Marius Parčiauskas. „Naujasis europietis“ (II)

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia *** Visą moderniąją Europos istoriją galima nusakyti katalikybės bei iš protestantizmo r...


***

Visą moderniąją Europos istoriją galima nusakyti katalikybės bei iš protestantizmo reformacijos ir Švietimo epochos išaugusių revoliucinių ideologijų – liberalizmo ir socializmo – tarpusavio kova. Pastarosios ideologijos, nors, atrodytų, nuolatos tarpusavyje konkuruoja, iš tikrųjų savyje talpina bendrą siekį ardyti senąjį pasaulį, paremtą krikščioniškuoju žmogaus vaizdiniu.  Pirmoje straipsnio dalyje įvardinta, jog nors iš pirmo žvilgsnio šioms ideologijoms svetima metafizika, jas galima analizuoti ir kaip metafizines sistemas, nes jų praktiniai siūlymai paremti tam tikru žmogaus prigimties, gėrio, blogio ir Dievo egzistencijos apibrėžimu. Būtent toks žvilgsnis leidžia šias ideologijas suprasti ne paviršutiniškai, o iš tiesų išsiaiškinti, kaip jose žvelgiama į žmogų, o todėl ir į žmonių bendruomenę, bei kokią ateitį jos projektuoja Europai bei Europos Sąjungai.

Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgtas socializmas ir kaip jo teiginiai galiausiai veda į visišką nihilizmą, neigiantį bet kokį žmogiškąjį tapatumą – religinį, šeimos, tautinį - ir galiausiai net realią žmogaus egzistenciją, siekiant kurti naujojo žmogaus projektą, o visus, neatitinkančius tokio „žmogaus“ kriterijaus paskelbiant esant nežmonėmis. Aptarta, jog daugybė žmonių bolševikų buvo nužudyti vien dėl to, kad buvo paskelbti esantys „liaudies“, kas reiškė standartizuotą ir suniveliuotą beveidę žmoniją, priešais. Žmonės buvo žudomi dėl to, kad neatitiko naujojo „sovietinio žmogaus“ kriterijaus ir dėl to pateko į nežmogaus kategoriją. Tokia politika remiasi ir dabartinė Europos Sąjunga, kurianti prigimties neturinčio ir todėl laisvai kuriamo žmogaus projektą. Visi, besipriešinantys šiam projektui, paskelbiami „nepažangiais“, „homofobais“, „ksenofobais“ ir kitokiais „fobais“, o tai tiesiog reiškia, kad „naujojo europiečio projekto“ – žmogaus be prigimties, religinio, tautinio ir šeimos tapatumo - priešais. Šioje straipsnio dalyje bus apžvelgta, kaip toks socialistinis žmogaus vaizdinys įtvirtinamas naudojantis liberaliąja politinio neutralumo koncepcija ir tariamai ideologiškai neutralių žmogaus teisių koncepcija, įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

Galutinė liberalizmo pasekmė – socialistinio žmogaus vaizdinio įsitvirtinimas

Norint išsiaiškinti dabartinę Europos Sąjungos politiką apibrėžiančią liberalizmo ir socializmo sąveiką, pirmiausia reikia pažvelgti į pačią liberalizmo esmę. Kaip teigia filosofas Juanas Donoso Cortesas, liberalizmas vengia kalbėti apie gėrio ir blogio prigimtį, apskritai vengia kalbėti apie metafiziką, viską palikdamas „nuomonėms“, ir kalba tik apie politinių institucijų bei valdymo formų ydingumą. Šioje ideologijoje visi klausimai, susiję su gėriu ir blogiu, suvedami į valdymo klausimą. Gėrio ir blogio klausimas čia redukuojamas į paprasčiausią klausimą, kuri valdžia yra teisėta, o kuri ne.

