Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (IV)

Trečiąją dalį galite rasti čia Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Bori...


Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Antrasis degradacijos etapas: Dobroliubovo būrelio marginalizacija

Tikėtina, kad trinties tarp Dobroliubovo ir Šustriako būrelių esmės pakankamai gerai nesupranta nė vienas organizacijos narys; jei kuris nors ir supranta, tikėtina, kad tai bus Šustriakas. Vis įsižiebiančius konfliktus tiek abu būreliai, tiek ir „taikieji“ supranta kaip trintį dėl vieno ar kito resurso, sprendimo, taktikos ir pan. Bet iš tikrųjų šiuose konfliktuose sprendžiasi nei daug, nei mažai – pačios organizacijos likimas, t. y. sprendžiasi, koks bus jos DNR – ar išliks pradinis sumanymas, ar jis iš pagrindų mutuos.

Esminis faktorius, leidžiantis Šustriakui nuolatos stiprinti savo įtaką organizacijoje ir galiausiai ją paversti instrumentu, tarnaujančiu jo tikslams, yra Dobroliubovo ir jo būrelio narių naivumas. Žinoma, jiems užteko įžvalgumo greičiau negu „taikiesiems“ perprasti tai, kad Šustriakas yra manipuliatorius ir siekia išnaudoti organizaciją savo tikslais, jie supranta, kad Šustriako būrelis susitelkė dėl interesų, bet vargu ar jie pakankamai įvertina Šustriako keliamo pavojaus mastą. Taip pat vargu ar jie suvokia, kad būtent jie Šustriakui yra didžiausias kliuvinys, kurį jam tiesiog būtina neutralizuoti. Tikėtina, kad Dobroliubovas ir daugelis iš jo būrelio apie Šustriaką mano maždaug taip: Šustriakas manipuliatorius, Šustriakas netinkamais būdais siekia tenkinti savo interesus, bet vis dėlto, koks jis bebūtų, jis joks monstras, jis mūsų bendramintis, bendražygis ir draugas, su mumis buvęs nuo pat pradžių. Taip traktuodami Šustriako figūrą, Dobroliubovas ir jo būrelis daro konceptualinę klaidą: painioja psichologinį Šustriako asmenybės vertinimą su jo vaidmens, atliekamo organizacijoje, vertinimu. Šustriakas kaip asmenybė gali būti visai mielas žmogelis, ir jei vertinsime jo asmenį psichologiniu požiūriu, vargu ar galėsime pasakyti, kad jis yra monstras – mažų vaikų kraujo jis tikrai negeria. Beje, ne vienas kruvinas diktatorius, amžininkų liudijimais, irgi buvo visai mielas, nė kiek į monstrą nepanašus žmogus. Čia svarbu ne psichologinės charakteristikos, bet vaidmuo, kurį tas asmuo prisiima ir vykdo. Šustriako atveju svarbu tai, kad jis savo simpatišką ar nelabai asmenybę pajungia labai destruktyviam vaidmeniui atlikti. Nesuvokdami nei Šustriako pavojaus, nei gilaus jo priešiškumo, Dobroliubovas ir jo būrelio nariai negali efektyviai pasipriešinti Šustriako užmačioms. Dėl to, nors nuolatos kyla tam tikrų trinčių, susidūrimai paprastai baigiasi tuo, jog Dobroliubovas ir jo būrelis Šustriakui bei jo pasekėjams tiesiog nusileidžia.

Nuolatinį nuolaidžiavimą Šustriakui ir jo būreliui skatina ne tik naivumas, bet ir psichologiniai veiksniai – Dobroliubovas ir jo būrelio nariai greičiausiai yra Šustriako draugai, ilgą laiką kartu maloniai leidę laiką, galbūt draugaują šeimomis. Nė vienam iš jų nesinori sugadinti šių šiltų tarpasmeninių santykių ir tapti priešais. Šią Dobroliubovo ir jo šalininkų baimę Šustriakas nujaučia ir gali ja sumaniai manipuliuoti.

