Andrius Švarplys. Kodėl?

Verta pasiskaityti jau vien tam, kad užduotume sau klausimą – kodėl?

Kodėl šitaip suprimityvinama ir šaržuojama tradicinės šeimos samprata? Kodėl specialiai parenkami ekscesai iš pagiriotų masių gyvenimo ir suvedami į tokius makrodalykus kaip lietuvių tradicijos, šeima ir net didžioji politika antrajame Respublikos prezidentų rinkimų ture?

Tiesiog neužtenka intelekto atskirti šituos dalykus ar vis dėlto yra kitokių sumetimų? Pagaliau, kodėl šeima pateikiama per smurto ir vos akis nuo teliko ar laikraščio pakeliančio kuilio prizmę?

Juk pagal tokią logiką galima paimti futbolo fanų, elementariausių chuliganėlių, buką agresyvumą ir pasakyti, kad futbolas yra smurto židinys ir kad tai kuilių žaidimas. Ką šis autorius siūlo: gal begalinį smurtą šeimose iškeisti į seksualinius gėjų malonumus, tokius, kuriuos viešai parodė perspektyvus menininkas, atlikdamas oralinį savo draugui prie gėjų klubo? Kodėl nepaėmus gėjų ar transeksualų elgesio ekscesų ir nepradėjus daryti makroapibendrinimų apie iškrypusią visuomenės dalį? Tai, ko gero, biologiškai ir socialiai būtų žymiai adekvačiau.

Tad dar kartą pažiūrėkime, kokią žinią siunčia R. Sadausko-Kvietkeviiaus rašinėlis?

Kad šeima yra tiesiog smurto židinys, ji yra visiškai neatsakingų, vaikų nemylinčių, šeima nesirūpinančių, žmonas mušančių ir visiškai ignoruojančių kuilių saugi gyvenimo zona. Šeima – tai prasigėrusių degradų institutas, sukurtas išnaudoti moteris ir (turbūt) vaikus. O politikai, ginantys tradicinę šeimą, yra tiesiog populistai, pataikaujantys degradų visuomenei – tikras politikas netgi turėtų pasakyti, kad visuomenė klysta laikydamasi šeimos!

Jūs galite paklausti: o kas eina po šios žinios? Pradžioje, kaip žaisliukas, Conchita – užjauskime iš pelenų kylantį feniksą: juk lytis nesvarbu, svarbu mylintis ir kenčiantis žmogus. Po to – pagal sąrašą išrinktų ir už nomenklatūrinės konjunktūros pasislėpusių politikų (pvz., A.M.Pavilionienės) genderiniai įstatymai dėl „lyčių lygybės“, „žmogaus teisių“, „vaiko teisių“. Vėliau – seksualinis vaikų švietimas nuo darželio iki universiteto, suteikiantis objektyvias žinias, kad yra įvairių seksualinių malonumų ir šeimų tipų. Dar vėliau – nomenklatūrinis, neviešas, be jokių nereikalingų debatų su degradų tauta Konstitucijos pakeitimas tam, kad ji atitiktų JTO, ES, žmogaus teisių ir apskritai civilizacijos standartus. Kam diskutuoti su tais, kurie yra stabdis į Europą? Na, o paskiausiai ateina fosterinė sistema su atviru karu prieš šeimą, vaikų rinka ir biurokratinių institucijų „atidirbimu“ rinkai. Pasisakantys prieš valstybės kišimąsi į tėvų teisę šeimoje formuoti vaikų seksualinį (ar religinį) auklėjimą bus paskelbiami homofobais ir vaikų teisių pažeidėjais. Vieši pasisakymai už tradicinę šeimą bus persekiojami ir baudžiami, nes skatina Konstitucijos draudžiamą neapykantą. Nes, anot R.Sadausko-Kvietkevičiaus, šeima, papročiai, tradicijos yra prasigėrusios tautos reliktas.

Štai ką iš tiesų reiškia tokie pseudorašinėliai.

