Liutauras Stoškus. Tarp konfrontacijos ir susitarimo (atsakymas L. Šopauskui)

Šio teksto atsiradimą paskatino mano mielo kolegos filosofo Laisvūno Šopausko Pro Patria svetain...

Šio teksto atsiradimą paskatino mano mielo kolegos filosofo Laisvūno Šopausko Pro Patria svetainėje paskelbtas tekstas, kuriuo jis kaltina kitą mano mielą kolegę Editą Janulevičiūtę, o kartu – ir visą Lietuvos Sąrašo partiją konformizmu ir veidmainyste dėl savo požiūrio į LGBT eitynes Vilniuje. Laisvūnas Šopauskas taip pat savo tekste viešai klausia, kodėl Lietuvos Sąrašo frakcija savivaldybėje neparagino atšaukti išduoto leidimo LGBT eitynėms. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybėje atstovauju Lietuvos Sąrašui ir taip pat esu Vilniaus Forumo narys, jaučiau, kad turiu netgi dvigubą pareigą išsakyti ir savo nuomonę tuo klausimu. Juolab kad aš to raginimo nepasirašiau ir po Vilniaus Forumo kreipimusi.

Tekstas išėjo gerokai ilgesnis, nei pradžioje buvo planuota. Bet supuolus ir daugiau visuomenę vertybiniu pagrindu poliarizuojančių ir viešojoje erdvėje nagrinėjamų klausimų (pvz., vetuotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, šeimos sampratos tikslinimo pastangos LR Konstitucijoje), neišvengiamai teko paliesti ir juos, todėl teksto ilgumas tampa pateisinamas.

* * *

Matyt, pati beprasmiškiausia diskusija yra diskusija dėl pažiūrų. Ypač jei ji yra išgryninama iki esminių prieštarų, kurias grubiai galima vadinti materializmo ir idealizmo prieštaromis. Ir viena, ir kita pasaulėžiūra greičiausiai ir gyventi viena be kitos negali – kaip sąmonė be kūno – ir bandymai įrodyti, kad sąmonė yra viršesnė negu kūnas, arba atvirkščiai, turėtų „virti“ nebent teologijos ar filosofijos žurnaluose. Lietuvos (politiniame) gyvenime tokia fundamentali diskusija dažniausiai ir nevyksta. O užgaulių ar riebių žodžių laidymą „idealistų“ pusėn, ko nevengia „materijos“ šalininkai, diskusija vadinti yra sunku.

Nežiūrint to, vis dėlto gyvenime yra situacijų, kada reikia susitarti ir dėl klausimų, kurie remiasi į šias fundamentalias prieštaras. Tokiu atveju diskusija dažnai tampa beviltiška, o konsensusas – sunkiai įmanomas. Tada sprendimai paprastai priimami jėgos (daugumos) principu tuo sukeldami didelį kitos stovyklos šalininkų nepasitenkinimą. Tačiau demokratiškos visuomenės principas reikalauja, kad net ir mažumos nuomonė būtų išgirsta, o jos poreikiams realizuoti sudarytos sąlygos. Tuo demokratinė visuomenė skiriasi nuo totalitarinės, kurioje nuostatos brukamos jėga.

Viena (ir pati esmingiausia, nes labiausiai galinti įtakoti žmonijos raidą) iš jų yra požiūrio į gyvybę prieštara. Su gyvybės apibrėžimu ir požiūriu į ją susiję daug klausimų – eutanazija, abortai, kamieninių ląstelių naudojimas, klonavimas ir t.t. Požiūris į LGBT tarp jų taip pat. Mokslui veržiantis į sritis, kurios dar visai neseniai buvo nepasiekiamos, kyla daug pagrįsto nerimo, ar laboratorijose eksperimentuojant su įvairiomis gyvybės formomis nepamirštama, kad gyvybė yra šiek tik daugiau nei tik materialus kūnas, todėl tokie eksperimentai privalo būti atsakingai įvertinami taip pat ir etikos požiūriu. Ar moralu atjungti nuo prietaisų nepagydomą ligonį, ar moralu žudyti dar negimusį kūdikį, ar etiška klonuoti žmogų?