Dar vienas faktorius, skatinantis nuolatinį nuolaidžiavimą Šustriakui, yra Dobroliubovo vengimas naudotis savo autoritetu. Šustriakas iš savo autoriteto stengiasi išspausti viską, kas įmanoma savo tikslams įgyvendinti, o Dobroliubovas savo autoritetu naudojasi nenoriai ir retai, jei iš viso kada nors jį pasitelkia. Vargu ar kada nors pamatysime panašų (ar kitokį – detalės čia visai nesvarbu) vaizdą: išraudęs Dobroliubovas pašoka nuo kėdės ir tvirtu balsu pasako Šustriakui: Kol aš esu organizacijoje (pirmininkas / pavaduotojas / narys), tol to ir to nebus. Toks valingas, autoritetu pagrįstas veiksmas daugeliu atvejų galėtų užkirsti kelią Šustriako manipuliacijoms, bet Dobroliubovas vargu ar to imsis, nebent Šustriakas smarkiai apsiskaičiuotų ir iškrėstų ką nors ypač ekscentriško, peržengiančio bet kokias organizacijoje toleruojamas ribas. 

Vengimą naudotis autoritetu skatina konflikto esmės – Šustriako keliamo pavojaus ir priešiškumo – nesupratimas bei tarpasmeninių santykių sugadinimo baimė, o tai, kas labiausiai nulems vengimą naudotis autoritetu, greičiausiai bus Dobroliubovo charakteris. Jau rašėme, kad Šustriakas greičiausiai bus kovingas ir „kibus“, tuo tarpu Dobroliubovo charakteris greičiausiai bus kur kas taikesnis. Tikėtina, kad Šustriakas vidinę kovą organizacijoje suvokia kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką, o Dobroliubovas – kaip ekstremalią situaciją, iš kurios kuo greičiau reikia grįžti į taikią, darbingą būseną. Šustriakas lyderystę supranta kaip savo valios primetimą kitiems, Dobroliubovas – kaip moderatoriaus vaidmenį racionalių asmenų diskusijoje. Tikėtina, kad Dobroliubovas turi idealizuotą demokratijos įvaizdį ir laiko, kad organizacijos vidaus gyvenimas turėtų jį atitikti. Pagal tą idealizuotą įvaizdį sprendimai kyla iš diskusijos, kurioje lygiateisiai ir racionalūs pašnekovai siūlo argumentus ir atrenka geriausiai argumentuotus pasiūlymus. Užuot pasitelkęs savo autoritetą ir valingai pasipriešinęs Šustriako manipuliacijoms, Dobroliubovas greičiausiai į Šustriaką ir jo būrelį ims apeliuoti kokiais nors racionaliais argumentais, bandys moderuoti: siūlys ieškoti kompromisų, artikuliuos kompromisinius variantus. Šis bandymas išties naivus: Šustriakas supranta, kad į diskusijas, kurioms galioja racionalumo standartai, su Dobroliubovu geriau nesivelti, o Dobroliubovo kompromisų paiešką galima paversti kokiomis nors naujomis nuolaidomis.

Svarbu suprasti, kodėl Dobroliubovo ir jo būrelio pasipriešinimas Šustriakui ir jo kompanijai greičiausiai bus toks švelnus ir neryžtingas, kaip ką tik apibūdinome. Toks švelnumas ir neryžtingumas kyla iš socialpsichologinių subkultūros, iš kurios į politinę organizaciją atėjo Dobroliubovas ir jo būrelio nariai, charakteristikų. Jei pamatytume Dobroliubovą ir jo šalininkus, susėdusius prie stalo ir ką nors svarstančius, iškart pasakytume, kad tai „inteligentai“. Tačiau šis apibūdinimas nebūtų pakankamai įžvalgus. „Inteligentu“ gali būti vadinamas žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirbantis semantinio pobūdžio darbą ir bent retkarčiais pasirūpinantis „dvasinio peno“, t. y. perskaitantis kokį nors nepramoginio pobūdžio tekstą ar nueinantis į kokį nors nepramoginį kultūros renginį. Šia prasme inteligentų bus daug ir tarp Šustriako būrelio narių, ir tarp „taikiųjų“, ir Dobroliubovo būrelis šiuo aspektu mažai kuo skirsis. Skirtumas pasireikš tuo, kad Dobroliubovas ir jo būrelio nariai bus kitokie inteligentai. Tikėtina, kad Dobroliubovas ir žymi jo būrelio dalis bus atėję iš tų inteligentų aplinkos, kurie vadinami „viešaisiais intelektualais“ (angl. public intellectuals). 

