Marius Parčiauskas. „Naujasis europietis“ (I)

Klasikinėje – Antikos ir Viduramžių – politinėje filosofijoje sutinkame nors daug tarpusavio skir...

Klasikinėje – Antikos ir Viduramžių – politinėje filosofijoje sutinkame nors daug tarpusavio skirtumų turintį, tačiau vienu atžvilgiu tapatų požiūrį - kad politika neatsiejama nuo religijos. Antikinėje Graikijoje vyravusį požiūrį į religijos ir politikos santykį iliustruoja Aristotelis, savo veikale „Politika“ valdantįjį polio sluoksnį skirstydamas į žynius ir pareigūnus, taip žyniams priskirdamas ir politinę funkciją. Joks svarbesnis politinis veiksmas – o ypač karinis veiksmas – nebuvo įsivaizduojamas be gauto patvirtinimo iš žynių, kad jis sulauks dievų pagalbos.

Šiek tiek kitoks, tačiau savo esme tapatus religijos ir politikos sferų suliejimas buvo įtvirtintas ir Antikinėje Romoje. Tai gerai atskleidžia Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Kadangi Jėzus skelbė esantis pats monoteistinis Dievas, tai kėlė grėsmę visam Romos panteonui, kurio vienu iš dievų laikytas pats Romos imperatorius. Jėzaus nukryžiavimas parodo, jog buvo suvokta, kad kiekviena nauja religija negrįžtamai pakeičia ir politinę valstybės tikrovę, kad atėmus iš Romos Jupiterį ir visą panteoną, greitai galios neteks ir Romos cezaris. Vėliau ir krikščionybę viešai išpažinę krikščionys Romos imperijoje buvo persekiojami būtent dėl to, kad nesutikdavo pagarbinti imperatorių kaip dievų ir taip kėlė grėsmę politinei imperijos santvarkai, nors visais kitais atžvilgiais jie buvo pavyzdingi imperijos piliečiai.

Vis dėlto Švietimo epochoje šią pamatinę nuostatą nuspręsta pajudinti – tai, ką jau protestantų reformacija įgyvendino kaip religines reformas, dabar buvo perkelta į politikos sferą. Taip atsirado tokios idėjos kaip Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas, diskusijos ir žodžio laisvės viršenybė prieš tiesą. Taip išsivystė ir moderniosios politinės ideologijos – liberalizmas ir socializmas, kurių nuolatinė išviršinė konkurencija, bet iš tikrųjų bendras viduje slypintis siekis ardyti senąjį pasaulį, paremtą krikščioniškuoju žmogaus vaizdiniu, apibrėžia visą moderniąją Europos istoriją. Ardydamos senąjį pasaulį, šios ideologijos kuria savo žmogaus ir pasaulio paveikslą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog metafizika joms mažų mažiausiai svetima, vis dėlto jas galima analizuoti ir kaip metafizines sistemas su savais atsakymais į gėrio ir blogio, žmogaus prigimties, Dievo ir kitus svarbiausius mūsų egzistencijos klausimus. Būtent tai leidžia suprasti ne tik tai, kaip jose žvelgiama į žmogų, o todėl ir į žmonių bendruomenę, bet ir tai, kokia yra jų projektuojama Europos ir ypač Europos Sąjungos ateitis.

Socialistinis nihilizmas

Kaip savo veikale „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ [1] pastebi XIX a. ispanų filosofas Juanas Donoso Cortesas, pagrindinis socializmo ir liberalizmo skirtumas yra tas, jog socializmas nevengia kalbėti apie gėrio, blogio, žmogaus ir Dievo prigimties klausimus ir todėl pats savaime yra teologiškas, o liberalizmas atsisako atsakinėti į visus šiuos klausimus bei galiausiai savo tikslu paskelbia politinį neutralumą.