Čia verta priminti, kad materialistinis požiūris gyvybę traktuoja kaip tam tikrą materijos judėjimo formą. Gyvas organizmas sudarytas iš ląstelių, ląstelės – iš organinių junginių ir jos valdomos cheminiais ir fizikiniais procesais pagrįstais mechanizmais. Tad grynai materialistiniu požiūrius gyvas organizmas mechaniniu požiūriu niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito daikto. Todėl klausimas dėl gyvybės vertės yra sprendžiamas per palygimą, kuri gyvybė yra vertesnė, vertingesnė arba bendrai – kiek konkreti gyvybė yra verta. O vertę galima išreikšti kad ir pinigais. Štai, pavyzdžiui, ekonomistas R. Kuodis yra ne kartą teigęs, kad galima nusistatyti tam tikrą sąnaudų ribą, kurią viršijus būtų laikoma, kad tolimesnis beviltiško ligonio gyvybės palaikymas prietaisais yra visuomenei nenaudingas. Remiantis ir plėtojant šią ideologiją toliau galima teigti, kad kuo žmogus labiau prisideda prie BVP kūrimo, tuo labiau jis vertingesnis. Ir atvirkščiai.

Idealistinis požiūris gyvybę traktuoja kaip duotybę, kuri nepriklauso nuo materialaus kūno, reikalingo gyvybei pasireikšti. Pažindami gyvybės pasireiškimo formas mes negalime apibrėžti gyvybės. Gyvybė yra dovana ir savaime vertybė, mes neturime teisės nuspręsti, kam ir kiek gyventi. Tokiu būdu išaukštinamas gyvybės prasmingumas, jai suteikiama savaiminė vertė. Idealistinis požiūris negali atsakyti į klausimą, kodėl gyvybė vertinga, materialistiniam požiūriui priimtinu būdu.

Takoskyros atrodo esančios labai aiškios. Bet ar visada? Juk net ribos tarp gyvo ir negyvo ne visada pavyksta tiksliai nustatyti.

Tarkim, virusai. Jie turi tiek gyvo, tiek negyvo organizmo bruožų. O nuo kada laikyti, jog gyvybė jau yra užsimezgusi? Nuo pradėjimo (krikščioniškas požiūris), nuo gimimo ar nuo „žmogiškųjų savybių“ atsiradimo? Jei nuo „žmogiškųjų savybių atsiradimo“, tai kada laikyti, kad žmogiškosios savybės susiformuoja?

Štai Tomas Akvinietis laikė, kad vaisius tampa žmogumi tada, kai jame atsiranda „intelektinė siela“. Tačiau kada atsiranda „intelektinė siela“, Akvinietis nesiryžo konkretizuoti ir pasisakė, kad tada, kai vaisiaus kūnas yra pasirengęs ją priimti. Tuometinė krikščioniška doktrina kalbėjo apie 40 dienų po apvaisinimo.

Akivaizdu, kad nei materialusis mokslas, nei teologija negali vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Taip susikuria erdvė susitarimui. Todėl iš esmės net ir gyvybės ribų klausimas, nepriklausomai nuo atstovaujamos pasaulėžiūros, yra konvencinis dalykas, sąlygotas konkrečių kultūrinių ir laikmečio normų arba tradicijos. Vėlgi – susitarimo apibrėžimui tenka remtis materijos savybėmis, nes „intelektinės sielos“ atsiradimo laiko prietaisai nefiksuoja.

Mokslui vystantis tradicija paremti sprendimai yra nuolatos tikrinami, ir tai yra natūralu. Tačiau paprastai pamirštamas esminis faktas, kad tobulėjantys darbo su biologine medžiaga metodai niekaip nepriartina prie gyvybės esmės supratimo, todėl jų atsiradimas nėra pakankama priežastis neigti nusistovėjusius moralinius kriterijus. Tačiau laisvėjančiojoje arba, sakytume, demoralizacijos linkme judančioje visuomenėje moralinių kriterijų ribos ima trintis arba plėstis, o jas įtvirtinančios teisinės normos – peržiūrimos.

Tradiciškai tokiose diskusijose dešiniosios pakraipos partijos atstovauja idealistinei pasaulėžiūrai, kuri mūsų kultūrinėje terpėje tapati krikščioniškajai, o kairiosios – materialistinei. Tačiau dabartinė Lietuvos politinė sistema neturi nė vienos politinės partijos, kuri būtų iki galo gryna tokiu ideologiniu požiūriu. Štai, pavyzdžiui, krikščioniškosioms vertybėms atstovaujančių Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LDK) narių atžvilgiu yra nukreipiamas didžiausias patyčių ir plūdimo srautas, o jie patys bandomi marginalizuoti ne tik kairiajai materialistinei ideologijai atstovaujančios pusės, bet ir konservatorių partijos rėmėjų ar tokiais besiskelbiančių veikėjų. Tad natūraliai kyla daug klausimų, kiek realiai ši partija įstengia atstovauti savo partijos pavadinime įtvirtintoms vertybėms.

