Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (V)

Ketvirtąją dalį galite rasti čia Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus B...



Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Šustriakui būtų sunku įsigalėti organizacijoje, jei esminiais momentais jam nepavyktų įtikinti „taikiųjų“. Užsitikrinti jų paramą nesunku – manipuliuoti „taikiaisiais“ yra kur kas lengviau negu manipuliuoti Dobroliubovu ir jo būrelio nariais. „Taikieji“ suvokia savo nepatyrimą politikoje ir organizacinėje veikloje, todėl per susirinkimus daugiausia tyli. Kaip jau rašėme, „taikieji“ turi kur kas mažiau informacijos apie vidinius organizacijos procesus; be to, daugelis jų iš viso nenori domėtis ir ką nors žinoti apie tai, kas, jų supratimu, yra „barniai“, „intrigos“ ar pan.; kiti neįžvelgia gilesnės potekstės ir priima naivią psichologinę konfliktų interpretaciją. Negana to, „taikiesiems“ kur kas labiau būdingi tie bruožai, kurie Dobroliubovo būrelio gynybą daro neefektyvią. Visų pirma, psichologinis veiksnys „taikiesiems“ daro kur kas didesnį poveikį nei Dobroliubovo būrelio nariams, t. y. jei Dobroliubovo būrelyje dar gali atsirasti tokių, kurie vardan principų bus pasiryžę susipykti su Šustriaku ir jo būrelio nariais, tarp „taikiųjų“ tokių vargiai ar bus. Net nujausdami, kad Šustriakas tą ar kitą dalyką daro netinkamai, „taikieji“ greičiausiai rinksis tylėti nenorėdami pyktis su Šustriaku. Apie autoriteto pasitelkimą Šustriakui stabdyti nėra ko ir kalbėti. Jei kuris nors iš „taikiųjų“ ir bandys pasinaudoti savo autoritetu kokiam nors veiksmui, tai tas veiksmas bus katino Leopoldo misija: bandymas sutaikyti Šustriako ir Dobroliubovo būrelių narius, juos įtikinti, kad visi jie yra nuostabūs žmonės ir todėl turi gyventi draugiškai.

Konflikto tarp Dobroliubovo ir Šustriako būrelių baigtis, suprantama, daug priklauso nuo to, kurią įvykių raidos interpretaciją – būdingą Dobroliubovui ar būdingą Šustriakui – priims aktyvistų dauguma. Šį aspektą neblogai suvokia abu būreliai, tačiau veikia skirtingai. Šustriakas teisingai įvertina, kaip svarbu organizacijos kontrolei užtikrinti yra kontroliuoti įvykių raidos interpretaciją, ir imasi tam specialių veiksmų: jis pats ir jo būrelio nariai diena po dienos neretai tam skirdami po daugelį valandų, asmeniškai kalbasi su aktyvistais ir bando juos įtikinti, kokie netikę yra Dobroliubovas ir jo kompanija. O Dobroliubovas ir jo būrelis savo versiją išdėsto daugiausia organizacijos susirinkimuose, į kuriuos daugelis kitų aktyvistų ateina jau „apdoroti“ Šustriako ir jo parankinių. Dobroliubovas ir jo būrelio nariai asmeniniams pokalbiams su aktyvistais skiria kur kas mažesnį dėmesį; jie daugiausia kalba savo kompanijoje. Šis vangumas nėra koks nors atsitiktinis neapsižiūrėjimas: Dobroliubovas, skirtingai negu Šustriakas, pasitiki tiesos galia ir organizacijos narių racionalumu, be to, jam organizacijos kontrolė nėra gyvybiškai svarbus klausimas ir jis nėra nusiteikęs šiam tikslui imtis bet kokių priemonių, kokių tik galėtų prireikti.

Vis dėlto organizacijoje yra tokia aktyvistų grupelė, kuriems Dobroliubovas ir jo būrelio nariai skiria kur kas didesnį dėmesį, negu kitiems, ir dažnai kviečiasi asmeninių pokalbių, bandydami juos įtikinti pritarti savai įvykių interpretacijai. Išskirtinio dėmesio susilaukusi aktyvistų grupė yra labai negausi, kur kas negausesnė už „taikiuosius“, Šustriako ar Dobroliubovo grupes; jai išvis gali priklausyti vos keli aktyvistai. Ši grupelė nėra organizuota, neturi lyderių ir niekada neveikia kaip tam tikras vienetas. Vis dėlto, nepaisant negausumo ir neorganizuotumo, šiai grupelei priklausančių aktyvistų apsisprendimas ir veiksmai yra vienas iš pačių svarbiausių veiksnių, lemiančių organizacijos raidą.

