Joseph Ratzinger. Laisvė ir tiesa (II)

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia

***

Laisvė ir tiesa

Apie žmogaus laisvės esmę

Pamėginę suvokti mūsų problemų kilmę bei per tai išvysti jų vidinį pradą, dabar turime paieškoti atsakymų. Matyt, jau tapo aišku, kad laisvės istorijos krizė, kurią šiandien išgyvename, remiasi nenuskaidrinta ir vienpusiška laisvės sąvoka. Viena vertus, laisvės sąvoka buvo izoliuota ir dėl to iškreipta: laisvė yra gėris, tačiau ji egzistuoja tik būdama susijusi su kitomis gėrybėmis, su kuriomis kartu ji sudaro neišardomą vientisą visumą. Kita vertus, laisvės sąvoka buvo susiaurinta ligi individualių laisvės teisių ir dėl to liko be savo žmogiškosios tiesos. Tokio laisvės supratimo problemą norėčiau išryškinti konkrečiu pavyzdžiu, kartu galinčiu atverti mums kelią į tinkamą laisvės suvokimą. Radikalėjant individualistinei Apšvietos tendencijai, abortas ima atrodyti kaip laisvės teisė: moteris turi galėti disponuoti pačia savimi. Ji turi galėti laisvai apsispręsti, ar leisti vaikui išvysti pasaulį, ar nuo jo išsilaisvinti. Ji turi galėti apsispręsti dėl savęs, ir niekas kitas – taip mums sakoma – negali jai iš išorės primesti kokios nors galiausiai įpareigojančios normos. Kalbama apie teisę pačiam apsispręsti. Tačiau ar aborto atveju moteris tikrai apsisprendžia tik dėl savęs? Argi ji nepriima sprendimo ir dėl kito – nenusprendžia, kad neprivalu pripažinti laisvės kitam, kad iš jo būtina atimti laisvės erdvę – gyvenimą, nes tai varžo jos pačios laisvę? Taigi klaustina: kas gi iš tikrųjų yra ta laisvė, teikianti, be kitų, ir teisę nuo pat pradžių panaikinti kito laisvę?

Nesakykite, kad aborto problema tesanti ypatingas atvejis ir netinkanti visai laisvės problemai aiškinti. Priešingai, būtent šis pavyzdys išryškina pagrindinius žmogaus laisvės kontūrus, jos tipiškai žmogišką esmę. Juk apie ką gi čia kalbama? Kito žmogaus būtis taip artimai susijusi su šio žmogaus, motinos, būtimi, kad kartais apskritai negali egzistuoti be kūniško buvimo kartu su motina, be fizinės vienybės su ja – vienybės, kuri vis dėlto jos kitoniškumo nepanaikina ir neleidžia neigti jos buvimo savimi. Tiesa, toks buvimas savimi radikaliai priklauso nuo buvimo kito dėka, per kitą; kita vertus, kito – motinos – būtis tokio buvimo-kartu įstumiama į buvimą-kitam, prieštaraujantį jos norėjimui būti savimi ir todėl patiriamam kaip priešingam savo laisvei. Čia turėtume pridurti, kad net tada, kai vaikas gimsta ir išorinis buvimo-kito-dėka ir buvimo-kartu pavidalas pakinta, jis išlieka lygiai toks pat priklausantis, neįstengiantis išsiversti be būties-kitam. Žinoma, dabar jį galima atiduoti į vaikų namus ir patikėti kitai būčiai-kitam, tačiau antropologinė situacija išlieka tokia pati, išlieka buvimas-kito-dėka, reikalaujantis buvimo-kitam, savo laisvės ribotumo prisiėmimas arba, tiksliau, laisvės įgyvendinimas ne konkuruojant, bet vienam kitą palaikant. Jei atvertume akis, pamatytume, jog tas pasakytina ne tik apie vaiką – vaikas motinos įsčiose tiktai leidžia labai vaizdžiai suvokti žmogaus egzistencijos esmę. Ir suaugusysis tegali egzistuoti kartu su kitu ir kito dėka ir niekada neįstengia išsiversti be tos būties-kitam, kurią kaip tik ir norėtų atmesti. Pasakykime dar tiksliau: žmogus savaime suponuoja kito buvimą-kitam, tokį, koks šiandien išsirutuliojo paslaugų sistemų tinkle, tačiau pats nenorėtų būti pavaldus tokiam buvimo-kito-dėka ir buvimo-kitam sąryšiui, norėtų tapti visiškai nepriklausomas, daryti, ką nori, ir nedaryti, ko nenori. Radikalios laisvės troškimas, vis daugiau ryškėjęs Apšvietos kelyje, ypač Rousseau nurodyta kryptimi, ir šiandien plačiai būdingas visuotinei sąmonei, nepageidauja nieko žinoti nei apie „iš kur“, nei apie „kur link“, nei apie buvimą-kito-dėka, nei apie buvimą-kitam – tenorima būti visiškai laisvam. Tai reiškia: pati reali pamatinė žmogaus egzistencijos situacija laikoma už kiekvieną individualų gyvenimą bei kiekvieną veiklą ankstesniu pasikėsinimu į laisvę; trokštama būti išlaisvintam iš savo žmogiškosios esmės ir tapti „nauju žmogumi“ – naujojoje visuomenėje šių „aš“ ribojančių priklausomybių ir šio turėjimo-save-dovanoti nebeturi būti.

