Laima Valterienė. Seksualumas nėra lytiškumas, arba Loginės klaidos PSO rekomendacijose

www.bernardinai.lt

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) patvirtinti „Seksualinio švietimo standartai Europoje“ labai stipriai palaikomi ir skelbiami kaip pažangesni nei vaikų rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas. Tačiau pažvelkime į šias gaires iš kitos pusės – logikos ir nuoseklumo požiūriu.

Reikia pasiaiškinti sąvokas ir dalykus. Lytiškumas ir seksualumas nėra tas pat. Lietuvių kalboje tai labai gerai matyti. Lytiškumas – tai prigimties dalis, paprastai sakant, būdas būti žmogumi – vyru arba moterimi. Būdas mąstyti, reaguoti, jausti, veikti. O seksualumas yra lytinis aktyvumas, kitaip sakant, lytinės funkcijos, instinkto, gamtos skirto pratęsti giminę, pasireiškimas. Seksualume irgi pasireiškia žmogaus lytiškumas, vyriškas arba moteriškas. Čia PSO daro labai rimtą loginę klaidą, sulygindama šias dvi skirtingas realybes ir padarydama jas vienodai reikšmingas. Gairėse seksualinis aktyvumas sureikšminimas iki to, kad laikomas žmogaus vystymosi pagrindu:„Seksualumas yra centrinis žmogiškos būties aspektas viso gyvenimo eigoje ... seksualumas pasireiškia ir perteikiamas per mintis, fantazijas, norus, įsitikinimus, nuostatas, vertybes, poelgius, elgesį, lyčių vaidmenis ir santykius.“

Ir toliau jo vaidmuo hipertrofuojamas tiek, kad apverčia viską aukštyn kojomis: „Nuo gimimo kūdikiai pažįsta kūniško kontakto teikiamą vertę ir džiaugsmą, šilumą ir artumą… gebėjimas patirti fizinio kontakto teikiamą malonumą, kuris po to pasireiškia kaip seksualinis potyris, būdingas kūdikiui nuo pat gimimo momento.“ Čia ir kitur kalbama apie kūdikio fizinio kontakto poreikį, seksualinio aktyvumo motyvą. Tą pačią mintį apie seksualumą, kaip žmogaus vystymosi pagrindą, gairės numato perteikti 4–6 metų vaikams: „Informuoti apie seksualinius potyrius (artumą, džiaugsmą, susižavėjimą), būdingus kiekvienam žmogui“ ir „seksualumą (pavyzdžiui, meilės jausmo pasireiškimą).“

Tai, be abejonės, absoliučiai naujas požiūris į vaiko vystymąsi, į žmogiško asmens struktūrą, kur reikia įrodyti ir pagrįsti. Ši koncepcija labai primena skandalingo amerikiečių seksologo A. Kinsio pažiūras, pastarasis bandymais(!) nustatė, kad visokio amžiaus vaikai(!) reaguoja į seksualinius dirgiklius ir patiria orgazmą. Tai leido jam laikyti vaiką seksualiu kiekviename jo gyvenimo etape. Jis teigė, kad kiekvienas vaikas turi erotinį potencialą, kurį ankstyvosios seksualizacijos būdu galima atskleisti, leidus vaikui pažinti save, suteikus jam seksualinę laisvę – ir kuo anksčiau, tuo geriau. Tačiau juk jo tiriamieji vaikai patyrė tam tikrą seksualinę prievartą. O gairėse pateikiami pavyzdžiai apie vaikų žaidimus „gydytojus ir seseles“ ar genitalijų tyrinėjimą nėra viską apimančio vaikų seksualumo įrodymas.

Toliau autoriai, pagrįsdami savo koncepciją, pasitelkia PSO sveikatos, kaip tam tikro „žmogaus potencialo“, o ne tik ligos nebuvimo apibrėžimą, į kurį įeina ne tik fiziniai, bet ir emociniai, mąstymo, socialiniai ir kiti aspektai. Taip pat pasitelkiama vystymosi koncepcija, kuri teigia, kad vystymosi uždavinys, iškylantis tam tikru žmogaus gyvenimo periodu, būdamas sėkmingai įgyvendintas, lemia individo laimės būseną ir sėkmę atliekant tolesnes užduotis, o neįgyvendintas lemia nelaimingą asmeninį gyvenimą, visuomenės nepritarimą ir sunkumus atliekant tolesnes užduotis. Taigi ir seksualinė sveikata apibrėžiama kaip individo pasitenkinimo būsena, susijusi su jo seksualumu. Jai „reikia pozityvaus ir pagarbaus seksualumo ir lytinių santykių vertinimo, taip pat galimybės turėti saugius ir teikiančius pasitenkinimą lytinius santykius“. „Seksualinis švietimas ne vien perduoda faktus apie reprodukciją ir ligų profilaktiką. Jis padeda vystyti vaiko jausmus, kūno pajautimą/kūno įvaizdį, bet tuo pat metu stiprina vaiko pasitikėjimą savimi, padeda apsispręsti: vaikas gebės atsakingai elgtis su savimi ir su kitais.“ Čia vėl peršasi loginis klausimas: jei sveiką kūno pajutimą mokykloje formuoja fizinis lavinimas, tai kaip jį suderinti su seksualiai sveiko kūno pajutimu?

