William Borst. Varlių tauta

Herbertas Markuzė Prieš daugelį metų, diskutuodamas apie mokesčių sistemą su savo advokatu, pap...

Herbertas Markuzė
Prieš daugelį metų, diskutuodamas apie mokesčių sistemą su savo advokatu, papasakojau jam apie marksistinę paveldėjimo mokesčių kilmę bei progresinius mokesčius. Jis buvo šokiruotas, nes net nenutuokė, kad Karlas Marksas parašė pagrindinius elementus mokesčių kodeksui, ties kuriuo jis pats dirbo visą savo profesinį gyvenimą. Reikia tiesiog perskaityti „Komunistų Manifestą”, 1848 metais parašytą Karlo Markso ir Frydricho Engelso. Jau vien tai, kad toks išsilavinęs ir išprusęs žmogus kaip mano advokatas net nenumanė apie šį faktą, daug pasako apie didžiąją dalį amerikiečių. Kaip sakydavo Yankee vadovas Casey Stengelis: „galėtum tai susirasti!”. 

Dauguma amerikiečių tiki, kad 1989 metais sugriuvusi Berlyno siena žymėjo kruvinos baisybės, kuri pavergė pusę Europos daugiau negu keturiasdešimčiai metų, pabaigą. Jie tiki, kad komunizmas nebekelia gresmės jų valstybei. Jiems buvo sudarytos sąlygos patikėti, kad antikomunistiniai 1950-ųjų žygiai nebuvo niekas daugiau negu paranojiški Viskonsino senatoriaus Džozefo Makarčio sapaliojimai.

Tiesa yra ta, kad komunizmas šioje valstybėje vis dar gyvuoja ir klesti. Tik šįkart jis pasirodo apgaulingesniu pavidalu.

Situaciją galima sulyginti su varle, esančia puode, pripildytame drungno vandens. Jeigu virėjas greitai padidintų vandens temperatūrą, varlė, bandydama išsigelbėti, staigiai iššoktų iš puodo. Tačiau gudresnis virėjas temperatūrą didins tik palaipsniui, siekdamas, kad vargšė varlė nesuprastų, jog yra lėtai verdama iki mirties. Viljamas Ledereris yra pavadinęs Ameriką „avių valstybe”, tačiau, mano įsitikinimu, Amerika veikiau yra varlių valstybė.

Antonio Gramsci

Kaip tai įvyko? Pradėti reikėtų nuo Sardinijos intelektualo Antonio Gramsci raštų. Autorius gimė 1881 metais, Ales miestelyje, Sardinijos saloje. Užaugęs tapo sėkmingiausiu marksizmo interpretatorium. Jis paliko Sardiniją ir persikėlė į žemyninę Italiją, kur studijavo filosofiją ir istoriją Turino universitete. 1919 metais jis įkūrė laikraštį „L’Ordinine Nuovo”, arba „Naujoji tvarka”. 1921 metais kartu su Palmiro Togliatti įkūrė Italijos Komunistų partiją. Kai Italijoje įsitvirtino Musolinio fašizmas, Gramsci pabėgo į Rusiją, kur analizavo Lenino komunizmo pritaikymą. Jį pribloškė tai, kad komunistinė Rusija nerodė jokio didesnio susidomėjimo „darbininkų rojumi”. Gramsci tuomet aiškiai suvokė, kad Rusijos valdančioji klasė vis dar išlaikė savo aukštesnę poziciją prieš darbininkus, griebdamasi teroro ir masinio naikinimo.