Nesunku suprasti, kodėl šis negausus aktyvistų būrelis sulaukia tokio neproporcingai didelio dėmesio iš Dobroliubovo būrelio narių. Pirma, dėmesio sulaukę aktyvistai pagal socialines charakteristikas yra labai panašūs į Dobroliubovą ir jo pasekėjus: didelė jų dalis irgi bus glaudžiai susijusi su viešųjų intelektualų subkultūra, jie irgi įpratę kultivuoti kritinį diskursą. Todėl Dobroliubovas ir jo pasekėjai puikiai supranta, kad šitų aktyvistų Šustriako demagogija negali nei apgauti, nei suvilioti. Antra, šie aktyvistai patys save laiko, ir kitų yra laikomi, idėjiniais ir principingais. Trečia, jie giliau negu daugelis yra įsitraukę į politiką ir tampriau savo ateitį sieja su politine veikla. Ketvirta, šie aktyvistai yra įgiję autoritetą ir tarp jų gali būti ryškių lyderių, pagal gebėjimus prilygstančių ar net pralenkiančių Dobroliubovą ir Šustriaką. Atsižvelgus į šias charakteristikas, yra visiškai aišku, kad šią negausią aktyvistų grupę Dobroliubovas ir jo būrelio nariai laiko natūraliais sąjungininkais ir bando patraukti į savo pusę. 

Tačiau šios negausios grupelės atstovai kaip nuo pat Šustriako ir Dobroliubovo grupių konflikto pradžios vengė  į jį įsitraukti ir palaikyti kurią nors pusę, taip ir dabar įkalbinėjimams nepasiduoda ir bando išlaikyti distanciją. Dobroliubovas ir jo šalininkai po eilinio pokalbio lieka vis labiau sutrikę. Jų įsitikinimu, įkalbinėjamieji seniausiai visą konflikto esmę yra perpratę ir jie jau seniausiai turėjo įsitraukti į Dobroliubovo būrelį ir kartu priešintis Šustriako užmačioms, o čia tau kad nori... net tada, kai visi faktai ir argumentai jiems eksplicitiškai išdėstyti ir kelis kartus pakartoti, jie, tie intelektualieji, principingieji ir autoritetingieji vis tiek atsisako mus palaikyti! „Aš jų nesuprantu“, – krapšto pakaušį Dobroliubovas po eilinio nerezultatyvaus pokalbio.

Žinoma, įkalbinėjamieji, nuolatos atakuojami argumentais ir patirdami nemažą emocinį spaudimą, kažkaip turi savo nesikišimo poziciją paaiškinti bei pateisinti ir išdėstyti tam tikrą galimų veiksmų viziją. Nesikišimo pozicijos pateisinimas Dobroliubovą ir jo šalininkus tiesiog pritrenkia nenuoširdumu ir manipuliatyvumu. Pasiteisinimas, kurį jie išgirsta, yra maždaug toks: „Abi pusės kaltos.“ Be abejo, tai yra melas. Įkalbinėjamieji taip nemano, o Dobroliubovas ir jo šalininkai puikiausiai supranta, kad įkalbinėjamieji tik apsimeta pritariantys tokiai primityviai traktuotei. Apsimetinėjimas tampa gerai matomu, kai įkalbinėjamieji bando šią traktuotę pagrįsti. Sukonstruoti pagrindimą nėra sunku: tereikia prirankioti atvejų, kai Dobroliubovas ar jo šalininkai pasisakė apie Šustriaką pernelyg emocionaliai ar netiksliai, o tada pasakyti: štai ir viena, ir kita pusė neteisios. Tačiau „nuodėmių“ nesulyginamumas pernelyg akivaizdus, todėl pasiteisinimo manipuliatyvumo paslėpti nepavyksta. Nors įkalbinėjamieji jaučiasi nepatogiai, dėstydami tokią pritemptą ir manipuliatyvią traktuotę, reikia suprasti, kad iš tiesų jie neturi kito pasirinkimo, kaip meluoti, nes Šustriako ir jo būrelio gausių prasižengimų ir Dobroliubovo būrelio priešinimosi Šustriakui teisingumo pripažinimas implikuoja būtinybę Dobroliubovą paremti, o šitos išvados jie kaip įmanydami siekia išvengti. 