Polemika apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir vėl parodė, kad skirtingas vertybines nuostatas turinčių žmonių požiūriai yra kardinaliai skirtingi. Garbinga būtų tiesiog tai pripažinti, užuot švaisčiusis tuščiais kaltinimais, kurie niekaip nepriartina prie klausimo sprendimo. Nes dilema juk yra ta, ar mes laikome, kad embrionai yra užmegzta žmogaus gyvybė, kurią gina įstatymas, ar tik organas, kurį, jei jis atliko, tiesiog išmetame. Tai, kad mokslas išmoko užšaldyti embrionus, niekaip nepaneigia to fakto, kad embrionas yra žmogaus gyvybė. O šį požiūrį vadinti „viduramžių tamsos įsikūnijimu“, kaip pareiškė dabartinis sveikatos apsaugos ministras J. Požėla, yra neetiškas poelgis gyvybę ginančių žmonių atžvilgiu. Sekant ministru mintį galima būtų toliau plėtoti ta linkme, kad tai, jog net badaudami mes nevalgome mirusių žmonių, greičiausiai irgi yra tamsos ir viduramžių įsikūnijimas. O juk čia net mažesnė nuodėmė, nes dėl vienos gyvybės palaikymo kita gyvybė žudoma nebūtų.

Na, bet ministras atstovauja materialistinei ideologijai ir jam embriono gyvybė ar net keleto jų gyvybės yra mažiau reikšmingos nei interesas įsigyti kūdikį pigesniu būdu.

Man pačiam šioje polemikoje įdomiausia tai, kad ministrą palaiko šuniukų ir katyčių gerovės gynėjų ir čipuotojų armija, pasiryžusi nusukti galvą kiekvienam, kuris išdrįs šuniuką uždaryti į voljerą ar (koks siaubas!) jį pririšti. Tai gerai iliustruoja, kad dabartinė visuomenė nebeturi aiškių vertybinių kriterijų, kur kačiukas tampa didesne vertybe nei užmegzta žmogaus gyvybė.

„Rusijoje daugiau yra vertinama gyvulio gyvybė negu žmogaus. Tai mes matėme savo akimis. Materialistams šeima neturi jokios vertės, nes kas gi yra tėvo, vaiko, vyro ar žmonos meilė? Materialisto akimis žiūrint, tai tik atomų ar elektronų virpėjimai“, – 1955 metais rašė daktaras Juozas Mačernis.

J. Mačernis įžvalgiai atkreipė dėmesį į tai, kad požiūris į gyvybę ir požiūris į šeimą yra glaudžiai susiję dalykai. Iš tiesų, situacija šeimos sampratos diskusijoje yra analogiška, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir sudėtingesnė. Čia taip pat trūksta supratimo, kad turime reikalų su skirtingomis pamatinėmis nuostatomis grindžiamomis pozicijomis.

Dar 384–322 metais pr.m.e. graikų oratorius Demostenas vienoje iš savo ginamųjų kalbų sakė: „Kurtizanes mes turime malonumui suteikti, sugyventines – kasdieniam rūpinimuisi, o žmonas – tam, kad susilauktume teisėtų palikuonių ir turėtume ištikimą namų židinio saugotoją“. Netgi tokia formulė aiškiai pabrėžia šeimyninio santykio, kuriam priskiriamas giminės pratęsimo vaidmuo, išskirtinumą. Toks šeimos vaidmens supratimas buvo bendras visoms civilizuotoms kultūroms tiek vakaruose, tiek rytuose. Su krikščioniškos kultūros stiprėjimu šeimos institutui buvo skiriamas vis didesnis dėmesys kaip laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje užtikrinančiam dariniui, kuriame augantis vaikas gauna pirminį ugdymą ir kartu – moralinių vertybių pagrindus. Būtent ugdymas yra labiausiai akcentuojamas idealistinei filosofijos krypčiai atstovaujančių mokslininkų darbuose, nagrinėjančiuose šeimos vaidmenį visuomenėje. Šeimoje augantis vaikas turi išmokti suvaldyti žmogišką prigimtį. Išmokti pajungti, kaip sakė Antanas Maceina, „žmogaus gamtinį principą dvasiniam jo principui“. Todėl natūralu, kad „pataikavimas kūniškiesiems malonumams“ buvo smerkiamas, o seksualumas, kaip kūniškų pagundų šaltinis, – slopinamas.

Seksualumą, kaip teigiamą asmenybės saviraiškos savybę, septintame XX a. dešimtmetyje atvėrusi seksualinė revoliucija stipriai praplėtė lytinės elgsenos tolerancijos ribas. Teigti, kad seksualinė revoliucija mus sugražino į Demosteno laikus, nebūtų visai teisinga. Nes šiais laikais ir kiti du šio graikų oratoriaus išvardinti santykių tipai jau seniai pretenduoja į šeimos statusą.

