Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (III)

Nors libertaristiniame mąstyme esama ryškių utopinio mąstymo apraiškų, vis dėlto tai visai netrukdo libertarizmo ideologiniams principams įgyti vis didesnę praktinę (politinę) reikšmę. Žvelgiant per istorijos prizmę, galima išskirti mažiausiai dvi metodologinio individualizmo principo sklaidai, o kartu ir libertarizmo idėjų politiniam įsigalėjimui kelią atvėrusias prielaidas. Pirmoji prielaida yra moralinio tradicijos spaudimo nyksmas, o antroji – Rytų komunistinės sistemos krachas ir Vakarų bei gerovės valstybės krizė.

Kalbant apie pirmąją prielaidą, svarbu akcentuoti, kad liberaliojo anarchizmo kaip atskiros teorinės pozicijos išsigryninimas tik XIX amžiaus viduryje išties negali būti vertinamas kaip paprasčiausias atsitiktinumas. Norint tuo įsitikinti, pakaktų pastebėti, kad vykstant individualizmo principo radikalizacijai, paraleliai į pabaigą judėjo ir kitas XVI  - XIX a. Vakarų Europoje vykęs procesas, kurį Karl`as Polany`is įvardino ,,didžiosios transformacijos“ terminu. Siekiant paaiškinti, kodėl pastarasis procesas vertintinas kaip itin glaudžiai susijęs su liberaliojo anarchizmo radimusi bei įsigalėjimu, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog didžioji transformacija, žyminti vis spartesnę detradicionalizaciją bei individualizmo emancipaciją, galiausiai sunaikino tradicines organiškas egzistavimo formas, pakeisdama pastarąsias kitokiu organizacijos tipu – atomistiniu individualizmu [1]. Šie fundamentalūs socialiniai pokyčiai buvo atitinkamai reflektuoti bei užfiksuoti ir teoriniame lygmenyje – būtent liberaliojo anarchizmo teorinės pozicijos formavimesi.

Tačiau net ir pripažįstant tą faktą, jog nuo XIX amžiaus vidurio tradicijos erozija tik intensyvėjo [2], sykiu negalima nesutikti ir su tuo, kad dar iki galo nesunaikinti tradicijos įtakos likučiai kone visą XIX amžių sugebėjo apsaugoti individą nuo galutinio jo ,,dekonstravimo“ ir šitaip ribojo libertarizmo kraštutinimų praktinę sklaidą. Nors nėra abejonės, kad jau su kapitalizmo iškilimu pradėjusi formuotis ,,savęs realizavimo“ idėja laipsniškai ,,laisvino“ individą iš tradicinių apribojimų ir prigimtinių saitų [3], vis dėlto pastarasis vyksmas praktiškai iki pat XIX amžiaus pabaigos susidurdavo su silpnėjančia, bet vis dar pakankamai tvirta moralinio ir kultūrinio poveikio priemonių opozicija. Tam pritaria ir Adamas B. Seligmanas, pasak kurio, nors tradicinių normų, vertybių ir įsipareigojimų suvienyta visuomenė aptariamuoju laikotarpiu ir subyrėjo į visuomenę individų, išlaisvintų tiek nuo organinių – konkrečių ir pirminių pažįstamų ir gimininių tapatumų, tiek ir nuo priklausomybės visuotinei katalikų Bažnyčiai, vis dėlto, nepaisant šių neabejotinai fundamentalių socialinių transformacijų, iškėlusių modernųjį individą, transcendentalus individo santykis su Dievu dar buvo išlaikytas [4].

Savo ruožtu kalbant apie XX amžių, kuomet Vakarų krikščioniškosios moralinės tradicijos spaudimas jau iš tiesų nebegalėjo būti patikimu stabdžiu, ribojančiu metodologinio individualizmo principo sklaidą, o sykiu ir apsaugančiu nuo praktinių anarchinio liberalizmo kraštutinumų raiškos, tenka pripažinti, kad tradicijos pasipriešinimą gana efektyviai pakeitė ideologinė politinės kairės opozicija. Tai patvirtina ir Christopheris Cokeris, įžvalgiai pastebėdamas, kad bene pusę XX amžiaus trukęs Šaltasis karas buvo ne kas kita kaip aštriausias Vakarų pasaulio pilietinio karo momentas, kuomet mėginta išsiaiškinti, kuri moderniojo mąstymo srovė – metodologinis individualizmas ar metodologinis kolektyvizmas – turėtų tapti dominuojanti [5]. Nesuklystume teigdami, kad pastarojo karo pabaiga buvo paskelbta tik XX a. 9 deš., pasirodžius garsiajam Francis Fukuyamos straipsniui apie ,,istorijos pabaigą“ [6]. Taigi tik artėjant prie kracho komunistinei sistemai ir paraleliai intensyvėjant gerovės valstybės krizei (yrant pokario konsensusui dėl socialinės santarvės), libertarizmas, kaip metodologinio individualizmo principo triumfo politinis įkūnytojas, jau galėjo ryžtingai veržtis globaliu mastu į realią politiką neoliberalizmo ar neokonservatizmo pavidalu. Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano valdymas, be jokios abejonės, buvo akivaizdžiausias to patvirtinimas.