Na, o pabaigoje – atsakymas į keltą klausimą, kodėl? Intelektualumo spragą reikia atmesti, tai kodėl taip neatsakingai vartojamos sodrios metaforos, daromi akivaizdžiai per dideli apibendrinimai, taip nelogiškai susiejami „parankūs“ ir nutylimi neparankūs reiškiniai?

Todėl, kad visus establishmento apžvalgininkus vienija panieka masėms ir tautai, kuri trukdo eiti į Europą. Pakso, Uspaskicho, pedofilijos istorijoje susiformavęs elektoratas yra sutapatinamas su degradais, užsilikusiais archajiškoje, primityvioje, visokiausių fobijų persmelktoje pasaulėžiūroje. Būtent jie trukdo perrinkti D. Grybauskaitę ir konservatorius, priešinasi skalūnams ir atominei, rengia visokiausius kvailus referendumus, pasisako už kažin kokio tautinio suvereniteto išsaugojimą, be to, yra prorusiški, sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda Rusijos propagandai. Tai beviltiškas elektoratas, todėl reikia represuoti jam atstovaujančias (o išties tik apsimetančias – pastaba mano – A.Š.) politines Rusijos remiamas struktūrėles ir… viskas susitvarkys.

Pas mus vyksta elitų konsolidacija, todėl establishmentui naudinga viską sumesti į šitą krūvą, nustumti į paribį ir žygiuoti toliau. Tas jų „toliau“ – tai jau egzistuojanti, išsunkianti sistema čia, Lietuvoje, ir kuo greitesnis elitų įsijungimas į didesnius, šiuo atveju – europinius, institucinius, finansinius, socialinius, naratyvinius laukus. Vienas iš tokių naratyvinių laukų ir yra genderizmas. Be abejo, visa tai pavadinama europine Lietuvos integracija. Rusijos agresija Ukrainoje – tikras koziris šiai elitų pasaulėžiūrai.

Piliečiai šitoje konsolidacijoje ir eurointegracijoje yra nenumatyti. Korupcija, priešingai, įskaičiuota. O vieninteliam tikrai pilietiškam interesui – politinės valdžios atskaitingumui visuomenei, nacionalinio intereso, lietuvių bendruomenės ir valstybės išlikimo, gynimui – tiesiog nėra vietos šitoje ideologijoje.

Juk matome rašinėlio ištarmę: kuiliai, prasigėrę, smurtaujantys, archajiški.

Todėl aš manau, kad valstybė yra kiaura, nes nėra turinio: turinys modernioje valstybėje yra tiktai vienas – tautinės bendruomenės, piliečių valdžia. Skambesnių terminų mėgėjams – galbūt tampame postmodernia valstybe, šiame kontekste tai reiškia – kapitalo ir jį aptarnaujančios, prie bet kokio pinigų vėjo prisitaikančios, vietinės nomenklatūros bei globalių ideologijų perpučiama valstybe.

Todėl tokius rašinėlius, beje, jau anksčiau elitų konsolidacijai nusipelniusių autorių, reikia laikyti ideologija – sąmoninga ar nesąmoninga užsakomąja ideologija.

P.S. Visko aprėpti vienoje vietoje neįmanoma, bet turbūt net nereikia sakyti, kad šitame dideliame mūsų valstybės procese iš abiejų pusių dalyvauja ir nuoseklių, niekam neatidirbinėjančių, tiesiog vertybinę poziciją turinčių asmenų ir grupių. Yra žmogaus teisių gynėjų, nuosekliai tikinčių ir dirbančių genderistinės ideologijos atmosferoje, tiesiog darančių savo darbą, yra nuoseklių vertybinių liberalų, yra nuoširdžiai įsitikinusių (ir visiškai pagrįstai) Rusijos grėsme ir dėl to aukojančių pilietinį interesą (kas jau ne taip pagrįsta), yra daug visokiausių pažiūrų tipų žmonių, kurie dalyvauja šitame didžiajame post-pokomunistiniame kare – kariauja savo mažuosius vertybinius karus.

Šaltinis: www.tiesos.lt