Taip liberalai, net nesprendę klausimo apie pačią blogio prigimtį, iš karto eina prie klausimo apie tam tikras blogio išraiškas, tarsi būtų įmanoma nežinant, kas yra blogis, apibūdinti konkrečias jo apraiškas. Tą patį liberalai daro ir ieškodami vaistų nuo šio blogio – kaip nesvarstydami apie blogio prigimtį jie iš karto jį partikuliarizuoja, tą padaro ir su priemonėmis jį įveikti, siūlydami konkrečias politines formas (technokratinius sprendimus), užmiršdami, kad jos yra visiškai antraeilis dalykas. Kalbėdami tik apie konkrečias blogio apraiškas, liberalai nepasako, kur slypi to blogio šaknys. Blogis negali būti apmąstytas kitaip nei kaip organiška visuomenės yda (socializmo teiginys) arba kaip struktūrinė žmogaus prigimties yda (katalikybės teiginys). Kadangi liberalizmas blogio neapmąsto nei vienu iš šių būdų, jis tikisi blogį – kad ir kas jis būtų - nugalėti pakeičiant valdymo formą, kai tuo tarpu tam reikėtų pačios socialinės organizacijos arba žmogaus struktūros pakeitimo. 

Tokį liberalizmo pobūdį bene geriausiai gali padėti suprasti garsiausio ir įtakingiausio šiuolaikinio liberalizmo teoretiko Johno Rawlso politinio liberalizmo koncepcija, kuria vienokiu ar kitokiu mastu remiasi moderniosios Vakarų valstybės. Pagal šią koncepciją jokia „visuminė pasaulėžiūra“ – tokia jis laiko ir liberalizmą – neturi dominuoti politinėje sferoje. Joje turi būti įgyvendinta „viešojo proto“ samprata, o tai reiškia, kad visų „visuminių pasaulėžiūrų“ atstovai turėtų sutarti dėl tam tikrų minimalių politinio gyvenimo sąlygų ir politinėje sferoje kalbėti tik tokiais argumentais, kurie būtų suprantami visiems be išimčių piliečiams. Rawlsas sukuria hipotetinį individą ir patalpina jį už tam tikro nežinojimo šydo. Tokioje situacijoje individas turi mąstyti pamiršdamas savo gėrio sampratą ir pažiūras, net ir savo socialinę padėtį. Jis privalo mąstyti neutraliai, vadovaudamasis tik tuo, dėl ko esą gali susitarti visi, nepriklausomai nuo savo pažiūrų. Teigiama, jog galutinis tokios siūlomos santvarkos tikslas - ne konkretaus gėrio visuomenėje įtvirtinimas, bet toks sutvarkymas, kuris leistų visiems „visuminių pasaulėžiūrių“ skelbiamiems gėriams koegzistuoti toje pačioje visuomenėje.

Tačiau nors Rawlsas ir stengiasi atsiriboti nuo visų „visuminių pasaulėžiūrų“, neišskiriant ir liberalizmo, vis dėlto jo politinė koncepcija atspindi būtent liberalius, ne katalikiškus ar socialistiškus, politinės santvarkos tikslus ir nėra filosofijos atžvilgiu neutralus, o konkrečios filosofijos – šiuo atveju liberalios - išraiška. Galima sąmoningai ignoruoti metafizines vienos ar kitos politinės idėjos prielaidas, tačiau tai nereiškia, kad šios prielaidos neegzistuoja. Rawlso politinio liberalizmo koncepcija, kaip ir visa liberalų stovykla, mananti, kad mąstant apie politiką įmanoma išlikti neutraliam – atsiriboti nuo gėrio ir blogio, žmogaus prigimties ir Dievo savybių klausimų - stengiasi ignoruoti metafiziką, tačiau nuo jos pabėgti negali, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Noras sukurti institucijas, kurios nesiektų įgyvendinti vienos kurios gėrio sampratos, pats savaime yra svetimas visai klasikinei – antikinei ir krikščioniškai – minčiai, o taip pat ir socializmui. Nors toks politinio teisingumo modelis teigia atsiribojantis nuo kažkurios gėrio sampratos, tačiau būtent pats šis teiginys, kad nuo jos reikia ir įmanoma atsiriboti, atspindi liberalią gėrio sampratą, nes šis atsiribojimas ir kaip nešališkumas suprastas teisingumas ir yra tam tikras norimas pasiekti gėris. Taigi, Rawlso koncepcija, kaip ir visas liberalizmas, pagrindiniu tikslu laiko sukūrimą valdymo formos, kuri galėtų pasiekti socialinę vienybę per nuo gėrio atsietą teisingumą. Šioje koncepcijoje ne kas kita, o būtent valdymo forma laikoma blogio išraiška, ir į jos pakeitimą dedamos viltys šį blogį pašalinti.

