Joseph Ratzinger. Laisvė ir tiesa (III)

Antrąją straipsnio dalį rasite čia

***

Mūsų žmogiškosios būties tiesa

Klausimo, kaip atsakomybę ir laisvę susieti teisingu santykiu, neįmanoma išspręsti tiesiog padarinių skaičiavimu. Turime grįžti prie ankstesnės minties, kad žmogiškoji laisvė yra laisvė laisvių bendrabūvyje; tik tada ji teisinga, būtent atitinka realią žmogaus tikrovę. Tai reiškia: individo laisvei man nereikia ieškoti iš išorės koreguojančių elementų; tada laisvė ir atsakomybė, laisvė ir tiesa visada liktų priešybės, o jos tokios nėra. Nukreiptumas į visumą, į kitą glūdi pačioje teisingai pažintoje individo tikrovėje. Turėdami tai galvoje, pasakysime: kiekviename žmoguje glūdi bendra vienatinės žmogiškosios būties tiesa, kuri tradicijos vadinta žmogaus „prigimtimi“. Remdamiesi tikėjimu sukūrimu, galime suformuluoti dar aiškiau: egzistuoja vienatinė Dievo mintis „žmogus“, į kurią atsiliepti yra mūsų užduotis. Šioje mintyje laisvė ir bendruomeniškumas, tvarka ir nukreiptumas į ateitį yra viena.

Atsakomybė tada reikštų: gyventi būtį kaip atsaką – kaip atsaką į tai, kas iš tiesų esame. Ši vienatinė tiesa apie žmogų, kurioje visų gėris ir laisvė neišardomai susiję, Biblijos tradicijoje išreikšta kaip centrinis elementas Dekaloge, apskritai daugeliu atžvilgiu sutampančiame su kitų religijų didžiosiomis etinėmis tradicijomis. Dekalogas yra Dievo savęs pristatymas, savęs pavaizdavimas ir kartu žmogiškosios būties aiškinimas, jos tiesos suspindėjimas – tiesos, regimos Dievo esmės veidrodyje, nes teisingai suprasti žmogų galima tiktai remiantis Dievu. Gyventi Dekalogu reiškia: gyventi savo panašumu į Dievą, atsiliepti į savo esmės tiesą ir taip daryti gera. Dar kartą kitais žodžiais: gyventi Dekalogu reiškia gyventi žmogaus dieviškumu, o tai ir yra laisvė – būtent mūsų būties sulydymas su dieviškąja būtimi ir iš to kylanti visų dermė su visais (12).

Kad ši ištara būtų teisingai suprasta, pridurtina dar viena pastaba. Kiekvienas didis žmogaus žodis peržengia tai, kas tiesiogiai sąmoningai pasakyta, nusidriekdamas į gilesnes gelmes; tame, kad pasakyta, visada glūdi to, kas nepasakyta, perteklius, leidžiantis žodžiams augti laiko tėkmėje. Jei tai pasakytina apie žmogaus kalbą, tai juo labiau tai galioja žodžiui, ateinančiam iš dieviškosios gelmės. Dekalogas niekada nesuvokiamas tiesiog kaip gatavas. Vėlesnėse bei besimainančiose istorinės atsakomybės situacijose jis pasirodo vis iš naujų perspektyvų, vis atsiveria nauji jo reikšmės matmenys. Vyksta įvesdinimas į tiesos visumą, į tiesą, kurios vienu istoriniu akimirksniu net nebūtų įmanoma pakelti (plg. Jn 16, 12 ir t.). Krikščioniui svarbiausia aiškinimo instancija, kurioje atsiveria iki tol nematyta gelmė, yra aiškinimas, vykęs Kristaus žodžiais ir darbais, jo kančia ir prisikėlimu. Kadangi taip yra, tikėjimo žinios klausymasis yra ne pasyvus kokios nors nežinomos informacijos priėmimas, bet budinantis mūsų miegančią sąžinę ir atveriantis tiesos šviesos mumyse laukiančias supratimo galias. Tad toks supratimas yra kuo aktyviausias procesas, tiesiog ir suteikiantis jėgų racionaliai ieškoti mūsų atsakomybės matų. Racionalus ieškojimas ne uždusinamas, bet, priešingai, išlaisvinamas iš bejėgiško klaidžiojimo neištiriamybėje ir parodomas jam kelias. Kai Dekalogas, išskleistas racionalaus supratimo pastangomis, atsiliepia į vidinį mūsų esmės reikalavimą, jis yra ne laisvės priešybė, bet jos reali forma. Tada jis yra kiekvienos laisvės teisės pagrindas ir tikrai išlaisvinanti žmonijos istorijos jėga.

Rezultatų apibendrinimas

„Galbūt atitarnavusi Apšvietos garo mašina po du šimtus metų trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo mūsų akyse ir ne be mūsų įsikišimo sustojo, ir garas beina tik į orą“, – tokia yra pesimistinė Szczypiorskio diagnozė, paskatinusi mus leistis į apmąstymus. Dabar sakyčiau: ši mašina be gedimų niekada neveikė – prisiminkime tik abu pastarojo šimtmečio pasaulinius karus ir diktatūras, kurias išgyvenome. Tačiau kartu pridurčiau: mums jokiu būdu nereikia visiškai atsisveikinti su Apšvietos paveldu kaip tokiu, paskelbti jį atitarnavusia garo mašina. Mums iš tikrųjų reikia pakoreguoti kursą trimis esminiais punktais, kuriais norėčiau apibendrinti savo svarstymų derlių.

