Derya Little. Islamas, imigracija ir yrantys krikščioniški Vakarai

fsspx.lt

Aš esu imigrantė.

Kada santuoka atvedė mane į JAV, aš kalbėjau angliškai, buvau doktorantė, krikščionė, ištekėjusi už amerikiečio. Tikrai man turėjo būti lengva integruotis. Tačiau buvo kitaip.

Vakaruose viskas buvo kitaip. Tai pirmą kartą pastebėjau dar atvykusi į Angliją mokytis. Kai purių bandelių, šilto alaus ir puošnių bažnyčių naujumas nublanko, liko tik be saiko girtaujantis jaunimas ir abejingi suaugusieji. Niekam nerūpėjo, kas ką veikia, ir kai kurių gerų žmonių pastangos padėti kitiems likdavo nepastebėtos. Iš Šekspyro ir Tolkieno žemės liko tik šlovingos jos praeities šešėlis.

Santuoka dar labiau nutolino mane nuo tėvynės. Su amerikiečiais buvo lengviau bendrauti, ir pokalbis mezgėsi natūraliau. Bet tas abejingumas kitiems ir visus apėmęs individualizmas šį naują gyvenimą pavertė labiau uždaru, nei tikėjausi. Net Bažnyčioje pokalbiai ir santykiai buvo paviršutiniški, o kasdieniai darbai trukdė užsimegzti gilioms draugystėms.

Jau praėjo aštuoneri metai, bet vis dar nesu įsitikinusi, kad integravausi. Žinoma, mano akcentas nebe toks ryškus, kaip anksčiau, ir suvalgau daugiau mėsainių negu sveika, bet didele dalimi vis dar tebesu svetimšalė. Mane, imigrantę, palaikė ne Amerikos kultūra, bet mano tikėjimas ir santuoka.

Dabar įsivaizduokite save angliškai nekalbančiu musulmonu. Jūs užaugote šalyje, kurioje moterys niekada nedėvi šortų, visur viešpatauja siaubinga korupcija, o mintis, kad vyriausybė mokėtų pinigus už nieko neveikimą, pasirodytų be galo juokinga. Tokios idėjos, kaip visų žmonių prigimtinė lygybė, žodžio laisvė, demokratija arba darbo etika yra visiškai beprasmės arba nesuvokiamos.

Antra vertus, gyvenimas Vakaruose atrodo lyg rojus. Visi gyvena milžiniškuose namuose, vairuoja fantastiškus automobilius, daug maisto. Tai pažadėtoji žemė. Tačiau norint visa tai turėti reikia turėti įgūdžių arba išsilavinimą, kuris tikriausiai būtų leidęs jums gauti padorų darbą gimtojoje šalyje, jei būtumėte joje pasilikę. Tačiau neturtingam arba nekvalifikuotam imigrantui žolė pasirodo ne tokia žalia, kaip tikėjosi. Daugiau nei tikėtina, kad nerasite pelningo darbo, ypač jei nekalbate vietine kalba. Arba turėtumėte persikelti į šalį, kurioje socialinė aprūpinimo sistema liberalesnė, arba kovoti dėl nepatrauklių, bet vis tiek retai pasitaikančių darbo vietų. Staiga jūs pamatote, kad nei didžiulis namas, nei fantastiškas automobilis nepasiekiami.

Šalia finansinių rūpesčių jūs suprantate, kad Vakarai – tikrai keista vieta. Už kiekvieno kampo pamatysi girtavimą, ištvirkavimą, svetimavimą ir girdėsi nešvankybes. Išpažindami religiją, kurioje moterys laikomos žemesnėmis, ir pasaulėžiūrą, vaizduojančią Vakarų šalis kolonizatorėmis ir vagimis, vienintelė vieta, kuriai galite priklausyti, lieka savoji tauta. Kam jums asimiliuotis?

Karingiau nusiteikusiems Vakarai yra pribrendę užėmimui. Jų amoralumas daro gėdą prieš Dievą. Praeityje netikėliai turėjo armijas apsiginti, dabar jų silpnumas reiškia atvirą kvietimą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nėra žemėje vietos, kur labiau norėčiau užauginti savo vaikus nei Amerikoje. Mano sūnūs sužinos, kaip svarbu žmogaus orumas, sąžiningas darbas ir laisvė. Mano dukros augs žinodamos, kad yra branginamos ir saugomos. Viskas, ką šiandien vertina Vakarai, atėjo iš krikščionybės, o viskas, kas šiandien Vakaruose bloga – tai nukrypimas nuo šio krikščioniškojo paveldo. Kai Kristaus įtaka sumenksta, pasitraukia ir visi geri dalykai, kurie pavertė Vakarus pavydėtinais.

Noriu paklausti: ar gailestinga skatinti didesnę imigraciją vykdant atvirų durų politiką ir teikiant neribotą vyriausybės pagalbą?

Didžiausia imigracijos politikos problema yra ta, kad jie siūlo tik duonos. Tačiau, kaip Kristus sakė šėtonui dykumoje, „žmogus gyvas ne vien duona“. Kai atskiriame fizinį aspektą nuo dvasinio, rezultatas yra ištuštinta kultūra, kurioje dabar ir gyvename.

