Belgijos žurnalistė F. Bellone: "Aš nenoriu vogtų vaikų!"

Kone kasdien girdime gandus apie kai kuriose šalyse socialinių tarnybų iš tėvų atiminėjamus vaikus. Belgijos radijo žurnalistė Florence B...

Kone kasdien girdime gandus apie kai kuriose šalyse socialinių tarnybų iš tėvų atiminėjamus vaikus. Belgijos radijo žurnalistė Florence Bellone pasidomėjo, kaip veikia Didžiosios Britanijos vaikų apsaugos sistema, palietusi ne vieną emigrantų šeimą iš Lietuvos.

Už žurnalistinį tyrimą „Jungtinė Karalystė: pavogti vaikai” Europos Komisija apdovanojo F.Bellone prestižiniu Lorenzo Natali prizu. Jis skiriamas žurnalistams už jų nuopelnus demokratijos ir žmogaus teisių plėtrai. Florence Belloni kalbino Jolanta Miškinytė.

- Kaip ėmėtės tokio žurnalistinio tyrimo?

- Prieš septynerius metus mudu su vyru norėjome įsivaikinti, nes negalėjome susilaukti atžalų natūraliai. Pirmąsias rimtas abejones pajutau tuomet, kai susitikome su socialiniais darbuotojais ir su kitais potencialiais įvaikintojais. Mums parodė nuotraukų prezentacijas su daugybe mažylių - labai mielų, sveikų, šviesiaplaukių-mėlynakių. Kai kurie atrodė tarsi būtų tų pačių tėvų.

Išgirdome, kad vaikų visada turima daugiau nei kandidatų juos įvaikinti. Manęs neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip. Prireikė kelerių metų suprasti vaikų grobimo iš tėvų Jungtinėje Karalystėje mastą.

Ieškojau įvaikinti atiduotų vaikų gimdytojų, rinkau jų istorijas ir kitus įrodymus, nes tokia buvo radijo stoties, kuriai rengiau informaciją, sąlyga. Nereikia nė sakyti, kad mes su vyru apsisprendėme geriau jau likti bevaikiai nei dalyvauti tokioje vagystėje.

- Kas labiausiai tada šokiravo?

- Didžiausias šokas buvo išvysti, kad socialinėms tarnyboms suteiktos galios, gresiančios nelaime. Tai juk ne ginkluotosios pajėgos ar policija, tačiau jų įgaliojimai tokie, tarsi tie žmonės nuolat spręstų gyvenimo ar mirties klausimą.

Toks neadekvatumas neišvengiamai provokuoja tamsiąją žmogaus pusę. Mačiau socialinių darbuotojų, kurie piktam naudojasi savo pareigomis, elgiasi sadistiškai. Atrodo, jiems teikia malonumo sulaužyti žmogų. Pasaulis jau ne kartą yra patyręs, kuo baigiasi šitokia nežabojama savivalė, tad bet kuri vyriausybė turėtų riboti indivivdualias socialinių darbuotojų galias, kad išvengtume naujų tragedijų.

Tačiau kol kas tos galios yra tabu. Šios tarnybos gali daryti klaidas, bet niekada už jas neatsako. Policija paklūsta socialinėms tarnyboms, o ne atvirkščiai.

- Kur, jūsų nuomone, slypi šio reiškinio šaknys ir kaip jis gali vykti tiek daug apie žmogaus teises kalbančiame demokratiniame pasaulyje?

- Tiesą sakant, Didžiojoje Britanijoje taip elgiamasi jau nuo XIX amžiaus, pateikiant tai kaip pagalbą vaikams. Thomas Barnado, pirmuosius vaikų namus pastatęs žmogus, neslėpė, kad rinko vargšų vaikus gatvėse Londono Ist Ende nesivargindamas susisiekti su jų tėvais. Vėliau, stokodamas pinigų, jis pradėjo pardavinėti vaikus į Kanadą ar Australiją. Skaičiuojama, kad ten iškeliavo 18 tūkstančių mažųjų britų. Taip vietoje išlaidų vaikai jam atnešė pelną.

Vadinamoji vaikų gynimo politika duoda ekonominę naudą. Jungtinė Karalystė yra iš šalių, kur pinigas yra viskas. Mažiau žinoma, jog taip pat tai yra stipriai ideologizuota valstybė. Galimybė nuspręsti, kas gali turėti vaikų, o kas ne, yra galingas visuomenės kontrolės įrankis. Be to, emocijos yra kiekvieno gero brito priešas, juk britas turi būti nuosaikus, mandagus ir visada susitvardęs.

Visa tai žinant tampa aišku, kodėl šeimos saitai toje šalyje nėra tokie svarbūs kaip bendroji visuomenės tvarka. Labai rekomenduoju paskaityti anglų rašytojo Aldious Huxley mokslinės fantastikos kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, parašytą 1931 metais. Nustebsite sužinoję, kad tobula visuomenė - tai visuomenė be šeimos ir be gimdančių motinų.