Po Lenino mirties ir iš to sekusios kovos dėl valdžios, net Rusija jam tapo pavojinga vieta. Lenino įpėdiniu tapęs Stalinas eliminuodavo visus, kuriuos įtardavo nukrypstant nuo savo partijos doktrinos. Gramsci grįžo į Italiją kovoti prieš Musolinį, tačiau buvo suimtas dėl įtarimų esant užsienio valstybės šnipu, ir įkalintas iki 1926-ųjų. Likusius gyvenimo metus jis praleido plėtodamas savo filosofiją, parašė „Kalėjimo užrašus” (angl. Prison Notebooks) ir „Laiškus iš kalėjimo” (angl. Letters from Prison), kurie tapo nepaprastai įtakingais veikalais akademinėje aplinkoje. Po savo laisvės atgavimo ir mirties 1937 metais, Gramsci jau buvo parašęs 9 knygas istorijos, sociologijos ir marksistinės teorijos tematikomis. 

Kadangi ekonominis marksizmas pasirodė esąs nevykęs, Gramsci įsitikinimu, vienintelis kelias nuversti represyvias Vakarų institucijas buvo įvykdyti tai, ką jis vadino „ilgu žygiu per kultūrą”. Klasių kovą, esminę marksizmo doktrinai, jis pakeitė „kultūriniu karu”. Gramsci puikiai suprato, kad didžioji dalis žmonių netikėjo komunistine sistema. Būtent jų krikščioniškas tikėjimas buvo didžiausia kliūtis, neleidusi pereiti prie komunizmo. Gramsci buvo tikras, kad civilizuotas pasaulis buvo nuodugniai indoktrinuojamas krikščionybės du tūkstančius metų, ir net pasiekė tokį lygį, kad civilizacija ir krikščionybė tapo neišskiriamai susiję.

Būtent krikščionybė Vakaruose tapo beveik nepalaužiamu barjeru, kliudžiusiu komunizmo įsiskverbimui. Religija valstiečiams reiškė nepaprastai daug, tai buvo tarsi ramstis, padėjęs jiems pakęsti dažnai žiaurią tikrovę. Pasak Patriko Buchanano, knygos „Vakarų mirtis” autoriaus, krikščionybė buvo „kapitalizmo apsauginė danga”. Tai reiškia, kad norėdami užgrobti Vakarus, marksistai „pirmiausia privalo nukrikščioninti Vakarus”. Kitaip tariant, sunaikinti jos religinius pamatus.

Vakarų nukrikščioninimas

Gramsci nekentė santuokos ir šeimos - dalykų, ant kurių pastatyta visa civilizuota visuomenė. Jo įsitikinimu, santuoka yra sąmoklas, konspiracija, kuria siekiama įtvirtinti tokią sistemą, kurioje būtų engiamos moterys ir vaikai. Anot jo, šeima yra pavojinga institucija, pasižyminti smurtu ir išnaudojimu, ji yra tironijos ir fašizmo pirmtakė. Patriarchija buvo pagrindinis kultūrinių marksistų taikinys. Jie siekė feminizuoti šeimą pasitelkus daugybę vienišų ir homoseksualių motinų ir „tėvų”, kurie buvo naudojami tam, kad susilpnintų civilizuotos visuomenės struktūrą.

Gramsci strategija buvo pristatyta į mokyklas kito kultūrinio marksisto, Djordio Lukačo. Jis buvo pasiturintis vengrų bankininkas ir buvo užsitarnavęs geriausio marksizmo teoretiko po paties Markso vardą. Išreikšdamas nuomonę, kurią vėliau atkartos Jessy Jacksonas, Lukačas klausė: „kas mus išlaisvins nuo Vakarų civilizacijos?”

Vadovaujant Bela Kunui, pirmoji Džiordio, kaip kultūros komisaro pavaduotojo, užduotis buvo įtraukti į mokyklos programas radikalią lytinio švietimo programą. Jo nuomone, tai buvo geriausias būdas sunaikinti tradicinę seksualinę moralę ir susilpninti šeimą. Vengrų vaikai mokyklose buvo mokomi apie laisvą meilę, lytinius santykius, apie tai, kad monogamija yra pasenusi, o organizuota religija nereikalinga, nes ji stabdo žmogų nuo troškimų tenkinimų. Vaikai buvo raginami išjuokti ir ignoruoti tėvų autoritetą ir tradicinės moralės pamokymus. Jeigu tai skamba girdėtai, taip yra todėl, kad tai yra kasdienybė, vykstanti mūsų viešosiose ir net kai kuriose katalikiškose mokyklose.