Veiksmų viziją, skirtingai nei nesikišimo aiškinimą, įtikinamieji dėsto kur kas nuoširdžiau; žymia dalimi to, ką jie išdėsto, patys linkę tikėti. Raktinis veiksmų vizijos žodis yra „realybė“ arba „realizmas“, todėl nuo šiol šią aktyvistų grupelę vadinsime „realistais“. „Būkim realistais“, arba „priimkime realybę“, sako jie Dobroliubovui ir jo šalininkams. Realybė esanti tokia, kad politikoje daug purvo ir joje dalyvauja daug tikrai netobulų ir dažnai labai ribotų žmonių. Ir Šustriakas su savo kompanija nėra tobuli. Bet nei politikos purvas, nei blogi žmonės, nei Šustriakas su savo pagalbininkais ir gerbėjais iš politikos niekur nedings, – tokia esanti realybė. Reikią galvoti, ką esant tokiai realybei reikėtų daryti. Politikoje neįmanoma pasiekti visko, ko norėtųsi, politika esanti kompromisų menas, menas pasiekti tai, kas įmanoma. Organizacija turinti tam tikrą įdirbį, o konfliktas organizacijoje gresia tuo, kad tas įdirbis bus iššvaistytas organizacijos žlugimo atveju arba juo pasinaudos tas, kas nėra labiausiai nusipelnęs, greičiausiai, jei konfliktas tęsis, organizacijos įdirbiu naudosis tik Šustriakas. „Kam to reikia?“, – klausia „realistai“, – „Ar nebūtų žymiai geriau ir išmintingiau pasiekti su Šustriaku kompromisą, toliau visiems dirbti kartu ir visiems kartu naudotis organizacijos įdirbiu?“ Anot „realistų“, tai vienintelis realistiškas kelias tęsti veiklą ir siekti organizacijos programinių tikslų. „O ką darote jūs?“ – retoriškai klausia realistai, – „Jūs kiekvieną problemą paverčiate metafizine ir taip padarę ją neišsprendžiama užkertate kelią bet kokiems kompromisams.“ Į tai Dobroliubovas su bendraminčiais atsako maždaug taip: „Nepainiokime moralės ir politikos klausimų. Kompromisai galimi dėl politikos, dėl taktinių ar strateginių politinių pasirinkimų, bet ne dėl moralės; kompromisų moralės klausimais būti negali, moraliniai konfliktai neišsprendžiami kompromisų būdu.“ Jei „realistai“ yra ragavę socialinių mokslų, jie gali savąją viziją grįsti garsiąja Makso Veberio (Max Weber) perskyra tarp šventojo etikos ir atsakomybės etikos. „Jei renkatės būti panašūs į šventuosius – puiku, bet tada jūs saugote savo sielos tyrumą ir bėgate nuo bet kokios nešvaros ir negalite tikėtis ko nors pasiekti politikoje“, – sako „realistas“ Dobroliubovui, – „o jei ketinate ko nors pasiekti politikoje, tai turite praktikuoti ir politikui tinkančią etiką: prisiimti atsakomybę ir nebijoti, jei reikia, prisiliesti prie nelabai švarių ir nelabai simpatiškų dalykų.“

Šie realistų išvedžiojimai, jau vien dėl to, kad yra labai manipuliatyvūs, nepatraukia Dobroliubovo ir jo šalininkų. Dobroliubovas ir jo pasekėjai, perpratę „realistų“ poziciją, po truputį ima suprasti, kaip jie smarkiai dėl jų klydo ir lieka labai nusivylę. Atsitokėjęs ir supratęs, kad vargu ar patrauks „realistus“ į savo pusę, Dobroliubovas bando į juos kreiptis dviem paskutiniais ir jo supratimu, neatremiamais argumentais. Pirmasis – pavojingumo argumentas. Anot Dobroliubovo, Šustriakas ne šiaip netobulas ir ribotas politikierius, jis pavojingas, nes turėdamas demagogo charizmą ir išmanydamas viešuosius ryšius, jis gali ne tik įsigalėti partijoje, bet ir paversti ją autoritarine, korumpuota struktūra, gal net tapti regioniniu karaliuku, o jei būtų įvertintas (kodėl gi ne?) isteblišmento atstovų – ir nacionalinio masto nešvariu veikėju. Antrasis – neatsakingumo argumentas, išplaukiantis iš pavojingumo argumento. „Ar atsakinga,“ – klausia Dobroliubovas, – „puikiai suprantant, kokį pavojų kelia Šustriakas, vis tiek su juo bendradarbiauti ir prisidėti prie jo planų įgyvendinimo? Pavojaus suvokimas implikuoja pareigą kažką daryti, idant tie pavojai netaptų realybe. Ar nejausite atsakomybės už savo indėlį tada, kai šie pavojai taps realybe?“ Realistai nepriima iššūkio pasigalynėti su šiais argumentais. Vietoje analizės ir argumentacijos vėl sulaukęs trivialių išvedžiojimų apie politinį realizmą ir kompromisų būtinybę, Dobroliubovas palieka realistus ramybėje. 