- Kodėl nepaisant žiniasklaidoje viešinamų faktų, tėvų protestų, vaikų atiminėjimas valstybės vardu ne tik nesibaigia, bet plinta tolyn, į Rytų Europą? Lietuvoje pastaruoju metu daug nerimo kelia naujas Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektas, palengvinantis vaiko paėmimą iš šeimos.

- Kol kas protestai ne tokie jau ir dideli. Tėvų demonstracijose nesu mačiusi daugiau kaip šimto žmonių. Nukentėjusieji paniškai bijo viešai pasakoti savo istorijas ir protestuoti, nes socialinės tarnybos patikina, kad tokiu atveju jie dar lengviau praras savo vaikus. Vargingiau gyvenantys žmonės neturi lėšų vykti protestuoti į Londoną. Tėvų nejungia tokie susivienijimai kaip profesinės sąjungos, kad jie galėtų surengti gerai organizuotą veiksmingą protestą.

Šio reiškinio sklaidos Europoje priežastis, mano nuomone, susijusi ir su ES laikysena. Politikai, atstovaujantys vienai ar kitai Europos valstybei, šiandien tik keičiasi požiūriais vietoje to, kad kovotų už savo principus.

- Mažieji iš šeimos išplėšiami prisidengiant vaiko gerovės argumentu. O juk šimtmečiais buvo manoma, kad būtent tėvai užvis geriausiai žino, ko reikia jų vaikui.

- Sukurtas puikus kontrolės įnagis bei nauja privataus sektoriaus ekonomikos šaka. Joje veikia įvaikinimo, pakaitinės tėvystės agentūros, teismų bei medicinos ekspertai – teisininkai, psichiatrai, psichologai ir, žinoma, įvaikintojai, kuriais dažniausiai būna piliečiai be konkrečių kvalifikacijų, tačiau galintys daug uždirbti iš profesionalios tėvystės.

Vaikai šiandien yra vertingi kaip benzinas ar auksas. Ne tiek dėl potencialių įvaikintojų, kiek dėl sektorių, kurie pelnosi iš tokios vaikų apsaugos koncepcijos. Investicinės grupės perka įvaikinimo agentūras, tam naudojamas anoniminis kapitalas. Didžiausios Jungtinės Karalystės įvaikinimo agentūros „Core Assets“ apyvarta sudaro 192 milijonus eurų per metus. Tai - tarptautinis verslas.

Prancūzijoje, lotyniškoje šalyje, kurioje šeima visada buvo šventa, už prievartinį įvaikinimą agituojančiai galingai lobistinei grupei vadovauja psichologai. Jie, žinoma, vadina tai „pagerintu nacionaliniu įvaikinimu”. 2012 metais Prancūzijos vyriausybė pateikė atitinkamą įstatymo projektą, už kurį, laimei, parlamento nariai nebalsavo. Tačiau kaip ilgai jie nebalsuos?

Italijoje prievartinis įvaikinimas dabar jau brukamas oficialiai. Ispanijoje tai dar vyksta „po stalu“. Skandinavijos šalyse daugybė vaikų atiduodami pakaitiniams tėvams tuo pačiu pagrindu, kaip ir Didžiojoje Britanijoje.

- Tačiau viešojoje erdvėje girdime įtikinėjimus, kad jokio vaikų grobimo nėra, kad jie paimami tik iš blogų tėvų...

- Be abejo, tarp tėvų esama nusikaltėlių, kurie muša, prievartauja ar net nužudo savo vaikus. Tačiau, nelaimei, kuo daugiau vaikų apsaugos sistema vaikų atima, tuo daugiau įvyksta ir vaikžudysčių, Jungtinėje Karalystėje - apie 40 per metus.

Aš asmeniškai nesu sutikusi tėvų-nusikaltėlių. Tikriausiai todėl, kad jų tikslas yra išvengti teisingumo, o ne kovoti, kad atimti vaikai grįžtų į šeimą. Daugybė tėvų, su kuriais bendravau tirdama vaikų pavogimo atvejus, galbūt nėra tobuli (ar apskritai tie tobuli tėvai kur nors egzistuoja?). Tačiau jie savo vaikus myli ir juos praradę pamažu kraustosi iš proto nuo nepakeliamo skausmo.

Nemanau, kad fizinės bausmės yra gerai, tačiau turėtų būti kitokių tėvų auklėjimo būdų nei vaiko atėmimas už pliaukštelėjimą. Esu sutikusi nemažai gimdytojų, kurie net to nėra padarę, tiesiog buvo apkaltinti dėl suklastotų įrodymų.

Korupcijos lygis šioje sistemoje yra toks pat aukštas kaip ir socialinių darbuotojų bei teisininkų „klaidų“ skaičius. Jie vis dažniau naudojasi medicininiais argumentais. Pavyzdžiui, jog vienas iš tėvų turi psichinės sveikatos sutrikimų, todėl tėvu būti negali. Prisiminkime prievartinio cezario pjūvio, atlikto italei moteriai, atvejį, apie kurį rašė beveik visame pasaulyje. Jei vaikas turi sveikatos problemų, jie pasigriebia ir šią galimybę teigdami, jog koks nors susižeidimas yra neatsitiktinis, jog vaiku šeimoje blogai rūpinamasi. Daug pediatrų net nesigilina, kad kartais sveikatos problemų kyla dėl genetinių priežasčių ir apkaltina tėvus.

