Laisvūnas Šopauskas. Tariamas moderavimas iš tariamai neutralių pozicijų (atsakymas L. Stoškui)

Įvadas Šis straipsnis tęsia diskusiją, kuri užsimezgė paskelbus Vilniaus forumo inicijuotą pi...

Įvadas

Šis straipsnis tęsia diskusiją, kuri užsimezgė paskelbus Vilniaus forumo inicijuotą piliečių kreipimąsi į visuomenę ir valdžią dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių bei publikaciją „Partijų ir visuomeninių organizacijų reakcija į Vilniaus forumo kreipimąsi“. Pastarojoje Lietuvos Sąrašo partijos pozicija buvo įvertinta kaip „faktin[is] pritarim[as] LGBT aktyvistų siekiams ir neokomunistinės genderizmo ideologijos prievartiniam brukimui Lietuvos visuomenei“. Tokį Lietuvos Sąrašo pozicijos apibūdinimą ir patį Vilniaus forumo kreipimąsi ėmėsi kritikuoti šios partijos narė Edita Janulevičiūtė, paskelbusi tekstą „Apie priešų ieškojimą“. Janulevičiūtės tekstą išanalizavau ir kritikavau straipsnyje „Konformizmas ir veidmainystė po taikumo širma: Atsakymas Lietuvos Sąrašui ir Editai Janulevičiūtei“. Šiame straipsnyje padariau išvadą, kad Janulevičiūtei „nepavyko apginti LS pozicijos ir diskredituoti VF pozicijas, tarp jų – LS partijos, kaip faktinės genderizmo ideologijos rėmėjos, vertinimą. Autorės argumentų analizė atskleidė po „taikumo“ širma slepiamą Lietuvos Sąrašo partijos konformizmą ir veidmainystę, t. y. „sistemiškumą“. Į mano straipsnį atsiliepė Lietuvos Sąrašo frakcijos Vilniaus Taryboje narys ir Vilniaus forumo narys Liutautas Stoškus, paskelbęs tekstą „Tarp konfrontacijos ir susitarimo“. Autorius Vilniaus forumo kreipimosi nepasirašė ir savo tekste faktiškai pristato Lietuvos Sąrašo poziciją.

Išanalizuosiu ir įvertinsiu L. Stoškaus straipsnyje pristatytą argumentaciją ir pasiūlymus. Tekstas nebus trumpas. Jo apimtį galiu pateisinti tuo, kad L. Stoškaus straipsnis yra išraiškingas klaidinančio būdo kalbėti apie politiką dokumentas, kurio nuodugni analizė gali suteikti naudingą politinio mąstymo pamoką.

L. Stoškaus metodologija: pasiūlymas mąstyti be prielaidų apie politiką

L. Stoškus rašo:

Matyt, pati beprasmiškiausia diskusija yra diskusija dėl pažiūrų. Ypač jei ji yra išgryninama iki esminių prieštarų, kurias grubiai galima vadinti materializmo ir idealizmo prieštaromis. Ir viena, ir kita pasaulėžiūra greičiausiai ir gyventi viena be kitos negali – kaip sąmonė be kūno – ir bandymai įrodyti, kad sąmonė yra viršesnė negu kūnas, arba atvirkščiai, turėtų „virti“ nebent teologijos ar filosofijos žurnaluose. Lietuvos (politiniame) gyvenime tokia fundamentali diskusija dažniausiai ir nevyksta. O užgaulių ar riebių žodžių laidymą „idealistų“ pusėn, ko nevengia „materijos“ šalininkai, diskusija vadinti yra sunku.

Nežiūrint to, vis dėlto gyvenime yra situacijų, kada reikia susitarti ir dėl klausimų, kurie remiasi į šias fundamentalias prieštaras. Tokiu atveju diskusija dažnai tampa beviltiška, o konsensusas – sunkiai įmanomas. Tada sprendimai paprastai priimami jėgos (daugumos) principu tuo sukeldami didelį kitos stovyklos šalininkų nepasitenkinimą. Tačiau demokratiškos visuomenės principas reikalauja, kad net ir mažumos nuomonė būtų išgirsta, o jos poreikiams realizuoti sudarytos sąlygos. Tuo demokratinė visuomenė skiriasi nuo totalitarinės, kurioje nuostatos brukamos jėga.

[…]

Tradiciškai tokiose diskusijose dešiniosios pakraipos partijos atstovauja idealistinei pasaulėžiūrai, kuri mūsų kultūrinėje terpėje tapati krikščioniškajai, o kairiosios – materialistinei. Tačiau dabartinė Lietuvos politinė sistema neturi nė vienos politinės partijos, kuri būtų iki galo gryna tokiu ideologiniu požiūriu.

Šioje ištraukoje pristatytos kelios idėjos, kurios sudaro autoriaus pasitelkto konceptualinio aparato branduolį ir todėl gali būti vadinamos „metodologinėmis“.

Pirmoji idėja. Pagrindinės pasaulėžiūrinės alternatyvos yra idealizmas ir materializmas.

Antroji idėja. Ginčas dėl fundamentalių pasaulėžiūrinių alternatyvų ir principų yra neišsprendžiamas, todėl beprasmis.

Trečioji idėja. Pagrindinės politinės vizijos kyla iš fundamentalių pasaulėžiūrinių alternatyvų ir principų.

Ketvirtoji idėja. Demokratija reikalauja, kad net mažumos pozicija būtų išgirsta, o jos poreikiams realizuoti būtų sudarytos sąlygos.

Penktoji idėja. Politiniame gyvenime egzistuoja situacijos, kada reikia tiesiog susitarti, tiesiog rasti kompromisą dėl klausimų, kurių traktuotės remiasi fundamentaliais pasaulėžiūriniais principais ir dėl kurių vyksta neišsprendžiamas pasaulėžiūrinis ginčas.

Šeštoji idėja tekste eksplicitiškai nesuformuluota, bet išplaukianti iš pirmų penkių idėjų, implicitiškai perteikiama straipsnio pavadinime ir apibendrinanti visą likusią teksto dalį: aš, Liutauras Stoškus, suprasdamas pasaulėžiūrinio ginčo beprasmybę ir nepriimdamas nei idealizmo, nei materializmo, užimu neutralią poziciją ir iš šios neutralios pozicijos galiu pabūti nesutariančių stovyklų moderatoriumi bei pasiūlyti būdą, kaip jos galėtų susitarti ir pasiekti kompromisą dėl dviejų klausimų – negimusios gyvybės apsaugos ir seksualinių mažumų reikalavimų.

Iš šešių idėjų tik trečioji laikytina teisinga: pagrindinės politinės vizijos iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tam tikrų fundamentalių pasaulėžiūrinių (metafizinių) pozicijų plėtotės. Kitos penkios idėjos laikytinos klaidingomis. Išsiaiškinti jų klaidingumą yra labai svarbu.

Pirmiausia aptarkime antrąją idėją. Pasaulėžiūrinis ginčas, tiek liečiantis fundamentaliausias pasaulėžiūrines alternatyvas, tiek išvestinius principus, nėra nei beprasmis, nei neišsprendžiamas. Pasaulėžiūrinio ginčo prasmingumas nekyla vien iš jo išsprendžiamumo, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dalyvavimas pasaulėžiūriniame ginče verčia tiek savo, tiek oponento pasaulėžiūrą analizuoti, rasti išvestinių principų pagrindą fundamentalesniuose principuose ir tokias įžvalgas aiškiai artikuliuoti. Net jei kitais požiūriais pasaulėžiūrinis ginčas būtų bergždžias, įgytas gebėjimas suvokti savo ir oponento pasaulėžiūrą ne kaip chaotišką teiginių rinkinį, bet kaip daugmaž nuoseklią loginiais ryšiais susietų teiginių sistemą būtų labai prasmingas. Todėl pasaulėžiūriniai ginčai būtų labai prasmingi, net jei jie būtų iš esmės neišsprendžiami. Tačiau taip nėra, nes pasaulėžiūrą (net fundamentalius ir pačius fundamentaliausius principus) yra įmanoma vertinti teisingumo požiūriu. Pasaulėžiūriniai principai turi teorinius sekmenis ir praktines pasekmes; įvertinę teorinius sekmenis ir praktines pasekmes galime vertinti pasaulėžiūrinių principų teisingumą. Todėl pasaulėžiūriniai ginčai nėra iš esmės neišsprendžiami: juose įmanoma siekti tiesos, priartėti prie tiesos ir įtikinti tiesos siekiantį oponentą.

Dabar aptarsime ketvirtąją idėją. Rašydamas, jog demokratija reikalauja, kad visuomenės grupių, nepaisant, kokio jos dydžio, pozicijos turi būti išgirstos, o tų grupių poreikiams realizuoti būtų sudarytos sąlygos, L. Stoškus niekaip neapibūdina, kokios tai turėtų būti grupės ir kokie reikalavimai. Tai nėra koks nors neapsižiūrėjimas – autorius bando save pateikti kaip pasaulėžiūriškai neutralų, o koks nors grupių ar poreikių diferencijavimas į pripažintinus ar nepripažintinus, be abejo, reikštų tam tikrą pasaulėžiūrinį įsipareigojimą. Tačiau net visiškai paprasti pavyzdžiai akivaizdžiai parodo, kad be grupių diferencijavimo išsiversti neįmanoma ir demokratija visai nereikalauja, kad sąlygos realizuoti savo poreikius būtų sudarytos bet kokiai grupei. Pavyzdžiui, net L. Stoškus turbūt nesutiks, kad demokratija reikalauja sudaryti sąlygas kanibalų ir pedofilų poreikiams tenkinti. 

