Joseph Ratzinger. Laisvė ir tiesa (I)

Klausimas

Šiandienėje žmonijos sąmonėje laisvė dažnai iškyla kaip aukščiausias gėris apskritai, visoms kitoms gėrybėms rikiuojantis žemiau. Teisės srityje meno laisvei, nuomonės reiškimo laisvei visur teikiama pirmenybė kiekvienos kitokios dorovinės vertybės atžvilgiu. Vertybės, konkuruojančios su laisve, galinčios versti ją apriboti, atrodo lyg pančiai, „tabu“, tai yra archajinių draudimų bei baimių liekanos. Politinei veiklai tenka įrodinėti, jog ji skatinanti laisvę. Religija irgi gali išlaikyti savo poveikį tik pateikdama save kaip žmogų bei žmoniją išlaisvinančią jėgą. Žmogui bei žmogaus orumą atitinkančiam gyvenimui svarbių vertybių skalėje laisvė rodosi kaip tikroji pamatinė vertybė ir pagrindinė žmogaus teisė apskritai. Tuo tarpu į tiesos sąvoką žvelgiame veikiau įtariai: prisimename, kiek daug nuomonių bei sistemų naudojosi tiesos sąvoka, kaip dažnai tikinimai, kad kas nors yra tiesa, tebūdavę priemonė laisvei slopinti. Prie to dar prisideda gamtamokslio maitinamas skeptiškumas viskam, ko neįmanoma tiksliai paaiškinti ar patvirtinti, – visa tai galiausiai atrodo subjektyvus vertinimas, negalintis pretenduoti į visuotinį privalomumą. Šiuolaikinė laikysena tiesos atžvilgiu glausčiausiai išreiškiama Piloto žodžiais: kas yra tiesa? Kas teigia savo gyvenimu, savo žodžiais bei veikla tarnaująs tiesai, tas turi tikėtis būti priskirtas svajotojams ar fanatikams. Juk „vaizdas į anapus mums užvertas“ – šie Goethe’s žodžiai iš „Fausto“ tinka visų mūsų jausenai apibūdinti.

Žinoma, perdėm pasitikinčiai besireiškiančio tiesos patoso akivaizdoje gana pagrįsta klausti: kas yra tiesa? Bet lygiai taip pat pagrįsta klausti: kas yra laisvė? Ką turime galvoje liaupsindami laisvę bei statydami ją ant aukščiausios mūsų vertybių skalės pakopos? Manau, jog su laisvės troškimu susijęs turinys apskritai gana taikliai išdėstytas žodžiais, kuriais savo svajonę apie laisvę kartą išreiškė Karlas Marxas. Būsimoji komunistinė visuomenė suteiksianti galimybę „šiandien daryti viena, rytoj kita, rytą medžioti, popiet žvejoti, vakare užsiimti gyvulininkyste, pavalgius kritikuoti kaip nori...“ (1). Nereflektuotoje vidutinėje jausenoje laisvė suvokiama būtent kaip teisė ir galimybė daryti visa, kas tik norima, ir nedaryti nieko, ko nenorima. Kitaip tariant, laisvė tada reikštų, kad savi norai yra vienintelė mūsų veiklos norma ir kad valia gali norėti visko bei taip pat turi galimybę visa, ko norima, įgyvendinti. Čia, žinoma, kyla klausimai: kiek iš tikrųjų laisva yra valia? Kiek ji yra protinga? Ir ar neprotinga valia iš tiesų yra tikrai laisva valia? Ar neprotinga laisvė tikrai yra laisvė? Ar ji tikrai yra gėris? Tad, siekiant išvengti neprotingumo tironijos, ar laisvės apibrėžimo, pagrįsto galėjimu norėti bei galėjimu daryti tai, ko norima, nereikėtų papildyti sąsaja su protu, su žmogaus kaip visumos vientisumu? Ir ar ne per proto ir valios sąveiką ieškotina ir bendrojo visų žmonių proto bei laisvių tarpusavio suderinamumo? Akivaizdu, jog, klausiant apie valios protingumą bei jos ryšį su protu, netiesiogiai klausiama ir apie tiesą.