- Taip pat mums teigiama, jog vaikų Vakaruose netenka tik emigrantų šeimos, mat jos nemokančios jų auklėti be fizinio ir psichologinio smurto. Ar tai tiesa?

- Ne, netiesa. Skurdžiausi britai, žinoma, rizikuoja labiau nei vidurinioji klasė, tačiau iš tikrųjų pavojuje yra visi. Vaikai atiminėjami iš visų socialinių sluoksnių, taip pat ir iš pasiturinčių žmonių – ne pačių turtingiausių, bet iš puikiai išsilavinusių vidurinės klasės atstovų.

Praėjusiais metais aukštas pareigas užimanti Sičio darbuotoja bėgo iš šalies, kad neprarastų savo kūdikio. Ne šiaip sau į parlamentą kandidatuojanti ponia Lucy Allen kovą prieš šią šeimų ardymo sistemą įtraukė į savo rinkimų programą.

Problema ta, kad dauguma žmonių, kurių dar nepalietė šios sistemos čiuptuvai, galvoja, jog jiems tokia nelaimė negali nutikti, nes jie yra geri tėvai ir respektabilūs žmonės.

Imigrantai atvyksta į Jungtinę Karalystę būdami labai naivūs, todėl lengvai patenka į spąstus. Pažįstu nemažai vaikus praradusių lietuvių tėvų, o pati siaubingiausia man atrodo aštuoniolikmetės Daivos istorija. Prieš keletą metų socialiniai darbuotojai nuvežė ją į vaikų namus ir, kaip įprasta, daugiau mergaite nebesidomėjo. O tos įstaigos durys buvo atviros nusikalstamų gaujų nariams ir kitokiems jaunų merginų medžiotojams.

Daiva pakliuvo į vieno tokių vyrų nagus, kentė prievartą ir smurtą, bet galop sugebėjo išsivaduoti ir pasidaryti išvadas. Tiesa, aš nemanau, kad tėvų funkcijas perimančios socialinės tarnybos turėtų palikti vaikus mokytis iš savo pačių klaidų, juolab paauglystėje, kai jiems taip svarbu jaustis vertinamiems ir mylimiems.

Vėliau Daiva sutiko vyrą, kurį pamilo. Jis galbūt nebuvo tvarkingumo įsikūnijimas, tačiau ja rūpinosi, nesmurtavo. Septyniolikos ji tapo nėščia. Nors tai per jaunas amžius motinystei, mergina buvo devintame danguje iš laimės. Bet socialinė tarnyba nurodė jai palikti kūdikio tėvą, jei ji nenorinti vaikelio prarasti.

Daiva jiems pasakė, kad skiriasi su gyvenimo draugu, tačiau to nepadarė. Socialiniai darbuotojai sužinojo apie melą. Nors Daivos vaiko tėvas jai nepadarė visiškai nieko bloga, kūdikis buvo atimtas iškart po gimimo ir teismo sprendimu atiduotas įvaikinti.

Moteris yra baisioje neviltyje. Apeliacijai juridinių argumentų netrūksta, tačiau iš patirties žinau, kad jeigu socialinės tarnybos nori eilinio mažylio įvaikinimo rinkai, jos greičiausiai gaus tam reikalingą teismo sprendimą.

- Jūsų žurnalistinį darbą Europos Komisija įvertino garbingu apdovanojimu. Bet ar nejaučiate nusivylusi, kad ta išties orveliška sistema ir toliau gyvuoja kaip niekur nieko?

- Tam, kad pakeistum svarbų dalyką, reikia laiko. Tai lyg vergija, kuomet visi dar manė, jog ji yra norma ir kuomet ji dar buvo didžiulis ekonominis išteklius. Gal aš per didelė optimistė, bet pastaruoju metu daugėja ženklų, kad ši sistema atsidūrė ant ribos.

Naujasis šeimos teismų prezidentas Seras James Munby palengvino, jei nepasakyčiau, kad uždraudė tėvams taikytą prievartinio nutildymo įsakymą. Atrodo, šis žmogus suvokia, jog vyksta labai negeri dalykai ir nori tai pakeisti. Jis labai aštriai kritikavo esamą padėtį ir pateikė teisėjams naujas gaires.

Gerokai per ankstyva kalbėti apie pergalę. Aš dažnai prisimenu, kiek ilgai užtruko, kol vokiečiai suprato Hitlerį esant blogiu. Kaip ilgai laukėme, kol sugriuvo Sovietų Sąjunga.

Svajoju sulaukti ir laiko, kai užgaulus vaikų atiminėjimas iš tėvų bei prievartinis įvaikinimas išnyks, o vyriausybė atsiprašys už visa tai. Nesu tikra, kad tai įvyktų greitai, tačiau nuo šios žiaurios praktikos nuplėšta slaptumo skraistė neabejotinai yra gera pradžia.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję

Įžvalgos 9154837978636353187

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item