Tačiau tai yra paviršutiniška kritika. Kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad L. Stoškus, vos prabilęs apie demokratiją, iškart kalba apie interesų grupes ir jų interesų patenkinimą.  Pagal jį, demokratinė politinė santvarka yra erdvė, kurioje individai ir interesų grupės, didelės ir mažos (mažumos), siekia realizuoti savo asmeninius ir grupinius interesus. Tai paplitęs, bet lėkštas ir anaiptol ne koks nors pasaulėžiūriškai neutralus demokratijos įsivaizdavimas. Šiam įsivaizdavimui būdinga tai, kad yra eliminuotos dvi fundamentalios sampratos: politinė tauta ir bendrasis gėris. Kad demokratinė politinė santvarka egzistuotų, reikalingas pakankamai paplitęs ir pakankamai gilus piliečių moralinis įsipareigojimas. O toks įsipareigojimas gali atsirasti tik kaip piliečių susivokimas, kad jie yra politinės tautos nariai, ir įsipareigojimas politinei tautai ir bendrajam, t. y. politinės tautos ir valstybės, gėriui. Demokratija negali klestėti – ji gali tik degraduoti ir žlugti, jei piliečiai save suvokia tik kaip individus, kurių tikslas – patenkinti asmeninius ir grupinius interesus. Politinė tauta ir bendrasis gėris yra tai, kas užtikrina demokratinės santvarkos gyvavimą  ir suteikia orientyrus, kieno ir kokie poreikiai gali būti realizuojami, o kieno ir kokie – negali.

Pereikime prie penktosios idėjos. L. Stoškus, sakydamas, kad politiniame gyvenime egzistuoja problemos ar situacijos, kada tam tikros grupės, tarp kurių vyksta neišsprendžiamas pasaulėžiūrinis ginčas, turi tiesiog susitarti, tiesiog rasti kompromisą, visiškai nedetalizuoja (panašiai kaip ketvirtosios idėjos atveju), kokios tai galėtų būti grupės ir dėl ko jos turėtų susitarti. Šis neapibrėžtumas aiškintinas taip pat: autorius bando save pateikti kaip pasaulėžiūriškai neutralų, o koks nors grupių ar situacijų diferencijavimas pagal būtinybę tartis reikštų tam tikrą pasaulėžiūrinį įsipareigojimą. 

Tačiau išvengti grupių ir problemų diferenciacijos į tas, kurių atveju kompromisas įmanomas, ir tas, kurių atveju – neįmanomas, neįmanoma. Štai ideologiniai ir politiniai ginčai laisvoje visuomenėje visiškai skiriasi nuo klausimų, susijusių su totalitarine ideologija ir jos įgyvendinimo praktika. Gali būti daug nuomonių, koks optimalus PVM dydis, ir šiuo klausimu gali būti pasiektas kompromisas, bet susidūrus su totalitarine ideologija ir jos įgyvendinimo praktika galimi tik du požiūriai: už arba prieš. Nes tai yra visai kito lygmens – sisteminis – klausimas apie pasirinkimą tarp laisvės ir vergijos. Kompromisai su totalitarinės ideologijos ir praktikos skleidėjais reiškia vergijos įtvirtinimą. Turbūt, net L. Stoškus nepageidautų kompromisų su fašistais arba bolševikais.

Dabar aptarkime pirmąją idėją. Sakydamas, kad pagrindinė pasaulėžiūrinė alternatyva yra pasirinkimas tarp materializmo ir idealizmo, L. Stoškus kartoja sovietinių ideologinių disciplinų, vadintų „dialektiniu materializmu“ ir „moksliniu komunizmu“, klišes. Politikos srityje iš tiesų egzistuoja pagrindinė pasaulėžiūrinė alternatyva, tačiau tai nėra alternatyva tarp materializmo ir idealizmo, bet tarp teleologinio ir neteleologinio požiūrio į žmogų, t. y. tarp žmogaus apibrėžtos ir nekintamos prigimties bei iš šios prigimties išplaukiančios prigimtinės teisės pripažinimo ir pozicijos, kad nekintama žmogaus prigimtis ir prigimtinė teisė egzistuoja, atmetimo. 

Išplėtojus pirmąją alternatyvą gaunamas klasikinei politinei filosofijai būdingas požiūris į politiką, kuris neretai kasdienėje vartosenoje vadinamas „kultūriniu“ arba „socialiniu konservatizmu“. Išplėtojus antrąją alternatyvą gaunamas moderniai politinei filosofijai būdingas požiūris į politiką, kuris neretai vadinamas „kultūriniu“ arba „socialiniu liberalizmu“ (kultūrinis liberalizmas ir kultūrinis konservatizmas trumpai apibūdinti ČIA, ČIA ir ČIA; plačiau apie kultūrinį liberalizmą ČIA). 

Vargu ar galima kalbėti apie tai, kad dešiniųjų / kairiųjų arba krikščionių / laicistų stovyklos tradiciškai daugmaž nuosekliai atstovavo tam tikroms fundamentaliausioms pasaulėžiūrinėms alternatyvoms. Situacija tiek anksčiau, tiek dabar yra kur kas sudėtingesnė. Štai dešiniesiems priskiriami liberalai prisilaiko kultūrinio liberalizmo pažiūrų panašiai kaip kairiesiems priskiriami socialdemokratai, o ne kultūrinio konservatizmo pažiūrų kaip kiti dešinieji –  konservatoriai. Net visų krikščionų neišeina priskirti kultūriniams konservatoriams, nes egzistuoja vadinamieji „liberalūs krikščionys“, kurie, nors ir laiko save krikščionimis, pagal nekintamos žmogaus prigimties ir prigimtinės teisės pripažinimo kriterijų, atsiduria kultūrinio liberalizmo, o ne kultūrinio konservatizmo stovykloje. 

Pirmosios idėjos aptarimo rezultatai leidžia nesunkiai įvertinti šeštąją idėją. L. Stoškus pateikia save kaip užimantį pasaulėžiūriškai neutralią poziciją  ir galintį iš šios neutralios pozicijos moderuoti dviejų į neišsprendžiamą ginčą įsivėlusių stovyklų ginčą ir siūlyti šio ginčo sprendimą. Tačiau ką reiškia savęs paskelbimas neutraliu fundamentaliausių pasaulėžiūrinių alternatyvų atžvilgiu? Pasiskelbimas neutraliu reiškia, kad L. Stoškus nepripažįsta nekintamos žmogaus prigimties ir prigimtinės teisės egzistavimo. O šis nepripažinimas automatiškai reiškia, kad autorius abiem kojom atsistoja kultūrinio liberalizmo stovykloje! Tik to ir tereikia: nepripažinti egzistuojant žmogaus prigimtį ir iš jos išplaukiančią prigimtinę teisę. Ir visai nesvarbu, koks bus šio nepripažinimo epistemologinis statusas: abejonė („nežinau, gal egzistuoja, o gal ne“) ar neigimas („esu įsitikinęs, kad neegzistuoja“). Bet kokio epistemologinio statuso žmogaus prigimties ir prigimtinės teisės nepripažinimas reiškia faktinį priklausymą kultūrinio liberalizmo stovyklai su visomis iš to išplaukiančiomis teorinėmis ir praktinėmis pasekmėmis. 

Pasaulėžiūriniai klausimai politikoje yra principiniai ir neišvengiami, nes bet kuri politinė doktrina ir praktika visada grindžiama tam tikra filosofine antropologija, tai yra vienokia ar kitokia žmogaus samprata. Jos nepasirinkti tiesiog neįmanoma. Jeigu manoma, kad žmogus turi „duotą“ prigimtį arba tam tikras prigimtines savybes, tai automatiškai reiškia, kad politiškai negalima ir neleistina antropologinė ir socialinė inžinerija, eksperimentavimas ir žaidimas su žmogumi. Jeigu manoma, kad jis „neturi prigimties“ ir savąją prigimtį „laisvai susikuria pats“, vadinasi, leistina su juo daryti ką nori. Čia negali būti jokio „susitarimo“ ar „kompromiso“, o tik arba–arba.

Visa tai reiškia, kad L. Stoškaus bandymas sau prisiskirti moderatoriaus tarp dviejų pasaulėžiūrinių stovyklų vaidmenį nurodant į savo pasaulėžiūrinį neutralumą yra tuščia pretenzija: jis priklauso vienai iš stovylų – kultūriniam liberalizmui. Taigi, neutralumas yra tariamas, o tai verčia tikėtis, kad moderavimas ir siūlomi kompromisai taip pat bus tariami.

Reikia pažymėti,  jog tai, kad autorių, kuris skelbiasi esąs pasaulėžiūriškai neutralus, teko pripažinti apibrėžtos pasaulėžiūros šalininku, yra dėsninga. Taip būna visada: filosofijos neigimas ar atmetimas visada reiškia tapimą menkai suvoktos ir dažniausiai – menkavertės – filosofijos šalininku.

„Be prielaidų“ apie  gyvybę 

Pristatęs savo metodologines nuostatas, L. Stoškus imasi moderuoti „materialistų“ ir „idealistų“ stovyklų ginčą dėl požiūrio į gyvybę, su kuriuo jis sieja eutanazijos, abortų, kamieninių ląstelių naudojimo, klonavimo ir kt. klausimus. „Materialistinis“ požiūris gyvybę traktuojąs kaip tam tikrą materijos judėjimo formą, todėl iš „materialistinių“ pozicijų gyvybės specifikos ir ribų klausimas esąs iš principo neišsprendžiamas. „Idealistinis“ požiūris į gyvybę siejąs gyvybę su nematerialia siela, o kadangi nematerialios sielos egzistavimo prietaisais užfiksuoti neįmanoma, gyvybės specifikos ir ribų klausimas iš „idealistinių“ pozicijų taip pat neišsprendžiamas.

Priėjęs tokias išvadas L. Stoškus formuluoja traktuotę, kuri, jo manymu, turėtų būti priimtina tiek „materialistams“, tiek „idealistams“:

Akivaizdu, kad nei materialusis mokslas, nei teologija negali vienareikšmiškai atsakyti į šį [gyvybės ribų] klausimą. Taip susikuria erdvė susitarimui. Todėl iš esmės net ir gyvybės ribų klausimas, nepriklausomai nuo atstovaujamos pasaulėžiūros, yra konvencinis dalykas, sąlygotas konkrečių kultūrinių ir laikmečio normų arba tradicijos. Vėlgi – susitarimo apibrėžimui tenka remtis materijos savybėmis, nes „intelektinės sielos“ atsiradimo laiko prietaisai nefiksuoja.