Kelti tokius klausimus mus verčia ne tik abstraktūs filosofiniai svarstymai, bet ir mūsų visiškai konkreti visuomeninė situacija, kai laisvės troškimas išlieka nepalaužtas, bet vis dramatiškiau kyla abejonių dėl visų ikišiolinių laisvės sąjūdžių pavidalų bei visų laisvės sistemų. Neužmirškime, kad marksizmas kaip didžiulė politinė XX a. jėga gimė reikšdamas pretenziją sukurti naują laisvės bei išlaisvinto žmogaus pasaulį. Būtent šis jo pažadas sukurti naują pasaulį žinant mokslo laiduotą kelią į laisvę laimėjo jam daug drąsiausių mūsų epochos protų; galiausiai jis net ėmėsi atrodyti jėga, pagaliau galinčia krikščioniškąjį mokymą apie atpirkimą paversti realia išlaisvinimo praktika, – jėga, galinčia realizuoti Dievo karalystę kaip autentišką žmonių karalystę. Realiojo socializmo žlugimas Rytų Europos valstybėse šių vilčių visiškai nesužlugdė; vienur kitur jos tyliai tebegyvuoja bei ieško naujo pavidalo. Politinio ir ekonominio žlugimo nelydėjo tikra dvasinė įveika, todėl marksizmo iškeltas klausimas jokiu būdu neišnyko. Vis dėlto tai, kad jo sistema nefunkcionavo taip, kaip žadėta, akivaizdu. To, kad šis tariamas laisvės sąjūdis greta nacionalsocializmo buvo didžiausia Naujųjų laikų istorijoje vergovės sistema, rimtai neigti nebegali niekas: žmogaus ir pasaulio ciniško griovimo mastai, tiesa, dažnai tarsi gėdijantis nutylimi, tačiau ginčyti to nebegali niekas.

Vis dėlto išryškėjęs moralinis liberaliosios sistemos politikoje bei ekonomikoje pranašumas entuziazmo nekelia. Per daug yra tų, kurie šios laisvės vaisiais nesinaudoja, maža to, apskritai praranda bet kokią laisvę: masiniu reiškiniu vėl tampa nedarbas; nereikalingumo jausmas žmones kamuoja ne mažiau nei materialinis skurdas. Plinta begėdiškas išnaudojimas; organizuotas nusikalstamumas naudojasi laisvojo pasaulio galimybėmis, o visa tai lydi beprasmybės šešėlis. Lenkų filosofas Andrzejus Szczypiorskis 1995 m. Zalcburgo Akademinėje savaitėje negailestingai nusakė sienai sugriuvus iškilusią laisvės dilemą. Verta jo pasiklausyti ilgėliau:

„Neabejotina, kad kapitalizmas padarė didelę pažangą. Taip pat neabejotina, kad jis nepatenkino lūkesčių. Kapitalizme nuolatos girdėti milžiniškų masių, kurių troškimas nebuvo patenkintas, šauksmas... Sovietinės pasaulio ir žmogaus koncepcijos žlugimas politinėje bei socialinėje praktikoje iš vergystės išlaisvino milijonus žmonių. Tačiau Europos mąstymo pavelde, pastarųjų dviejų šimtų metų tradicijos šviesoje, antikomunistinė revoliucija reiškia ir Apšvietos iliuzijų pabaigą, taigi intelektinės koncepcijos, rėmusios ankstyvosios Europos plėtojimąsi, sugriovimą... Prasidėjo keista, niekam nepažįstama plėtros vienodumo epocha. Staiga pasirodė – galbūt pirmąkart istorijoje, – kad tėra vienas vienintelis ateities kūrimo receptas, vienas vienintelis kelias, vienas vienintelis modelis ir vienas vienintelis būdas. Žmonės liovėsi tikėję vykstančių pervartų prasme. Jie taip pat prarado viltį, kad pasaulį apskritai įmanoma pakeisti ir kad jį keisti verta... Tačiau šiandienis alternatyvos stygius leidžia žmonėms kelti visiškai naujus klausimus. Pirmasis klausimas: galbūt Vakarai buvo neteisūs? Antrasis klausimas: jei Vakarai buvo neteisūs, tai kas tada buvo teisus? Kadangi Europoje niekas neabejoja, kad komunizmas buvo neteisus, kyla trečiasis klausimas: galbūt išvis nėra to, kas teisinga? Bet jei taip, tai visas Apšvietos mąstymo paveldas bevertis... Galbūt atitarnavusi Apšvietos garo mašina po du šimtus metų trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo mūsų akyse ir ne be mūsų įsikišimo sustojo, ir garas eina tik į orą. Jei taip yra iš tikrųjų, tai perspektyvos niūrios“ (2).