Socializmas turi savitus teiginius pirmiausia apie žmogų ir Dievą, o iš jų išveda ir kitus: apie visuomenę, valstybę, istoriją ir t.t. Visa tai yra identiška Katalikų Bažnyčios praktikai iš Apreiškimo ir moralinio įstatymo išvesti katalikiškuosius politikos principus. Todėl į socializmą galima žvelgti ir kaip į tam tikrą teologinę sistemą. Socialistai, nors ir yra ateistai, kaip ir katalikai supranta, jog tik atsakius į svarbiausius žmogaus prigimties klausimus, įmanoma sukurti nuoseklią politinio gyvenimo viziją.  Katalikybė žmogų supranta kaip savo esme gerą būtybę, paliestą pirmojo žmogaus – Adomo – nuodėmės, kuri perduodama iš kartos į kartą, todėl suderina substancinį žmogaus gerumą su jo galimybe daryti bloga. Dėl šios nuodėmės žmogaus protas tapo nepavaldus Dievui, žmogaus valia – jo protui, o juslės – valiai. Ši nuodėmė – netobulos žmogaus laisvės, kuria jis gali pasirinkti atsiskirti nuo gėrio šaltinio – Dievo, pasekmė. Blogis nėra substanciškas, o tik akcidentalus ir reiškiasi kaip netvarka – Dievo nustatytos tvarkos jaukimas. Galiausiai žmonija atperkama Jėzaus Kristaus aukos ir žmonėms suteikiama viltis būti išganytiems bei vėl patekti į tą būseną, kurioje iki pirmosios nuodėmės buvo jų protėviai.

Tuo tarpu socializmas blogį aiškina kaip esantį ne žmoguje, o visuomenėje. Pagal šį požiūrį visuomenė egzistuoja ne kaip tų pačių įstatymų ir institucijų jungiamų žmonių sąjunga (taip teigtų katalikai), bet kaip tam tikras atskiras ir nepriklausomas organizmas. Kadangi žmogus socializme laikomas geras savo esme, bet sugadinamas blogio, esančio visuomenėje, tai ir žmogaus atpirkimas čia suprantamas kaip ateisiantis iš paties žmogaus. Žmogus čia suprantamas kaip „atpirkėjas“ arba reformatorius ir tuo pačiu metu nereformuojamas, nes tobulas, o tai reiškia, kad žmogui priskiriama grynai dieviška esybė. Taip ši „religija“ žmogui priskiria Dievo vaidmenį, o žmogaus vaidmenį – visuomenei.

Tačiau jei žmogus, būdamas absoliučiai geras, yra pats gėris ir viso kito gėrio priežastis, tai jis yra geras ne tik savo prigimtimi, bet ir atskirai kiekvienu jį sudarančiu elementu. Iš to seka, kad net ir žmogaus aistros ir neribojamas jų tenkinimas socializme sušventinamas ir tampa garbinimo objektu. Būtent todėl socialistai neigia visas, jų akimis, represines ir kontroliuojančias sistemas, kurių paskirtis padėti skleistis tradiciškai suprantamoms žmogaus dorybėms. Galutinis tokio mąstymo tikslas – sunaikinant visas „represines“ politines, religines ir socialines institucijas, sukurti naują socialinę atmosferą, kurioje nevaržomai galėtų būti tenkinamos žmogiškosios aistros.

Toks žmogaus prigimties apibrėžimas ir jo aistrų sušventinimas reiškia tai, jog socializmas neigia nuodėmę, kurios egzistavimo pripažinimas yra centrinis visai katalikiškai doktrinai. Iš šio neigimo seka daugybė kitų neigimų, kurių vieni susiję su Dievu, kiti su žmogumi, o treti su žmonių bendruomenėmis. Socialistai neigia pačią nuodėmės galimybę, o paneigę nuodėmę kaip faktą ir nuodėmę kaip galimybę, jie neišvengiamai turi paneigti ir žmogiškąją laisvę, kuri negali būti apmąstyta be žmonėse slypinčios galimybės nusidėti. Paneigus laisvę, neišvengiamai paneigiama ir žmogaus atsakomybė, o paneigus ją neįmanoma ir bausmė už tam tikrą žmogaus veiksmą. Iš to seka bet kokios žmonių valdžios neigimas.