Kodėl Dobroliubovas suklydo dėl „realistų“ – laikė juos savo natūraliais sąjungininkais, manė galįs juos įtikinti argumentais, ignoravo gausybę ženklų, liudijančių, jog „realistams“ su juo ir jo būreliu nepakeliui? Tai galima paaiškinti tuo, jog Dobroliubovas, nesugebėjęs įžvelgti, jog jo paties būrelio narius sieja bendra pasaulėžiūra (kultūrinis konservatizmas), taip pat nesugebėjo įžvelgti, jog „realistams“ irgi būdinga bendra, bet gerokai skirtinga pasaulėžiūra. „Realistų“ daugumai būdingą pasaulėžiūrą galima įvardinti terminu „kultūrinis liberalizmas“. Šio termino dėmuo „liberalizmas“ gali sukelti nesusipratimų, nes jis, panašiai kaip anksčiau aptartasis „konservatizmo“ terminas, yra plačiai vartojamas daugelio šalių kasdieniame politiniame diskurse, kuriame įgyja naujų konotacijų, neretai iš esmės iškreipiančių jo pradinę  prasmę. Pirma, kaip rašėme, Rusijos kasdieniame politiniame diskurse žodis „liberalas“ dažnai vartojamas darant perskyrą tarp konservatoriaus ir liberalo. Rusiškosios konservatoriaus / liberalo perskyros kontekste žodis „liberalas“ reiškia neigiamą nuostatą sovietinės praeities atžvilgiu ir provakarietišką politinę orientaciją. Mes žodžio „liberalas“ niekaip nesiejame su apibrėžtomis nuostatomis į sovietinę praeitį ir geopolitinėmis orientacijomis. Antra, Vakarų šalių kasdieniame politiniame diskurse žodis „liberalas“ gali reikšti asmenį, kuris pritaria kultūrinio ir ekonominio liberalizmo nuostatoms; Amerikoje tokius vadina „libertarais“, o žodį „liberalas“ taiko tiems, kurie kultūrinio liberalizmo nuostatą derina su socialdemokratine ekonomikos vizija. Mūsų vartosenoje terminai „liberalizmas“ ir „kultūrinis liberalizmas“ neimplikuoja jokių pažiūrų į ekonomiką.

„Realistams“ būdingos kultūrinio liberalizmo pažiūros – tai tam tikras labai bendras požiūris į žmogų ir visuomeninę tvarką. Nors jie patys vargu ar sutiktų, tą požiūrį, panašiai kaip Dobroliubovo būreliui būdingą kultūrinio konservatizmo požiūrį, galima laikyti „metafiziniu“. Trumpai „realistams“ būdingą kultūrinį liberalizmą galima nusakyti maždaug taip: objektyvios moralinės ir visuomeninės tvarkos neegzistuoja; taip pat nėra jokio objektyvaus mato žmonių veiksmams ir tikslams įvertinti. Visos vertybės yra lygios prieš kritiško proto teismą. Vertybės yra projekcijos: žmogaus tikslai, interesai, aistros apibrėžia, kas tam asmeniui yra gėris ar blogis, t. y. kultūrinio liberalo požiūriu vertybės yra subjektyvios ir reliatyvios. Visų vertybių subjektyvumą, reliatyvumą ir priešingo požiūrio klaidingumą atskleidžia kritinis protas. „Kritiškumas“ arba „kritiškas protas“ yra esminė kultūrinio liberalo samprata; jis yra visuomenės ir tradicijos kritikas. Visuomenėje ir tradicijoje kultūrinis liberalas randa gausybę institutų, hierarchijų, požiūrių, praktikų, kurios, jo supratimu, neatlaiko kritinio proto išbandymų, nes remiasi nepagrįstais ir nepagrindžiamais įsitikinimais ir gyvuoja visų pirma dėl žmonių tamsumo. Kritiškas protas jį turintiems žmonėms, kultūrinio liberalo požiūriu, suteikia autonomiją ir autentiškumą. Autonomiško ir autentiško žmogaus jokios vertybės nesaisto, jei jis pats jų nėra priėmęs arba  joms įsipareigojęs; autonomiškas ir autentiškas žmogus savo vertybes atranda pats, įsipareigoja joms pats ir jis pats tą įsipareigojimą gali atšaukti ar pakeisti. Kadangi objektyvios vertybių ir tikslų hierarchijos neegzistuoja, tinkamai sutvarkyta bendruomene ar visuomene laikytina tokia, kurioje individas turi kuo platesnes galimybes siekti savo tikslų ir realizuoti savo vertybes ir tuo pat metu netrukdo to paties siekti kitiems individams. (Analogiškai, kultūringoje ir intelektualioje diskusijoje yra plėtojamas įvairių požiūrių „polilogas“ ir nė vienas diskusijos dalyvis nebando savo pažiūrų primesti kitiems.) Tinkamai sutvarkytoje bendruomenėje ar visuomenėje turi būti įdiegtas tolerancijos principas, nes priešingu atveju bus dažni konfliktai, kai tam tikriems asmenims siekti tikslų ir realizuoti vertybes trukdys tie, kam tokie tikslai ir vertybės atrodys nepriimtini. (Analogiškas tolerancijos principas galioja ir diskusijoje, kurioje visi požiūriai ir argumentacijos būdai yra tinkami, nes kitu atveju ginčas gali degraduoti į barnį.) Tikėtiniausi destruktyvių konfliktų įžiebėjai, be abejo, yra kultūriniai konservatoriai, svaičiojantys apie objektyvią moralinę ir visuomeninę tvarką ir visiems galiojančias vertybes. Nuosekliai išplėtotas kultūrinis liberalizmas yra labai radikali ir destruktyvi pažiūrų sistema; ne vienas filosofas ir politologas yra rašęs, jog tai, kad kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūra ėmė vadovautis Vakarų šalių politinis ir kultūrinis elitas, reiškia ne ką kita, o „Vakarų civilizacijos pabaigą“, „tamsius amžius“ ar „degradavusią visuomenę“.