Kad ir kiek daug būtų galima pateikti priešpriešinių klausimų, Szczypiorskio pagrindinių klausimų realumas bei logiškumas neginčytini; tačiau kartu diagnozė tokia slegianti, kad ja negalima tenkintis. Ar iš tikrųjų niekas nebuvo teisus? Ar iš tiesų nėra to, kas teisinga? Ar Europos Apšvietos pagrindai, kuriais remiasi mūsų laisvės kelias, tikrai klaidingi ar bent ne be trūkumų? Klausimas „Kas yra laisvė?“ galiausiai ne mažiau sudėtingas negu klausimas „Kas yra tiesa?“. Apšvietos dilema, į kurią nenuneigiamai esame patekę, verčia mus iš naujo kelti abu klausimus ir iš naujo ieškoti jų sąryšio. Norėdami žengti žingsnį į priekį, turime iš naujo apmąstyti Naujųjų laikų laisvės kelio išeities tašką; kad pakoreguotume kursą – o tai akivaizdžiai būtina, idant, niaukiantis perspektyvoms, vėl išryškėtų keliai, – turime grįžti į išeities taškus bei pradėti nuo tenai. Trokšdamas paskatinti naujiems apmąstymams, čia, žinoma, tegaliu pamėginti pateikti keletą svarbesnių momentų, nužyminčių Naujųjų laikų kelio didybę ir pavojus.

Naujųjų laikų laisvės istorijos ir laisvės sąvokos problematika

Neabejotina: epocha, kurią vadiname Naujaisiais laikais, nuo pat pradžių paženklinta laisvės temos. Prasidėjęs veržimasis naujų laisvių link apskritai yra vienintelis tokią periodizaciją pateisinantis pagrindas. Galingais akordais ši tema iškart suskamba Liuterio kovos rašinyje „Apie krikščionio laisvę“ (3). Tai buvo laisvės šūksnis, privertęs žmones suklusti, davęs pradžią tikrai lavinai ir iš vieno vienuolio raštų leidęs gimti masiniam sąjūdžiui, iš pagrindų pakeitusiam Viduramžių pasaulio veidą. Galvoje turėta sąžinės laisvė bažnytinės valdžios atžvilgiu, taigi giliausia žmogaus laisvė apskritai. Žmogų išgelbėja ne bendruomeninės santvarkos, bet jo visiškai asmeniškas tikėjimas į Kristų. Tai, kad visa Viduramžių Bažnyčios tvarkos sistema tapo galiausiai nebesvarbi, išgyventa kaip milžiniškas postūmis išlaisvinimo link. Tvarka, turėjusi palaikyti bei gelbėti, ėmė atrodyti našta; ji nebesaisto, tai yra nebeturi atperkamosios reikšmės. Atpirkimas yra išlaisvinimas, išlaisvinimas iš antindividualios tvarkos. Net jei ir negalima kalbėti apie Reformacijos individualizmą, vis dėlto nauja individo reikšmė ir santykio tarp individo sąžinės ir valdžios slinktis yra jos išskirtinis bruožas. Šis išsilaisvinimo sąjūdis, tiesa, neperžengė religijos srities ribų. Visada, kai jis tapdavo politine programa, kaip antai valstiečių karuose bei krikštytojų sąjūdyje, Liuteris jam energingai priešindavosi. Politikos srityje, įkūrus valstybės ir žemių Bažnyčias, pasaulietinės valdžios galia netgi padidėjo ir sugriežtėjo. Anglosaksų erdvėje iš šio naujo religinės ir politinės valdžios lydinio išsiveržia laisvosios Bažnyčios, taip tapdamos naujo istorinio statinio, aiškų pavidalą įgyjančio antrajame Naujųjų laikų tarpsnyje – Apšvietos epochoje, pirmtakėmis.