Įvairūs, mėgstantys viešai visomis temomis rašinėti, populiarūs, bet dažnai žemą išprusimą turintys tinklaraštininkai savo gerbėjams neretai bando įteigti, esą šeimos sudarymas yra vien tik privatus dviejų žmonių reikalas. Taip nėra. Net pačiose primityviausiose visuomenėse vedybos yra institucijų sankcionuojamos pagal tose kultūrose nusistovėjusias ar teisiškai įtvirtintas nuostatas. Ir tai yra visiškai suprantama, nes tiek visuomenė (specialiai nevartoju žodžio valstybė, nes ji dažnai interpretuojama kaip niekam nenaudingas antstatas, apribojantis asmens laisves) yra suinteresuota, kad šeimoje auganti nauja karta galėtų ją sustiprinti, tiek šeima yra suinteresuota gauti visuomenės pagalbą įvairiomis formomis, kuri ypač tampa aktuali, jei šeima išyra, susergama ir pan. Todėl svarbus yra abipusis ryšys, paremtas atitinkamais įsipareigojimais iš abiejų pusių.

Tačiau liberaliosios pasaulėžiūros veikėjai, regis, mato tik visuomenės pareigas ir savo teises. Ir tai negali negluminti. Rengiant šį tekstą atsitiktinai į akis pakliuvo Rokiškio Rabinovičiaus pseudonimu pasirašančio tinklaraštininko tekstas, kuriame išdėstytas jo požiūris į šeimą ir šeimos vietą visuomenėje atskleidžia tipišką free-rider‘io poziciją. Jame jūs nerasite nė vieno sakinio apie šeimą sudarančių asmenų pareigas visuomenei, atsakomybes prieš ją, o santuoka suprantama tik kaip „šeimos santykių registracijos ir teisinių santykių formalizavimo aktas“, „formalūs ryšiai“. Pats priskyręs santuokai tokį apibrėžimą, autorius atsakomybę už tai primeta šeimos instituto gynėjams, jo vadinamiems talibais. Atseit, jie bando įrodyti, kad „santuoka atsiranda [ne] dėl noro kurti šeimą, o atvirkščiai – šeima atsiranda dėl formalaus santuokos registravimo“, nors tokį santuokos turinį jis pats ir sukuria.

Į šiuos ir kitus alogiškus samprotavimus, kurių pilna Rokiškio Rabinovičiaus tekste, būtų galima ir nekreipti dėmesio, jei ne tas faktas, kad daugybė mažai išsilavinusių šio autoriaus tekstų skaitytojų visą tą pliurpalizmą priima už gryną pinigą ir taip sau kuriasi neadekvatų ir primityvų šio pasaulio vaizdą.

Kad ir kaip kai kam nepatiktų, visuomenė turi teisę skirtingai traktuoti susituokusius ir sugyventinius, nežiūrint to fakto, kad teisinis tam kelias Lietuvoje Konstitucinio teismo sprendimu yra užkirstas. Šeima yra visuomenės pamatas, kuris nulemia visos valstybės būklę, todėl natūralu, kad valstybė teisinėmis priemonėmis siekia įtvirtinti tinkamą jos apsaugą. Dėl to neturėtų stebinti, kad nenorintiems oficialiai prisiimti įsipareigojamų santuokos aktu visuomenė per savo institucijas gali irgi atitinkamai jiems mažiau įsipareigoti. Taip Europoje elgiasi Vokietija, Prancūzija, Vengrija. Be to, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „šeima apibrėžiama atsižvelgiant į visuomenėje tam tikru laikotarpiu vyraujančią šeimos gyvenimo formų įvairovę, demografinius, ekonominius ir socialinius visuomenės gyvenimo pokyčius“. Aišku, stipriai atomizuotoje, tik savo teises matančių narių visuomenėje bus judama atsakomybių išplovimo linkme. Tačiau tai nereiškia, kad yra tik vienas vektorius, dažnai krikštijamas „europinių vertybių“ vardu, ir diskusija tais klausimais yra uždaryta. Ji yra visiškai normali, nes susijusi su visuomenės vertybiniais pasirinkimais. Šios diskusijos stūmimas į užribius yra nekorektiškas elgesys ir diskriminuojantis dalies visuomenės teisę rinktis ir ginti jiems priimtiną kultūros modelį.