„Viešaisiais intelektualais“ paprastai vadinami asmenys, kurie yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, dirba semantinį darbą, tačiau greta savo profesinės veiklos (paprastai akademinės, kūrybinės arba medijose), prisiima užduotį bei pareigą kurti ir skelbti kritinius pasisakymus visuomeniškai aktualiais klausimais. Su viešojo intelektualo sąvoka yra susiję keletas konceptualinių klaidų. Pirma, dažnai painiojamos viešojo intelektualo ir inteligento sąvokos – pastarosios turinys tiek praturtinamas įvairių charakteristikų, jog tampa nebeatskiriamas nuo pirmosios turinio. Pagal mūsų vartoseną viešieji intelektualai sudaro mažytę inteligentų dalį. Antra, viešaisiais intelektualais pripažįstami tik iškilūs viešosios nuomonės formuotojai, visuomenės autoritetai. Mūsų vartosenoje viešaisiais intelektualais pripažįstami visi, kurie kuria, palaiko, skleidžia ir aktyviai vartoja kritiškus visuomeniškai aktualius pasisakymus; tokie žmonės nėra vien pavienės iškilios asmenybės – jų yra gana daug ir jie sudaro sociologiškai nesunkiai identifikuojamą aplinką. Trečia, dažnai įsivaizduojama, kad viešieji intelektualai yra reiškinys, Sovietų Sąjungoje atsiradęs Gorbačiovo viešumo (rus. гласность) politikos laikotarpiu, o sovietinio bloko šalyse – „aksominių“ revoliucijų laikotarpiu. Iš tikrųjų tam, kad egzistuotų viešųjų intelektualų aplinka, tereikia, kad būtų leidžiami kultūriniai-literatūriniai žurnalai ir kad literatas, poetas galėtų susitikti su savo skaitytojais; tokia veikla Sovietų Sąjungoje tapo įmanoma nuo Chruščiovo „atlydžio“ (rus. оттепель) laikų – nuo tada ir egzistuoja sovietiniai viešieji intelektualai bei jų aplinka. Kitaip tariant, Gorbačiovo viešumo politika ne sukūrė viešuosius intelektualus kaip reiškinį, bet praplėtė jau egzistuojančių viešųjų intelektualų raiškos galimybes. Ketvirta, viešieji intelektualai painiojami su disidentais. Skirtingai nei disidentai, viešieji intelektualai visada veikia valdžios nustatomų rėmų ribose ir nors jų pasisakymai gali skelbti kokių nors politinių permainų poreikį, jie patys, kaip viešieji intelektualai, nekelia politinių reikalavimų. 

Viešojo intelektualo sąvoka mūsų modeliui yra labai reikšminga, nes ji leidžia paaiškinti esmines Dobroliubovo ir jo būrelio nuostatas ir laikyseną vidinio konflikto politinėje organizacijoje metu. Tai, kad Dobroliubovas ir dažnas jo būrelio narys, dar prieš įsiliedami į politinę organizaciją buvo artimai susiję su viešųjų intelektualų aplinka ir galbūt joje ilgai ir aktyviai reiškėsi bei buvo įgiję autoritetą, reiškia, kad iš tos aplinkos jie į politinę organizaciją atsineša tam tikras nuostatas, lūkesčius ir laikyseną. Kad suprastume, kokia tai laikysena, lūkesčiai ir nuostatos, reikia trumpai apibūdinti viešajam intelektualui įprastą veiklą. Šios veiklos esminis bruožas yra tas, kad ji suskyla į diskretiškų epizodų seką. Viešojo intelektualo veikla vyksta nuo vieno teksto publikacijos prie kito teksto publikacijos, nuo vieno renginio – prie kito, nuo vieno projekto – prie kito. Svarbu ne tiek tai, kad tokie viešojo intelektualo veiklos diskretiški epizodai yra menkai tarpusavyje susiję, kiek tai, kad juose dalyvaudamas viešasis intelektualas niekam neįsipareigoja, t. y. neįsipareigoja nei apibrėžtoms idėjoms, nei apibrėžtiems tikslams, nei apibrėžtiems žmonėms, nei apibrėžtoms organizacijoms. Dar daugiau – jei kokiame nors intelektualų sambūryje, judėjime, organizacijoje, redakcijoje ar projekto grupėje kyla trintis, viešasis intelektualas kone visada stengiasi visais įmanomais būdais išvengti tos trinties aštrėjimo. Viešasis intelektualas greičiau pasitrauks iš sambūrio, judėjimo, organizacijos ar forumo ir ims dalyvauti kitame, užbaigs vieną projektą ir užsiims kitu projektu su kitais žmonėmis, negu kad leis trinčiai peraugti į atvirą priešiškumą ir konfliktą. Viešojo intelektualo laikysena yra nuosekliai taiki, švelni ir nekonfliktinė; jis yra visų pirma minties ir žodžio, o ne veiksmo ir juo labiau – ne kovos žmogus. Pagal Aristotelį, praktinio (suprask – etinio arba politinio) silogizmo išvada yra veiksmas; viešojo intelektualo atveju praktinio samprotavimo rezultatas gali būti idėja, žodis, tekstas, tačiau beveik niekada – veiksmas. Viešojo intelektualo svarstomos ir ginamos idėjos neperauga į veiksmą, jo priimamos pozicijos lieka be praktinių pasekmių. Viešojo intelektualo požiūriu, jo misija yra visiškai atlikta artikuliavus savo įžvalgas. 