Katalikybė ir socializmas apmąsto žmogų ir iš šio žmogaus paveikslo išveda savo politikos viziją, o liberalizmas mano, kad būtent apvalius politiką nuo žmogaus prigimties ir panašių apibrėžimų galima pasiekti politinį stabilumą. Taigi, iš pirmo žvilgsnio liberalizmas kuria politiką ne aiškiai apibrėžtam žmogui, o tarsi tam tikram neapibrėžtam individui – arba žmogui be iš anksto jam priskirtų savybių ir prigimties. Bet jei, kaip išsiaiškinome anksčiau, metafizikos neįmanoma išvengti, tuomet akivaizdu, kad ir liberalus žmogus negali būti visiškai „tuščias“. Kadangi liberalizme neteisinga politinė santvarka laikoma tam tikru blogiu, tai nuosekliai kyla ir manymas, jog ją pakeitus galima pasiekti žmonių laimę. Vadinasi, kaip socializme kur kas radikaliau įgyvendinus tą patį principą blogiu laikoma visuomenė, o jos „atpirkėju“ – iš prigimties geras žmogus, turintis sunaikinti iš anksčiau paveldėtas socialines institucijas, taip liberalizme blogiu laikoma neteisinga valdymo forma, kurios reformatorius arba „atpirkėjas“ – tas pats iš prigimties geras žmogus, turintis sunaikinti iš anksčiau paveldėtas politines institucijas. Šį prigimtinį žmogaus gerumą nesunku atsekti iš liberalizmo siūlomos politinės vizijos – „atpirkimas“ čia slypi valdymo formos tobulinime, kurį vykdo žmogus, tad akivaizdu, jog pačiam žmogui atpirkimas nereikalingas, o tai reiškia, kad žmogus yra nenuodėmingas.

Liberalizmas, kaip ir socializmas, rojų siekia sukurti žemėje. Liberalus žmogus, nors ir neturintis aiškiai apibrėžto paveikslo ir todėl pakankamai talpus prasmėms, vis dėlto yra nuodėme ir amžinuoju gyvenimu nesirūpinantis žmogus, progreso ir technokratinio valdymo formų tobulinimo pagalba siekiantis amžinąją laimę pasiekti žemėje. Liberalizmas kalba apie prielaidas, kurios nuosekliai veda prie socializmo pasekmių. Šios dvi ideologijos skiriasi ne savo idėjų esme, bet teiginių drąsa – tad akivaizdu, kad pergalė šiuo atveju turi priklausyti tam, kuris yra drąsesnis ir nesustoja pusiaukelėje priimdamas visas pasekmes paneigus žmogaus nuodėmingumą (kaip buvo parodyta pirmoje straipsnio dalyje, analizuojant socializmą kaip metafizinę sistemą). Kaip pastebi Juanas Donoso Cortesas, liberalizmas tampa dominuojančia ideologija tik tose visuomenėse, kurios yra nusilpusios, ir jo dominavimo periodas yra tik pereinamasis, kol pasaulis dar nežino, „ar eiti su Barabu, ar su Jėzumi“, t.y. ar pasirinkti socialistinį nihilizmą, ar krikščioniškąjį žmogaus ir pasaulio vaizdinį. Būtent tokioje kryžkelėje atsidūrusi ir šiandieninė Europa, apsvaiginta liberaliojo politinio neutralumo ir žmogaus teisių kerų.