Apskritai už Naujųjų laikų radikalios laisvės troškimo aiškiai slypi pažadas: būsite kaip Dievas. Net jei Ernstas Topitschas manė galįs konstatuoti, jog šiandien nė vienas protingas žmogus nebenorįs būti panašus į Dievą ar lygus Dievui, atidžiau pažvelgus tektų teigti priešinga: aiškiai neišreikštas visų šiuolaikinių laisvės sąjūdžių tikslas yra galiausiai būti tokiam, kaip Dievas, būti nuo nieko nepriklausomam, neribojamam jokios svetimos laisvės. Kartą įžiūrėjus šią paslėptą teologinę radikalios laisvės troškimo šerdį, prieš akis iškyla ir pamatinė klaida, pasitaikanti net ir ten, kur tokios radikalybės tiesiogiai nepageidaujamos, maža to, atmetamos. Būti visiškai laisvam, nevaržomam kitų laisvės, buvimo-kito-dėka ir buvimo-kitam – už visa to slepiasi ne Dievo, bet stabo paveikslas. Tokios radikalizuotos laisvės troškimo pirmutinė klaida yra tai, kad dieviškumas įsivaizduojamas kaip grynai egoistinis. Taip mąstomas Dievas yra ne Dievas, bet stabas, negana to, paveikslas to, kurį krikščioniškoji tradicija pavadintų velniu – Dievo priešininku, nes jame atsispindi tai, kas iš pagrindų priešinga tikrajam Dievui: tikrasis Dievas savo prigimtimi yra visiškai būtis-kitam (Tėvas), būtis-kito-dėka (Sūnus) ir būtis-kartu (Šventoji Dvasia). Tuo tarpu žmogus Dievo paveikslas yra būtent tuo, kad buvimas-kito-dėka, buvimas-kitam ir buvimas-kartu sudaro pagrindinę antropologinę situaciją. Mėginant iš jos išsilaisvinti, judama ne dieviškumo, bet nužmoginimo, tiesos griovimo ir per tai pačios būties griovimo link. Jakobiniškasis išlaisvinimo idėjos variantas (taip ir pavadinkime Naujųjų laikų radikaliąsias sroves) yra maištas prieš pačią žmogaus būtį, maištas prieš tiesą ir todėl veda žmogų – kaip įžvalgiai įžiūrėjo Sartre’as – į prieštaravimo sau egzistenciją, kurią mes vadiname pragaru.

Dabar, matyt, tapo aišku, kad laisvė susijusi su matu, tikrovės matu – tiesa. Laisvė griauti save ar kitą yra ne laisvė, bet jos velniška parodija. Žmogaus laisvė yra padalyta laisvė, laisvė viena kitą ribojančių bei palaikančių laisvių bendrabūvyje: laisvė turi atitikti tai, kas aš esu, kas esame mes – kitaip ji panaikina pati save. Štai ir priartėjome prie esminės šiandien paplitusio paviršutiniško laisvės paveikslo pataisos: jei žmogaus laisvė gali egzistuoti tik tvarkingame laisvių bendrabūvyje, tai šitai reiškia, kad tvarka – teisė – yra ne laisvės priešybė, bet jos sąlyga, maža to, pagrindinis pačios laisvės elementas. Teisė nėra kliūtis laisvei, ji ją steigia. Teisės nebuvimas yra laisvės nebuvimas.