Anot L. Stoškaus, viskas paprasta: klausimas iš jokių pasaulėžiūrinių pozicijų neišsprendžiamas, todėl telieka vienintelė galimybė – konvencijos sukūrimas. Taigi, sėskit, mieli „materialistai“ ir „idealistai“, už derybų stalo ir suderėkite tokią konvenciją; jei pakviestumėt – galėčiau tose derybose pamoderuoti. 

Visa tai panašu į prastos filosofijos konstravimą, skirtą tik tam, kad būtų parodytas besiginčijančių stovyklų ribotumas ir „susitarimo“ reikalingumas. Siekdamas parodyti „susitarimo“ reikalingumą autorius ignoruoja net tai, kad išvada apie požiūrių į gyvybę konvenciškumą gali būti priimtina tik kultūrinio liberalizmo šalininkams.  Be to, nesunku pastebėti, kad L. Stoškus aptarinėja visai ne tą klausimą, kuris yra politiškai reikšmingas. Gyvybės ribų problema ir su ja susijusios problemos („ar virusas yra gyvybė“) priklauso mokslo filosofijai ir jį kelia tie filosofai, kurie tiria biologijos mokslo filosofinius klausimus. Etikos ir politikos sritims aktualūs yra kiti su gyvybe susiję klausimai, tarp jų vienas svarbiausių – ar žmogaus embrionas yra žmogus. Kaip atsakymas į šį klausimą keliamos dvi alternatyvios pozicijos: embrionas yra žmogus nuo pat pradėjimo momento ir embrionas yra moters kūno dalis, su kuria ji gali elgtis savo nuožiūra. Pirmosios pozicijos prisilaiko kultūriniai konservatoriai, antrosios – dauguma kultūrinių liberalų. Šį klausimą vargu ar galima laikyti filosofiniu, juo labiau – neišsprendžiamu – klausimu ar konvenciniu dalyku, kuris priklauso nuo konkrečių kultūrinių ir laikmečio normų ir tradicijų. Panašiau, kad tai yra nesunkiai ir vienareikšmiškai išsprendžiamas biologijos klausimas: pirmoji pozicija, t. y. teiginys, kad žmogaus embrionas yra žmogus, turi biologijos fakto statusą. Kodėl tai biologijos faktas? Todėl, kad žmogaus atveju buvimas embrionu, kūdikiu, vaiku, suaugusiu, seniu yra to paties organizmo, priklausančio tai pačiai natūraliajai rūšiai, raidos etapai, panašiai kaip drugio atveju buvimas kiaušinėliu, lerva, lėliuke, peteliške yra to paties organizmo, priklausančio tai pačiai natūraliajai rūšiai, raidos etapai. Antrosios pozicijos, pretenduojančios būti atsakymu į šį klausimą, statusas yra visiškai kitoks. Šią poziciją išgalvojo ir išplatino seksualinės revoliucijos šalininkai siekdami pateisinti vieną iš būtinų seksualinės revoliucijos prielaidų – abortus, ignoruodami bet ką, ką šiuo klausimu gali pasakyti mokslas, filosofija ir moralė. Kitaip tariant, antroji pozicija yra atviras ir įžūlus melas, kuris daug kam labai patogus, reikalingas ir naudingas. Matome, kad embriono buvimo ar nebuvomo žmogumi klausimu dvi stovyklos – kultūriniai konservatoriai ir kultūriniai liberalai – prisilaiko skirtingų pozicijų, kurių pirmoji traktuotina kaip fakto tiesa, o antroji – kaip atviras ir įžūlus melas. Kažin, ar reikalingi argumentai, jog tarp tiesos ir melo jokio kompromiso ar susitarimo iš principo būti negali, o politika ir teisė šiuo klausimu remiasi ir remsis arba tiesa, arba melu priklausomai nuo to, kuri stovykla turi ir turės daugiau galios ir valios įtvirtinti savo poziciją.

Apibendrinsiu L. Stoškaus idėjas ir pasiūlymus dėl požiūrio į gyvybę: autorius nukreipia skaitytojų dėmesį nuo politiškai reikšmingų alternatyvų, dirbtinai pavaizduoja „susitarimo“ reikalingumą ir kaip „susitarimo“ pagrindą pasiūlo pripažinti požiūrio į gyvybę konvenciškumą – idėją, kuri priimtina tik kultūrinių liberalų pasaulėžiūrinei stovyklai, kuriai priklauso ir pats autorius.

„Be prielaidų“ apie seksualinių mažumų reikalavimus

Perėjęs prie seksualinių mažumų reikalavimų aptarimo, L. Stoškus charakterizuoja situaciją, reikalaujančią kompromiso ir susitarimo:

Šeima – tai terpė, į kurią vyro ir moters bendrų pastangų dėka ateina naujas šios Žemės gyventojas. Jei laikomasi nuostatos, kad šeima yra sudaroma gyvybei pratęsti (ta, mintis, kaip minėta, eina nuo Antikos laikų), o ne seksualinio malonumo tikslams, tai natūralu, kad mintis apie vienos lyties žmonių „šeimas“ tradicinės, konservatyviosios ir, bendrai, idealistinės pasaulėžiūros atstovams bus nepriimtina vien dėl to, kad tokiomis sąlygomis nėra išpildytos tinkamos sąlygos nei gyvybei atsiradimui, nei tolesniam jos puoselėjimui ir ugdymui. Tėvo ir motinos svarba buvo ne kartą įrodyta. Pagarba naujajai gyvybei neleidžia žiūrėti į ją kaip į žaisliuką, kai noras turėti yra svarbesnis už atsakomybę ir galimybę sukurti tinkamas emocines sąlygas. Tai, beje, privalo galioti ir tradicinėms šeimoms.

Bet ką daryti daliai visuomenės, kuri turi netradicinę seksualinę orientaciją? Ir visai šiuo atveju nesvarbu, kaip tai yra traktuojama, – kaip nukrypimas nuo normos ar kaip normalumo atmaina. Homoseksualumo kaip reiškinio egzistavimas reikalauja, kad visuomenė apsispręstų, kokius homoseksualų santykius ji legitimizuoja.

Kadangi santuoka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga, vienos lyties asmenų santuoka nėra pripažįstama. Jei bus patvirtintos LR Konstitucijos pataisos, tai šeima galės būti sudaroma tik santuokos keliu. Tokiu būdu aiškiai apibrėžiama asmenų, norinčių sukurti šeimą, atsakomybė prieš visuomenę, o visuomenė įsipareigoja šeimą globoti. Nenorintys sudaryti santuokos būtų laikomi nenorinčiais įsipareigoti visuomenei, todėl visuomenė taip pat gali atitinkamai mažinti savo įsipareigojimus jai.

Taip homoseksualiems asmenims yra uždaromas kelias sukurti „šeimą“. O kas pasiūloma vietoj to? Nieko. Ar tai reiškia, kad tam tikra, kad ir nedidelė visuomenės dalis yra paliekama paraštėse?

Šis pasažas vertas atidžios analizės. Anot L. Stoškaus, didžioji visuomenės dalis, prisilaikydama tradicinių pažiūrų į šeimą, kaip aplinką, kurioje į pasaulį turėtų ateiti ir būti ugdomi vaikai, iš esmės yra teisi, tačiau politiškai realizuojant šią nuostatą netradicinės lytinės orientacijos asmenys yra „paliekami paraštėse“, t. y. jiems užkertamas kelias įgyvendinti jų interesus. Formuluodamas tokią traktuotę, neva neutralus autorius remiasi dviem prielaidomis, kurias dabar išanalizuosime.

Pirmąją prielaidą L. Stoškus suformuluoja eksplicitiškai: esą nesvarbu, ar homoseksualumas yra nukrypimas nuo normos, ar normalumo atmaina. Toks požiūris gali būti priimtinas tik kultūrinių liberalų stovyklai. Bet kuris kultūrinis konservatorius, taip pat ir bet kuris sveiko proto nepraradęs žmogus iš karto paklaustų: „O kodėl tiesa šiuo klausimu turėtų būti nesvarbi?“ O gal kaip tik šis ir yra pats svarbiausias klausimas svarstant seksualinių mažumų reikalavimų pagrįstumą? Būtent taip išeina, jei pripažinsime žmogaus prigimtį ir iš jos išplaukiančią prigimtinę teisę: homoseksualus lytinis aktas neatitinka prigimties, prieštarauja prigimtinei teisei ir dėl to yra amoralus. Tai nėra vien filosofinė koncepcija. Mokslo, t. y. medicinos požiūriu, homoseksualumas yra patologija, t. y. sveikatos sutrikimas. Ir kaip sveikatos sutrikimas, homoseksualumas buvo įtrauktas į psichikos sutrikimų klasifikaciją tol, kol homoseksualų judėjimo aktyvistai bauginimo ir užkulisinių manevrų priemonėmis pasiekė, jog šis sutrikimas iš ten būtų pašalintas (žr. Reilly R. R. Kaip gėjai tampa norma. V. 2016, p. 144-169). Girdėti tai, kad aptariant reiškinį turėtų būti nereikšmingas to reiškinio amoralus ir patologinis pobūdis, daugiau negu keista. Kitais atvejais L. Stoškus turbūt nesutiktų, kad reiškinio amoralumas ir patologiškumas yra nereikšmingas, pvz., kalbant apie pedofiliją ar narkomaniją. Bet kodėl tada homoseksualizmas turėtų būti išimtis? 

Dabar verta keliais žodžiais pakomentuoti L. Stoškaus teiginį esą valstybė, drausdama homoseksualams kurti „šeimas“, nieko jiems nesiūlo. Visuomenė turi ką pasiūlyti: psichiatrinę ir psichologinę terapiją seksualinės orientacijos patologiją turintiems žmonėms pagal esamos sveikatos apsaugos sistemos galimybes. Ši terapija yra gana efektyvi, tačiau seksualinių mažumų aktyvistų pastangomis JAV ir kai kuriose kitose šalyse tokią terapiją buvo uždrausta taikyti nepilnamečių atžvilgiu – būtent tada, kai terapijos taikymas yra sėkmingiausias (žr. Reilly Kaip gėjai tampa norma, p. 167-169).