Čia gal vertėtų pridurti, jog netgi dalis jaunųjų TS-LKD narių nesuvokia, kad šeimos instituto stiprinimas kuria struktūrą, kuri yra pati palankiausia terpė ekonomikos vystymui ir tuo pačiu valstybės konkurencingumo tarptautinėje arenoje stiprinimui. Aukštas skyrybų lygis, didėjantis nesantuokinių vaikų skaičius rodo didelį visuomenės nestabilumą, prastą psichologinę visuomenės savijautą ir augančias įtampas. Pastangos didinti paramą vienišiems, išsiskyrusiems tėvams yra sveikintinos ir būtinos, tačiau tokiame kontekste, kai viena ranka tiek sąmoningai, tiek iš kvailumo skatinama šeimos institucijos devalvacija, o kita ranka kuriamos garantinės sąlygos neatsakingai žiūrintiems į šeimyninį gyvenimą, prilygsta situacijai, jei, utiriruoju, bandytume nelaimingų atsitikimų dėl greičio viršijimo skaičių mažinti mažindami greičio apribojimus, o patiems nukentėjusiems avarijų kaltininkams iš valstybės biudžeto skirtume pilną išlaikymą iki gyvos galvos. Niekas neteigia, kad nereikia pasirūpinti vienišais vaikus auginančiais tėvais, bet neigti prevencinių priemonių svarbą instituciškai stiprinant tiek pačių asmenų atsakomybę, tiek skatinant atsakingo gyvenimo pasirinkimą tai motyvuojant asmens laisvių suvaržymu, yra tas pats kaip laikyti, jog draudimas eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui varžo mūsų teisę laisvai judėti.

Ir pora žodžių apie LGBT, kas, kaip jau buvo minėta pradžioje, ir turėjo būti pagrindinė šio teksto ašis.

Ko siekia LGBT šeimos srityje? Lietuvos gėjų lygos plane 2011–2014 metams (naujesnio dokumento rasti nepavyko) yra įvardinta, kad vienas iš pagrindinių tikslų yra „šeimos teisių bei šeimos ir šeiminių santykių įvairovės pripažinimo ir lygybės skatinimas“. Tai turėtų reikšti, kad LGBT atstovų sukurtos sąjungos siekia turėti tas pačias teises kaip ir tradicinės šeimos. Kas slypi po „šeiminių santykių įvairove“, yra kur kas sunkiau interpretuoti, nes tradicinėje šeimoje santykių įvairovė yra, sakykim taip, ganėtinai ribota. Todėl, LGBT bendruomenės nariams reikėtų apsispręsti, ar jie nori „santykių įvairovės“, ar šeimos teisių.

Šeima – tai terpė, į kurią vyro ir moters bendrų pastangų dėka ateina naujas šios Žemės gyventojas. Jei laikomasi nuostatos, kad šeima yra sudaroma gyvybei pratęsti (ta, mintis, kaip minėta, eina nuo Antikos laikų), o ne seksualinio malonumo tikslams, tai natūralu, kad mintis apie vienos lyties žmonių „šeimas“ tradicinės, konservatyviosios ir, bendrai, idealistinės pasaulėžiūros atstovams bus nepriimtina vien dėl to, kad tokiomis sąlygomis nėra išpildytos tinkamos sąlygos nei gyvybei atsiradimui, nei tolesniam jos puoselėjimui ir ugdymui. Tėvo ir motinos svarba buvo ne kartą įrodyta. Pagarba naujajai gyvybei neleidžia žiūrėti į ją kaip į žaisliuką, kai noras turėti yra svarbesnis už atsakomybę ir galimybę sukurti tinkamas emocines sąlygas. Tai, beje, privalo galioti ir tradicinėms šeimoms.

Bet ką daryti daliai visuomenės, kuri turi netradicinę seksualinę orientaciją? Ir visai šiuo atveju nesvarbu, kaip tai yra traktuojama, – kaip nukrypimas nuo normos ar kaip normalumo atmaina. Homoseksualumo kaip reiškinio egzistavimas reikalauja, kad visuomenė apsispręstų, kokius homoseksualų santykius ji legitimizuoja.

Kadangi santuoka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga, vienos lyties asmenų santuoka nėra pripažįstama. Jei bus patvirtintos LR Konstitucijos pataisos, tai šeima galės būti sudaroma tik santuokos keliu. Tokiu būdu aiškiai apibrėžiama asmenų, norinčių sukurti šeimą, atsakomybė prieš visuomenę, o visuomenė įsipareigoja šeimą globoti. Nenorintys sudaryti santuokos būtų laikomi nenorinčiais įsipareigoti visuomenei, todėl visuomenė taip pat gali atitinkamai mažinti savo įsipareigojimus jai.