Socializmas ne tik neigia asmeninę žmogaus atsakomybę už savo veiksmus, bet tuo pačiu skelbia ir visišką žmonių lygybę (pirmiausia turtinę, tačiau mūsų dienomis ir socialinę). Iš šios skelbiamos tobulos visų žmonių lygybės seka nacionalinių istorinių sentimentų paneigimas bei šeimų genealoginių linijų neigimas, nes šie dalykai atspindi tam tikrą nelygybę tarp šeimų ir tautų. O tai galiausiai tiesiog sunaikina tautų ir šeimų jaučiamą ryšį su savo protėviais ir jų šlovingais žygdarbiais. Galiausiai, neigiant žmogaus atsakomybę už savo veiksmus bei šeimų ir tautų ryšį su savo protėviais, sunaikinamas ir įsipareigojimas savo šeimai ir savo tautai, vadinamas patriotizmu. Šeima ir politinės bendruomenės negali egzistuoti ir būti apmąstytos be to ypatingo ryšio su protėviais, įpareigojančio mylėti savo šeimą ir šalį.

Neigdami šeimų ir politinių bendruomenių solidarumą, socialistai, kalbėdami apie visų žmonių lygybę, teigia žmonijos solidarumą, peržengiantį šeimų ir tautų slenkstį. Toks vienų bendruomenių nepripažinimas, bet pripažinimas didžiausios ir sunkiausiai apmąstomos iš jų – žmonijos – yra nelogiškas ir paremtas ne protu, o grynu tikėjimu. Jei socialistai pripažįsta žmonijos solidarumą, tačiau neigia šeimos solidarumą, tai reiškia tą patį, kaip teigti, jog priešai yra broliai, o dabartiniai broliai neturėtų būti laikomi broliais. Jie pripažįsta žmonijos solidarumą, nors tuo pat metu neigia politinį solidarumą, kas tiesiog reiškia tą patį, kaip teigti, kad žmogus neturi nieko bendro su savais, bet yra bendrystėje su svetimais. Problema čia slypi tame, kad žmonija, kaip ir visuomenė, suprantama ne kaip tam tikra didelė sąjunga, jungianti tokios pačios prigimties žmones, bet kaip organiška ir savo atskirą gyvenimą turinti esybė, absorbuojanti žmones ir priverčianti sau tarnauti.

Socialistai skelbiasi esą pasaulio piliečiai ir neigia šeimos bei tautos solidarumą, tačiau ten, kur nėra sienų, nėra ir valstybių, o kur nėra valstybių, neįmanoma apmąstyti ir žmogaus, kuris realybėje neegzistuoja kaip abstrakti būtybė, atskirta nuo savo šeimos ir tautos. Jei nėra ryšio tarp praeities ir dabarties bei tarp dabarties ir ateities, tai žmogus egzistuoja tik šiuo einamuoju momentu. Tačiau tokiu atveju tokia žmogaus egzistencija yra daugiau teorinė nei reali. Realybėje – jei žmogus neegzistuoja visada, jis neegzistuoja niekada. Laiko negalima apmąstyti kitaip kaip tik vienu metu apmąstant praeitį, dabartį ir ateitį. Todėl teigti, jog žmogus egzistuoja, bet neigti laiko vienybę, reiškia žmogaus egzistavimą patvirtinti tik grynai matematiniame lygmenyje, būtent taip tik ir įmanoma mąstyti apie žmogų, atsiejus jį nuo šeimos bei tautos. Todėl pirminis nuodėmės neigimas socializme veda pirmiausia prie ryšio šeimose ir tautose neigimo, o taip ir prie žmonijos bei net realios žmogaus egzistencijos neigimo. Socializmas, jei tik yra nuoseklus, neišvengiamai turi vesti prie absoliutaus nihilizmo.

Žmogus ir nežmogus, arba „naujasis europietis“ ir „nepažangieji“

Didžiausia tokio iš socialistinio žmogaus vaizdinio sekančio nihilizmo problema yra ta, jog atveriamos durys net ne kiekvieną akimirką iš naujo atsirandančio žmogaus sampratai, bet kiekvieną akimirką save patį iš naujo sukuriančio žmogaus sampratai. Ir, kaip minėta, žmonija čia suprantama ne kaip tam tikra didelė sąjunga, jungianti tokios pačios prigimties žmones, bet kaip organiška ir savo atskirą gyvenimą turinti esybė, t.y. tiesiog tam tikra abstrakcija, kurios labui galima paaukoti ir atskirus žmones. 

