. Nieko naujo. Bet kuris SSRS pilietis, nukrypęs nuo ideologinės SSKP „generalinės linijos“, akimirksniu tapdavo tarptautinės buržuazijos pakaliku ir kenkėjiška diversine veikla užsiimančiu Vakarų imperializmo tarnu. Nekaltumo prezumpcija – vėl atšaukiama.

Neįsivaizduojamos patyčios iš naikinamų liaudies priešų buvo didžiųjų valymų epochoje pagarsėjusio Stalino prokuroro A. Vyšinskio teismuose sakytų kaltinamųjų kalbų firminis braižas. „Niekingi šliužai“, „klastingi ropliai“, „visuomenės atmatos“ – tokie ir panašūs epitetai mirgėjo šiose kalbose. Lietuvoje patyrę teisėjai, vis dar žvelgiantys į teisės kodeksų straipsnius, o ne besistengiantys išgirsti, ką jiems į ausį pašnibždės nematomoji „Konstitucijos dvasia“, vis dažniau prabylanti dar toje Konstitucijoje formaliai neįrašytos, bet realiai jau  diktuojančios teismų sprendimus politinės diktatūros ir jos ideologinės direktyvos balsu, dėsningai sužinojo esą didesni nemokšos negu „žali“ teisės fakultetų pirmakursiai. Bet nereikia nusiminti – tai tik kukli pradžia. Nebus D. Žalimas ir panašūs į jį sustabdyti ir pastatyti į vietą – jie išdrąsės dar labiau ir teisėjai virs tokiais pačiais kirminais ar ropliais ar net blogiau. Todėl, kad istorija negailestingai aiškiai parodė – laiku neuždėjus apynasrio ir nepažabojus tokio vyšinskiško siautėjimo baigtis visada būna tokia.

Tai nėra paprastos buitinės patyčios. Tokias ne buitines ir ne spontaniškas patyčias būtina įvardyti tiksliai – ideologiškai motyvuotu moraliniu ir psichologiniu terorizavimu ir bauginimu, kuriuos masiškai naudojo visi totalitariniai režimai. Tai, ką paskelbė D. Žalimas, iš tikrųjų yra gaivinama visų Lietuvos gyvenimo ir profesinės veiklos sričių totalinio apvalymo nuo  ideologiškai nepatikimų elementų visapusiška ir nuosekli programa. Gautų šitaip mąstantis buvęs KT pirmininkas ir jo bendraminčiai absoliučią valdžią – tą pačią akimirką toji programa būtų pradėta įgyvendinti. Masiškai ir beatodairiškai – kaip buvo SSRS totalitarinio režimo laikais. Tai – paprasčiausias, bet į laisvės, demokratijos, europinių vertybių ir žmogaus teisių retorikos rūbą įvilktas, todėl savo kilmę ir prigimtį slepiantis senasis naujasis stalinizmas. Vakarietiškas terminas „atšaukimo kultūra“ yra tik eufemizmas, slepiantis tą pačią nuožmiai totalitarinę to naujo stalinizmo pavidalo esmę.

Todėl Nacionalinis susivienijimas ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl D. Žalimo elgesio. D. Žalimą būtina stabdyti. Kol nevėlu.