„Realistams“ būdingos kultūrinio liberalizmo pažiūros greičiausiai yra menkai suvoktos, menkai artikuliuotos ir nei pačių „realistų“, nei Dobroliubovo kaip „kultūrinis liberalizmas“ neįvardintos. Nepaisant to, jos yra labai svarbios ir gerai paaiškina, kodėl išeiviai iš tos pačios viešųjų intelektualų subkultūros – „realistai“ ir Dobroliubovo būrelis – neranda bendros kalbos. Kaip matėme, „metafiziniame“ pažiūrų lygmenyje Dobroliubovo būrelis ir realistai anaiptol nėra bendraminčiai, greičiau – nesutaikomi oponentai. Tačiau ne pažiūrų nesuderinamumas paaiškina skirtingą Dobroliubovo būrelio narių ir „realistų“ apsisprendimą – juk į partiją vieni ir kiti atėjo siekti politinių tikslų, o ne diskutuoti filosofiniais klausimais. Esminis dalykas, kylantis iš kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūros ir atskiriantis „realistus“ nuo Dobroliubovo būrelio narių yra tai, kad kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūra leidžia ir gal net skatina nemažą „lankstumą“ moralės klausimais. Kaip rašėme, kultūrinių liberalų garbinama žmogaus autonomija ir autentiškumas reiškia laisvą įsipareigojimą paties žmogaus pasirinktoms vertybėms, kurį galima bet kada atšaukti, pakeisti, pakoreguoti. Tai reiškia, kad kultūrinis liberalas gali atlikti kone bet kokį veiksmą ir pertvarkęs savo vertybių „ūkį“ jaustis visiškai teisus; panašiai pasielgti nesugebantį kultūrinį konservatorių liberalas laikys dogmatiku ir fanatiku. Šis moralinis „lankstumas“ dėsningai ima tarnauti interesams: „realistų“ vertybės ir moralė  greitai ir nesunkiai prie jų prisitaiko. Suvokę, kad Šustriako palaikymas jiems atveria geresnes perspektyvas, negu pagalba Dobroliubovo būreliui, „realistai“ sklandžiai ir neskausmingai priderina prie šio apsisprendimo savo moralę ir jaučiasi visiškai teisūs.

Reikia pastebėti, kad Dobroliubovas ir jo būrelio dalyviai skaudžiai išgyvena išsiskyrimą su „realistais“. Jau anksčiau jie patyrė, kad tiesos galia yra mažai paveiki „taikiųjų“ atžvilgiu. Tačiau nepalankią „taikiųjų“ poziciją galima buvo žymiu mastu aiškinti jų neinformuotumu, nepatyrimu ar net naivumu. Dabar jie patyrė, kad tiesos galia nepaveiki ir „realistų“ atžvilgiu. Nusivylimas šiuo atveju kyla kur kas didesnis, nes „realistai“ tiek panašūs į Dobroliubovo būrelio narius, jog šie ilgą laiką pirmųjų neutralumą laikė keistu nesusipratimu. Nesuklysime pasakę, kad suvokimas, jog jie ir „realistai“ nėra bendraminčiai, buvo pats skaudžiausias Dobroliubovo būrelio narių patyrimas partinio aktyvisto veikloje. Šio nusivylimo nebuvo įmanoma sušvelninti sugalvojus kokį nors realistų pozicijos aiškinimą, panašiai kaip „taikiųjų“ atveju – realistai anaiptol nėra naivūs ar neinformuoti. Negalėdami „realistų“ niekaip pateisinti, Dobroliubovo būrelio nariai tarpusavyje pasidalija sunkiomis mintimis: „Aš apie juos galvojau geriau“ arba net „Jie mus išdavė“. Nusivylimą būtų galima išgyventi, bet būrelio dvasią taip pat smukdo suvokimas, kad be „realistų“ pagalbos vidinės partijos kovos baigtis iš esmės yra iš anksto nulemta. Šis suvokimas skatina ne vieną Dobroliubovo būrelio narį svarstyti, gal jau laikas trauktis iš partijos, nes tolesnis buvimas joje darosi beprasmiškas.