Liberaliai nešališka žmogaus teisių koncepcija ir socialistinis žmogaus vaizdinys

Akivaizdu, jog išviršinis neutralumas religijos ir pasaulėžiūrų atžvilgiu gali būti laikomas daugumos dabartinių Vakarų valstybių siekiamybe ar net deklaruojamu pagrindu. Tuo pačiu nevengiama pabrėžti, kad socialinės pažangos pagrindas – nuolatinė ir nesibaigianti diskusija, garantuojant nežabotą žodžio laisvę (prisiminkime Charlie Hebdo atvejį). Tačiau nors vadiname tokią santvarką liberalia, atrodo, jog Vakarų politinė realybė jau dabar patvirtina Donoso Corteso įžvalgas ir įgyvendina iš esmės socialistines nuostatas apie žmogaus prigimtį.

1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo įtvirtinta žmogaus teisių samprata, kuria savo vidaus įstatymuose remiasi turbūt visos be išimties Vakarų valstybės. Nors deklaracijoje neteigiamas joks šių teisių ryšys su liberalizmu ir net atvirkščiai, teisės laikomos universaliomis ir įgimtomis, tačiau akivaizdu, jog nemažai šių teisių nutaikytos į liberaliosios demokratijos politinę santvarką, iš anksto priimant prielaidą apie šios santvarkos universalumą. Katalikų Bažnyčios mokymas nesusieja savęs su viena kažkuria politine santvarka ir mąstymą apie politines santvarkas palieka didele dalimi praktinės išminties sferai. Teigiama, jog teisingumas yra suderinamas su kiekviena iš legitimių valdymo formų, o demokratija čia nelaikoma kaip turinti kažkokių ypatingų privilegijų kitų valdymo formų atžvilgiu.

Tuo tarpu Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje kaip universali teisė, kuri negali būti ribojama, nurodyta ir teisė „tiesiogiai arba per laisvai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį“. Dar daugiau, deklaracijoje teigiama, jog „žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindas; ši valia reiškiama periodiškuose ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine bei lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka“. Tai parodo, jog deklaracijoje demokratinė valdymo forma universalizuojama kaip vienintelė užtikrinanti prigimtines žmogaus teises, o ne vertinama kaip viena iš legitimių valdymo formų. Be to, deklaracijoje ne tik universalizuojama demokratinė valdymo forma, bet ir liberaliosios, ne krikščioniškosios ar dar kokios kitos demokratijos modelis.

Tačiau pastaruoju metu galime stebėti, jog tokia liberali demokratija, paremta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis, palaipsniui virsta tam tikros ideologijos – ir ne liberaliosios – įtvirtinimo platforma. Kaip jau pastebėta anksčiau, liberalizmas, besistengiantis nieko neteigti ir nieko neneigti apie žmogaus ir Dievo prigimtį, negali pasiūlyti jokios savarankiškos politinės koncepcijos, nes galiausiai ji vis tiek kryps į kurios nors mąstymo mokyklos – katalikybės arba socializmo – prielaidų įsitvirtinimą ir net skatinimą valstybės vardu. Liberalizmas ir socializmas paremti tomis pačiomis filosofinėmis prielaidomis. Skirtumas tarp šių dviejų ideologijų – ne esmės, o laipsniškas ir paremtas drąsa tiesiai įvardinti visas savo ideologijos prielaidas ir neišvengiamas šių prielaidų pasekmes. Tai paaiškina reiškinį, kurį jau galime stebėti daugelyje mūsų dienų Vakarų valstybių – vienose jis aptinkamas labai aiškiai, kitose vis dar yra pakankamai neryškus. Tai naujų žmogaus teisių, kurių dar negalėjo net numatyti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos autoriai ir kurios savo esme atspindi socialistines prielaidas, įtvirtinimas tos pačios liberaliosios ir todėl esą nešališkos žmogaus teisių koncepcijos pagrindu.

Pavyzdžiui, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje kaip santuokos subjektai išskiriami vyras ir moteris, tačiau politinės aktualijos JAV ir Europos Sąjungoje rodo, kad palaipsniui įstatyminį reguliavimą, jog santuokos subjektai yra vyras ir moteris, keičia įstatymai, įtvirtinantys, jog santuoką gali sudaryti ir tos pačios lyties asmenys. Kaip rodo politinė praktika, keičiasi ne tiesiog žmonių mąstymas apie santuoką ir tos pačios lyties asmenų santykius, bet vienos lyties asmenų teisė sudaryti santuoką buvo įvesta į žmogaus teisių koncepciją ir paversta universalia žmogaus teise. Pavyzdžiui, 2015 metais JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Obergefell prieš Hodges priėmė nutarimą, aiškinantį, kad būtent šalies konstitucija įpareigoja visas valstijas užtikrinti prigimtinę teisę sudaryti santuoką ir tos pačios lyties asmenims. 