Laisvė ir atsakomybė

Žinoma, dabar iškart kyla naujas klausimas: kas yra laisvę atitinkanti teisė? Kokia turi būti teisė, kad ji būtų laisvės teisė, nes juk neabejotinai egzistuoja tariamoji teisė, kuri yra vergovės teisė ir todėl ne teisė, bet reguliuojama neteisės forma. Savo kritikos neturėtume kreipti į pačią teisę, priklausančią laisvės esmei; demaskuoti kaip tokią turime tariamąją teisę bei prisidėti prie tikrosios teisės atsiradimo – tos teisės, kuri atitinka tiesą ir todėl laisvę.

Bet kaip ją surasti? Tai – didis klausimas, pagaliau teisingai suformuluotas tikrojo išlaisvinimo istorijos klausimas. Ir dabar, kaip ir anksčiau, nesileiskime į abstrakčius filosofinius svarstymus, bet pamėginkime priartėti prie atsakymo remdamiesi realiomis istorijos duotybėmis. Pradėję nuo nedidelės apžvelgiamos bendruomenės, galėtume tam tikru mastu nustatyti jos galimybes bei ribas, tai, kokia tvarka geriausiai tinka visų sugyvenimui, kad iš jų bendrabūvio rastųsi bendras laisvės pavidalas. Tačiau nė viena nedidelė bendruomenė neegzistuoja visiškai savarankiškai; ji įtraukta ir jos esmė veikiama aukštesnių tvarkų, kurioms ji priklauso. Nacionalinių valstybių epochoje remtasi mintimi, kad svarbiausias vienetas yra sava tauta – kad jos bendrasis gėris esąs ir teisingas bendrosios laisvės kriterijus. XX a. raida parodė, jog tokio požiūrio neužtenka. Augustinas šiuo klausimu yra pasakęs, jog valstybė, besivadovaujanti tik bendraisiais šios valstybės interesais, o ne pačiu teisingumu, tikruoju teisingumu, struktūriškai nesiskiria nuo gerai tvarkomos plėšikų gaujos. Juk tada matu laikomas gaujos gėris neatsižvelgiant į kitų gėrį. Metę žvilgsnį atgal į kolonializmo amžių ir žalą, kurią jis paliko pasaulyje, šiandien matome, jog prie plėšikų gaujos esmės kažkaip priartėdavo ir gana tvarkingos bei civilizuotos valstybės, nes tegalvodavo tik apie savo gėrį, bet pačiu gėriu nesirėmė. Taip laiduota laisvė šiek tiek panaši į plėšikų laisvę. Ieškant teisingo mato, prieš akis reikia turėti visą žmoniją ir – kaip pamatysime vis aiškiau – ne tik šiandienę, bet ir rytojaus žmoniją.

Todėl tikrosios teisės, kurią būtų galima vadinti autentiškąja teise ir todėl laisvės teise, kriterijus tegali būti visumos gėris, tai, kas gera savaime. Vadovaudamasis tokia įžvalga, Hansas Jonas atsakomybės sąvoką paskelbė pagrindine etikos sąvoka (8). Tai reiškia, kad laisvė, norint ją suprasti teisingai, visada apmąstytina kartu su atsakomybe. Taigi išlaisvinimo istorija visada tegali vykti tik kaip augančios atsakomybės istorija. Laisvės augimo nebegali sudaryti tiesiog vis didesnis individualių teisių išribojimas – juk tai veda į absurdiškumą ir kaip tiktai tas individualias teises griauna. Laisvės augimas turi būti atsakomybės augimas. Tam priskirtinas vis didesnių įsipareigojimų, kylančių iš žmonijos bendrabūvio bei atitikimo žmogaus esmei, prisiėmimas. Kai atsakas į žmogaus būties tiesą yra atsakomybė, tada galime sakyti: nuo autentiškos išlaisvinimo istorijos neatsiejamas apsivalymas tiesos atžvilgiu. Autentišką laisvės istoriją sudaro individų bei institucijų apvalymas šia tiesa.

