Tikėjimas prieš propagandą

Oleksandr Voropaev nuotrauka

Vienas iš labiausiai paplitusių melų, kuriuos skleidžia Kremliaus propaganda, yra teiginys, kad Ukraina yra šalis, kurioje persekiojami krikščionys, o Rusija – tikėjimo ir tradicinių vertybių gynėja. Realybė negalėtų būti labiau priešinga: nuo visapusiškos invazijos pradžios Rusijos kariai sunaikino šimtus bažnyčių ir užmušė 67 kunigus. Remiantis projektu „Religion on Fire“, iki 2026 m. pradžios buvo apgadinta arba sunaikinta 742 kulto vietų ir 11 religinių švietimo įstaigų, daugiausia Donecko, Kijevo, Charkovo, Chersono ir Luhansko srityse. Žala padaryta ne tik dėl bombardavimų, nes kai kurios bažnyčios ir šventos vietos buvo tyčia išniekintos Rusijos okupacijos metu. Birželio 15 d. raketų smūgis į Kijevo-Pečersko Lavrą, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, buvo aiškus pavyzdys pasauliui, kaip Rusija siekia sunaikinti Ukrainos kultūrinę ir religinę tapatybę.

Tačiau, nepaisant įrodymų, Rusijos propaganda pasirodė esanti labai veiksminga, įtikinėdama Vakarų visuomenę, ypač konservatyviausias JAV visuomenės grupes, tikėti savo melais. „Daugelis konservatorių žmonių niekada nebuvo girdėję nieko gero apie ukrainiečius. Viskas, ką jie žinojo, buvo melas“, – pasakojo man Stevenas Moore’as, prisimindamas savo dalyvavimą pastorų viršūnių susitikime „Faith Forward“, kurį surengė „Turning Point USA“ – organizacija, 2012 m. įkurta Charlie Kirko ir Billo Montgomery. Kai Moore’as jiems parodė dviejų minučių trukmės filmo „A Faith Under Siege“ anonsą, daugelis iš jų reagavo su nuostaba – jie niekada nebuvo matę, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.

„A Faith Under Siege“ – tai dokumentinis filmas, kurį 2024 m. vasarą režisavo Jaroslavas Lodyginas. Kolbis Barrettas, padedamas Stiveno Moore ir Anos Švetsovos, prodiusavo šį filmą, kuris atvirai atskleidžia evangelikų ir protestantų krikščionių patiriamus persekiojimus Rusijos okupuotose teritorijose. Kankinimai, žmogžudystės, bažnyčių griovimas, pagrobti vaikai… Siaubinga realybė, pavaizduota remiantis tiesioginiais liudijimais tų žmonių, kurie, nepaisant visko, išlieka tvirti savo tikėjime. Prisimenu, kad kai pirmą kartą pamačiau šį dokumentinį filmą, buvau giliai sujaudintas ir supratau, kokį milžinišką poveikį jų liudijimai gali turėti religingai ir konservatyviai auditorijai; neturime pamiršti, kad 47 % D. Trumpo rinkėjų yra evangelikų krikščionys, o 25 % – katalikai.

Dokumentinis filmas buvo pirmą kartą parodytas 2025 m. gegužę ir sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad 2025 m. rugsėjį „Angel Studios“ jį išleido kaip serialą, papildydama filmą naujomis asmeninėmis istorijomis. „A Faith Under Siege“ pasiekė milijonus žmonių per tokius kanalus kaip „Newsmax“, „Christian Broadcasting Network“ (CBN) ir „Trinity Broadcasting Network“ (TBN). Remiantis „Ukraine Freedom Project“ atliktu tyrimu, šį filmą pamatė 3,1 mln. amerikiečių evangelikų krikščionių, o dar 11 mln. žino apie jo egzistavimą.

Po „A Faith Under Siege“ pasirodė trumpametražiai filmai „No Priests Left“ ir „Orthodox Under Fire“. Pirmasis rodo, kaip Rusijos valdžia oficialiai uždraudė Ukrainos graikų katalikų bažnyčią ir katalikų humanitarines organizacijas, pavadindama jas „užsienio agentais“, ir išvarė katalikų kunigus iš okupuotų teritorijų, taikydama kankinimus, sulaikymus ar deportacijas. Antrajame filme, kurio veiksmas vyksta Bobako kaime, parodoma, kaip Rusijos pajėgos išniekina stačiatikių bažnyčią ir žiauriai elgiasi su dvasininkais. Susidūrę su realybe, kad Maskvos patriarchatas palaimino Putino karą, parapijiečiai nutraukia ryšius su Maskva ir prisijungia prie Nepriklausomos Ukrainos stačiatikių bažnyčios.

Dėl šių dokumentinių filmų sėkmės „A Faith Under Siege“ kūrėjų komanda rugpjūčio pradžioje keliose platformose, įskaitant „YouTube“ ir „TBN+“, pristatė naują serialą „Faith in War“. „Faith in War“ penkiuose epizoduose pasakoja išskirtinių žmonių, kurie turi drąsos vienaip ar kitaip tarnauti Ukrainoje ir pasipriešinti Rusijos invazijai, istorijas. Tai – heroizmo istorijos, tačiau visų pirma tai – tikėjimo ir vilties istorijos.