Kaip rašyta pirmoje straipsnio dalyje, tokia „teisė“ remiasi atvirai socialistine antropologija. Žmonių lytinių santykių tikslu čia tampa nebe giminės pratęsimas, tačiau pirmiausia malonumas ir aistros patenkinimas. Tai savo ruožtu atspindi jau anksčiau, kalbant apie socializmo metafizines prielaidas, aprašytą žvilgsnį į žmogų kaip absoliučiai gerą būtybę, neigiant nuodėmės galimybę ir sušventinant žmogaus aistras (nes jei žmogus yra absoliučiai geras savo esybe, tai ir kiekvienas iš jį sudarančių elementų, taigi ir įvairios aistros, turi būti absoliučiai geros, o jas varžantys apribojimai laikomi represiniais).

Tačiau tai, kad po liberalizmo sukurta žmogaus teisių koncepcija gali nesunkiai pasislėpti socialistinėmis prielaidomis paremtos teisės, neturėtų stebinti. Kaip jau anksčiau išsiaiškinta, iš liberalizmo teiginių nesunkiai galima išsiaiškinti, kad jie, kad ir netiesiogiai, paremti žmogaus kaip iš prigimties geros būtybės koncepcija. Kaip socializme blogiu laikoma visuomenė, o jos „atpirkėju“ – iš prigimties geras žmogus, taip liberalizme blogiu laikoma neteisinga valdymo forma, kurios reformatorius arba „atpirkėjas“ – tas pats iš prigimties geras žmogus. Tokį liberalizme slypintį nenuodėmingo žmogaus vaizdinį galima aptikti ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Joje universalizuojama žodžio laisvė reiškia tikėjimą žmonių supratingumu ir pasitikėjimą jų prigimtimi, iš vienos pusės manant, kad jie neatiduos tokios visiškai laisvos viešosios erdvės demagogams, o iš kitos, kad godumui arba piktavalėms idėjoms atsidavę žmonės tos viešosios erdvės nepanaudos tam, kad, pavyzdžiui, pelno tikslais manipuliuotų žmonių juslėmis. Pasitikėjimas žmogaus prigimtimi ir gebėjimu atskirti klaidą nuo tiesos bei gerus ketinimus nuo blogų po pirmapradės nuodėmės svetimas katalikiškam mokymui, būtent todėl Katalikų Bažnyčia dar pirmoje XX a. pusėje normalia praktika laikė tam tikrų visuomenei kenksmingų knygų draudimą. Taigi, žvilgsnį į žmogų kaip į vienareikšmiškai gerą būtybę nesunku įžvelgti ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, todėl neturėtų stebinti ir tai, kad ši teisių koncepcija galiausiai pasidavė socialistiniam aiškinimui, tiesiog nuosekliai šį žvilgsnį išskleidžiančiam.

Naujosios, socialistinį žmogaus vaizdinį išskleidžiančios, žmogaus teisės daugumoje Vakarų Europos valstybių jau įtvirtintos įstatymais, o tai reiškia ir kitą to aspektą – šių teisių apsaugą ir užtikrinimą. Bet paskelbus kažką esant prigimtine žmogaus teise, ne tik turi būti užtikrintas jos įgyvendinimas, bet ir šios prigimtinės teisės legitimumas piliečių akyse, nes kitaip pilnavertiškai ta teise džiaugtis jos subjektai niekad negalės (tai atspindi jau anksčiau aprašytą dėl žmogiškų aistrų sušventinimo norimą sukurti joms tinkamą „nerepresyvią“ socialinę atmosferą). Būtent tuo galima paaiškinti faktą, kad JAV ir kai kuriose Europos valstybėse vis labiau varžomas krikščionių bei kitų tokioms naujosioms teisėms nepritariančių žmonių laisvė kalbėti tiesą. Skirtingomis žmogaus koncepcijomis paremtos teisės negali draugiškai egzistuoti viena šalia kitos, o visuomenės galiausiai turi pasirinkti Barabą arba Jėzų. Socialistiniu žmogaus vaizdiniu paremtos teisės visiškai naikina žmogų, tokį, kaip jį supranta katalikai, ir galiausiai norint, kad jos būtų įtvirtintos ir gerbiamos, privaloma represuoti besivadovaujančius radikaliai skirtingu žmogaus vaizdingiu - tai neišvengiama.

