Paulius Stonis. Šeimos politikos žlugimas ir seksualinės politikos iššūkis

Šeimos politikos tema Lietuvoje sunku diskutuoti jau vien todėl, kad, deja, bet šiandien tokia politika praktiškai neegzistuoja. Kodėl taip atsitiko, matyt, reiktų klausti tų, kurie daugiau nei dvidešimt metų daug kalbėjo apie vadinamąsias šeimos vertybes ir kitus gražius dalykus, tačiau pristigo valios ar ryžto imtis nuoseklios šeimos politikos kūrimo.

Tam, kad tokia politika atsirastų, visų pirma reikia aiškiai įsivardinti kai kuriuos dalykus. Visų pirma – būtina, atsisakyti tradicinės šeimos ir jos vertybių retorikos. Tai jau tapo labai patogia, tačiau tuščia moralistine retorine pozicija, dėl kurios šiandien vis dar užstringama visiškai nereikalingose diskusijose. Juk pats tradicinės šeimos terminas savaime suponuoja tai, kad be tradicinės yra ir kitokio tipo šeimos (pvz. vienos lyties, išplėstines ir pan.), kas įneša daug nereikalingos painiavos. Antrasis ydingas terminas – šeimos vertybės. Jis suponuoja, kad šeima yra tik subjektyviai suprantamas dalykas, kurį kiekvienas gali suvokti taip, kaip jam patogu. Tokio dalyko pasekmė turėtų būti labai aiškiai apčiuopiama - šeima nebetenka jokios politinės reikšmės ir lieka individualių emocijų bei skonių įkaite. Kitaip tariant, jei kas nors susigalvoja laikyti save šeima, tai jie ir bus šeima. Tačiau tokiu atveju apie jokią šeimos politiką kalbėti iš principo tampa nebeįmanoma, nes tai reikštų, kad valstybė bando reglamentuoti visuomenės narių subjektyvias emocines nuostatas. Trečiasis itin keistai skambantis dalykas – šeimos tapatinimas išimtinai su krikščioniška pasaulėžiūra. Akivaizdu, kad šeima nėra krikščionybės „išradimas“, jei taip būtų galima išsireikšti. Šeima nėra tradicinė ar netradicinė, ji egzistuoja tik kaip vyro ir moters sąjunga.

Visuomenės ir valstybės pagrindu šeima laikoma žymiau seniau, nei tai buvo įrašyta Lietuvos Konstitucijoje ar Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Tai buvo suprantama, pavyzdžiui, jau ir Senovės Graikijoje. Per visą Vakarų Civilizacijos istoriją iki pat šių dienų buvo žinoma, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, einanti netgi pirmiau nei valstybė. Moderniais laikais, iki pat XX a., stiprios šeimos, kuriose gimsta vaikai, buvo praktiškai nekvestionuojama valstybės klestėjimo prielaida. 

Ir tik XX a. pradžioje, Rusijoje valdžią užėmus Markso idėjų įkvėptam Leninui, regis, pirmą kartą istorijoje buvo pradėtas socialinis eksperimentas, kuriuo siekta kurti valstybę be šeimos. Vos paėmęs valdžią Leninas bene pirmasis istorijoje pradėjo vykdyti tai, ką šiuolaikiškai kalbant būtų galima vadinti seksualine politika. 1917 metais jis pasirašė dekretus apie „Santuokos panaikinimą“ bei „Apie civilinę santuoką, apie vaikus  ir apie civilinės būklės įrašus“. Pastarajame dekrete atsirado skyrius „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“. Po šių dekretų priėmimo, skyrybų procedūra pasidarė labai paprasta, o santuoka tapo tiesiog „fiziologine darbininko-vyro ir darbininkės-moters sąjunga“. Tokioje sąjungoje gimę vaikai privalėjo būti paimti ir perduoti kolektyviniam išlaikymui, kad tėvams nebūtų trukdoma uoliai kurti socializmą. Taip pat buvo legalizuotos visos santuokinės sąjungos rūšys: homoseksualios, trejybinės, šeimos-komunos, kuriose nebuvo pavienių vyrų ir moterų porų. Šios sovietų „išplautos“ šeimos sampratos įteisinimo pasekmė - itin pagausėjęs nesantuokinių vaikų skaičius. Tad seksualinei laisvei be įsipareigojimų ir pasekmių laiduoti 1920 metais Leninas pasirašo dar vieną dekretą, kuriuo legalizuoja abortus. 