Antrąją prielaidą L. Stoškus palieka nesuformuluotą. Ji tokia: kiekvienas asmeninis ar grupinis interesas pats savaime, vien dėl savo egzistavimo fakto, yra teisėtas ir tenkintinas. Dėl to neva „[h]omoseksualumo kaip reiškinio egzistavimas reikalauja [išskirta mano – L. Š.], kad visuomenė apsispręstų, kokius homoseksualų santykius ji legitimizuoja“. Kitaip tariant, jokios objektyvios charakteristikos nelemia, ar interesas tenkintinas, ar ne; intereso teisėtumą ir visuomenės būtinybę tą interesą pripažinti ir sudaryti sąlygas jį patenkinti pagrindžia tiesiog asmenų, turinčių tą interesą, norai ar siekiai. Tai dar viena prielaida, kuri gali būti priimtina tik kultūrinių liberalų stovyklai. Kultūrinis konservatorius arba tiesiog sveiko proto nepraradęs žmogus nesunkiai suras ne vieną pavyzdį, parodantį, kad šis principas nei galioja, nei gali būti įgyvendintas; tai galėtų būti jau minėti kanibalų, pedofilų ir narkomanų pavyzdžiai. Visiems puikiai suprantama, kad kanibalų interesas valgyti žmogieną, pedofilų interesas seksualiai išnaudoti vaikus ir narkomanų interesas be kliūčių įsigyti ir vartoti narkotikus nėra teisėti ir tenkintini. Priežastys labai paprastos: egzistuoja tam tikri kriterijai, kuriuos asmeninis ar grupinis interesas turi atitikti tam, kad galėtų pretenduoti į teisėto ir tenkintino statusą. Šie kriterijai yra gerai žinomi: tai moralė ir bendrasis gėris, t. y. atitikimas politinės tautos ir valstybės interesams.  Kanibalų, pedofilų ir narkomanų interesai tokių kriterijų akivaizdžiai neatitinka. Ar L. Stoškus mano, kad seksualinėms mažumoms turėtų būti daroma išimtis ir moralės bei atitikimo politinės tautos ir valstybės interesams kriterijai seksualinių mažumų reikalavimų atžvilgiu neturėtų būti taikomi? Atkreiptinas dėmesys, kad L. Stoškus, kalbėdamas apie seksualinių mažumų reikalavimus niekur net neužsimena apie politinės tautos ir valstybės interesus. Toks „užsimiršimas“ labai būdingas kultūrinių liberalų stovyklai.

Charakterizavęs situaciją kaip neva reikalaujančią susitarimo, L. Stoškus pristato ir „tradicionalistams“ ir homoseksualų judėjimo aktyvistams turintį būti priimtiną kompromisą:

Kodėl pasiryžusioms ilgalaikiams santykiams homoseksualioms poroms negalima sudaryti sąlygų tokias sąjungas įteisinti? Mes juk akliems, kurtiems, turintiems judėjimo negalią ir kitiems sudarome sąlygas kompensuoti įgimtus ar įgytus trūkumus, būti visuomenėje, nebijome, jog taps madinga išsidurti akis, susibadyti ausų būgnelius ar nusipjauti koją. Kuo svingerių, poliamorinės ar biseksualios poros yra pranašesnės? Juk jiems leidžiama sudaryti civilinę santuoką. Vien tuo, kad sudarytos iš skirtingų lyčių? Kodėl laikoma, kad homoseksualūs asmenys nenorėtų prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu? (Ilgalaikių todėl, kad šeimos statusas ir trumpalaikiškumas nėra suderinami dalykai) O jeigu jie nori? Juk yra ir tokių pavyzdžių. Kodėl nenustačius tam tikrų sąlygų? Stiprindami teisinę šeimos apsaugą neturėtume būti akli neatitinkantiems bendro formato. Apie įsivaikinimą šiuo atveju nekalbėkim, nes ir tradicinės šeimos ne visos atitinka porų, galinčių įsivaikinti, kriterijus.

Net jei teisiškai tokia sąjunga ir nebūtų vadinama šeima, ar visuomenė negalėtų legitimizuoti santykius tų, kurie savo lovos reikalus sprendžia namie, o ne gatvėse, netrina skirtumo tarp meilės ir paleistuvystės, nesiekia, kad tėtė ir mama taptų gimdytoju 1 ir gimdytoju 2, nereikalauja, kad tradicinių šeimų berniukai persirenginėtų mergaitėmis ir, atvirkščiai, neskatina vaikų masturbuotis, nes tai, esą, padeda geriau suvokti savo lytiškumą. Juk įtampos kyla ne dėl to, ką kas veikia namie, savo lovoje. Jos kyla dėl to, kad tam tikros specifinės elgesio normos bandomos primesti kaip visuotinės. O taip būti neturėtų.

Trumpai tariant, L. Stoškaus siūlomas kompromisas tarp „tradicionalistų“ ir homoseksualų judėjimo aktyvistų  turėtų būti homoseksualų partnerystės, turinčios iš esmės tokį pat teisinį statusą kaip šeima įteisinimas. Kitaip tariant, siūlomas kompromisas turėtų būti ne kas kita, kaip LGBT (V. Simonko ir kompanijos) programos minimum įgyvendinimas, kuri yra (to šie veikėjai nė neslepia) tarpinis žingsnis įgyvendinant programą maksimum – vienalytes santuokas ir įsivaikinimą. 

Akivaizdu, kad tai nėra joks kompromisas, o autorius – ne neutralus moderatorius, bet kultūrinis liberalas, o kalbant dar tiksliau – socialinis konstruktyvistas, atstovaujantis šiai neomarksistinei filosofijos krypčiai. Bet kuris kultūrinis konservatorius, bet kuris „tradicionalistas“ tokiu „kompromisu“ bus pasibaisėjęs ir homoseksualų partnerysčių įteisinimą laikys amoralaus elgesio skatinimu, moralės ir fundamentalaus visuomenės instituto – šeimos – griovimu, politinės tautos ir valstybės interesų pažeidimu.

Dėl šio pasažo reikia padaryti dar dvi svarbias pastabas. Pirma. L. Stoškus rašo: „[s]tiprindami teisinę šeimos apsaugą neturėtume būti akli neatitinkantiems bendro formato. Apie įsivaikinimą šiuo atveju nekalbėkim, nes ir tradicinės šeimos ne visos atitinka porų, galinčių įsivaikinti, kriterijus“. Kitaip tariant, greta jau egzistuojančios kultūrinės šeimų įvairovės pridėkime dar vieną – homoseksualų partnerystę, ir taip padarę laikykime, kad stipriname šeimų apsaugą ir apsimeskime, jog tai, kad nauja „šeimos“ forma turės vaikų prasimanyti kažkokiais specifiniais būdais, o vaikus, patekusius į tokias „šeimas“ ištiks abejotinas likimas, yra nereikšminga šios inovacijos specifika. Šis bandymas paslėpti pasiūlymo radikalizmą yra šiurpi demagogija. Sunku patikėti, kad L. Stoškus nežino, kad įvairūs šeimos modeliai – įvairios monogaminės šeimos formos, įvairios poliginijos ir poliandrijos atmainos – nors ir skirtingi, yra prigimtiniai ir visų jų centre yra vyro ir moters ryšys, skirtas vaikams gimdyti, ugdyti ir aprūpinti, kad jokia visuomenė net nepagalvojo apie homoseksualinių polinkių institutinimą „santuokų“ ir „šeimų“ pavidalu. Ir kad visa ta įvairovė neturi nieko bendra su socialinių inžinierių konstruojama 31 „socialinės lyties“ įvairove? Atkreiptinas dėmesys, kad autorius apie homoseksualų judėjimo aktyvistų reikalavimus visur kalba kaip apie natūralius ir suprantamus tam tikros žmonių grupės interesus ir nutyli gerai žinomą šio judėjimo ryšį su socialine inžinerija, kurį trumpai galima perteikti pasakant, kad seksualinių mažumų judėjimas yra tapęs priešakiniu socialinės inžinerijos smogikų būriu.  

Antra. Siekdamas, kad jo siūlomas kompromisas skambėtų nors kiek įtikinamiau, L. Stoškus yra priverstas išskirti iš seksualinių mažumų judėjimo nuosaikiuosius aktyvistus, kuriems kompromisas turėtų būti priimtinas. Tą nuosaikųjį sparną autorius charakterizuoja pasakydamas, jog jie yra tie, kurie „savo lovos reikalus sprendžia namie, o ne gatvėse, netrina skirtumo tarp meilės ir paleistuvystės, nesiekia, kad tėtė ir mama taptų gimdytoju 1 ir gimdytoju 2, nereikalauja, kad tradicinių šeimų berniukai persirenginėtų mergaitėmis ir, atvirkščiai, neskatina vaikų masturbuotis“, be to, jie nesiekia, kad „tam tikros specifinės elgesio normos bandomos primesti kaip visuotinės“. Perskaičius tokį apibūdinimą galima pagalvoti, kad L. Stoškus nieko nėra girdėjęs apie seksualinių mažumų judėjimą, jo tikslus ir veikimo metodus. Tokio nuosaikaus seksualinių mažumų judėjimo sparno tiesiog nėra. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau tai, jog L. Stoškus ignoruoja gerai žinomą faktą, kad realiai egzistuojantis seksualinių mažumų judėjimas bet kokį jų ryšių įteisinimą laiko tik taktiniu laimėjimu siekiant visko – santuokos, įsivaikinimo ir naujosios moralės pripažinimo visuotine, o bet kokios nuolaidos tik didina jų apetitą, kad seksualinių mažumų skleidžiama genderistinė ideologija skleidžiama klasikiniais totalitarinės propagandos ir indoktrinacijos metodais (žr. Reilly Kaip gėjai tampa norma, p. 98-242).