Visai Apšvietai būdingas veržimasis į emancipaciją, pirmiausia Kanto šūkio: „Sapere aude – išdrįsk pats naudotis savo protu“ prasme. Galvoje turimas individualaus proto ištrūkimas iš autoriteto saitų, kurie visi kritiškai patikrintini. Galioti turi tik tai, kas suprantama protui. Ši filosofinė programa iš esmės taip pat yra politinė programa: valdyti turi tik protas; neturi būti jokios kitos valdžios, išskyrus proto. Galioja tik tai, kas suprantama; kas nėra protinga, tai yra suprantama, tas įpareigoti negali. Tačiau ši pagrindinė Apšvietos kryptis reiškiasi skirtingomis, net priešingomis socialinėmis filosofijomis bei politinėmis programomis. Mano manymu, skirti būtų galima dvi dideles sroves: daugiau į prigimtinę teisę orientuotą anglosaksišką pakraipą, linkstančią į konstitucinę demokratiją kaip vienintelę realistišką laisvės sistemą, ir jai priešingą radikalią Rousseau poziciją, galiausiai krypstančią į visišką bevaldystę. Prigimtine teise besiremiantis mąstymas kritikuoja pozityviąją teisę, konkrečias valdymo formas, pasitelkdamas žmogiškosios būties vidinių teisių, ankstesnių už visas įstatymines santvarkas bei esančių jų matas bei pagrindas, kriterijų. „Žmogus sukurtas laisvas, yra laisvas, net jei ir būtų gimęs su grandinėmis“, – šia prasme sakė Friedrichas Schilleris. Tai ne žodžiai, kuriais metafizinėmis mintimis guodžiami vergai, tai kovos šūkis, veiklos maksima. Teisinė tvarka, sukurianti vergiją, neteisinga. Nuo pat sukūrimo žmogus turi teises; kad būtų teisingumas, jis turi galėti jomis naudotis. Laisvė žmogui nesuteikiama iš išorės. Jis turi tą teisę todėl, kad yra sukurtas laisvas. Iš tokio mąstymo išsirutuliojo žmogaus teisių kaip šiuolaikinio laisvės sąjūdžio magna charta idėja. Kalbant čia apie prigimtį, galvoje neturima tiesiog biologinių procesų sistema. Veikiau sakoma, kad teisės glūdi žmogaus prigimtyje iki visų tvarkos darinių. Taip suprantama žmogaus teisių idėja iš pradžių yra revoliucinė idėja: ji atmeta valstybės absoliutizmą, pozityviosios įstatymų leidybos savivalę. Tačiau kartu ji yra metafizinė idėja: etinė ir teisinė pretenzija glūdi pačioje būtyje. Pastaroji nėra akla materialybė, kurią būtų galima formuoti vadovaujantis vien tikslingumu. Prigimtyje slypi dvasia, slypi etosas bei orumas ir todėl mūsų teisėta pretenzija į laisvę ir kartu tos laisvės matas. Čia susiduriame su stoicizmo iš esmės įkvėpta ir, vadovaujantis kūrinijos teologija, perkeista prigimties sąvoka: pagonys pažįsta įstatymą „iš prigimties“ ir taip patys sau yra įstatymas (Rom 2, 14).