Gramsci ir Lukačo idėjos išsipildė per Frankfurto mokyklą, kuri originaliai vadinosi Socialinių tyrimų institutu. Iš ekonominio marksizmo jie pasuko į kultūrinį. Vienas iš pagrindinių Frankfurto mokyklos uždavinių buvo sujungti marksistinę analizę su Froido psichoanalize. Pagal jų froidizmo ir marksizmo sujungtą aiškinimą, lygiai taip, kaip kapitalistinėje visuomenėje darbininkų klasė buvo automatiškai užguita, taip Vakarų visuomenėse juodieji, išeiviai iš Lotynų Amerikos, homoseksualai ir moterys, kitaip tariant visi, išskyrus piktybiškus baltuosius vyrus, savaime tampa užguitaisiais.

Grupių solidarumo idėja, arba tai, kas vadinama „tapatybės politika’’, buvo sugalvota tik tam, kad sukurtų atskyrimą, kuris lemtų smurtą ir socialinę anarchiją. Kad būtų paminta Vakarų visuomenė, kultūriniai marksistai nuolatos kaltindavo Vakarus įvykdžius genocido nusikaltimus prieš kiekvieną civilizaciją, su kuria jie kadanors yra susidūrę per savo istoriją.

Kritinė teorija

Pastaroji idėja išsivystė į „kritinę teoriją’’, kuri tarnavo kairiesiems kaip pagrindinis ginklas kovoje dėl Amerikos kultūros. „Kritikai” nukreipė savo dėmesį į pagrindinių Vakarų civilizacijos pamatų, neaplenkiant krikščionybės, kapitalizmo, autoriteto, šeimos, moralės, tradicijos, lytinio susivaldymo, ištikimybės, patriotizmo, nacionalizmo, paveldimumo, etnocentrizmo, papročių, konservatizmo, ir ypač kalbos, kritiką.

Kritinė teorija, kuri yra būdinga visoms valstybės pagrindinėms teisės mokykloms, nurodo, kad patriarchinė socialinė struktūra turi būti pakeista matriarchaline. Įsitikinimas, kad moterys ir vyrai iš prigimties yra skirtingi ir turi skirtingas apibrėžtas roles turi būti pakeistas androgeniškumu, o iš to išplaukia ir tai, kad homoseksualumas yra normalus. Skirtumai tarp socialinių (angl. gender), o ne biologinių (angl. sex) lyčių turi būti kiek įmanoma sumažinti. Pasak marsksisčių-feminisčių, vyrai ir moterys gali pakeisti savo lytį. Anot jų, lyčių skirtumai tėra anatominiai atsitiktinumai. 

Kitas svarbus kultūrinio marksizmo elementas buvo Theodoro Adorno „Autoritarinės asmenybės’’ idėja. Ši jo knyga, kurią jis išleido 1950 metais, kartu su Else Frenkel-Brunswick, Daniel J. Levinson ir R. Nevitt Sanford, buvo paremta prielaida, kad krikščionybė, kapitalizmas ir patriarchinė arba autoritarinė šeima sukūrė aplinką, palankią išankstiniams rasistiniams nusistatymams ir fašizmui. Minėtų autorių įsitikinimu, visi, kas pripažįsta laiko patikrintus, tradicinius standartus, pasižymi autoritarine asmenybe, kuri iš prigimties yra fašistinė. Jeigu šeima laikosi krikščioniškų ir kapitalistinių principų, šeimoje esantys vaikai veikiausiai užaugs fašistais ir rasistais.

Adorno knygą Patrikas Buchananas pavadino „Frankfurto mokyklos šedevru”. Jeigu fašizmas ir rasizmas yra būdingi kultūrai, kaip teigė Adornas, tuomet visi, kas užaugo Dievo, motinystės ir šeimos tradicijose, turi ieškoti psichologinės pagalbos. Ši orveliška logika, regis, jau yra įrašyta Amerikos visuomenės sąmonėje. Kultūrinis determinizmas pakeitė Markso ekonominį determinizmą.