Greta šių pastabų verta išsakyti dar keletą apie L. Stoškaus argumentacijos loginius aspektus.

Pirma, L. Stoškus išveda analogiją tarp pagalbos, kurią visuomenė teikia asmenims, turintiems regėjimo, klausos arba judėjimo negalią ir galimybės homoseksualiems asmenims įteisinti savo ryšį. Analogija yra pagrįsta, nes homoseksualus lytinis potraukis pagrįstai gali būti laikomas sveikatos sutrikimu, tačiau išvada, kurią autorius daro iš šios analogijos, negali būti laikoma pagrįsta. Pagrįsta išvada yra tokia: panašiai, kaip regėjimo, klausos ar judėjimo negalią turintiems žmonėms visuomenė sudaro galimybes gydytis ir kiek įmanoma integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, taip ir lytinės orientacijos sutrikimą turintiems žmonėms visuomenė turėtų sudaryti sąlygas gydytis ir integruotis į normalų visuomenės gyvenimą.

Antra, L. Stoškus retoriškai klausia, kuo svingerių, poliamorinės ar biseksualios poros, kurioms leidžiama sudaryti civilinę santuoką, yra pranašesnės už vienalytes poras. Anot autoriaus, tai, kad tokios poros sudarytos iš skirtingų lyčių asmenų, neturėtų būti laikoma tų porų pranašumu.  Čia logika šlubuoja labai smarkiai. Reikalas tas, kad santykiai, nusakomi terminais „svingerystė“, „poliamorija“ ir „biseksualumas“, visada įtraukia daugiau negu du asmenis. Todėl šie santykiai niekaip negali būti realizuoti civilinės santuokos, kuri pagal apibrėžimą įtraukia tik du asmenis, rėmuose. Tai reiškia, kad retorinis klausimas yra absurdiškas, nes remiasi vidujai prieštaringa prielaida, jog  galimos svingerių, poliamorinės ir biseksualios poros. Tai, kad svingeris, poliamoristas ar biseksualas gali su priešingos lyties asmeniu sudaryti santuoką, neturi nieko bendra su kokiu nors didesniu šių asmenų ir jų netradicinių seksualinių preferencijų pripažinimu ir pranašumu palyginus su homoseksualais. Jokios specialios svingerinės, poliamorinės ar biseksualios santuokos civilinėje teisėje nėra pripažįstamos.

Trečia, L. Stoškus retoriškai klausia: „[k]odėl laikoma, kad homoseksualūs asmenys nenorėtų prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu?“ Ir iš karto sugestionuoja, kad toks požiūris yra viso labo socialiniai stereotipai: „[o] jeigu jie nori? Juk yra ir tokių pavyzdžių“. Esą atsižvelgiant į tai, kad kažkas „nori“ ir „yra pavyzdžių“, reikėtų priimti tam tikrą poziciją. Tai yra šiurkšti neformalioji loginė klaida, pasireiškianti tuo, kad pasirinktiems duomenims suteikiamas privilegijuotas statusas duomenų visumos atžvilgiu. Tai, kad absoliuti dauguma aktyvių homoseksualų nenori ir nesugeba prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų savo seksualinių partnerių atžvilgiu, tai, kad absoliuti dauguma homoseksualų taip dažnai keičia seksualinius partnerius, jog net labiausiai pasileidę heteroseksualai vargiai jiems gali prilygti, kad dėl tokio gyvenimo būdo kelia rimtą pavojų savo ir savo seksualinių partnerių sveikatai, kad net homoseksualų partnerystėse ir „santuokose“ ištikimybė ir įsipareigojimų įgyvendinimas yra retenybė, yra gerai žinomi mediciniai ir sociologiniai faktai (žr. Reilly Kaip gėjai tampa norma, p. 81-92). Taigi, požiūris, kad homoseksualūs asmenys nenori ir nesugeba prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų, yra ne atmestinas stereotipas, o faktais pagrįstas požiūris.

L. Stoškus supranta savo siūlomo kompromiso dirbtinumą – tai, kad nei „tradicionalistams“, nei seksualinių mažumų judėjimui taika siūlomomis sąlygomis nėra priimtina. Todėl autoriui prireikia parodyti, kad taip reaguodamos abi pusės elgsis netinkamai. L. Stoškus rašo:

Tačiau ar toks sprendimas būtų priimtinas LGBT atstovams? Jei ne, tai tektų pagrįstai pripažinti, kad LGBT siekiai eina toliau nei tik dviejų homoseksualių asmenų santykio legitimizavimas.

Aš puikiai suprantu tą nerimą ir aštrią gynybinę reakciją, kuri kyla fundamentalių tradicionalistų pusėje, kai iškyla tokio pobūdžio diskusija. Tačiau kviesti priešintis LGBT eitynėms, jas stabdyti, neleisti ir tuo pačiu visus, kurie demonstruoja nuosaikesnę laikyseną, kaltinti veidmainystėmis ir konformizmu yra, švelniai tariant, neadekvatu. Neadekvatu jau vien todėl, kad uždrausti eiseną nėra netgi jokių teisinių prielaidų. Tačiau net ne teisinis aspektas svarbiausias. Svarbiausia tai, kad ultimatyvi pozicija yra traktuojama kaip vienintelė teisinga. Juk tą pačią žinią galima perduoti skirtingais būdais. Solidus problemos aptarimas ir situacijos analizė galėtų būti gerokai paveikesnė nei kaltinanti retorika.

LGBT problema egzistuoja. Uždraudus eisenas, ji neišsispręs. Nepranyks ir pavadinus „totalitarinio judėjimo plėtra“. Ir lytinį potraukį savai lyčiai panaikinti neišeis parodant LGBT ištakas bolševizme. Tad ar išties demonizavimo politika yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti? Juolab kad dabartinė kultūrinė sankloda yra gerokai pakitusi.

Taip pat gana keista yra reikalauti, kad partinės struktūros privalo būti grynos savo požiūryje į šios ir su ja susijusių problemų sprendimo būdus. Taip galėtų būti, bet nebūtinai taip turėtų būti. Kaip kad ir buvo aptarta teksto pirmojoje dalyje, takoskyros ne visada yra tokios aiškios. Be abejonės, vengimas išsakyti aiškią poziciją yra tam tikra žinia. Bet nebūtinai neigiama. O laikyti, kad galimas tik vienas – konfrontacijos – kelias yra gana pavojinga. Demokratinė sankloda reikalauja susitarimo, ne nuostatų primetimo jėgos keliu. Nes tai artina prie totalitarizmo. Beje, dabartinė Turkija yra geras pavyzdys kaip totalitarizmas įsigali demokratiniu keliu. Tikiu, tai ne Lietuvos kelias.

Šiame pasaže aptinkame daug keistų dalykų.

Pirma, L. Stoškus rašo, kad jei seksualių mažumų aktyvistai liks nepatenkinti jo siūlomu susitarimu ir kompromisu, tai reikš, kad jie siekia daugiau negu homoseksualių santykių įteisinimo. Esą, įteisinkime homoseksualų partnerystes ir tada sužinosime, ar seksualinių mažumų judėjimą tai patenkins, ar jie nori daugiau. Tarsi autorius iš anksto nežinotų, kad seksualinių mažumų judėjimas siekia daugiau, o iš tiesų labai daug – visos moralės ir viso viešojo ir politinio gyvenimo pertvarkymo pagal šio judėjimo reikalavimus.

L. Stoškus dedasi nežinąs fundamentalaus fakto: pasaulio istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kad demokratiškos ir nuosaikios jėgos, pamėginusios „susitarti“ su autoritarinėmis ar totalitarinėmis jėgomis, nebūtų buvusios sunaikintos, nes totalitarai ir autoritarai visus kompromisus ir susitarimus laiko tik trumpalaike taktine priemone (Leninas „sutvarkė“ menševikus ir eserus, Smetona – krikdemus, Hitleris – konservatorius ir t. t.)

Antra, autorius rašo: „[a]š puikiai suprantu tą nerimą ir aštrią gynybinę reakciją, kuri kyla fundamentalių tradicionalistų pusėje, kai iškyla tokio pobūdžio diskusija“. Čia L. Stoškaus dera paklausti: ar žmogaus prigimties ir iš jos išplaukiančios prigimtinės teisės pripažinimas, bei manymas, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters, yra fundamentalizmas? Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad „fundamentalisto“ etiketės klijavimas bet kam, kas turi principus ir tvirtą nuomonę, yra įprastas kultūrinių liberalų stovyklos propagandinis triukas.

Trečia, L. Stoškus rašo, kad „kviesti priešintis LGBT eitynėms, jas stabdyti, neleisti [..] yra, švelniai tariant, neadekvatu“. Tai esą „[n]eadekvatu jau vien todėl, kad uždrausti eiseną nėra netgi jokių teisinių prielaidų“. Tai sakydamas autorius, švelniai tariant, yra neteisus. Joks politinis principas, tarp jų – ir žodžio laisvės, ir susibūrimų laisvės principai negalioja absoliučiai, bet turi tam tikras ribas, kurias nustato tam tikri kiti politiniai principai. Tai yra užfiksuota ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.  LR Konstitucijos 25 straipsnis nurodo būtinybę ginti garbę, orumą ir dorovę kaip galimą pagrindą riboti laisvę reikšti įsitikinimus: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Dėl tų pačių priežasčių panašius žodžio ir įsitikinimų raiškos apribojimus numato ir LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Sunku patikėti, kad L. Stoškus būtų nieko negirdėjęs apie LR Konstitucijos 25 straipsnį ir minėtą įstatymą bei apie visas tas nešvankybes, kurios demonstruojamos gėjų paraduose. O jei autorius visa tai žino, kaip jis gali teigti, kad uždrausti LGBT eiseną nėra jokių teisinių prielaidų?