Atsakomybės principas suteikia karkasą, kurį reikia užpildyti turiniu. Į šį kontekstą patenka pasiūlymas statydinti pasaulinį etosą, kuriam aistringai įsipareigojęs pirmiausia Hansas Küngas. Tikrai prasminga, maža to, mūsų dabartinėmis aplinkybėmis net būtina įvairiose religijose bei kultūrose ieškoti bendrų pagrindinių etinių elementų; šiuo požiūriu tokios pastangos labai svarbios ir pagirtinos. Kita vertus, akivaizdžios tokio mėginimo ribos, į kurias savo geranoriškoje, bet kartu ir labai pesimistinėje analizėje, savo pakraipa giminingoje Szczypiorskio skepticizmui, dėmesį atkreipė, pavyzdžiui, Joachimas Festas (9). Juk tokiam iš pasaulinių religijų išdistiliuotam etiniam minimumui pirmiausia trūksta etosui reikalingo saistomumo, vidinio autoritetingumo. Nepaisant visų pastangų suprasti, jam stinga ir racionalaus akivaizdumo, kuris, autorių nuomone, matyt, galėtų ir turėtų pakeisti autoritetingumą; taip pat trūksta konkretumo, kuris tik ir daro etosą veiksmingą.

Viena mintis, matyt, irgi glūdinti šiame mėginime, man atrodo teisinga: protas, jei nenori pasidaryti kurčias, nebylus ir aklas esminiams žmogaus egzistencijos dalykams, turi įsiklausyti į didžiąsias religines tradicijas. Nėra nė vienos didelės filosofijos, kuri negyventų iš įsiklausymo į religinę tradiciją bei jos prisiėmimo. Visada, kai šis ryšys nutraukiamas, filosofinis mąstymas sustabarėja ir virsta vien sąvokų žaismu (10). Tokio įsiklausymo būtinybę labai aiškiai aikštėn iškelia būtent atsakomybės tema, tai yra laisvės šaknijimosi gėrio tiesoje, žmogaus ir pasaulio tiesoje klausimas. Mat kad ir koks tinkamas pradas būtų atsakomybės principas, išlieka klausimas: kaip sužinoti, kas yra gera visiems ir kas yra gera ne tik šiandien, bet ir rytoj? Čia tyko dvejopas pavojus: viena vertus, grėsmė nuslysti į konsekvencionalizmą, popiežiaus pagrįstai kritikuojamą enciklikoje apie moralę (11). Žmogus tiesiog pervertina savo jėgas manydamas galįs pasverti savo elgesio padarinius bei padaryti juos savo laisvės norma. Tada netrukus dabartis imama aukoti dėl ateities, bet nestatydinama ir ateitis. Kita vertus, kyla klausimas: kas nustato tai, ko reikalauja mūsų atsakomybė? Kai tiesos neberandama supratingai perimant didžiąsias tikėjimo tradicijas, ji pamainoma sutarimu. Čia vėlgi klaustina: kieno sutarimu? Tada sakoma: sutarimu tų, kurie geba argumentuoti. Kadangi tada neįmanoma nepastebėti tokios intelektinės diktatūros elitiškojo arogantiškumo, priduriama, jog gebantieji argumentuoti turėtų „advokatiškai“ užstoti racionaliam diskursui nepajėgius. Vis tai negali kelti didelio pasitikėjimo. Visi žinome, kokie trapūs yra sutarimai ir kaip greitai partinės grupės tam tikroje intelektinėje aplinkoje gali išsikovoti pripažinimą kaip pažangos bei atsakomybės vienintelės teisėtos atstovės. Čia perdėm nesunkiai galima imtis išvarinėti velnią Belzebubu, perdėm lengvai mūsų namus, išvarius praeities dvasinių konsteliacijų demoną, gali užimti septyni nauji ir dar blogesni demonai.

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

Straipsnis pirmąkart paskelbtas: Internationale Katholische Zeitschrift Communio 24 (1995).

Šaltinis: Bažnyčios žinios