Kaip teigė filosofas Carlas Schmittas, toks mąstymas atveria kelią žmogaus ir nežmogaus skirčiai, nes jei žmogus neturi prigimties, kuri būdinga ir kitiems žmonėms, tai jis kiekvieną akimirką kuria save iš naujo, o jei socializmas teigia siekiantis išlaisvinti žmoniją, bet ši žmonija laikoma kažkokia abstrakčia, atskirai nuo žmonių egzistuojančia substancija, tai jis nesiekia išlaisvinti kiekvieno žmogaus, o tiesiog teigia savitą prigimties neturinčio ir todėl laisvai kuriamo žmogaus projektą, jam pavergdamas ir laisvai naudodamas žmones, kurie nesutinka su tokiu projektu. Jie paskelbiami esantys „žmonijos priešais“, o tai tiesiog reiškia buvimą „socialistinio žmogaus projekto“ priešais. Daugybė žmonių bolševikų buvo nužudyti vien dėl to, kad buvo paskelbti esantys „liaudies“, kas reiškė standartizuotą ir suniveliuotą beveidę žmoniją, priešais. Žmonės buvo žudomi dėl to, kad neatitiko naujojo „sovietinio žmogaus“ kriterijaus ir dėl to pateko į nežmogaus kategoriją. Tokiomis prielaidomis rėmėsi ir nacionalsocialistinis teroras Hitlerio Vokietijoje, kai žmonės buvo žudomi dėl to, kad neatitiko „arijų rasės žmogaus“ kriterijaus ir dėl to taip pat pateko į nežmogaus kategoriją.

Galima pamanyti, kad pavojus Europai dingo, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Tačiau taip tvirtinti reikštų visiškai nesuprasti, kokiu žmogaus ir pasaulio vaizdiniu remiasi dabartinė Europos Sąjungos politika. Šia politika, identiškai Sovietų Sąjungos praktikai, kuriamas prigimties neturinčio ir todėl laisvai kuriamo žmogaus projektas. Visi, besipriešinantys šiam projektui, paskelbiami „nepažangiais“, „homofobais“, „ksenofobais“ ir kitokiais „fobais“, o tai tiesiog reiškia, kad „naujojo europiečio projekto“ – žmogaus be prigimties, religinio, tautinio ir šeimos tapatumo - priešais.

Naujieji socialistai, dar vadinami kultūriniais marksistais, supranta, jog didžiausia kliūtis „naujojo europiečio“ kūryboje yra krikščionybė. Vienas iš kultūrinio marksizmo korifėjų, Antonio Gramsci, tiesiai įvardino, jog žmonėms Sovietų Sąjungoje patikėti komunistine sistema didžiausia kliūtis buvo jų krikščioniškas tikėjimas. Būtent krikščionybė Vakaruose tapo sunkiausiai palaužiamu barjeru, kliudžiusiu komunizmo įsigalėjimui. Gramsci teigė, kad civilizuotas pasaulis buvo „indoktrinuojamas“ krikščionybės du tūkstančius metų, o galiausiai tai pasiekė tokį lygį, kad civilizacija ir krikščionybė tapo neišskiriamai susiję. Tai reiškia, kad norėdami užgrobti Vakarus, marksistai „pirmiausia privalo nukrikščioninti Vakarus”. Jie privalo sunaikinti Vakarų religinius pamatus. Tiesą sakant, šis procesas pradėtas jau su protestantų reformacija ir ypač stipriai pasireiškė Prancūzų revoliucijos metu, kai būtent katalikų dvasininkai ir paprasti tikintieji tapo pasiriešinimo revoliucijai smogiamąja jėga ir pagrindiniu teroro taikiniu.

Tačiau Vakarų nukrikščioninimas nereiškia vien religinių praktikų užgniaužimo, o ir visišką krikščioniškojo žmogaus paveikslo negrįžtamą sunaikinimą, „išlaisvinant“ žmones iš visų taip suprantamo žmoniškumo elementų.