Ketvirta, L. Stoškus rašo, kad „LGBT problema egzistuoja“, „[u]ždraudus eisenas, ji neišsispręs“, „[n]epranyks ir pavadinus „totalitarinio judėjimo plėtra““, o „lytinį potraukį savai lyčiai panaikinti neišeis parodant LGBT ištakas bolševizme“. Tada autorius iškelia retorinį klausimą: „[A]r išties demonizavimo politika yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti?“ Šis atsainus ir kone pašaipus kalbėjimas apie pačius rimčiausius dalykus skamba labai nesolidžiai. Ar L. Stoškui nieko nereiškia tai, kad šeimos kaip atgyvenusio buržuazinės visuomenės instituto sugriovimas yra vienas iš komunistinės ideologijos principų, išdėstytų Friedricho Engelso opuse „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“, kurį pripažino ir bandė praktiškai įgyvendinti tiek Vladimiras Leninas, tiek Herbertas Marcuse? Ar L. Stoškui nieko nereiškia Vakaruose parašyti darbai ir net nuorodos Vilniaus forumo kreipimesi į Rusijos bolševikų vykdytą seksualinę revoliuciją analizuojančius akademinius (ne publicistinius ar propagandinius) tekstus? Kas suteikia pagrindą nepripažinti seksualinių mažumų judėjimo ir to judėjimo įtvirtinamos politinės tvarkos totalitarinio pobūdžio? Ar L. Stoškui nieko nereiškia, kad ši ideologija ir tvarka, kaip rodo neseniai išleista R. Reilly knyga ir kasdien iš daugelio šalių ateinantys žiniasklaidos pranešimai, yra skleidžiama ir įtvirtinama klasikiniais totalitarinės propagandos ir indoktrinacijos metodais? Ar L. Stoškus nežino, kad standartinis LGBT aktyvistų veiklos metodas – masinis moralinis ir psichologinis kitaminčių terorizavimas (vadinamasis „mobingas“) – buvo įprasta totalitarinio sovietinio režimo praktika? Atsisakyti visa tai svarstyti pavadinant „demonizavimu“ yra pigi demagogija.

Penkta, L. Stoškus rašo, kad neadekvatu kaltinti veidmainyste ir konformizmu tuos, kurie „demonstruoja nuosaikesnę laikyseną“. Mano straipsnyje „Veidmainystė ir konformizmas po taikumo širma“ kaip veidmainystė ir konformizmas buvo įvertinta ne kažkokia „nuosaikesnė laikysena“, bet visiškai apibrėžtas dalykas – vengimas deklaruoti ir viešai reikšti poziciją esminiais politiniais klausimais, pasireiškiantis tarp kitko atsisakymu kelti kertinį politinį klausimą: koks vis dėlto ryšys tarp komunistinės ir genderistinės ideologijų ir praktikų. L. Stoškus piktinasi konformizmo priekaištu gretimose eilutėse pateikęs ryškų būtent tokio konformizmo pavyzdį –atsisakęs svarstyti klausimą apie komunizmo ir genderizmo ryšį. Toliau L. Stoškus rašo: „gana keista yra reikalauti, kad partinės struktūros privalo būti grynos savo požiūryje į šios [seksualinių mažumų reikalavimų – L. Š.] ir su ja susijusių problemų sprendimo būdus“; ir nurodo priežastį: „takoskyros ne visada yra tokios aiškios“. Su tuo sutikti negalima. Pagrindinių politinių alternatyvų žymimos takoskyros (prie jų priklauso ir esminiai klausimai, susiję su seksualinių mažumų reikalavimais) yra visiškai aiškios. O kalbėjimas apie partijų vidinį pliuralizmą esminiais politiniais klausimais iškart atskleidžia du dalykus: konformizmą (pozicija reiškiama tik tada, kai partijos vadovybei naudinga, o kai nenaudinga – prisidengiama tariamu pliuralizmu) ir partijos narių bei rinkėjų mulkinimą (slepiama, kad partijos vadovybės nuostatos iš esmės skiriasi nuo eilinių narių ir rinkėjų pažiūrų).

Stulbina požiūris, kad vieningos nuomonės principiniais klausimais neturėjimas laikomas partijos pranašumu. Juk tai liudija ne tik idėjinį pakrikimą, bet ir lemia praktinį bejėgiškumą ar net visišką praktinės veiklos paralyžių. Ką, pvz, gali nuveikti partija kad ir mokesčių klausimu, jei vieni jos atstovai Seime yra progresinės, o kiti – regresinės sistemos rėmėjai? Dar praktiškesnis aspektas: kaip paskatinti rinkėjus balsuoti už partiją, jeigu nežinodami jos principinių nuostatų jie, griežtai kalbant, net nežino, už ką raginami balsuoti ir yra verčiami pirkti katę maiše? Arba kaip susivienyti vadinamosioms „nesisteminėms“ jėgoms, jeigu nėra aiškaus idėjinio susitarimo pagrindo? Apskritai toks pažiūrų „platumas“ ir „laisvumas“ kol kas yra tiek „sisteminėms“, tiek „ nesisteminėms“ partijoms būdingas bendras bruožas. Būtina pabrėžti, kad aiški pozicija ir tikslūs sąvokų apibrėžimai yra būtina bet kurios iš tiesų dalykiškos ir konstruktyvios diskusijos, o potencialiai – ir susitarimo – sąlyga. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip apskritai pajėgtų diskutuoti ir dėl ko nors susitarti žmonės, nežinantys, kas jie yra ir ko nori ar siekia. Jeigu Lietuvoje iš tiesų norima kokių nors permainų, pirmas žingsnis jų link ir turi būti civilizuotas – aiškus, tikslus ir atviras – politinis kalbėjimas.

Šešta, pasakęs, kad LGBT demonizavimo politika nėra „tas kelias, kuriuo reikėtų eiti“, L. Stoškus paremia tokią poziciją šiuo argumentu: „dabartinė kultūrinė sankloda yra gerokai pakitusi“. Šis argumentas remiasi dviejomis neartikuliuotomis prielaidomis: (a) moralė yra konvencionali, t. y. neturi jokio objektyvaus pagrindo, (b) dominuojančios moralinės pažiūros keičiasi pažangos kryptimi. Tik priėmus abi šias prielaidas galima teigti, kad kultūroje dominuojančių moralinių pažiūrų pokytis reiškia, jog ir mes turėtume pakeisti savo moralines pažiūras. Abi rekonstruotos prielaidos yra priimtinos tik kultūrinių liberalų stovyklai. Bet koks kultūrinis konservatorius pasakytų, jog moralė nėra konvencionali, nes kyla iš žmogaus prigimties, o dominuojančių visuomenėje moralinių pažiūrų pokyčiai nereiškia, kad tam tikri žmonės turėtų taip pat keisti savo moralines pažiūras.

Septinta, atsisakęs svartyti seksualinių mažumų judėjimo totalitarinį pobūdį, L. Stoškus iš karto totalitarizmo nešėjus aptinka kitur. Adresuodamas Vilniaus forumui, autorius rašo: „ultimatyvi [Vilniaus forumo – L. Š.] pozicija yra traktuojama kaip vienintelė teisinga“. Vilniaus forumas nesuprantąs, jog „laikyti, kad galimas tik vienas – konfrontacijos – kelias yra gana pavojinga“. Anot autoriaus, „[d]emokratinė sankloda reikalauja susitarimo, ne nuostatų primetimo jėgos keliu. Nes tai artina prie totalitarizmo“. Tiems, kas čia totalitarizmo pavojaus neįžvelgtų, L. Stoškus yra paruošęs ir pavyzdį – Turkiją, kurioje totalitarizmas įsigalįs demokratiniu keliu. Taip pasisakydamas autorius įspūdingai reikalą apverčia aukštyn kojomis ir pačiam Vilniaus forumui sovietiniu stiliumi prikabina jau antrą etiketę (turėti principus ir tvirtą nuomonę – „fundamentalizmas“, pasakyti, ką manai apie tyliai pritariančius iš tiesų totalitarinių organizacijų, kokie yra V. Simonko ir A. Rudomanskio sambūriai, akcijas – „totalitarizmas“). Gausybė faktų, liudijančių, jog seksualinių mažumų judėjimas įtvirtina savo ideologiją ir siekia tikslų kryptingai kurdamas psichologinio teroro ir baimės prarasti darbą, verslą ar socialinį statusą atmosferą, autoriui neatrodo pakankamai svarūs tam, kad jį paskatintų svarstyti, ar šio judėjimo statusas yra totalitarinis, bet Vilniaus forumui tereikia paskelbti kreipimąsi, kad būtų pripažintas totalitarizmo nešėju. Būkit budrūs, Lietuvos piliečiai, kitaip „tradicionalistai“ įsteigs totalitarinį režimą. Totalitarizmo Lietuvoje grėsmė, kurią kelia „tradicionalistai“, be abejo, yra nesąmonė, o Turkijos pavyzdys yra nerelevantiškas. Svarstant seksualinių mažumų ideologijos ir judėjimo pobūdžio klausimą relevantiški pavyzdžiai yra JAV ir Vakarų Europos valstybės, kuriose seksualinių mažumų judėjimas jau yra įsteigęs pačią tikriausią orvelinę tvarką.

L. Stoškaus straipsnio nutylėjimai

Norėdamas save pristatyti kaip išankstinėmis prielaidomis nesiremiantį neutralų moderatorių tarp stovyklų, įklimpusių į beprasmiškus ir neišsprendžiamus ginčus, L. Stoškus ignoruoja iš esmės visas esmines pozicijas, išdėstytas Vilniaus forumo inicijuotame piliečių kreipimesi į visuomenę ir valdžią dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių bei  mano publikacijoje „Konformizmas ir veidmainystė po taikumo širma: Atsakymas Lietuvos Sąrašui ir Editai Janulevičiūtei“. Tai vertintina kaip šiukštus dviejų iš esmės akivaizdžių retorikos taisyklių pažeidimas: relevantiškumo taisyklės, kuri reikalauja, kad diskusijos dalyvis atsižvelgtų į oponento pasisakymuose išdėstytas idėjas ir argumentus, bei kompetencijos taisyklės, kuri reikalauja, kad diskusijos dalyvis, rengdamas savo pasisakymą susirinktų informaciją, reikalingą adekvačiai reaguoti į oponento pasisakymą.