Kai finansiniai sunkumai ir pranašumo jausmas stumia imigrantą tapti nuolat priklausomu nuo to, ką siūlo Vakarų valstybės, jis, nors ir maitinamas, įstringa pakraščiuose. Šie pakraščiai nėra vietos, kur galima kultūriškai augti ar asimiliuotis. Pirma, jei ten yra pakankamai žmonių iš tos pačios šalies, kam mokytis kalbos arba integruotis? Antra, vyriausybei teikiant paramą nebelieka poreikio lavintis. Tai tampa uždara sistema, kurioje pikti ir reiklūs imigrantai tampa nuolatine antrarūše klase. Pagaliau visa, ką Vakarai gali pasiūlyti jiems, yra tik žemiškoji duona.

Būdamas imigrantas, žmogus jau yra pašalinis. Kada naujoje šalyje negalite rasti nieko, kuo galėtumėte sekti, atsigręžiate į tai, kas pažįstama, nepriklausomai nuo to, kaip tai klaidinga ar netikra. Kai Vakarų bendruomenės negali pasiūlyti alternatyvos iš pažiūros sveikai musulmoniškų šalių kultūrai, akcentuojančiai bendruomeniškumą, kuklumą ir vyrišką pareigą, tas, kuris anksčiau buvo nuosaikus namuose, radikalizuojasi Vakarų migrantų getuose.

Jeigu jie būtų likę savo gimtojoje šalyje – žinoma, su sąlyga, kad jų gyvybei negresia tikras pavojaus – būtų turėję daugiau galimybių tobulėti ar dalyvauti politiniame gyvenime (su tam tikromis išimtimis). Vakarų priimančiosiose šalyse jie, neturėdami teisių į pilietybę, negali nei pakeisti politinio mechanizmo, nei rasti paskatos įsilieti į juos supančią visuomenę.

Deja, daugelis tiki, kad skurdas yra visų blogybių priežastis. Tai verčia Vakarų šalis manyti, kad tol, kol imigrantai daugiausiai iš musulmonų šalių yra aprūpinti duona, nėra priežasčių nerimauti. Vakariečių pasaulyje nėra nuodėmės, bet tai išgalvotas, iliuzinis pasaulis.

Realiame nuodėmingos žmogaus prigimties pasaulyje žmonių nepadarys taikiais auksas, politinės nuolaidos ar laisvės ir demokratijos pažadai. Kadangi Vakarų krikščionių bendruomenės prarado savo uolumą Kristaus Didžiajai Pasiuntinystei, maža vilties, kad įvyks vidiniai pokyčiai, radikalus atsivertimas. Šie Dievo vaikai, iš kurių buvo atimta geroji naujiena dėl mūsų meilės politiniam korektiškumui ir materialiems patogumams, yra įstrigę ten, kur nėra vilties dvasiškai tobulėti.

Kai mes atimame iš jų dangaus duoną ir amžinąją dovaną, mes viliojame juos klestinčio ir išsipildžiusio gyvenimo pažadais. Pastaraisiais metais milžiniškas migrantų skaičius Europoje neišvengiamai sukels nužmoginimą ir netinkamą elgesį su nuskriaustaisiais, nes jokia vyriausybė neturi priemonių susidoroti su tokiu antplūdžiu nei jų pradinio atvykimo, nei perkėlimo metu. Joks užuojautos ir geranoriškumo kiekis nepakeis fakto, kad tiek priimančiosios šalies, tiek imigrantų ateitis atrodo niūri, jei Kristus iš naujo netaps Vakarų kultūros centru.

Kiekvieną kartą, galvodama apie imigraciją, prisimenu šv. Petrą Klaverą. Šis šventas žmogus nekantriai laukė atvykstančių į Kolumbiją vergų laivų. Jis nekantravo tarnauti šiems mažiausiems savo broliams ne tik suteikdamas jiems tą nedidelį fizinį jaukumą, kurį galėjo pasiūlyti, bet, svarbiausia, katekizuodamas ir dalydamasis Evangelija su jais. Nors mes laikome imigraciją humanitarine problema, tiesiog suteikdami žemiškos duonos, šv. Petras Klaveras pakrikštijo daugiau nei 300 000 sielų, taip dovanodamas tikrąją laisvę ir laimę, dangiškąjį lobį. Bažnyčios vadovams ir jų pasaulietiniams kolegoms, komentuojantiems Vakarų imigracijos politiką, vertėtų prisiminti šio šventojo gyvenimą, kurio tikslas buvo ne tik suteikti materialų komfortą, bet ir galiausiai išgelbėti sielas. Jau kuris laikas Vakarų vyriausybės atskiria dvasinius poreikius nuo materialiųjų, palikdamos ne tik savo piliečius, bet ir imigrantų bendruomenes iš esmės nepatenkintas ir alkanas.

Todėl protinga imigracijos politika užtikrintų tiek piliečių, tiek potencialių imigrantų gerovę bei apsaugą. Kol dangaus duona bus neduodama jiems dėl politinio korektiškumo ir mūsų nenoro dalytis gerąja naujiena, jokio valstybės siūlomo materialaus komforto nepakaks. Mes turime pašalinti imigraciją iš humanitarinės srities ir grąžinti ją Didžiosios Pasiuntinystės sričiai, kurioje kiekvienas imigrantas yra siela, kurią reikia išgelbėti.

Versta iš crisismagazine.com.

fsspx.lt