Taip homoseksualiems asmenims yra uždaromas kelias sukurti „šeimą“. O kas pasiūloma vietoj to? Nieko. Ar tai reiškia, kad tam tikra, kad ir nedidelė visuomenės dalis yra paliekama paraštėse? Kodėl pasiryžusioms ilgalaikiams santykiams homoseksualioms poroms negalima sudaryti sąlygų tokias sąjungas įteisinti? Mes juk akliems, kurtiems, turintiems judėjimo negalią ir kitiems sudarome sąlygas kompensuoti įgimtus ar įgytus trūkumus, būti visuomenėje, nebijome, jog taps madinga išsidurti akis, susibadyti ausų būgnelius ar nusipjauti koją. Kuo svingerių, poliamorinės ar biseksualios poros yra pranašesnės? Juk jiems leidžiama sudaryti civilinę santuoką. Vien tuo, kad sudarytos iš skirtingų lyčių? Kodėl laikoma, kad homoseksualūs asmenys nenorėtų prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu? (Ilgalaikių todėl, kad šeimos statusas ir trumpalaikiškumas nėra suderinami dalykai) O jeigu jie nori? Juk yra ir tokių pavyzdžių. Kodėl nenustačius tam tikrų sąlygų? Stiprindami teisinę šeimos apsaugą neturėtume būti akli neatitinkantiems bendro formato. Apie įsivaikinimą šiuo atveju nekalbėkim, nes ir tradicinės šeimos ne visos atitinka porų, galinčių įsivaikinti, kriterijus.

Net jei teisiškai tokia sąjunga ir nebūtų vadinama šeima, ar visuomenė negalėtų legitimizuoti santykius tų, kurie savo lovos reikalus sprendžia namie, o ne gatvėse, netrina skirtumo tarp meilės ir paleistuvystės, nesiekia, kad tėtė ir mama taptų gimdytoju 1 ir gimdytoju 2, nereikalauja, kad tradicinių šeimų berniukai persirenginėtų mergaitėmis ir, atvirkščiai, neskatina vaikų masturbuotis, nes tai, esą, padeda geriau suvokti savo lytiškumą. Juk įtampos kyla ne dėl to, ką kas veikia namie, savo lovoje. Jos kyla dėl to, kad tam tikros specifinės elgesio normos bandomos primesti kaip visuotinės. O taip būti neturėtų.

Tačiau ar toks sprendimas būtų priimtinas LGBT atstovams? Jei ne, tai tektų pagrįstai pripažinti, kad LGBT siekiai eina toliau nei tik dviejų homoseksualių asmenų santykio legitimizavimas.

Aš puikiai suprantu tą nerimą ir aštrią gynybinę reakciją, kuri kyla fundamentalių tradicionalistų pusėje, kai iškyla tokio pobūdžio diskusija. Tačiau kviesti priešintis LGBT eitynėms, jas stabdyti, neleisti ir tuo pačiu visus, kurie demonstruoja nuosaikesnę laikyseną, kaltinti veidmainystėmis ir konformizmu yra, švelniai tariant, neadekvatu. Neadekvatu jau vien todėl, kad uždrausti eiseną nėra netgi jokių teisinių prielaidų. Tačiau net ne teisinis aspektas svarbiausias. Svarbiausia tai, kad ultimatyvi pozicija yra traktuojama kaip vienintelė teisinga. Juk tą pačią žinią galima perduoti skirtingais būdais. Solidus problemos aptarimas ir situacijos analizė galėtų būti gerokai paveikesnė nei kaltinanti retorika.

LGBT problema egzistuoja. Uždraudus eisenas, ji neišsispręs. Nepranyks ir pavadinus „totalitarinio judėjimo plėtra“. Ir lytinį potraukį savai lyčiai panaikinti neišeis parodant LGBT ištakas bolševizme. Tad ar išties demonizavimo politika yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti? Juolab kad dabartinė kultūrinė sankloda yra gerokai pakitusi.

Taip pat gana keista yra reikalauti, kad partinės struktūros privalo būti grynos savo požiūryje į šios ir su ja susijusių problemų sprendimo būdus. Taip galėtų būti, bet nebūtinai taip turėtų būti. Kaip kad ir buvo aptarta teksto pirmojoje dalyje, takoskyros ne visada yra tokios aiškios. Be abejonės, vengimas išsakyti aiškią poziciją yra tam tikra žinia. Bet nebūtinai neigiama. O laikyti, kad galimas tik vienas – konfrontacijos – kelias yra gana pavojinga. Demokratinė sankloda reikalauja susitarimo, ne nuostatų primetimo jėgos keliu. Nes tai artina prie totalitarizmo. Beje, dabartinė Turkija yra geras pavyzdys kaip totalitarizmas įsigali demokratiniu keliu. Tikiu, tai ne Lietuvos kelias.