Pavieniui apžvelgus svarbiausias prielaidas, sudariusias sąlygas libertarizmo idėjoms įgyti vis didesnę ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę, derėtų pastebėti ir tai, jog pastarosios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Kartu su moraliniu tradicijos spaudimo nyksmu vis sparčiau įsigalint individo ,,dekonstrukcijos“ procesui buvo atverti keliai maksimaliam individo vartotojiškų instinktų išplėtimui. Šių troškimų patenkinimas – atsižvelgiant į tai, jog valstybės legitimumas buvo pradėtas sieti su ,,performatyvumo“ kriterijumi [7]– tapo netgi oficialia (post)moderniosios valstybės politika. Tai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog ,,post“ būklėje faktiškai įvykus individo ir valstybės santykio inversijai, modernybės keltą grėsmę, kad valstybė gali ,,panaikinti“ individą pakeitė individo ir valstybės kitokio ,,susiliejimo“ pavojus, kai valstybė ,,ištirpsta“ individe tapdama beribio jo troškimų lauko projekcija [8].

Akivaizdu, kad pastaroji grėsmė pasitvirtino su kaupu. Tai liudija pats gerovės valstybės yrimo faktas. Neberibojami ir vis sparčiau augantys individų troškimai, projektuojami į viešąją sferą, galiausiai pasiekė tokį mastą, kuomet gerovės valstybės ekonominis pajėgumas nebebuvo pakankamas norint juos visus patenkinti. Atsižvelgiant į vis mažesnį valstybės pajėgumą tenkinti nuosekliai augančius ir potencialiai beribius individų troškimus [9], bei tuo pačiu ,,pateisinti“ save (savo ,,performatyvumą“) prieš ,,visuomenės valią“, nėra keista, kad laipsniškai ėmė ryškėti ir jos nyksmo požymiai. Tai sudarė itin palankias sąlygas populiarėti kraštutinei libertaristinei vizijai pagal kurią valstybė galėtų ir privalėtų būti pakeista ,,nematomos rankos“ (arba rinkos) – kaip neva didžiausią individo laisvę laiduojančiu – reguliavimu, o savo ruožtu ,,kolektyvistinė“ politinė valdžia turėtų būti išskaidyta į privačių susitarimų tinklą [10]. Tokios libertaristinės vizijos kontekste akivaizdžiai išryškėja esminiai skirtumai tarp klasikinio liberalizmo ir libertarizmo.

Klasikinis liberalizmas*, skirtingai nei libertarizmas, nesiryžta daryti ribinių išvadų iš individualizmo principo [11] ir, vertinant metodologinio nuoseklumo požiūriu, esti išties mažiau nuoseklus už libertarizmą, kuris savo ruožtu yra pastarojo principo nuoseklus išplėtojimas iki loginės jo pabaigos.

Atsižvelgiant į tai, jog tarp klasikinio liberalizmo ir libertarizmo esama ryškių teorinio mąstymo prasilenkimų, logiška, jog ne ką mažesnių skirtumų randama ir praktiniame (politiniame) lygmenyje. Klasikinis liberalizmas, nesiryždamas daryti ribinių išvadų iš individualizmo principo, drauge nesiryžta galutinai paneigti ir socialinių ryšių bei jas įkūnijančių politinių institucijų svarbos. Nors pastarieji individus saistantys bendrieji ryšiai yra gana efemeriški ir abstraktūs, tačiau jie neabejotinai egzistuoja, o juos konstituoja mažiausiai du elementai – žmogaus teisės ir lygios galimybės. Šiuos ryšius yra įmanoma išlaikyti tik per aktyviai veikiančias mediacines institucijas, todėl liberalams klasikams yra būtina ir valstybė, kadangi, manoma, jog tik ji gali apsaugoti nuo žmogaus teises pažeidinėjančios stipresniojo savivalės bei nelygybės ekscesų. Savo ruožtu radikaliai individualistine antropologine koncepcija paremtas libertarizmas yra linkęs neigti bet kokių kolektyvistiniais motyvais grindžiamų teisinių, socialinių ir politinių ryšių tarp individų galimybę bei būtinybę, ir ryšium su tuo netgi valstybinę grandį, kaip ,,kolektyvistinį reliktą“, mėgina pašalinti ar bent jau sumenkinti iki kraštutinio minimumo.