„Realistų“ poziciją galima suprasti supaprastintai; jų esminės nuostatos (dabar nekalbame apie pasaulėžiūrinę „metafiziką“) gali atrodyti neatskiriamos nuo Šustriako ir jo aplinkos pozicijos (naudokimės įdirbiu!), o vienintelis „realistų“ ir Šustriako sutelktų oportunistų skirtumas gali atrodyti „realistų“ nenoras įsitraukti į organizacijoje vykstančią kovą. Iš tikrųjų „realistų“ pozicija yra kur kas komplikuotesnė už primityvų Šustriako ir jo aplinkos oportunizmą. „Realistai“ nėra tiesiog oportunistai. Organizacijos tikslai ir perspektyva jiems rūpi nuoširdžiai ir organizacijos bei savo veiklos joje jie netraktuoja grynai instrumentiškai. Tačiau (ir tai yra panašumas į Šustriaką ir jo aplinką) „realistai“ manipuliatyvaus pobūdžio veiklą laiko iš esmės normalia ir priimtina. Pasitelkus šachmatų lentos įvaizdį „realisto“ viziją galima būtų charakterizuoti taip: organizacija yra tarsi šachmatų lenta, kurioje naudojantis išmone galima stumdyti narius-figūrėles, apžaisti kitus (visų pirma – Šustriaką) jiems to net nesuvokiant, tuo pat metu įgyvendinant organizacijos keliamus tikslus ir nenuskriaudžiant savęs – patenkinant savo ambicijas ir materialinius poreikius. Tokia „realistų“ vizija yra paremta trimis svarbiomis prielaidomis: (a) bendradarbiaujant arba / ir žaidžiant galios žaidimus su Šustriaku ir jo komanda politikoje galima pasiekti tam tikrų pozityvių rezultatų, (b) bendradarbiaudami su Šustriaku jie galės jį kontroliuoti, (c) bendradarbiaudami, bet netapę Šustriako pastumdėliais, jie nuolatos bus jam reikalingi. Netrukus pamatysime, jog visos šios „realistų“ prielaidos yra klaidingos. Apibendrindami galime pasakyti, kad „realistas“ yra komplikuota, talentinga ir ambicinga asmenybė. Jei Dobroliubovas „realistui“ bandytų atskleisti jo vizijos nerealistiškumą ir perdėtą pasitikėjimą savo manipuliatyviomis galiomis, tai jam nepadarytų didelio įspūdžio. „Kitas nesugebėtų, o aš sugebėsiu“, – pagalvotų Dobroliubovo protinamas „realistas“.

Išlaikyti neutralumą visą laiką „realistai“ negali. Galų gale susidaro situacija ar ateina laikas (pavyzdžiui vidiniuose organizacijos rinkimuose), kada tenka apsispręsti: palaikyti Šustriako ar Dobroliubovo būrelį. Ir jie apsisprendžia, labiausiai tikėtina, už Šustriaką (suprantama, pasitelkdami visas įmanomas gudrybes, kad „išsaugotų veidą“). Tokį apsisprendimą nulemia paprastas dalykas: įvertinimas, Šustriakas ar Dobroliubovas yra perspektyvesnis demagogas ir politikas. Kadangi artimoje perspektyvoje daugiau galima tikėtis iš Šustriako, jie jį ir palaiko. Reikia pasakyti, kad Šustriakas „realistų“ yra laikomas jiems parankesniu lyderiu, o Dobroliubovas ir jo būrelis kuo toliau, tuo labiau realistų yra suvokiami kaip jiems neparankūs. Tai visiškai natūralu. „Realistai“ patys nesibodi manipuliacijų ir nori pasiekti vienokį ar kitokį kompromisą su Šustriaku ir jo komanda, o Dobroliubovas, linkęs viešinti ir kritikuoti bet kokias manipuliacijas ir nukrypimus nuo moralės ir skaidrumo, jiems taip pat ima trukdyti.