Nereikia nė sakyti, kad nuostatos ir laikysena, kurios išsiugdomos viešųjų intelektualų aplinkoje, yra visiškai skirtingos nuo tų, kurios reikalingos politinei veiklai, nesvarbu, kaip pastarąją suprasime: ar liaudiškai – kaip meną įgyti ir išlaikyti valdžią, ar klasikine prasme – kaip meną siekti bendrojo gėrio. 

Kitaip, nei viešiesiems intelektualams įprasta, politinė veikla reikalauja ilgalaikio įsipareigojimo, susisaistymo su apibrėžtais tikslais, apibrėžtais žmonėmis ir apibrėžta organizacija. Be to, politinė veikla yra nuolatinė kova ir dėl to konfliktai neišvengiami, taip pat – ir organizacijos viduje, politinė veikla reikalauja aiškaus apsisprendimo, ryžto ir valios atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. politinei veiklai būdinga tai, kas viešųjų intelektualų veiklai nebūdinga (įsipareigojimas) ir ko jie kaip įmanydami vengia (konfliktas).

Žmonės iš viešųjų intelektualų aplinkos į Dobroliubovo būrelį susispiečia neatsitiktinai. Asmenys, atėję iš viešųjų intelektualų aplinkos, politinėje organizacijoje bus intelektualiai įžvalgiausi ir artikuliuočiausi, Šustriako ir jo būrelio skleidžiamos demagogijos ir manipuliacijų atskleidimas jiems nebus rimtas intelektualinis iššūkis. Be to, kaip įprasta viešųjų intelektualų aplinkoje, jie laikys savo pareiga kritines įžvalgas išdėstyti ir aptarti viešai (šiuo atveju – organizacijos viduje). Kita vertus, jiems įprasta viešojo intelektualo laikysena, tikėtina, ne vienam jų tapusi organišku jo charakterio bruožu, ir bus didžiausia jų silpnybė, labai trukdanti nors kiek efektyviau pasipriešinti Šustriako užmačioms. Vidinį organizacijos konfliktą viešasis intelektualas suvoks pagal intelektualų diskusijos modelį ir instinktyviai manys, kad jo vaidmuo pasibaigia suformulavus įžvalgas: „Aš savo argumentus išdėsčiau, o dabar tegul kiekvienas apsisprendžia“; jis nesupras, kad už organizacijos narių apsisprendimą reikia kovoti, ir to nedarys. Į vis aštrėjantį konfliktą viešasis intelektualas reaguos išbandydamas visas prieinamas priemones, leidžiančias išvengti perėjimo į atvirą priešiškumą, iki pat pasitraukimo iš organizacijos ir liguistų savo neveiklumo racionalizacijų. Kaip suprantame, Dobroliubovo ir jo būrelio narių neryžtingumas, neveiklumas ir pasitraukimas yra būtent tai, ko reikia Šustriakui.

Nereikėtų manyti, kad visi aktyvistai, kurie prieš tapdami politinės organizacijos aktyvistais sukinėjosi viešųjų intelektualų aplinkoje, pritaps prie Dobroliubovo būrelio. To greičiausiai neįvyks – dalis organizacijos narių, šiuo požiūriu panašių į Dobroliubovo bendražygius, nepriklausys būreliui ir bandys išvengti įsitraukimo į konfliktą. Apie pastaruosius išsamiai pakalbėsime vėliau. Skirtinga sociologiniu požiūriu panašių aktyvistų grupių elgsena nėra atsitiktinė. Ją reikėtų aiškinti remiantis pasaulėžiūra. Į Dobroliubovo būrelį susitelkę aktyvistai mano, kad juos suvienijo kritiška nuostata Šustriako ir jo aplinkos atžvilgiu, ir tam tikras įsivaizdavimas apie tai, kaip turėtų veikti „Tiesos, teisingumo ir progreso“ partija. Vargu ar jie nors kiek geriau supranta, jog laikosi panašių pažiūrų ir kitais, daug bendresniais ir fundamentalesniais pasaulėžiūriniais („metafiziniais“ arba „transcendentiniais“) klausimais, ir kad be tokio sutarimo jie vargu ar būtų atsidūrę toje pačioje kompanijoje.