Vienu atveju, prieinama prie tokių socialinių ekscesų, kad netgi teisingumas turėtų būti vykdomas privačiai kaip viena iš mainų rinkoje teikiamų paslaugų [12], kitu atveju – valstybei visgi yra paliekamos ,,policinės“ funkcijos, tačiau pastarosios turėtų ne (pa)keisti rinkos valdymo principus, ir netgi ne reguliuoti juos, bet, atvirkščiai, užtikrinti, kad šiems principams būtų visuotinai paklūstama ir kad jų funkcionavimo niekas netrikdytų. Taigi klasikinių liberalų politinio mąstymo tradicija yra neatsiejama bent jau nuo mažos valstybės sampratos, o libertarizmo atstovų – nuo rinkos anarchizmo ar minimalios valstybės [13].

Įvertinant šiuos teorinio ir politinio mąstymo skirtumus, neišvengiamai tenka sutikti su ta išvada, kad tapatinti klasikinį liberalizmą ir libertarizmą, laikantis nuostatos, jog tai yra ,,vienas ir tas pats“, tikrai nebūtų korektiška. Antra vertus, turint omenyje tą faktą, kad klasikinio liberalizmo bei libertarizmo ,,ištakos“ yra neabejotinai tos pačios, t.y. modernusis metodologinis individualizmas, sykiu privalu pabrėžti, kad nebūtų teisinga laikytis ir tos pozicijos, kuri teigia, jog libertarizmas neturėtų būti vertinamas kaip liberaliosios tradicijos narys. Pripažįstant, kad anarchinis liberalizmas (libertarizmas) yra radikaliausia individualizmo principo išsklaida, galima pagrįstai konstatuoti, jog pastarasis, žvelgiant iš liberaliosios tradicijos pozicijų, yra ne kas kita kaip ribinis ir teoriškai labiausiai išgrynintas jos tipas – arba tiesiog liberalizmas, suvokęs savo tikrąją prigimtį ir galiausiai sugrįžęs prie ištakų, t.y. pilnai įsisavinęs jį patį grindžiantį pamatinį principą.

---

[1] Karl Polanyi, Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Vilnius: Algarvė, 2002, 172.

[2] Vytautas Radžvilas, Tradicijos ir moderno sąveika: postmoderniosios ir postkomunistinės transformacijos kontekstas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 18.

[3] Daniel Bell, Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. Vilnius: ALK/Alma Littera, 2003, 14.

[4] Adam B. Seligman, Pilietinės visuomenės idėja. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, 101.

[5] Christopher Coker, Twilight of the West. New York: Westview Press, 1998, 36.

[6] Francis Fukuyama, ,,The End of History?.” USA, 1989. <http://www.wesjones.com/eoh.htm> [Žiūrėta 2011 06 13].

[7] Žr. Jean-Francois Loytard, Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. Vilnius: Baltos lankos, 2010,  92 - 104.

[8] Radžvilas, Tradicijos ir moderno sąveika, 18.

[9] Ch. Ortega I Gasetas, Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993, 69 – 70.

[10] Žr. Samuel Freeman, ,,Illiberal Libertarians: Why Libertarianism Is Not a Liberal View.“, 131 - 138. <http://www.jstor.org/stable/3557960?seq=2&Search=yes&searchText=Libertarians&searchText=Illiberal&list=hide&searchUri=%2Faction%2FdoBasicSearch%3FQuery
%3DIlliberal%2BLibertarians%26acc%3Don%26wc%3Don&prevSearch=&item=1&ttl=166&returnArticleService=showFullText&resultsServiceName=null>.

* Aut. past. Kaip, beje, ir respublikonizmas, komunitarizmas ar egalitarizmas.

[11] Algirdas Degutis, Individualizmas ir visuomeninė tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998,  42.

[12] David Boaz, The Libertarian Reader: Classical and Contemporary Writings from Lao-tzu to Milton Friedman. New York: The Free Press, 1998, 36.

[13] Eric Mack, Gerald G. Faus, ,,Classical Liberalism And  Libertarianism: The Liberty Tradition.“ Handbook of  Political Theory, 118-126. <http://www.razvanpantelimon.ro/uploads/Materiale-SP/Teorie_politica/Handbook_of_Political_Theory.pdf#page=132>.