Šis trumpas istorinis ekskursas turėtų vesti prie vienos išvados. Mūsų visuomenei ir politikams mąstant apie galimas šeimos politikos gaires visiškai nereikia baimintis įvairių radikalų, populistiškai tvirtinančių, kad neva tokia politika nuvertins „kitokias“ šeimas bei visiškai diskriminuos homoseksualių žmonių poreikius. Istoriškai egzistuojanti šeimos samprata – vyras ir moteris, auginantys vaikus – jau įrodė savo pranašumą prieš įvairius socialinės inžinerijos eksperimentus, kurie buvo pradėti dar Sovietų Sąjungoje. Patinka tai kam, ar ne, tai - tiesiog nepaneigiamas istorinis faktas.

Todėl savaime suprantama dalyku turėtų būti ir tai, kad norint sudaryti palankas sąlygas šeimų kūrimuisi, visų pirma būtina apsibrėžti ir konkrečiai, be jokios baimės, įsivardinti kokių šeimų pagausėjimo trokštama. Demografiniai ir emigracijos Lietuvos rodikliai kalba patys už save, tad bet koks delsimas, trypčiojimas vietoje, bandymas įtikti visiems ar baimė gauti propagandiniais sumetimais šiandien klijuojamas „talibų“ ar „Rusijos agentų“ etikes, tik labiau gilina socialinę krizę.

Kalbant apie galimas šeimos politikos gaires, verta vadovautis ne tik mūsų Konstitucijoje pateikiamomis nuostatomis, bet ir Jungtinių Tautų visuotinių žmogaus teisių deklaracija. Joje pakankamai aiškiai apibrėžta šeima bei jos radimasis iš vyro ir moters santuokos. Taip pat itin svarbu visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti tėvų teisę auklėti savo vaikus be valstybės kišimosi. Tai būtų pagrindiniai šeimos politikos principai, kurie praktinėje srityje turėtų virsti ne dar viena jokių realių pasekmių neturinčia deklaracija, bet realiomis socialinės ir ekonominės politikos reformomis.

Galima sakyti, kad būtent tokių reformų Lietuvoje trūko per daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų. Šiandien daug kas skuba konstatuoti, kad Lietuva išgyvena šeimos sampratos lūžį. Įvairiais tyrimais atskleidžiama tendencija, kad jauni lietuviai nenori kurti šeimų, o didesnį prioritetą teikia karjerai ir darbui. Tačiau, kad ir ką rodytų statistika, teigti, kad esama situacija tėra natūrali modernios visuomenės tendencija ir čia nieko negalima pakeisti, būtų tolygu pasiduoti konformistinei mąstymo logikai ir nuleidus rankas stebėti lietuvių šeimų ir tuo pačiu visos tautos nykimą. 

Tenka pripažinti, kad šiandieninė statistika yra neginčijamas įrodymas, jog tai, kas iki šiol buvo vadinama šeimos politika, tebuvo padrikos ir apčiuopiamų rezultatų neduodančios priemonės.  Nuoseklios šeimos politikos Lietuvoje iki šiol nebuvo, tebuvo ekonominė politika, apie kurią sukosi ir visos su šeima bei vaikų auginimu susijusios socialinės reformos. Todėl šioje srityje būtinas pokytis.

Šeimą laikant visuomenės ir valstybės pagrindu, visas socialines ir ekonomines reformas būtina kurti ir įgyvendinti taip, kad didžiausią naudą gautų ne pavieniai individai, bet šeima kaip vienetas. Būtinos kelios svarbiausios reformos, susijusios ne tik su progresyviomis mokestinėmis pajamų lengvatomis šeimoms, auginančioms vaikus, bet ir darbo kodekso peržiūra, siekiant užtikrinti didesnes galimybes tėvams daugiau laiko praleisti ne darbuose, bet auklėjant vaikus. Tai padėtų išvengti papildomų valstybės išlaidų neefektyvių socialinių paslaugų plėtrai. Taip pat verta patyrinėti santuokų iširimo priežastis ir jas įvertinus, apsvarstyti pačios santuokos, kaip šeimos šaltinio, globos gaires. Londono ekonomikos mokyklos mokslų daktaras Stephenas Baskerville‘is visiškai teisus sakydamas, kad homoseksualai nesugriovė santuokos - tai padarė heteroseksualūs žmonės. Ir galiausiai, turi būti atsisakyta bet kokių ambicijų, prieštaraujančių pamatiniams liberalios demokratijos principams, valstybei kištis ir siekti perimti iš tėvų vaikų auklėtojo vaidmenį. 

Apibendrinant, reiktų pasakyti, kad šiandien Lietuva turi visas galimybes kurti tikrai vakarietišką, daugelį socialinių bei ekonominių aspektų apimančią šeimos politiką ir sąmoningai rengti prielaidas tautos bei valstybės išlikimui. Jei šia galimybe nebus pasinaudota, vietoje šeimos politikos mums liks tik seksualinė politika. O jos pražūtingas socialines bei politines pasekmes jau yra paliudijusi istorija.

Pranešimas skaitytas gegužės 22 d. LR Seime vykusiame nacionaliniame forume „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“.