Seksualinės sveikatos siekimas ir palaikymas, autorių teigimu, neatsiejamai susijęs su žmonėms priklausančių seksualinių teisių gynimu ir įgyvendinimu, kurios savo ruožtu užtikrina teisę gauti šio pobūdžio informaciją ir seksualinį švietimą. Teisė į seksualinį švietimą grindžiama SNO Vaiko teisių konvencija, kurioje kalbama apie „vaiko teisę laisvai reikštis, ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją“.

Tada sukuriamas mechanizmas, galėsiantis užtikrinti seksualines teises, jis vadinamas „Intymiuoju pilietiškumu“. Kadangi „seksualinių teisių suteikimas numato nuolatinę lyčių lygybės ir individo seksualinio savarankiškumo bei išsilaisvinimo nuo eksploatacijos ir prievartos įgyvendinimą, tai tokių priemonių įteisinimas gina individą nuo šeimos ir visuomenės kišimosi“. „Vaikams ir jaunimui turi būti užtikrinama galimybė kreiptis į specialistus, kurie atsakytų į jų klausimus ir suteiktų reikalingą pagalbą. Taip pat būtina vietinė politinė infrastruktūra, kuri užtikrins teisių gynimą ir garantuos vaikų ir jaunimo saugumą: tokių paslaugų teikimas turi būti adekvačiai finansuojamas, būti jaunimui prieinamas ir tapti jų kasdienio gyvenimo dalimi.“ Štai tokia struktūra remiasi seksualinio švietimo įgyvendinimas.

Neaišku, kodėl mokykloje reikia seksologijos pamokų, kai šis mokslas neskirtas vaikams ir neturi nieko bendro su doriniu ugdymu. Iki šiol ugdymas buvo paremtas instinktų palenkimu valiai ir protui, tuomet juose glūdintys energijos ištekliai panaudojami tvarkingam ir protingam gyvenimui kurti. Instinktą stimuliuoti, pavesti jam vadovauti vaiko vystymuisi, visuomeninei tvarkai, tai jau yra kažkas kardinaliai nauja. Tai absoliučiai priešingas žvilgsnis į iki šiol egzistavusį ugdymą, kurį reikia išsamiai pagrįsti, ir vien deklaracijų tam nepakanka. Ar neatsitiks taip, kad toks švietimas prieštaraus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui? Jame nustatomi viešosios informacijos, kuri „daro neigiamą poveikį nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi“, kriterijai (pvz., erotinio pobūdžio informacija laikoma ta, kuria skatinamas lytinis geismas, siūloma lytiškai santykiauti, rodomas lytinis aktas ir t. t.) Taip pat čia slidi riba su seksualine prievarta, kuria laikomas „vaikų įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nesubrendę, kurią nevisiškai suvokia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu“. Juk ir vaikų mokymas seksualiai save stimuliuoti yra apibrėžiamas kaip seksualinis smurtas. Socialinius tabu, saugančius vaikų protą ir psichiką, pripažįsta visų religijų atstovai ir humanistinių pažiūrų žmonės, jų pažeidimas gresia ne tik vietiniais, bet ir geopolitiniais konfliktais.

Gairėms taip pat būdingas neįprastas požiūris į žmogaus teises. Pavyzdys – jaunimo teisė į seksualinį pasitenkinimą. Daliai paauglių labai patiktų turėti tokią teisę. Bet gal ją pažeidžia gamta? Reikėtų nuosekliai panagrinėti minėtas seksualines teises įprastų teisių ir pareigų kontekste. Nors dokumente laikomasi nuostatos, kad paaugliai jokių visuomenės apribojimų nesilaiko ir šie neegzistuoja jų realiame gyvenime, tačiau tai būdinga kognityvinei paauglių raidai, jų elgesys keičiasi asmenybei subrendus.

Apibendrinant siūlytume pradėti nuo aiškaus šių dviejų dalykų – lytiškumo ir seksualumo – atskyrimo ir ribų nubrėžimo. Nes lytiškumo – vyriškumo ar moteriškumo – vystymasis yra visada natūralus ir pozityvus dalykas, o lytinis aktyvumas tikrai neturi būti prilygintas lytiškumui ir laikomas vadovaujančiu elgesio principu. 

Teksto autorė yra Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) atstovė.

Išsamiau su PSO gairėmis anglų kalba galima susipažinti: http://www.bzga-whocc.de/?uid=072bde22237db64297daf76b7cb998f0&id=Seite4486