Už aktyvų Šustriako palaikymą „realistai“ susilaukia pačios griežčiausios kritikos iš Dobroliubovo ir jo būrelio. „Nors save laikote realistais“, – kalba jiems sunkiai valdydamas susierzinimą Dobroliubovas, – „iš tikrųjų jūs neatsispiriate paprasčiausiai pagundai. Yra paprasta alternatyva: arba neturėdami jokių sėkmės garantijų rimtai ir atkakliai dirbame, telkiame atsakingus ir visuomenėje pasitikėjimą įgijusius žmones ir bandome solidžiai agituodami pelnyti rinkėjų pasitikėjimą, arba prisitaikome prie konjunktūros, tarnaujame abejotinos moralės charizmatiškam demagogui, o jis mus kaip prielipus atplukdo į kone garantuotą politinę sėkmę. Pasirinkdami greitą sėkmę ir lengvas pergales jūs aukojate ilgalaikę perspektyvą ir programinius tikslus.“ Išgirdę tokią Dobroliubovo kritiką, „realistai“ atsidūsta, kad palaikę Šustriaką vis dėlto pasielgė teisingai. 

Šustriako ir jo būrelio įtaką organizacijoje ypač sutvirtina jo sėkmė rinkimuose, kuri leidžia jam ir vienam kitam iš jo būrelio narių tapti politikos profesionalais. Tokiu būdu Šustriakas įgyja laiko, lėšų bei žmonių išteklius ir jo įtaka organizacijoje žymiai padidėja. Jei Dobroliubovas rinkimuose irgi kandidatuoja, kur kas labiau tikėtina, kad bus išrinktas tik Šustriakas, negu kad bus išrinkti abu arba tik Dobroliubovas. Kodėl? Todėl, kad moraliai degradavusio elektorato daugumai kur kas labiau patiks Šustriako demagogija negu Dobroliubovo kalbėjimas apie realias problemas. Šustriakas pasitelks bet kokias manipuliacijas, kurios tik gali būti efektyvios siekiant laimėti rinkimus; o Dobroliubovas daugelį tokių priemonių laikys netinkamomis ir bandys kreiptis į rinkėjus kaip į racionalius žmones. Dalis rinkėjų, būdami moraliai degradavusios visuomenės atstovai, nebėra jautrūs apgavystėms ir manipuliacijoms; tačiau jie ganėtinai abejingi tiems principams, vertybėms ir tikslams į kuriuos savo pasisakymuose apeliuoja Dobroliubovas. Todėl Dobroliubovui laimėti rinkimus yra išties nelengva, o Šustriakui tai padaryti nepalyginamai lengviau – svarbiausia rasti rėmėjų, pasirinkti tinkamą viešųjų ryšių taktiką ir nepadaryti didelių klaidų. 

Jau minėjome, kad yra žymiai didesnė tikimybė, jog rinkimuose kandidatuos Šustriakas, bet ne Dobroliubovas, o jeigu kartais pastarasis ir kandidatuos, didesnę tikimybę būti išrinktas irgi turi Šustriakas. Organizacijos požiūriu, tai reiškia tik viena: po kiekvieno rinkimų ciklo šustriakų įtaka vis didės, o dobroliubovų – vis mažės. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad kandidatuojantis organizacijos narys ir ypač kandidatavęs bei išrinktas narys paprastai daro kur kas didesnę įtaką kitų kandidatų parinkimui negu nekandidatuojantis. Kitaip tariant, rinkimų ciklo metu kandidatuojantis narys paprastai su savimi atsiveda naujus kandidatuojančius asmenis, nauji kandidatuojantys atsiveda naujus rėmėjus ir aktyvistus, dažnai – visą jų būrį. Nauji kandidatai kartais išrenkami ir su savo rėmėjais įsilieja į organizaciją. Šis procesas ypač akivaizdus tada, kai rinkiminėse apygardose balsuojama už sąrašus. Savaime suprantama, kad naujo kandidato ir jo rėmėjų savybės yra panašios į savybes to, kuris atveda naują kandidatą. Vadinasi, su kiekvienu rinkimų ciklu šustriakų įtaka ne tik kad didėja – ji didėja su pagreičiu.  

Negana to, kad laimėjęs rinkimus Šustriakas disponuoja didesniais lėšų, laiko ir žmonių ištekliais, – dabar jis turi labai efektyvų argumentą bet kokioms savo užmačioms pateisinti: tai, ką aš siūlau, veikia! Tokia argumentacija gal nepadarys didelio įspūdžio Dobroliubovui ir jo būrelio nariams, bet „taikiesiems“ ji padarys labai didelį įspūdį. Nuo šio momento į Dobroliubovo ir jo būrelio narių prieštaravimus Šustriakas gali beveik neatsižvelgti – užtenka Dobroliubovą tik išklausyti, o po to galima ir ignoruoti. Į Dobroliubovo priekaištus nuo šiol Šustriakas gali atsikirsti net tokiu pseudoargumentu: „Tokia yra politika!“ („taikiesiems“ atrodys įtikinama). Šustriakas ima darytis lyderiu, esančiu už kritikos ribų; kritinės pastabos jo atžvilgiu ima kelti tikrą jo būrelio narių ir dalies „taikiųjų“ isteriją: „Ko jūs, kiršintojai, norite?!!! Rezultatai juk geri!!!“ Didžioji organizacijos narių dalis kone visiškai suspenduoja Šustriako moralinį vertinimą. Prasideda Dobroliubovo ir jo ratelio marginalizacija. 