Ši bendra ir fundamentali, nors menkai suvokta ir artikuliuota pasaulėžiūra, kuri būdinga daugumai Dobroliubovo būrelio narių, gali būti pavadinta „kultūriniu konservatizmu“ arba „socialiniu konservatizmu“. Pastarojo termino dėmuo „konservatizmas“ gali sukelti nesusipratimus, todėl jį reikia specialiai aptarti. Terminas „konservatizmas“ yra plačiai vartojamas daugelio šalių kasdieniame politiniame diskurse, kuriame jis įgyja naujų konotacijų, neretai iš esmės iškreipiančių pradinę jo prasmę. Pirma, Rusijos kasdieniame politiniame diskurse yra įprasta įvesti perskyrą tarp konservatoriaus ir liberalo esminiu skiriamuoju bruožu laikant požiūrį į sovietinę šalies praeitį. Mes žodžių „konservatizmas“ ir „liberalizmas“ niekaip nesiejame su kokiu nors požiūriu į Sovietų Sąjungą, joje egzistavusią tvarką ar santykius su Vakarais. Antra, Vakarų kasdieniame politiniame diskurse žodis „konservatorius“ dažnai reiškia tą patį, ką ir „neokonservatorius“ arba „neokonas“, t. y. vartojamas įtakingai politinei krypčiai pavadinti, kuriai būdinga derinti kultūrinį arba socialinį konservatizmą su ekonominiu liberalizmu. Mūsų vartosenoje terminai „konservatizmas“ ir „kultūrinis konservatizmas“ neimplikuoja jokių pažiūrų į ekonomiką.

Dobroliubovui ir jo būreliui būdingos kultūrinio konservatizmo pažiūros – tai tam tikras labai bendras „metafizinis“ požiūris į žmogų ir visuomeninę tvarką. Trumpai jas galima nusakyti maždaug taip: egzistuoja iš Dievo arba / ir žmogaus prigimties kylanti objektyvi moralinė ir visuomeninė tvarka, pati savaime esanti gėris ar gėrio apraiška, kuriai būtina paklusti; jos principai yra prieinami žmogaus protui ir sąžinei; daugiau ar mažiau tobulai ji jau buvo realizuota civilizacijos tradicijoje; ši tvarka duoda objektyvų matą žmonių veiksmams ir tikslams vertinti. Pastaroji, atrodytų neapibrėžta ir, kaip minėjome, paprastai menkai suvokta ir artikuliuota, pasaulėžiūra vis dėlto turi labai apibrėžtas pasekmes elgsenai: įsitikinimas, kad moralė yra objektyvi, kad moralės reikalavimai, kuriems būtina paklusti, kone kiekvienoje situacijoje yra žinomi ir akivaizdūs, kad asmuo atstovauja ne kažkokiai asmeninei nuomonei, bet patiems Gėriui ir Tiesai, trukdo būti lanksčiam moralės klausimų atžvilgiu; atvirkščiai, skatina garsiai protestuoti, kai įžvelgiamas net nedidelis moralės principų pažeidimas, skatina reikalauti grįžti prie jų. Ir, suprantama, tokie balsingi protestuotojai netrunka pajusti tarpusavio bendrystę ir susitelkia į būrelį.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 108043969851699522

Rašyti komentarą

  1. Kažkuo primena Sąjūdį - tiesa, manau, kad, pvz. R. Ozolui netinka "viešojo intelektualo" savybė "įsipareigojimų nebuvimas", bet apskritai, tą "Dobroliubovo-Šustriako" takoskyrą, manyčiau, galima ten įžvelgti. Apie dabartines partijas nekalbu - tos jau seniai "kompartijos". :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šitie dėsniai galioja ir demokratijai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-06-04 13:26

    "viešieji intelektualai sudaro mažytę inteligentų dalį", sako autorius. Ir tai labai taiklu. Musu buduliu didele dalis galetu buti laikomi inteligentais, juos tokiais ir sovietu valdzia pripazino, bet tik retas kuris tu laiku inteligentas buvo "viesasis intelektualas", t.y. pilietis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vaistukus, vaistukus nepamiršk išgerti, homjaunuoli. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item