Savo oponentui negaliu suteikti pernelyg didelio komforto – teisės kalbėti taip, tarsi proponentas nieko nebūtų pasakęs, todėl nusakysiu svarbiausius aspektus, kurių aptarimas yra būtinas norint svarstyti seksualinių mažumų judėjimo reikalavimų problematiką, bet kuriuos jis savo straipsnyje nutylėjo. Šiuos aspektus apibrėšiu klausimų forma tikėdamasis, kad L. Stoškus diskusijos tęsinyje dėl jų pasisakys. 

Taigi, trumpas esminių klausimų sąrašas:

1. Ar egzistuoja žmogaus prigimtis ir iš jos išplaukianti prigimtinė teisė?
2. Ar homoseksualūs lytiniai santykiai atitinka žmogaus prigimtį?
3. Ar homoseksualūs lytiniai santykiai yra amoralūs?
4. Ar homoseksualūs lytiniai santykiai kelia pavojų asmens ir jo seksualinių partnerių sveikatai?
5. Ar medicina gali pagelbėti lytinės orientacijos patologiją turintiems žmonėms?
6. Ar genderizmo ideologija yra sumoderninta marksistinio komunizmo versija?
7. Ar genderizmo ideologija yra totalitarinė?
8. Ar seksualinių mažumų judėjimas savo tikslų siekia totalitariniais propagandos ir indoktrinacijos metodais?
9. Ar lyties tapatumo pasirinkimas ir lyties pakeitimas yra ideologiniai išsigalvojimai?
10. Ar seksualinių mažumų judėjimas savo tikslus pridengia melaginga „žmogaus teisių“ užtikrinimo retorika?
11. Ar genderizmo ideologija brukama prievarta prieš daugumos Lietuvos žmonių valią?
12. Ar remiantis genderizmo ideologija yra vykdomas socialinės ir antropologinės inžinerijos eksperimentas?
13. Ar vykdomas „seksualinės revoliucijos“ eksportas į Lietuvą?
14. Ar pažeidžia tarptautinę teisę užsienio šalių ir jų ambasadų teikiama parama LGBT organizacijų politinei veiklai Lietuvoje?
15. Ar seksualinių mažumų judėjimo reikalavimų tenkinimas pažeidžia gyvybinius tautos ir valstybės interesus?
16. Ar seksualinių mažumų eitynėse tyčiojamasi iš visuomenės moralinių nuostatų ir sveiko proto?
17. Ar Konstitucijos 25 straipsnis suteikia teisinį pagrindą drausti seksualinių mažumų eitynes?

Dėl paprastumo klausimus suformulavau taip, kad į kiekvieną būtų galima atsakyti taip arba ne. Dauguma atsakymų taip rodo pritarimą kultūrinio konservatizmo, dauguma ne – kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūrai ir socialinės bei antropologinės inžinerijos eksperimentams. 

Kaip jau rašiau, pirmas žingsnis link politinių permainų turėtų būti civilizuotas – aiškus, tikslus ir atviras – politinis kalbėjimas. Todėl kviečiu Lietuvos Sąrašo frakcijos Vilniaus Taryboje narį Liutaurą Stoškų ir Lietuvos Sąrašo partijos pirmininką Darių Kuolį pirmiesiems parodyti tokio kalbėjimo ir naujos politinės kultūros pavyzdį kitoms partijoms ir politikams, nedviprasmiškai atsakant į šiuos klausimus.

Išvados

L. Stoškaus kuriamas jo, kaip neutralaus tarpininko, kuris be prielaidų žvelgia į kelias politines problemas, dėl kurių dvi stovyklos yra įsitraukusios į beprasmį ir neišsprendžiamą ginčą, ir kuris gali pasiūlyti visiems priimtiną susitarimą įvaizdis yra klaidinantis. Autorius į problemas žvelgia remdamasis kultūrinio liberalizmo prielaidomis ir siūlo problemų traktuotes, kurios gali būti priimtinos tik tiems, kurie pritaria kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūrai ir radikaliai socialinei bei antropologinei inžinerijai. Be to, autorius sistemingai nutyli oponentų teiginius ir argumentus bei jam pačiam puikiai žinomus faktus, visame straipsnyje vartoja daug sofistinių ir demagoginių gudrybių. Visa tai verčia pripažinti, kad L. Stoškaus straipsnis negali būti laikomas kvietimu „solidžiam problemos aptarimui ir situacijos analizei“.


Susiję straipsniai

Šeimos politika 5380025293849493114

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-08-11 13:05

    Nuostabus straipsnis. Šį straipsnį būtina perskaityti ir net tiems, kurie nepritaria autoriaus mintims - bent jau galėtų suprasti kas yra loginė diskusija.

    Autoriui turėčiau vieną mažą priekaištėlį: ir taip aišku, kad atsakymas Stoškui yra puikus, bet kam reikėjo Stoškų "užmušti" gale esančiais klausimais? Juk bent kiek mąstančiam žmogui aišku, kad, kad ir trumpi atsakymai "Taip/Ne", iš karto parodytų žmogaus principus, kurių jis laikosi. Dabar gi rinkimai ir kaip būtų puiku, jeigu nereikėtų aiškiai deklaruoti savo principus. Gi drumstame vandenyje lengviau gaudyti žuveles.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "trumpi atsakymai "Taip/Ne", iš karto parodytų žmogaus principus, kurių jis laikosi" - ne, jei pagrindinis principas yra neturėti principų. :)
      Beje, atkreiptinas dėmesys, kad L. Stoškaus pozicija, jog ginčai dėl pasaulėžiūros yra neisšsprendžiami, todėl beprasmiški, yra tipiškai liberalistinė - atseit, tiesos, nėra, yra tiesiog nuomonės, kiekvienas turi savo, jos lygiavertės, tad nėra prasmės ginčytis. Punkte apie "mažumų interesus beigi teises" liberalizmas jau gerokai persisunkęs neomarksizmu. Apskritai, L. Šopauskas labai gražiai šitą veikėją "suvartė" ir parodė, kas jis toks. Lieka vienas klausimas, kurį aš iškėliau ir komentare po L. Stoškaus rašiniu - ką, po velniais, jis veikia Vilniaus Forume?

      Panaikinti
  2. nepatingėjau perskaičiau iki galo. Stoškus man miręs.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-08-11 22:38

    Kaip visada, malonu skaityti Laisvūno (koks gražus vardas!) straipsnius.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-08-11 23:08

    Teisingas logiškas straipsnis, laisvas nuo iškrypimų.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Straipsnis tiesiog ugningas minčių srautas...

    Argumentai pries vienalyte partneryste yra grindziama baimemis "o kas toliau?"
    Kas nera rimta. Pats savaime tokios partnerystes iteisinimas nera amoralus.
    Amoralus butu visi reikalavimai kasko daugiau. Tada esminisi motyvai "islystu is maiso" O dabar LGBT vaizduoja vargselius ir atrodo kad visa ka jie nuskriaustieji praso yra gerbtina ir gintina.

    Šopauskas nenori aiškios ideologines konfrontacijos su LGBT su jos išryškintais motyvais, kaip siūlo Stoškus. O nori murdytis su "skriaudžiamais vargšeliais". Šiuo atveju Šopauskas paklūsta LGBT socialiniai inžinerijai pats ir idealiai vaidina LGBT socialiniu inžinieriu jam ir kitiem grazuliams numatyta vieta genderizmo ideoligijos skleidime. Šopauskas siūlo to nedaryti o konfrontuoti aiškomis moralinėmis nuostatomis kai negali skėptis už vargšelių kaukes.

    Taip pat idomus klausimu sarašas. Dviem is ju atsajyciau NE."

    "Ar medicina gali pagelbėti lytinės orientacijos patologiją turintiems žmonėms?" Homoseksualios orientacijos medicina tikrai neisgydys. Nereikia sapaliot. Psichoterapija gal daliai atveju gal ir gali padeti, bet medicina -NE.

    "Ar seksualinių mažumų eitynėse tyčiojamasi iš visuomenės moralinių nuostatų ir sveiko proto?"Nebutinai. Tyčiojimuisi reikalingas sąmoningas noras tyčiotis ir intencija įskaudinti įžeisti. To nebuvo. Taip, pernai kai vienas dalyvis mojavo kiaušais prieš katedrą...Taip pat mes nežinome visuomenes moraliniu nuostatu? Daugumai jaunimo butu dzin... O antra - Tevu pareiga paaiskint savo vaikamas apie tas eitynes ir kitus cirkus ir su jais kalbetis ir formuot moralines nuostatas. O antra kuno nuodemes yra maziausios nuodemes - korumpuotas Masiulis man daug kartu slykstesnis uz Pavilioniene ir visa jos šutve...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nagi, pasižiūrim, ko čia Gluosnis prirašė.
      Viskas prasideda jau nuvalkiota tolerastikų retorika apie "baimes" (plg. "hamafuobija") - "Argumentai pries vienalyte partneryste yra grindziama baimemis "o kas toliau?". Pirma, jokių "o kas toliau?" klausimų nekyla, nes visiškai aišku, kas - užtenka pasižiūrėti į "nugalėjusios tolerancijos" (t.y. įsigalėjusio neomarksizmo) šalis.
      "Pats savaime tokios partnerystes iteisinimas nera amoralus." - amoralaus elgesio įteisinimas YRA amoralus.
      "Šopauskas nenori aiškios ideologines konfrontacijos su LGBT su jos išryškintais motyvais, kaip siūlo Stoškus." - čia ir toliau - visiškas nusišnekėjimas. Arba Gluosnis supainiojo pavardes.
      "Psichoterapija gal daliai atveju gal ir gali padeti, bet medicina -NE" - O psichiatrija nesiskaito?
      ""Ar seksualinių mažumų eitynėse tyčiojamasi iš visuomenės moralinių nuostatų ir sveiko proto?"Nebutinai." - Būtinai. Agresyvus reklamavimas to, kas absoliučiai daugumai visuomenės nepriimtina, YRA tyčiojimasis.
      "Taip pat mes nežinome visuomenes moraliniu nuostatu?" - į šitą jau atsakė 1Chingishan.
      "O antra kuno nuodemes yra maziausios nuodemes" - čia Gluosnis "patogiai" užmiršta, kad kalba ne apie "kūno nuodėmes", bet apie agresyvią iškrypėlišką ideologiją.
      "korumpuotas Masiulis man daug kartu slykstesnis uz Pavilioniene ir visa jos šutve..." - keistas lyginimas, atsižvelgiant į tai, jog aptariamu klausimu jie visi - ta pati šutvė. Jau nekalbu apie tai, kad užsienio kontorų finansuojamą fauną, veikiančią prieš savo tautą, laikyti nekorumpuota - keistoka pozicija.
      Reziumė - perskaitęs tokius postringavimus, pradedu suprasti, kodėl Gluosnis ketina dalyvauti kitame peder-parade. :)