Šustriakas dabar tampa pripažintu lyderiu; Dobroliubovas ir jo būrelis jo lyderystei artimiausiu metu grėsmės nekelia. Vis dėlto Šustriakas dar negali organizacijoje tvarkytis, kaip jam patinka: Dobroliubovas ir jo būrelis, nors ir susilpnėję, tebėra, ir Šustriakas supranta, kad tai yra latentinė grėsmė jo lyderystei. Dėl to Šustriakas išlieka priešiškas Dobroliubovui ir jo būreliui ir vis dar nori, kad jų nebeliktų. 

Šiuo laikotarpiu Šustriako ir jo kompanijos įtaka organizacijoje tampa tokia didelė, kad jis nesunkiai parenka sau palankius žmones į visas svarbiausias organizacijos valdymo organų vietas. Jei Dobroliubovo būrelis iki šio momento išlieka tiek susitelkęs ir balsingas, jog sugeba Šustriakui kelti nuolatinį galvos skausmą, Šustriakas gali pasinaudoti kontroliuojamais valdymo organais ir pašalinti Dobroliubovą bei aktyviausius jo būrelio narius iš organizacijos. Šustriakas gali ir apsieiti be tokių ryžtingų veiksmų, nes dabar, skirtingai negu ankstesniu laikotarpiu, Šustriakui, kuris kontroliuoja organizacijos valdymo organus, nebereikia specialiai imtis jokių priemonių prieš Dobroliubovą ir jo ratelį. Šustriakui užtenka to, kad jo dominavimas organizacijoje tęstųsi, kad Dobroliubovo ir jo būrelio pasiūlymai ir prieštaravimai, juos išklausius, būtų tiesiog ignoruojami. Tokiai situacijai tebesitęsiant Dobroliubovo būrelio nariams vienam po kito ima baigtis kantrybė. Jie mato, kad organizacija nesivadovauja deklaruojamais principais, nesiekia deklaruojamų tikslų, kad organizaciją perėmė Šustriakas, naudojantis ją savo tikslams siekti, kad į jų nuomonę nėra įsiklausoma, jų pasiūlymai ir prieštaravimai ignoruojami. Po truputį Dobroliubovas ir jo būrelio nariai tolsta nuo organizacijos, kol visai nutraukia su ja ryšius arba galutinai praranda joje turėtą įtaką.

Sunykus Dobroliubovo būreliui baigiasi antrasis degradacijos etapas. Dabar nebelieka kam kelti klausimus dėl principų ir tikslų, ir niekas nebegali pasipriešinti Šustriakui bei jo šalininkams. Šiuo degradacijos etapu toli pažengė ydingosios atrankos procesas, kuris, kaip rašėme, ir sudaro politinės organizacijos degradacijos esmę: nebelieka ne tik Dobroliubovo ir jo būrelio, Šustriakas ir jo šalininkai ne tik įsitvirtina organizacijos vadovybėje, bet ima reikšmingai keistis ir aktyvistų sudėtis, nes kuo labiau Šustriakas kontroliuoja, kieno kandidatūros bus iškeltos rinkimuose, tuo labiau jis kontroliuoja, kas įsilies į organizaciją kaip nauji aktyvistai.




Susiję straipsniai

Skaitiniai 5190157604040775018

Rašyti komentarą

  1. "Nuosekliai išplėtotas kultūrinis liberalizmas yra labai radikali ir destruktyvi pažiūrų sistema; ne vienas filosofas ir politologas yra rašęs, jog tai, kad kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūra ėmė vadovautis Vakarų šalių politinis ir kultūrinis elitas, reiškia ne ką kita, o „Vakarų civilizacijos pabaigą“, „tamsius amžius“ ar „degradavusią visuomenę“." - įdomiausia, kad būtent patys tos radikalios, destruktyvios ir civilizacijos degradavimą sukeliančios ideologijos apologetai jos OPONENTUS vadina vos ne civilizacijos priešais ir tamsuoliais. :)
    "Tai reiškia, kad kultūrinis liberalas gali atlikti kone bet kokį veiksmą ir pertvarkęs savo vertybių „ūkį“ jaustis visiškai teisus; panašiai pasielgti nesugebantį kultūrinį konservatorių liberalas laikys dogmatiku ir fanatiku." - LABAI taiklus liberasto paveikslas. Tokį ir moraliniu degradu pavadinti "ne griekas", kaip sako. :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item