Susiję straipsniai

Vilniaus Forumas 3349881241748746634

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-08-11 12:31

    Eilinė demagogija:

    1. "Homoseksualumo kaip reiškinio egzistavimas reikalauja, kad visuomenė apsispręstų, kokius homoseksualų santykius ji legitimizuoja". Betgi egzistuoja ir žmogžudystės ir vagystės ir prostitucija. Ar vien tai, kad neigiamas reiškinys egzistuoja, yra pakankama priežastis jį legitimuoti?

    2. "Juk įtampos kyla ne dėl to, ką kas veikia namie, savo lovoje. Jos kyla dėl to, kad tam tikros specifinės elgesio normos bandomos primesti kaip visuotinės.". O man pasakykite, kur, pavyzdžiui, vyksta paauglių tvirkinimas? Ar tai, kad tai vyksta namuose, pakankamas argumentas pedofilijos reiškinį įteisinti?

    3. "Neadekvatu jau vien todėl, kad uždrausti eiseną nėra netgi jokių teisinių prielaidų". Panašu, kad autorius nėra skaitęs nei Konstitucijos, nei Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo.

    4. "Net jei teisiškai tokia sąjunga ir nebūtų vadinama šeima, ar visuomenė negalėtų legitimizuoti santykius tų, kurie savo lovos reikalus sprendžia namie, o ne gatvėse, netrina skirtumo tarp meilės ir paleistuvystės, nesiekia, kad tėtė ir mama taptų gimdytoju 1 ir gimdytoju 2". Taip - čia tie fundamentalieji tradiconalistai visa tai sugalvojo, nes jiems per šlykštu gimdytojus vadinti tėvais ir mamomis. Tik tradicionalistai laiko, kad vyro ir žmonos meilė iš tikrųjų yra įteisintas paleistuvavimas, o visokios "meilės" tarp toks pačios lyties, su n asmenų, su vaikais - be abejo yra tyros ir išlaikančios skirtumą tarp meilės ir paleistuvystės. Panašu, kad autorius galvoja, kad mes gyvename dar Tarybų sąjungoje ir Lietuvoje interneto dar nėra ir nėra galimybės patikrinti kaip yra iš tikrųjų.

    Kaip suprantu, autorius naudoja tokį patį metodą, tiksliau jų mišinį, kurį iki šiol naudoja Rusija ir Tarybų sąjunga (po trupučiu teisybės paslėpti didelį melą) ir homoseksualų ideologai (jokios loginės diskusijos, jokių faktų ir argumentų, svarbiausia - emocijos, tokios kaip užuojauta ir gailestis).

    Taigi, lygtai autorius pasisako už šeimą ir jos stiprinimo svarbą, bet jam gaila ir "pakraipautojų". Lieka klausimas, kas jam svarbiau?

    O atskirti labai lengva - tereikia susitarti kokius pasaulėžiūrinius principus laikysime esminiais ir jų nekvestionuosime. Tuomet pažiūrėsime, kaip tų principų yra laikomąsi.

    Dabar gi madinga save, pavyzdžiui, pristatyti praktikuojančiu kataliku, nors gyvenimas rodo, kad be tokio žmogaus deklaracijos ir neįmanoma nustatyti, kad jis laikosi to, "kuo tiki ir ko moko Bažnyčia". Dar geriau šį prieštaravimą apibūdina kalambūras iš "Ruskoje radio" - jei neimsime domėn, kad aš geriu, tai garantuotai galima pasakyti, kad aš negeriu.

    Todėl visi deklaruotojai, kurie mėgsta maišyti ugnį su vandeniu ir sakyti, kad įmanomas toks šių dalykų taikus sambūvis, paprasčiausiai save darbais išryškina, kas jie iš tikrųjų.