Savitas Apšvietos epochos indėlis į šią mąstymo kryptį, matyt, yra tai, kad pretenzija į prigimtinę teisę esamų valdymo pavidalų atžvilgiu pirmiausia reiškiasi kaip individo teisių reikalavimas iš valstybės ir institucijų. Žmogaus prigimtimi pirmiausia laikoma tai, kad jis turi teises bendruomenės atžvilgiu, teises, kurios gintinos nuo bendruomenės: institucija iškyla kaip laisvei priešingas polius; individas iškyla kaip laisvės subjektas, o kaip laisvės tikslas – visiška individo emancipacija.

Čia ši srovė susiliečia su antrąja, nuo pat pradžių daug radikalesne pakraipa: Rousseau akimis, visa, kas sukurta valios ir proto, priešinga prigimčiai, ją gadina ir jai prieštarauja. Prigimties sąvoka nėra paženklinta teisės, kuri kaip gamtos įstatymas jau būtų pirmesnė už visas mūsų institucijas, idėjos. Rousseau prigimties sąvoka yra antimetafizinė, prilygintina svajonei apie visišką, nieko nevaržomą laisvę (4). Panašios mintys nesvetimos ir Nietzsche’i, svaiginantį dionizijiškąjį pradą priešpriešinusiam apoloniškajam ir taip išreiškusiam pirmaprades religijų istorijos priešybes: proto, kuriam atstovauja Apolonas, tvarka gadina laisvą, nevaržomą prigimties svaigulį (5). Klagesas šį motyvą perėmė kartu su dvasios kaip sielos priešininkės idėja: dvasia yra ne didžiulė nauja dovana – tik ją turint laisvė apskritai egzistuoja, – bet to, kas pirmapradiška, jo aistros bei laisvės griovėja (6). Toks karo dvasiai paskelbimas tam tikra prasme Apšvietai yra priešingas, todėl tokiomis kryptimis galėjo remtis Apšvietai priešiškas bei „kraują bei žemę“ garbinantis nacionalsocializmas. Tačiau pagrindinis Apšvietos motyvas, laisvės reikalavimas, ir čia ne tik juntamas, bet ir išplėtotas iki radikaliausios formos. Radikaliuose politiniuose XIX ir XX a. sąjūdžiuose tokios tendencijos, nukreiptos prieš demokratiškai prijaukintą laisvės formą, prasiverždavo įvairialypiais pavidalais. Prancūzų revoliucija, pradėjusi konstitucinės demokratijos idėja, greitai nusikratė jos pančių ir leidosi Rousseau bei anarchinės laisvės keliais; būtent todėl ji neišvengiamai tapo kruvina diktatūra.

1. Marksizmas remiasi tuo, kad laisvė nedali, taigi kaip tokia egzistuoja tik tada, kai yra visų laisvė. Laisvė susijusi su lygybe: kad laisvė egzistuotų, pirma laiduotina visų lygybė. Tai reiškia, kad, siekiant visiškos laisvės, laisvės būtina atsižadėti. Už visų bendrą laisvę kovojančiųjų solidarumas turįs būti pirmesnis už individualių laisvių įgyvendinimą. Marxo citata, nuo kurios pradėjome, rodo, jog kelio gale vėl laukia nevaržomos individo laisvės idėja, tačiau dabar laisvė pajungtina bendruomeniniam aspektui, lygybei, o individas – bendruomenės teisei.

2. Tai lemia, kad individo laisvė priklauso nuo visumos struktūros ir kad kovojant už laisvę iš pradžių kovotina ne už individo teises, bet už kitokią pasaulio struktūrą. Atsakinėdamas į klausimą, kaip ta struktūra turėtų atrodyti ir kaip derėtų ją racionaliai kurti, marksizmas išsikvėpė. Tai, kad nė viena iš sukurtų struktūrų, dėl kurių reikalaujama atsisakyti laisvės, jos iš tikrųjų neįgalina, galėjo būti aišku ir neregiui. Bet intelektualai savo mąstymo darinių atžvilgiu būna akli. Todėl jie galėjo išsižadėti bet kokio realizmo ir toliau kovoti už sistemą, kurios pažadai neįgyvendinami. Išsisukinėta bėgant į mitologijos sritį: naujoji struktūra pagimdysianti naują žmogų – juk iš tiesų tik esant naujiems žmonėms, visiškai kitokiems žmonėms tai, kas žadėta, galėjo funkcionuoti. Solidarumo reikalavimas ir laisvės nedalumo idėja sudaro moralinę marksizmo šerdį, tuo tarpu naujojo žmogaus žadėjimas yra melas, paralyžiuojantis ir moralinį pradą. Dalinės tiesos sujungiamos su melu, ir tada žlunga visa: melas apie laisvę panaikina ir teisingus elementus. Laisvė be tiesos nėra laisvė.