Pirmiausia, žinoma, „naujojo europiečio“ projektas, įgyvendindamas socialistinio žmogaus kaip absoliučiai geros būtybės kiekvienu savo elementu vaizdinį, pradėjo „laisvinti“ žmonių aistras ir griauti instituciją, labiausiai varžančią šių aistrų tenkinimo laisvę – šeimą. Tai daroma tęsiant geriausias Lenino ir Vengrijos Sovietų Respublikos vadovo Bėlos Kuno, vėliau buvusio vienu iš bolševikinio teroro Kryme 1920-1921 metais organizatorių, tradicijas. Kaip ir 1919 metų komunistinėje Vengrijoje, mūsų dienomis ES šalyse su dideliu spaudimu ir tėvams nepritariant diegiamos radikalios lytinio švietimo programos. Kaip 1919 m. teigė už tokių lytinio švietimo programų įgyvendinimą Vengrijoje atsakingas garsus marksizmo teoretikas Djordis Lukačas, šios programos – geriausias būdas sunaikinti tradicinę seksualinę moralę ir susilpninti šeimą. Komunistinėje Vengrijoje vaikai mokyklose buvo mokomi apie laisvą meilę, lytinius santykius, apie tai, kad monogamija yra pasenusi, o organizuota religija nereikalinga, nes ji stabdo žmogų nuo troškimų tenkinimų. Būtent tokios programos ir dabar įgyvendinamos JAV ir daugybėje Vakarų Europos valstybių, kartais net katalikiškose mokyklose. Būtent tai siūloma įgyvendinti ir Lietuvoje.

Tačiau šeimos silpninimas yra tik pirmas šeimos griovimo etapas. Norint sukurti naująjį žmogų, neužtenka vien silpninti šeimos saitus, reikia apskritai sugriauti pačią šeimos instituciją, negrįžtamai pakeičiant pačią jos esmę ir apibrėžimą. Tai daroma įteisinant vadinamąsias „vienalytes šeimas“, kurioms kelias atvertas sunaikinant tradicinę seksualinę moralę. Pirmiausia lytiniai santykiai atskirti nuo santuokos, o tuomet nuo gyvybės pratęsimo ir paversti vien malonumu, lytinės aistros patenkinimu. Tai padarius, nebeliko jokių kliūčių įteisint ir „vienalytes šeimas“ - juk argumentas „du gėjai negali susilaukti vaikų“ nebeveikia, nes apskritai sunaikintas supratimas, kad santuokos ir šeimos tikslas yra naujos gyvybės pradėjimas. Jei lytiniai santykiai - tik malonumas, atsietas nuo gyvybės pratęsimo, tuomet kodėl to daryti ir įstatymiškos apsaugos reikalauti negali homoseksualai, nors ir visiems aišku, kad jie negali susilaukti vaikų? Taip, žymiai radikaliau įgyvendinant jau Lenino Rusijoje ir Bėlos Kuno Vengrijoje vykdytą šeimos institucijos naikinimo politiką, mūsų dienomis Europos Sąjungoje ir kitose Vakarų šalyse konstruojamas „naujasis europietis“ be šeimos tapatumo.

Jau ilgą laiką Europoje stebime ir kitą procesą, kurį galima būtų apibūdinti kaip tų pačių prielaidų įgyvendinimą politinės bendruomenės lygmenyje, - Europos Sąjungos integraciją. Kaip teigia prancūzas filosofas Pierre‘as Manent, prielaidas, kuriomis šiuo metu grindžiama Europos Sąjungos politika, metaforiškai galima vadinti „žmonijos religija“. Jos pagrindą sudaro manymas, kad visus žmones vienija tam tikras abstraktus žmogiškumas, atsietas nuo tautybės. „Žmonijos“ kaip atskiro nuo žmonių ir juos absorbuojančio organizmo bei „pasaulio piliečio“ kaip tokios žmonijos koncepciją atitinkančio nuo žmogiškąją tapatybę laiduojančių elementų apvalyto „žmogaus“ sąvokas čia keičia labiau regioninė, tačiau vis dėlto įprastas politines bendruomenes peržengianti ir absorbuojanti sąvoka „Europos pilietybė“. Tai yra antroji socialistinio žmogaus vaizdinio įgyvendinimo pusė – pirmoji, kaip jau aprašyta anksčiau, susijusi su šeimos sampratos keitimu. 

