Šiluvoje įvyko konferencija „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį“

Rugsėjo 3 d. Šiluvoje vykusios nacionalinės mokslinės-praktinės konferencijos „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį“ centre atsidūrė klausimas, kaip baimė veikia žmogų, visuomenę ir politinius sprendimus. Ketvirtą kartą surengta konferencija tęsė Šiluvos deklaracijos temų svarstymą, šįkart daugiau dėmesio skiriant tam, kas nutinka, kai susidūrus su grėsme pasirenkama ne veikti, o prisitaikyti.

Konferenciją pradėjęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie pagarbią Dievo baimę, reikalingą krikščioniui. Pasak arkivyskupo, baimė nėra paralyžiuojantis išgąstis, bet tai, kas padeda atskirti gera nuo bloga, ir pagal tai priimti sprendimus.

Jo Ekslencija atkreipė dėmesį į tai, kad politinis diskursas negali vien apsiriboti pinigais, technologijomis ar kitomis valstybės galimybėmis. Anksčiau ar vėliau tenka atsakyti į klausimus, ką laikome gėriu, tiesa ir teisingumu. Apie šiuos dalykus kalbėti darosi vis sunkiau, kadangi bet koks moralinis vertinimas greitai gali būti palaikytas radikalumu. Tačiau, anot jo, bijoti reikėtų ne to, kad būsime taip pavadinti, o pačios nuodėmės bei jos pasekmių.

Dr. Lina Šulcienė į baimę pažvelgė filosofiniu požiūriu. Ji pabrėžė, kad baimė kyla iš meilės: bijome to, ką mylime ir ką galime prarasti. Tačiau netvarkinga meilė gali iškreipti ir pačią baimę. Susidūrus su realiu blogiu bijoti yra natūralu, tačiau tam reikalinga tvirtumo dorybė.

Šulcienė išskyrė ir gana gerai politikoje atpažįstamą laikyseną – „susitaikykite, nes vis tiek kitaip nebus“. Toks požiūris gali atrodyti kaip blaivus realizmas, tačiau, jos teigimu, jis remiasi prielaida, kad blogis yra stipresnis ir neįveikiamas. Tvirtumas šiuo atveju reiškia ne tai, kad žmogus nejaučia baimės, o tai, kad nepaisydamas jos nesusitaiko su tuo, ką laiko blogiu.

Apie valstybę ir jos pagrindus

Konferencijos metu buvo grįžtama ir prie platesnių klausimų, iškeltų Šiluvos deklaracijoje: žmogaus orumo, šeimos, sąžinės ir religijos laisvės, prigimtinių teisių bei valstybės santykio su šiomis vertybėmis.

Vienas iš konferencijos akcentų tapo Vytauto Sinicos ir Lauryno Kasčiūno diskusija. Joje išryškėjo kiek skirtingi žvilgsniai į politinę valstybės perspektyvą. Kasčiūnas daugiau kalbėjo iš praktinės politikos ir valstybės saugumo pozicijos. Sinica, savo ruožtu, daugiau dėmesio skyrė klausimui, kokiais vertybiniais pagrindais turėtų būti grindžiama pati valstybės politika?

Ši skirtis buvo reikšminga ir bendrame konferencijos kontekste. Jeigu kalbame apie Lietuvos ateitį, neužtenka svarstyti vien apie tai, kokių priemonių imtis dabartinėmis aplinkybėmis. Anksčiau ar vėliau tenka grįžti prie klausimo, kokius dalykus laikome vertingais ir kurių nenorime atsisakyti net tada, kai jų gynimas tampa politiškai nepatogus.

Šiluvos konferencija šia prasme buvo ne tiek apie baimės atsikratymą, kiek apie santykį su ja. Baimė gali įspėti apie tikrą pavojų, tačiau gali ir paskatinti rinktis patogesnį kelią – tylėti, prisitaikyti, nesivelti į konfliktą. Konferencijos pranešėjai skirtingais būdais kalbėjo būtent apie antrąją galimybę.

Šiluvoje buvo siūloma rinktis tvirtumą ir nepasiduoti baimei net ir tuomet, kai už tai, kas yra teisinga, tenka prisiimti nemalonias pasekmes.