„Even in the Ruins“ pasakoja pastoriaus Marko Sergejevo istoriją. Rusija konfiskavo jo pirmąjį namą ir pirmąją bažnyčią – Melitopolio krikščionių bažnyčią, kurią jo tėvai pastatė prieš 30 metų. Sergejevas su šeima persikėlė į Kijevą, kur įkūrė naują bažnyčią, tačiau 2025 m. rugsėjo 28 d. Rusijos raketa visiškai sunaikino jo namus. Stebuklingai jis ir visa jo šeima išgyveno. Vietoj to, kad pasiduotų, Sergejevas toliau pamokslauja. Kitas Ukrainos pastorius, Jurijus Babinetsas, yra filmo „No Surrender“ herojus. Jurijus nusprendė pasilikti Kijeve, kai prasidėjo invazija, ir gynė savo bažnyčią nuo dviejų Rusijos tankų kolonos. Trečioji istorija, „Šviesos kariai“, pasakoja apie Kristianą Hickey, misionierių ir „Žaliųjų beretų“ veteraną, kuris su visa šeima persikėlė į Ukrainą, kad rengtų savanorius, pristatytų humanitarinę pagalbą ir medicinines priemones į fronto linijas, dalytų Biblijas ir skelbtų Evangeliją kariams bei civiliams.

Leiskite man šiek tiek išsamiau papasakoti apie likusius du epizodus, nes prieš kurį laiką turėjau progą pakalbinti jų pagrindinius veikėjus. „Safe Ground“ pasakoja dar vieno buvusio „Žaliųjų berečių“ nario, Ryano Hendricksono, nevyriausybinės organizacijos „Tip of the Spear Landmine Removal Inc.“ įkūrėjo, istoriją. 2010 m. Afganistane Hendricksonas buvo sunkiai sužeistas, užmynęs ant savadarbio sprogmens (IED), tačiau jo valia pasirodė stipresnė už sužalojimus, ir po 28 operacijų bei 18 mėnesių varginančios reabilitacijos jam pavyko vėl prisijungti prie „Žaliųjų berečių“ ir 2012 m. kovo mėnesį grįžti į Afganistaną.

Hendricksonas paliko darbą Jungtinėse Valstijose ir išvyko į Ukrainą kovoti su minomis – rengdamas mokymus ir teikdamas įrangą minų išminavimo operacijoms bei suteikdamas naują gyvenimo prasmę veteranams, kurie nebegali aktyviai tarnauti fronto linijose. „Savo gyvenime esu buvęs tikrai baisiose vietose ir mačiau tikrai baisių dalykų, bet jei ieškai, visada gali pamatyti Dievo ranką. Visose šiose vietose yra vilties, nes Dievas yra visur, ir jei leidžiame Jam mus panaudoti kaip įrankį kitiems padėti, viltis visada yra, net ir, ypač, tose vietose, kurios atrodo tamsiausios.“

Galiausiai filme „Pavogti vaikai“ sekama, kaip Meaghan Mobbs atskleidžia vieną iš bjauriausių Putino režimo nusikaltimų: Ukrainos vaikų pagrobimą ir indoktrinavimą. Mobbs, karo veteranė, Nepriklausomo moterų centro už Amerikos saugumą ir apsaugą direktorė bei R.T. Weatherman fondo prezidentė, bendradarbiaudama su Ukrainos valdžios institucijomis ir nevyriausybine organizacija „Save Ukraine“, praneša, kad Rusija pagrobė arba prievarta deportavo mažiausiai 19 000 Ukrainos vaikų.

Ši Rusijos politika labai primena Osmanų imperijos taikytą „devširme“ sistemą. Turkai pagrobdavo krikščionių vaikus iš Balkanų ir kitų užkariautų regionų kaip „kraujo duoklę“. Jie ištrindavo jų tapatybę, suteikdavo turkiškus vardus, atsivertė juos į islamą ir rengė tarnauti kaip karius sultono armijoje. Rusija pagrobia ukrainiečių vaikus, atskiria juos nuo šeimų ir ištrina jų tapatybę rusifikacijos proceso metu. Vėliau ji paverčia juos kareiviais, kad jie naikintų savo pačių tautą. Būtent patys vaikai apibūdina, kaip veikia ši sistema: nuolatinė propagandos lavina, visko, kas susiję su Ukraina, draudimas, o tiems, kurie atsisako paklusti, – įkalinimas ir kankinimai.

„Mes kuriame daugiau filmų, nes Vladimiras Putinas griauna vis daugiau bažnyčių, žudo vis daugiau Ukrainos krikščionių, prekiauja vis daugiau Ukrainos vaikų ir meluoja pasauliui apie tai. Per daug žmonių juo tiki“, – daro išvadą Moore. Susidūrusi su tiesa, Rusijos propaganda kasmet išleidžia 2 mlrd. JAV dolerių, kad skleistų savo melą. Galiausiai tiesa visada yra stipresnė už melą, tačiau mes visi galime kažką padaryti, kad tiesa nugalėtų kuo greičiau. Peržiūrėkite ir dalinkitės šiais filmais; paskleiskite žinią apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.