2015 metais prasidėjusi migrantų invazija, kuriai savanoriškai duris atvėrė patys Europos Sąjungos projekto avangarde esančių valstybių vadovai, yra būtent tokio siekio sunaikinti nacionalinius tapatumus, pirmiausia „praskiedžiant“ Europos valstybes kultūriškai ir religiškai visiškai kitokiais žmonėmis ir susilpninant bendruomeninius tautiečių saitus, išraiška. Kartais šis siekis labiau maskuojamas, o kartais jo visiškai nesidrovima tiesiogiai įvardinti. Pavyzdžiui, Švedijos nacionalinėje televizijoje rodoma reklama, kurioje teigiama, kad Švedija turi tapti „Naująja Švedija“ - tam tikra utopine valstybe, kurioje integruotis reikėtų ir, o gal tik, vietiniams etniniams švedams. Kitas pavyzdys - Prancūzijos Socialistų partijai priklausančių politikų siekis prieš artėjančius prezidento rinkimus natūralizuoti kuo daugiau imigrantų, nes jie paprastai balsuoja už šią partiją. Kuo labiau etniškai „praskiesta“ valstybė - tuo socialistams geriau. Net jei tai daroma tik dėl pragmatinių politinių priežasčių, nereikia apsigauti - teoriškai jie taip pat neprieštarauja žmogaus ir pasaulio pertvarkymui pagal socialistinio žmogaus paveikslą.

Kad įtvirtinama nežmogaus ir žmogaus skirtis, rodo ir kiti Europos politinės kasdienybės aspektai, susiję su žmogaus gyvybės ir bioetikos klausimais. Nors jų plačiai apžvelgti šiame straipsnyje neįmanoma, tačiau net ir be tokios apžvalgos akivaizdu, jog daugelyje Europos valstybių įteisinti abortai, kai kuriose įteisinta suaugusiųjų ir vaikų eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, surogatinė motinystė, lyties keitimo operacijos atspindi būtent minėtas prielaidas apie save kuriantį žmogų, kuris dabar jau pats gali būti savo gyvybės viešpačiu, gali apsispręsti dėl savo lyties ir visiškai pakeisti fizinę savo išvaizdą, nutraukti negalią turėsiančio kūdikio arba gyventi prasmės nebematančio žmogaus gyvybę. Visa tai byloja modernų žmogų tampant tam tikru dievu, kuris kiekvieną akimirką iš naujo pats kuria savo prigimtį – o juk tam pamatus padėjo aptartos, iš pirmo žvilgsnio platesnių politinių implikacijų nelemiančios metafizinės prielaidos. Kol kas vadinamojo „žmogaus“ kūrimo vardu dar nežudomi tie, kurie nesileidžia perkuriami ir patenka į nežmonių kategoriją, tačiau jų laisvė JAV ir Europoje varžoma vis labiau. 

Tokį kelią skambiai apibūdino Friedrichas Nietsche Zaratustros žodžiais: „Ar gali būt! Nejaugi tas šventasis senis toj savo girioj negirdėjo, kad Dievo nebėra, kad jis jau miręs! [...] Aš antžmogį jums skelbti noriu. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. [...] Tebūna antžmogis prasmė pasaulio!“

[1] Straipsnyje remiamasi šiame veikale išskleistu teoriniu socializmo ir liberalizmo metafizinių prielaidų aiškinimo modeliu.



Susiję straipsniai

Politika 1397450615621252366

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-10-13 18:07

    ištisos pastraipos paimtos iš ankstesnių kitų autorių straipsnių

    AtsakytiPanaikinti
  2. Straipsnis gilus, daugiaplanis ir aštrus. Turėtų nepatikti tiek homo sovieticus, tiek new homo lituanus su "pažangia vertybine" orentacija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakyčiau, tuos "progresyvus" reiktų vadinti TIKRAI ne "homo lituanus" - lietuviško pas juos nieko nėra. Čia greičiau "homo novosovieticus", nes tas "naujasis" homjaunimas iš esmės tėra "senojo" komjaunimo inkarnacija.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-10-15 17:48