      Panaikinti
  6. Perskaičiau šitą rašliavą ir dar kartą supratau, kad Pro Patria atlieka kažkokią užduotį. Daugelis jų dirba su konservatoriais (kas seimūno padėjas, kas patarėjas ir t.t), su kuriais tikrai nemažai gerų darbų nuveikėme ir mes, nevyriausybininkai. Tą puikiai žino ir PP žmonės, su kuriais labai gražiai dirbome. Kai Lietuvos sąrašas pasiskelbė dalyvausiantis rinkimuose, prasidėjo savotiškas Pro Patria puolimas. Kodėl...?
    Prie ko čia asmeninė Editos, kuri net nedalyvauja rinkimuose, nuomonė ir prie ko Stoškus, kuris taip pat nedalyvauja rinkimuose ir nėra LS narys. LS šeimos gerovės politikos programinius reikalus kuruoju aš, turiu parengusi išsamią programą. Jei kam įdomu ir turi pasiūlymų pastabų, mielai jų laukčiau. http://paulike.lt/wp-content/uploads/2016/05/%C5%A0eimos-gerov%C4%97s-politikos-programa-1.pdf

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-08-12 13:36

      Kristina, gal Kuolys ir Stoškus atsakytų į tuos straipsnyje suformuluotus 17 klausimų? Labai būtų 5domu sužinoti jų požiūrį. Pamatytume kur kas daugiau apie požiūrį į šeimą, negu iš Jūsų rengtos programos.

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2016-08-12 13:54

      To Kristina,

      Jei tamstai gerbiamo Šopausko straipsnis - rašliava, tai pačiai geriau pasižiūrėti į veidrodį: Jūsų parengta šeimos programa - tai viso labo šūkiai, kurių stilius - tarybinių spalinių ir gegužinių "darbo žmonių" demonstracijų šūkiai.

      Aš jau rašiau apie tos programos rimtumą ir toliau kartotis nenoriu. Jei dirbtumėte įmonėje, kurios tikslas - šeimos gerovės kėlimas, tai už tokią rašliavą įmonės vadovas net minimumo nenorėtų užmokėti.

      O dėl tos dainelės apie tai, kad Propatria neva vykdo kažkokią užduotį, tai ji irgi neoriginali. Kai praeityje kažkas kokį nors partinį veikėją apšviesdavo tamsumoje darantį juodus darbelius, tai tas tūlas veikėjas iš karto pradėdavo klykti apie kažkokią provokaciją.

      Ne apie provokacijas ir kokias nors kažkieno atliekamas zadanijas tamstelei reikia kalbėti, o tiesiog drėbti faktus, kas ką blogai padarė. Žmonės gi protingi - atsirinks.

      O dabar ką girdime - kažkas kažką puola, nors tie kažkas kažkokį gerą Lietuvai kažkada, bet būtinai po rinkimų, žada daryti.

      Mes tokie geri, rožiniai, žydri ir pūkuoti, o mūsų vistiek nemyli.

      Panaikinti
    3. O, kaip įdomu! "Prie ko čia asmeninė Editos, kuri net nedalyvauja rinkimuose, nuomonė ir prie ko Stoškus, kuris taip pat nedalyvauja rinkimuose ir nėra LS narys." Kuo čia dėtas dalyvavimas rinkimuose? L. Šopauskas tiesiog parodė, kas yra kas, ir tiek. Beje, LABAI įdomus punktelis - palyginam Kristinos pareiškimą "[...] prie ko Stoškus, kuris [...] nėra LS narys" bei paties L. Stoškaus žodžius: "Kadangi Vilniaus miesto savivaldybėje atstovauju Lietuvos Sąrašui [...]" (http://www.propatria.lt/2016/08/liutauras-stoskus-tarp-konfrontacijos.html). Ajajai, kaip negražu meluoti. ;)

      Panaikinti
  7. Del tu klausimu. Šopauskas diskredituoja saves klausimu
    "Ar medicina gali pagelbėti lytinės orientacijos patologiją turintiems žmonėms?"  Psichoterapija gali daliai padeti. Medicina tikrai ne. Kas teigia priesingai - tesiog yra provokatoriai ar turi nesvariu interesų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-08-12 19:12

      Psichoterapija yra vienas iš psichiatrijos gydymo metodų.

      Psichiatrija yra viena iš medicinos mokslo šakų.

      Jei vienas iš medicinos mokslo šakos metodų nėra medicina, tai kas tuomet yra medicina?

      Ir kas save diskredituoja?


      Bet etikečių neklijuosiu. Tuom užsiima tolerantiškieji.

      Panaikinti
    2. Psichoterapija pati tikrai nera laikoma "medicinos" dalimi. Klausimas šopausko turetu ir klausti konkreciai apie psichoterapija atribodama nuo medicinos.

      Panaikinti
    3. Čia mūsų Gluosnis, įtariu, painioja psichoterapiją ir psichologinį konsultavimą. :) Psichoterapija yra gydymas žodžiu. Jau vien žodis "terapija" reiškia gydymą. :) Tad jei psichoterapija reiškia gydymą, tai ji yra medicinos šaka.
      Kas kita yra psichologinis konsultavimas. Juo nesiekiama gydyti, juo siekiama padėti žmogui pačiam išspręsti jam iškilusias psichologines problemas.
      Tokia painiava dėl psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skirtumų kyla dažniausiai dėl to, kad ne tik psichologai-konsultantai, bet ir gydytojai psichiatrai-psichoterapeutai dažnai susiduria su sveikais žmonėmis, turinčiais nedidelių psichologinių problemų, kuriems nei vaistų reikia, nei psichoterapija reikalinga. Tad jie tiesiog tuos sveikus žmones paprasčiausiai konsultuoja, t.y., užsiima su tais žmonėmis psichologiniu konsultavimu, o ne jų gydymu tiesiogine žodžio "gydyti" prasme.
      Tad nereikėtų painioti psichoterapijos (medicinos sritis) su psichologiniu konsultavimu (socialinių mokslų sritis), nors itin dažnai pasitaiko, kad vienas ir tas pats žmogus turi licenziją užsiimti bei užsiima ir psichologiniu konsultavimu (t.y., dirba konsultanto darbą su sveikais žmonėmis), ir psichoterapija (t.y., gydo nesveikus žmones).
      Tikiuosi, šį klausimą išsiaiškinom. :)

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2016-08-15 16:58

    Jei gerbiami redaktorė R. Bingelienė ir portalo savininkas L.Šopauskas turėtų geros valios ir praktinės išminties,o ne tik geismą nuvainikuoti ir demaskuoti oponentus iš geriečių LS demokratų gretų (manau, jog ir portalas, ir LS ir CP yra bendroje VD oponentų stovykloje), tai galėtų elgtis konstruktyviai... Surengtų apvalų stalą su LS ir VF atstovais (ir gerb.V. Rub., V.Daujočiu ar pan.. : dėl objektyvumo) nagrinėjama ir kitomis temomis ir patalpintų garso įrašą ( medžiagą ) svetainėje…Ir alkas,lt gal prisijungtų...?
    O dabar: geras, vertybiškas analitikas L.Š. ( jo tekstas tikrai puikiai argumentuotas..) auklėja ir demaskuoja LS ir gerb. L..Stoškų monologinėje paskaitoje. Faktiškai , neva iš gerų , iš tiesos sumetimų...,,pjudo geriečius, užuot surengęs visiems pravarčią diskusiją viešai portale…
    Tas viešas intelektualumo ir vertybiškumo demonstravimas (,,fechtuojantis” portale L. Š. ir L.S. ) parodo šalies inteligentų narciziškumą ir nemokėjimą veikti konstruktyviai pokyčių labui ir, pirmiausia, ko gero, naudingas tik VD (,,vald. demokratijos") santvarkai ir asmeninių ambicijų patenkinimui…
    Du pešas, trets nešas- negi neaišku, gerbiamieji vertybių gynėjai? Hanibalas (VD) jau Romos (LR) viduje, o net ne prie vartų, o plebėjų Romos geriečiai demokratai publikos džiaugsmui (lyg gladiatoriai) iki mirties pliekiasi tarpusavyje...
    Algirdas Karčiauskas (Kaunas)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2016-08-16 09:18

    Aristotelis jau pries daugiau kaip su tukstancius metu suprato, kad politikoje (juk kalbame apie politika, ar ne?) ypac svarbu yra praxis - praktine ismintis. Deja, Sopauskas to nesupranta ir dabar. Todel kliedi, uzsidares savo pribezdetame kambarelyje. Kazin, kaip tapes politiku, ir, vadovaudamas Seime 40 procentu balsu (o tai daznai yra didziausias vienos partijos balsu skaicius) turinciai partijai, jis ketintu veikti? kaip sugebetu sutarti su koalicijos partneriais? stodamas i bekompromisine poza, kaip cia? jo paistalai verti nieku, nes neleistu priimti jokio sprendimo. O politika - praktinis reikalas, be sprendimu nieko vertas, kad ir kokios svarbios jai butu idejos. Cia tiktu Jokubaicio kritika mokslui - ta pati kritika, parodanti mokslininko (arba filosofo Sopausko atveju) nesugebejima adekvaciai veikti praktiniame lygmenyje.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item