Štai šioje vietoje dabar ir stovime. Priartėjome prie lygiai tų pačių problemų, kurias taip drastiškai Zalcburge suformulavo Szczypiorskis. Dabar žinome, kas yra melas, – tas pasakytina bent apie ikišiolines marksizmo reiškimosi formas. Tačiau dar toli gražu nežinome, kas yra tiesa. Maža to, vis daugiau baiminamasi, kad galbūt tiesos apskritai nėra. Galbūt teisės ir to, kas teisinga, išvis nėra? Galbūt turėtume tenkintis minimaliomis laikinomis tvarkomis? Bet galbūt kaip tik dėl to jos ir nenusiseka, kaip matome daugelyje pasaulio dalių? Skeptiškumas didėja, jo motyvai stiprėja, tačiau kartu nenyksta ir to, kas besąlygiška, troškimas.

Jausmas, kad demokratija dar nėra tikroji laisvės forma, gana visuotinis ir vis labiau plinta. Marksistinės demokratijos kritikos negalima tiesiog nustumti į šalį: kokiu mastu rinkimai yra laisvi? Kokiu mastu valia manipuliuojama per reklamą, kapitalą, viešąją nuomonę? Argi neatsirado nauja oligarchija, lemianti, kas šiuolaikiška ir pažangu, kaip turėtų galvoti apsišvietęs žmogus? Apie šios oligarchijos žiaurumą, jos galimybes viešai pasmerkti žinome pakankamai. Kas stoja jai skersai kelio, tas yra laisvės priešas, nes juk kliudąs laisvai reikšti nuomonę. O ką pasakyti apie valios susidarymą demokratinio atstovavimo institucijose? Kas dar patikėtų, kad čia tikrai yra svarbiausia visuotinė gerovė? Kas gali abejoti interesų, kurių purvinos rankos vis dažniau prasikiša, galia? Ir apskritai: ar daugumos ir mažumos sistema tikrai yra laisvės sistema? Ir ar daugialypės interesų sąjungos tiesiog akyse netampa stipresnės negu tikroji politinė atstovybė, parlamentas? Šiame galių raizgalyne vis grėsmingiau kyla nevaldomumo problema: abipusis troškimas įgyvendinti savo interesus ima blokuoti visumos laisvę.

Pasitaiko, žinoma, flirtavimo su autoritariniais sprendimais, bėgimo nuo nesuvaldytos laisvės. Tačiau mūsų laikų dvasiai ši laikysena nėra pagrindinė. Radikali Apšvietos srovė savo poveikio neprarado, jis netgi stiprėja. Būtent demokratijos apribojimų akivaizdoje vis garsesni visiškos laisvės reikalaujantys balsai. Kaip ir anksčiau, „įstatymas ir tvarka“ laikomi laisvės priešybe. Kaip ir anksčiau, institucija, tradicija, valdžia kaip tokia atrodo laisvės priešingybės. Anarchistinis laisvės troškimo bruožas stiprėja, nes bendruomeninės laisvės formos, besiremiančios tvarka, netenkina. Didieji brėkštančių Naujųjų laikų pažadai neišsipildė, tačiau jų žavesys nesusilpnėjo. Laisvės formos, besiremiančios demokratine tvarka, šiandien nebeįmanoma apginti šia ar ana įstatymų reforma. Klausimas judina pačius pagrindus. Kalbama apie tai, kas yra žmogus ir kaip jis teisingai gali gyventi kaip individas ir apskritai.