      Tokią žmonių kategoriją (liberalios TS-LKD dalies ir LRLS šalininkai) būtų galima įvardinti homo economicus, nes jiems pirmoj vietoj pinigai, pelnas ir pan.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-10-16 03:17

    norint suvienyti tautą nereikėtų ją taip aršiai skirstyti į kategorijas ir skaldyti. Kaip krikščionims galima būtų priminti, kad virš visų ginčų ir visų priemonių išsiaiškinti kuris yra tinkamesnis yra meilė, kuri yra kantri, maloninga, nepavydi, nesididžiuoja, neišpuiksta, visa tiki, pakelia, viskuo viliasi ir niekad nesibaigia..... ir neblogas pasiųlymas - išsiimti pirma krislą iš savo akies, kad galėtum paskui padėti draugui išsiimti....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sekant tamstos minčių kryptimi išeitų, kad krikščioniškoje valstybėje teismai ir prokurorai iš principo negalimi, nes kas aš toks su savo krislu akyje, kad teisčiau ...
      Ir žiniasklaida, kuri įvardina blogybes ir jas kuriančius asmenis - nereikalinga nes tai skaldo ir trukdo bendruomenėje pleventi ir augti krikščioniškai meilei ...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-10-16 11:48

      Tie žmonės, deja, nepasižymi nei kuklumu, nei taktiškumu, nei pakantumu. Patys klijuoja „talibų“, „davatkų“ ir kt. etiketes, dar nori kažkokio neskirstymo.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-10-16 15:42

    Aš drįsčiau atkreipti dėmesį į kitus pavadinimus - vatnikas, runkelis, homosovietikus, migrantas.... Labai populiarus jaunimo tarpe... Šiuo atveju turėjau omenyje šią pusę. Žmonės su štampais. Tai reiškia, kad "jie priskiriami tam tikrai kategorijai, kuriai aš tikrai netinku, nes esu aukščiau jų, nes esu geresnis"... todėl ir pasiūliau pasitikslinti.
    dar aš supratau, kad ES yra socalistinio tipo darinys. O Liberalizmas kur dingo. Šiaip kai kurie reiškiniai sovietinėje visuomenėje buvo netoleruotini, tai kas dabar ateina iš ES yra netgi priešinga jiems.
    Mano nuomone subrendęs žmogus mokosi analizuoti istoriją ir šiandieną, pasinaudodamas pažinimu, Dievo tiesa, mokosi vertinti naujus reiškinius, aklai nepriskirdamas kažkokioms buvusioms dogmoms, teorijoms. Aš manau kad istorija yra gyvas mechanizmas kuris pastoviai keičiasi.
    Jėzus pats pasakė ką mano apie religijos ir valstybės santykį - kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo Dievui..
    Taip pat aš skaitau, kad visuomenei reikalingi lyderiai, žmonės kurie gali būti sektinu pavyzdžiu. Šiuo metu Lietuvoje sunku rasti tokių lyderiu, nes žmonės išgąsdinti represijomis... Ir represijų mechanizmas ateina ne iš socialistų. Manau represinio mechanizmo tėvas yra šėtonas :) Ir visų blogybių šaknis meilė pinigams... Kova dėl valdžios, noras dominuoti... Ir įvairių geismų šaknys yra kritusioje žmogaus prigimtyje. Tiesiog pasaulio galingieji nusprendė panaudoti žmogaus silpnybes pries jį patį.
    Tai pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad musulmonų šalyse, kuriose nebuvo socialistinio darinio vyrauja tos pačios bėdos, keliamos kūniškų geidulių. Tai tik patvirtina, kad visa žmonija kovoja su tomis pačiomis kūniškomis bėdomis kurias mini Biblija - meilė pinigams, valdžios troškimas, kūno geiduliai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Panašu, kad drg. Anonimiškas čia bando aplinkui aiškinti, jog bolševizmas - nieko blogo, o ir "prie ruso buvo geriau". :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-10-17 12:16

    Šaunuolis vaikinas, kad išvis mąsto ir rašo :), o iš Jūsų atsakymo suprantu, kad labiausiai pasaulyje reikėtų bijoti bolševizmo :) tarsi blogis negali ateiti kitokiu pavidalu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na va - o ką aš sakiau? :D

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-10-17 12:46

    Pasipylė filosofijos, o čia tai neišsemiami klodai, varyk į visur ir visaip, ir neprapulsi, kol kas apie dvikojį padarą žmogų, nereikia išradinėti dviračio,jo paklydimai aprašyti, o tiksliausiai tai Šventajame rašte, todėl kol žmogus egzistuoja, bus jis matyt toks, su visais begaliniais savo ,,pričiūdais''.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Gerai, kad remiasi kitais autoriais, daug pavojingiau yra manyti, kad tik pats vienas esi viso ko matas. Laukiame tęsinio, - pirmyn, Mariau ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item