Tai susišaukia su „politikorektiškumo” idėja. Politikorektiškumas tapo pagrindine priemone, kurios pagalba marksistams pavyko Amerikos visuomenėje įdiegti tokias pavojingas marksistines idėjas, kurios iš pamatų griauna Amerikos kultūrą ir politiką. Prisidengiant „įvairovės’’ sąvoka, siekiama primesti visiems amerikiečiams vienodą mąstymo ir elgsenos būdą. Kultūriniai marksistai, kurie dažnai yra mokytojai, universitetų profesoriai ir administratoriai, laikraščių redaktoriai ir panašių profesijų atstovai, veikia kaip sargybiniai, kurie neleidžia tradicinėms, ypač religinėms, idėjoms pasiekti viešumą. Kiekvienas tai galime pastebėti kasdieną vykstant mūsų visuomenėje.

Herbertas Markuzė

Tikriausiai pats svarbiausias Frankfurto mokyklos atstovas buvo Herbertas Markuzė. Jis didele dalimi prisidėjo prie kultūrinio marksizmo įsigalėjimo Amerikoje, kai 1930 metais, bėgdamas nuo nacių persekiojimų, persikėlė į Niujorką. 1960 metais, būdamas Kalifornijos universiteto San Diego mieste profesoriumi, jis tapo naujosios kairės guru. Markuzė buvo stipriai revoliucinių pažiūrų, mąstė apie Amerikos visuomenės susiskaldymą taip, kaip Karlas Marksas ir Djordis Lukačas mąstė apie Vokietijos visuomenės griuvimą.

Savo knygoje „Esė apie išsivadavimą”, Markuzė nurodė priemones Amerikos visuomenės transformacijai. Jo įsitikinimu, visi suvaržymai, ypač seksualiniai, turi būti išlaisvinti. „Mylėkitės, o ne kariaukite!” (angl. „Make love, not war!”) tapo jo kovos šūkiu, kuris prasiskverbė visoje Amerikos akademinėje aplinkoje. Jo maišto metodologija įtraukė kalbos rekonstravimą, įskaitant žymujį pasakymą „Ką „tai” reiškia?’’ (angl. “what does ‘is’ mean?”), kuris skatino kultūros naikinimą.

Žodžių reikšmių painiojimas ir naikinimas padėjo palaužti visuomenės socialinį suderinamumą, ypatingai tarp mažiau žinių turinčio Amerikos jaunimo. Jis sąmoningai aštrino santykius tarp skirtingų rasių, pabrėždamas idėją, kad visi baltieji yra kalti dėl vergovės, o juodieji negalėtų padaryti nieko blogo.

Kultūros revoliucionieriai susidūrė su svarbiu klausimu, kuris siejosi su Gramsci kultūriniu marksizmo posūkiu: jeigu revoliucijos pagrindas nėra darbininkų klasė, tuomet kas? Markuzė teigė, kad moterys turi tapti kultūros proletariatu, kuris transformuos Vakarų visuomenę. Jos veiktų kaip katalizatorius naująjai marksistinei revoliucijai. 

Jeigu moterys būtų įtikintos nutolti nuo savo tradicinės rolės, tradicinė kultūra nebūtų perduodama ateinančioms kartoms. Koks gali būti geresnis būdas padaryti įtaką ateinančioms kartoms, negu suardant tradicines moterų roles? Marksistai pagrįstai manė, kad moterų vaidmenų pakeitimas gali būti mirtinas smūgis kultūrai.