Taigi, apsvarsčius liberalizmo prigimtį ir ką ji lemia mūsų dienų Europos Sąjungos politikoje, kuri buvo bandoma kurti remiantis liberaliojo nešališkumo utopija, akivaizdūs trys dalykai. Pirmiausia, liberalusis nešališkumas politikoje iš esmės yra neįmanomas ir savyje jau talpina filosofines prielaidas, prieštaraujančias katalikiškam žmogaus prigimties suvokimui. Todėl toks liberalizmas neišvengiamai atveria kelią įsitvirtinti kuriai nors – katalikiškai arba socialistiškai – metafizinei sistemai. Antra, kadangi valstybių įstatymai net liberaliojo nešališkumo modelyje nėra paremti dieviškąja teise, o liberalusis modelis pats savaime nėra neutralus ir jau talpina socialistinio modelio užuomazgas, tai būtent socialistinei metafizinei sistemai čia įsitvirtinti kur kas lengviau nei katalikiškajai, nes tam jau sukurta dirva tiek įstatymų (net jei jie skelbia neutralumą, tai pats toks neutralumas yra nekatalikiškas savo prigimtimi), tiek prielaidų lygmenyje. Trečia, įsitvirtinus socialistiniam žmogaus prigimties vaizdiniui, neišvengiamai atsisakoma nešališkumo iliuzijos ir toks žmogaus paveikslas imamas įgyvendinti kaip tam tikras socialistų suvokiamas gėris per daug dėmesio nekreipiant į tam nepritariančių piliečių poziciją ir net visaip ribojant jų žodžio bei kitas laisves, kurios tampa tik kliūtimi sukurti rojų žemėje.

Galima pagrįstai tvirtinti, jog liberalaus neutralumo projektas Europos Sąjungoje jau virto socialistinio žmogaus vaizdinio legitimacijos forma. Liberali žmogaus teisių koncepcija pasitelkiama norint sugriauti senąjį šeimos modelį, kuris esą yra represyvus ir trukdantis naujųjų teisių sklaidai. Lygiai tokia pačia respresine sistema laikoma ir religija, o religijos laisvė yra laikoma ne tokia svarbia kaip naujosios teisės būtent todėl, kad šios teisės nėra ideologiškai neutralios, o vienos ideologijos - socializmo - atvaizdas, kurio įsitvirtinimui religija yra didelė kliūtis. Galiausiai, panašiai elgiamasi ir su tautiniu tapatumu, jungiančiu asmenis į politinę bendruomenę ir neleidžiančiu tapti lengvai manipuliuojama ir pagal naująjį socialistinį vaizdinį konstruojama mase. Todėl dabartinis pasirinkimas tarp šiandieninio Europos Sąjungos modelio ir jos esminės reformos iš tikrųjų yra pasirinkimas tarp socialistinio ir krikščioniškojo žmogaus vaizdinio. Tarp bestuburės ir lengvai manipuliuojamos būtybės, su kuria galima daryti ką nori, ir tvirtus pagrindus turinčio bei dėl šio pagrindo solidarumą su kitais žmonėmis jaučiančio žmogaus. Tarp nestabilios, tuštumo jausmą žmogaus gyvenime įtvirtinančios klajoklių Europos ir stabilaus žemyno, kuriame žmonės jaučia tvirtą ryšį su savo tautiečiais ir žeme, yra įsipareigoję savo valstybei ir artimui.










Susiję

Politika 8998922050309081038
item