Matome: politinė, filosofinė ir religinė laisvės problema virto neišardoma visuma; ieškantis kelių į ateitį prieš akis privalo turėti visumą ir negali tenkintis paviršutinišku pragmatizmu. Prieš mėgindamas nužymėti, mano akimis, atsiveriančias kryptis, dar norėčiau mesti žvilgsnį į galbūt radikaliausią XX a. laisvės filosofiją, būtent J.–P. Sartre’o filosofiją, kurioje išryškėja visas šio klausimo rimtumas ir visa jo didybė. Sartre’as žmogaus laisvę laiko jo prakeikimu. Priešingai negu gyvūnas, žmogus neturi „prigimties“. Gyvūnas gyvena pagal jam įdiegtus dėsnius; jam nereikia galvoti, ką daryti su savo gyvenimu. Tuo tarpu būtybė „žmogus“ nėra determinuota. Jis yra atviras klausimas. Turiu pats nuspręsti, kaip suvokiu žmogaus būtį, ką su ja daryti, kaip ją formuoti. Žmogus neturi prigimties, jis tėra laisvė. Jis turi gyventi laikydamasis kažkurios krypties, tačiau jo gyvenimas galiausiai lieka tuščias. Tokia beprasmė laisvė yra žmogaus pragaras. Įdomiausia šioje mąstymo pakraipoje tai, kad laisvė radikaliai atskiriama nuo tiesos: nėra nė tiesos. Laisvė neturi nei krypties, nei mato (7). Tačiau toks visiškas tiesos nebuvimas, jokių dorovinių ir metafizinių saitų nebuvimas, visiškai anarchinė laisvė kaip žmogaus esminė paskirtis mėginančiam ja gyventi atsiskleidžia ne kaip aukščiausia egzistencijos viršūnė, bet kaip gyvenimo niekybė, kaip absoliuti tuštuma, kaip prakeikimo apibrėžimas. Ekstrapoliuojant radikalios laisvės sąvoką, gyvai išgyventą paties Sartre’o, paaiškėja, kad išsilaisvinimas iš tiesos grynos laisvės nepagimdo, bet ją panaikina. Anarchinė laisvė, imama radikaliai, neatperka, bet paverčia žmogų nepavykusiu kūriniu, būtimi be prasmės.

Antrąją straipsnio dalį rasite čia

Nuorodos:

(1) K. Marx – F. Engels, Werke, 39 Bände, Berlin 1961–1971), Bd. 3, 33.
(2) Cituojama pagal Aukštųjų mokyklų savaitėje gautą rankraštį.
(3) Plg., pvz., E. Lohse, Martin Luther, München 1981, 60, 86.
(4) Plg. D. Wyss, Zur Psychologie und Psychopathologie der Verblendung: J.–J. Rousseau und M. Robespierre, die Begründer des Sozialismus, in: „Jahres- und Tagungsberichte der Görres-Gesellschaft 1992“, 33–45; R. Spaemann, Rousseau – Bürger ohne Vaterland. Von der Polis zur Natur, München 1980.
(5) Plg. P. Köster, Der sterbende Gott. Nietzsches Entwurf übermenschlicher Grösse, Meisenheim 1972; E. Löw, Nietzsche. Sophist und Erzieher, Weinheim 1984.
(6) Plg. Th. Steinbüchel, Die philosophische Grundlegung der christlichen Sittenlehre I/I, Düsseldorf 31947, 118–132.
(7) Plg. J. Pieper, Kreatürlichkeit und menschliche Natur. Anmerkungen zum philosophischen Ansatz von J.-P. Sartre, in: ders., Über die Schwierigkeit, heute zu glauben, München 1974, 304–321.

Straipsnis pirmąkart paskelbtas: Internationale Katholische Zeitschrift Communio 24 (1995).

Šaltinis: Bažnyčios žinios