    Todėl labai aišku, kokios yra tikrosios Lietuvos sąrašo vertybės ir ko jie siekia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šauniai pasakyta, Nežiniuk!
      Aš irgi leisiu sau įkišti trigrašį (kadangi tingiu perrašinėti, tai įmetu savo komentarą po šituo raštu kitame šaltinyje:

      Taigi, autorius pradeda nuo “aš-savas” ir baigia tolerastine demagogija.
      Tingiu viską nuodugniai kapstyti, bet keletas “perliukų” verti paminėjimo:
      “Kuo svingerių, poliamorinės ar biseksualios poros yra pranašesnės? Juk jiems leidžiama sudaryti civilinę santuoką.” - va, čia, tai geras! Gal straipsnio autorius malonėtų mestelti kokią nuorodėlę į teisinius aktus, pagal kuriuos tokiai faunai “leidžiama sudaryti civilinę santuoką”? Būtų įdomu paskaityti. ;)
      “LGBT problema egzistuoja. Uždraudus eisenas, ji neišsispręs.” - irgi įdomus momentas. Vilniaus Forumas kalbėjo apie iškrypėliškos ideologijos PROPAGANDOS problemą, o straipsnio autorius - apie klinikinius atvejus. Beje, labai būdinga kairiųjų radikalų/liberalų taktika. Déjà vu, tskant. ;)
      “Neadekvatu jau vien todėl, kad uždrausti eiseną nėra netgi jokių teisinių prielaidų.” - hmm... suprantu, kad tai, jog tokie “peder-paradai” prieštarauja tiek su LR Konstitucijos 25 straipsniui (nes kertasi su dorove), tiek Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymui, straipsnio autoriui “negroja”. (čia jau Nežiniukas taikliai pasisakė, tai kartojuosi).
      “Net jei teisiškai tokia sąjunga ir nebūtų vadinama šeima, ar visuomenė negalėtų legitimizuoti santykius tų, kurie savo lovos reikalus sprendžia namie [...]” - a) neobolševikai siekia, kad tokių veikėjų santykiai būtų pripažįstami TIEK “šeima”, TIEK “santuoka” (nors tuo pačiu metu agresyviai siekia ir šeimos, ir santuokos kaipo tokių destrukcijos); b) apie kokį “legitimizavimą” autorius apskritai kalba, jei jau atmeta pretenzijas į “šeimą” (pasikartosiu - skirtingai, negu autorius, neobolševikai jų neatsisako wink)? Turtiniai/teisiniai individų tarpusavio santykiai yra reglamentuojami įstatymais, ir visokiems homo/pedo/zoo/incesto/nekro/geronto ar pan. “liberaliai-tolerantiškų orientacijų” atstovams išimtis daryti nėra jokio loginio ar teisinio pagrindo. Kiek suprantu, autorius mano kitaip? ;)
      “Taip pat gana keista yra reikalauti, kad partinės struktūros privalo būti grynos savo požiūryje į šios ir su ja susijusių problemų sprendimo būdus.” - ne keista, o visiškai natūralu. Tos partinės struktūros privalo turėti savo vertybinį pagrindą. Tai kad dabar mada patapo tokio neturėti - nėra etalonas. Esama situacija tiesiog reiškia, kad LS pasirinko tą patį kelią, kaip ir “sistemininkai”. Šiuo atveju, “vengimas išsakyti aiškią poziciją yra tam tikra žinia.” - ir ta žinia TIKRAI neigiama. ;)
      Reziumė: perskaitęs straipsnį, aš visiškai suprantu, ką autorius veikia tame “Lietuvos sąraše” - bet štai kokio velnio jis sėdi Vilniaus forume? Perifrazuodamas autorių, tikiu, kad moralinių bestuburių “bandysiu pabūt biški prie “fundamentalių tradicionalistų” (“talibū”), biški prie “progresyvū” (neomarksistų-liberastų) - nes gal ir tie , ir tie už mus balsuos” kelias - ne Lietuvos kelias. :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-08-11 22:15

    Panašiai kaip seniau buvo anekdotas:, ,,Ar galima suvynioti karvę į laikraštį'',atsakymas: galima , jei ten yra L. Brežnėvo kalba, panašiai ir šitas tiek pasistengė, kad galima suvyvniot visą pider paradą, tiek daug įdėta pastangų trinant ribas, tarp nuodėmės ir dorovės, tarp paleistuvystės iškrypimų, ir nusistovėjusių gamtos dėsnių, tikriausiai tokių rašytojų smegenys linkusios į begalinį iškrypimą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-08-12 11:10

    2:0 Šopausko naudai. Šopauskas man padėjo palaidoti Valucką, dabar ramia sąžine laidoju šitą Stoškų.
    Tuo pačiu pasilaidoja ir Lietuvos sąrašas. Ir Kuolys su savo pilietiškumu ir visokiomis diskrecijomis. Jei dar anksčiau buvo kokių abejonių, tai dabar ne. Patinka, kad Šopauskas ištraukia užsislaptinusius apgaulingus veikėjus. Toks Navickas pats save palaidojo po diskusijos su Radžvilu. Būtų gerai daugiau tokių veikėjų iš santaros-šviesos palaidojus. Ten yra pagrindinis Lietuvos puvinys.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item