Viena iš šios kultūrinės strategijos tęsėjų buvo Betty Friedan. Jos knyga „Moteriškoji mistika” buvo nukreipta prieš amerikietišką šeimą. Friedan tradicinę namų šeimininkę apibūdino kaip „parazitą, kuris buvo priverstas paneigti savo tikrąją prigimtį.” Friedan nuomone, motina namų šeimininkė tėra negalvojantis robotas, neturintis tikrų smegenų. Nors ji nebuvo Frankfurto mokyklos atstovė, Friedan neapykanta vyrams ir patriarchijai išgarsino ją kaip „radikalaus feminizmo krikštamotę.”

Šeimos suardymas ir pagarbos patriarchijai sumažėjimas privedė prie padidėjusios valstybės kultūrinių institucijų, įskaitant bažnyčių, mokyklų, universitetų, politinių partijų ir netgi kariuomenės ir policijos, feminizacijos. Pagal Carolyn Graglia knygą „Namų rimtis” (angl. Domestic Tranquility), „Playboy redaktoriai nebūtų galėje geriau surežisuoti moterų judėjimo.”

Jeigu moterys buvo taikinys, tuomet kultūriniai marksistai pataikė tiesiai į jį. Šiandien moterys trokšta užsiimti bet kuo, ką daro vyrai, įskaitant tokius darbus kaip naikintuvo pilotavimas, tarnystė kariuomenėje, darbas policijoje, ugniagesių komandoje, kunigystė, boksas, taip pat ir kiti darbai, reikalaujantys vyriškos jėgos. Moterys save pažemino ir paaukojo savo iš prigimties pranešesnę prieš vyrus moralę dėl lygybės ir platesnio pasirinkimo. Moterys iškeitė vidinę šeimyninę ir namų ramybę dėl savo įtakos kėlimo karjeros srityje ir atsitiktinio sekso galimybių.

Visa tai neužklupo netikėtai, kaip biblinis „vagis nakty”. Šis procesas vyksta palaipsniui, kol amerikiečiai tingiai ilsisi žiūrėdami televizorių arba laukdami kitų didelių žaidynių. Perfrazuojant T. S. Eliotą, galima sakyti, kad mūsų civilizacija žlugs ne sprogimu, bet gailiu inkštimu, jeigu dabar pat nieko nedarysime.



Susiję straipsniai

William Borst 4281524725328801866

Rašyti komentarą

  1. Taiklus apibūdinimas to, kas vyksta šiandien Vakarų visuomenėse. Tad ir mūsų gerb. Juozo JAV užsipuolimas tampa labai aiškus. Ačiū redakcijai už šį straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aiškus - bet keistas, nes juk dabartinė situacija JAV - iš esmės to Juozo "chebrantų" veiklos pasekmė. Džiaugtis, o ne burnoti turėtų. :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-09-21 09:12

    hmm,nesupratau,o kuo blogai ,kad moteris pilotuoja lėktuvą, tarnauja kariuomenėje ar dirba policijoje.Aš už normalią ir tradicinę šeimą,bet tikrai nepritariu tokiam modeliui kur moteriškė turi apsiriboti trimis K-kirche,kinder,kuche.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-09-21 17:42

      Kai moteris pilotuoja lėktuvą, t.y. daro karjerą, tai tikrai nebelieka laiko nei kirchei, nei kinderiams, nei kuchei.

      Ponas anonime, pagal tekstų analizę, ar ką ten yra žinoma, kad viskas, kas pasakyta prieš "bet" yra bereikšmiai. Svarbu, kas yra sakoma po "bet".

      Kadangi dauguma darbdavių yra už tradicinę šeimą, jie nieko prieš, kad būtų skatinamas moterų noras daryti karjerą. Kas gi kitas uždirbinės darbdaviams pelną?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-09-21 22:13

    Teisingas straipsnis, kaip ne keista, kuo daugiau civilizuota,emancipuota moteris, tuo greitesnė tokios civilizacijos pabaiga,ir jų vietą užims necivilizuotos, skleidžiančios naują gyvybę, matyt kuo didesnis civilizacijos laipsnis, tuo greitesnė jos pabaiga, keistas dėsnis, deja kol kas galioja toks.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item