1. Laisvės samprata, kai išlaisvinimu laikomas tik vis tolesnis normų ardymas ir nuolatinis individualių laisvių plėtimas iki visiško išsilaisvinimo iš bet kurios tvarkos, yra klaidinga. Laisvė, idant nevirstų melu ir savigriova, turi vadovautis tiesa, tai yra tuo, kas mes esame iš tikrųjų, ir šią mūsų būtį atitikti. Kadangi žmogus yra buvimo-kito-dėka, buvimo-kartu ir buvimo-kitam paženklinta būtybė, žmogaus laisvė gali egzistuoti tik tvarkingame laisvių bendrabūvyje. Todėl teisė yra ne laisvės priešybė, bet jos sąlyga, maža to, ją pačią steigia. Išlaisvinimas yra ne laipsniškas teisės ir normų panaikinimas, bet mūsų pačių apvalymas, taip pat normų apvalymas, kad jos įgalintų žmogaus vertą laisvių bendrabūvį.

2. Iš mūsų esmės tiesos išplaukia dar kai kas: šioje mūsų žmonijos istorijoje niekada nebus absoliučiai idealios būklės ir niekada nebus pastatydinta galutinė laisvės tvarka. Žmogus visada yra pakeliui ir visada yra baigtinis. Szczypiorskis socialistinės visuomeninės santvarkos akivaizdaus neteisingumo ir visų liberaliosios santvarkos problemų akivaizdoje suabejojo: galbūt apskritai nėra to, kas teisinga? Į tai dabar galime atsakyti: visiškai idealios dalykų tvarkos, kuri būtų tobulai teisinga, niekada nebus (13). Kur tokia pretenzija keliama, ten sakoma netiesa. Tikėjimas pažanga nėra visais atžvilgiais klaidingas. Bet klaidingas yra mitas apie būsimą išlaisvintąjį pasaulį, kur visa bus kitaip ir visa bus gera. Mes įstengiame pastatydinti tik santykines tvarkas ir jos visada bus tik santykinai teisingos. Tačiau kaip tik ir turime stengtis kuo arčiau priartėti prie to, kas tikrai teisinga. Visa kita, kiekviena istorijos ribų neperžengianti eschatologija, ne išlaisvina, bet apgauna ir todėl pavergia. Todėl būtina demitologizuoti ir mitinį spindesį, suteiktą pertvarkymo ir revoliucijos sąvokoms. Pertvarkymas nėra gėris savaime. Ar tai gera ar bloga, priklauso nuo jo konkretaus turinio bei atramos taškų. Nuomonė, jog esminė užduotis galynėjantis dėl laisvės yra pasaulio pertvarka, tėra – kartoju – mitas. Istorijoje visada bus pakilimų bei nuosmukių. Turint galvoje tikrai dorovinę žmogaus esmę, ji rutuliojasi ne linijiškai, bet su pasikartojimais. Mūsų užduotis yra kaskart savo dabartyje galynėtis dėl santykinai geriausios žmonių bendrabūvio santvarkos, sergėti iškovotą gėrį, nugalėti esamą blogį bei gintis nuo griovimo galių įsiveržimo.

3. Turime atsisveikinti su absoliučios proto autonomijos ir jo apsiribojimo savimi svajone. Žmogaus protui reikia atsiremti į didžiąsias religines žmonijos tradicijas. Į kai kurias religines tradicijas jis žvelgs gana kritiškai. Religijos patologija yra pavojingiausias žmogaus dvasios susirgimas. Jis pasitaiko tarp religijų, bet taip pat egzistuoja ir ten, kur religija apskritai atmetama ir santykinėms gėrybėms priskiriamas absoliutus rangas: ateistinės Naujųjų laikų sistemos yra baisiausi nuo savo esmės nutolusios religinės aistros, tai yra gyvybei pavojingo žmogiškosios dvasios susirgimo, pavyzdžiai. Kur Dievas neigiamas, ten laisvė nestatydinama; priešingai, iš jos atimamas pagrindas, ir todėl ji iškreipiama (14). Kai visiškai atsisakoma tauriausių ir giliausių religinių tradicijų, žmogus atsiskiria nuo tiesos, gyvena priešingai jai ir tampa nelaisvas. Filosofinė etika irgi negali būti visiškai autonominė. Ji negali atsisakyti minties apie Dievą, kartu neatsisakydama minties apie būties tiesą, kuriai būdingas etinis pobūdis (15). Jei nėra tiesos apie žmogų, tai jis neturi ir laisvės. Tik tiesa padaro mus laisvus.

Nuorodos

(12) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2052–2082. 

(13) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 78: „numquam pax pro semper acquisita est“. 

(14) Plg. J. Fest, op. cit., 79: „Nė vienu jam adresuojamų kreipimųsi nepasakoma, kaip jam įmanoma gyventi be anapus bei nesibaiminant Paskutinio teismo ir kartu nuolatos elgtis priešingai savo interesams bei geismams“. Taip pat plg. L. Kolakowski, Falls es keinen Gott gibt, München 1982. 

(15) Plg. J. Pieper, op. cit. (žr. 10 past.).

Josephas Ratzingeris yra dabartinis Romos Katalikų bažnyčios popiežius Benediktas XVI. Straipsnis pirmąkart paskelbtas: Internationale Katholische Zeitschrift Communio 24 (1995).

Šaltinis: Bažnyčios žinios